VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.04. Neužmirštami 1941-ųjų metų įvykiai

Pranas Jurkus

Pranas Jurkus, diplomuotas teisininkas, ekonomistas. Gimė 1927 m. Kretingoje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Pranas Jurkus

Pabaltijo universitete Hamburge-Pineberge studijavo ekonomiką ir teisę. Teisės studijas tęsė Hamburge ir Bonoje. 1957 m. apsigyveno JAV. Pasiekė stulbinančių karjeros aukštumų kaip teisininkas, ekonomistas, bankininkas, skaitė paskaitas įvairiuose seminaruose ir konferencijose, skelbė publikacijas amerikiečių, lietuvių, latvių spaudoje. Pagerbtas aukštais profesiniais apdovanojimais, Amerikos respublikonų partijos žymeniu, gavo JAV prezidento G.W. Bušo sertifikatą, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus padėką.

Nuostabą ir pasididžiavimą šiuo iškiliu mokytu žemaičiu kelia tai, jog svetimoje žemėje išsaugojo Šatrijos Raganos požiūrį į antrąja motiną – Tėvynę ir nepailsdamas dirbo jos labui – skautas, Vokietijos lietuvių studentų susivienijimo pirmininkas, jau Amerikoje – veikla Lietuvių kultūros fonde, ALTo viceprezidentas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo Lietuvių verslo puoselėjimo draugijos vicepirmininkas, 1989-1996 m. „Dantų sveikatos talkos Lietuvai“ organizatorius ir direktorius, VIII mokslo ir kūrybos simpoziumo (1993 m.) Ekonomikos sekcijos pirmininkas, „Lithuanian Executive Club“ prezidentas, Amerikos lietuvių paramos – labdaros fondo „Lithuanian Mercy Lift“ narys ir kt. 2007 m. išleido knygą „Lemties vingiuose“, kurioje įamžino Lietuvių gimnazijos Liubeke (1945–1948) mokinius, mokytojus, pateikė plačią pabėgėlių gyvenimo panoramą.

Bet ilsėtis garbusis žemaičių žemės sūnus nenori. Jam rūpi Lietuvos džiaugsmai ir rūpesčiai. Ypač dėmesingai skaito Lietuvoje leidžiamas publikacijas sudėtingų XX a. įvykių temomis. Skaitydamas gausybę Lietuvai tragiškų 1940 ir 1941 metų įvykių interpretacijų, Pranas Jurkus nusprendė paskelbti giliai atmintyje įsirėžusius atsiminimus. 2010 m. lapkričio 6 d. straipsnį išspausdino Čikagos dienraštis „Draugas“. Netrukus autorius gavo kvietimą į Vašingtono Holokausto muziejų. 2012 m. muziejaus žodinės istorijos (Oral History) skyrius įrašė pusketvirtos valandos interviu su Pranu Jurkumi, už kurį iš muziejaus gavo padėkos raštą. Iš šio interviu klausytojai sužino autentišką informaciją apie tragiškus 1941-ųjų metų įvykius Kretingoje, apie žydų ir lietuvių santykius sovietinės ir nacių okupacijos metais (visą Vašingtono muziejuje padarytą įrašą galima pažiūrėti adresu:https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn47099).

 Iki šiol nė vienas Lietuvos laikraštis šių atsiminimų nepersispausdino. Apima graudulys, skaitant Prano Jurkaus žodžius šių eilučių autorei: „Taigi, Amerika žino, o Lietuva nelabai nori.“ Autorius mielai sutiko, kad straipsnis būtų paskelbtas ir Lietuvoje. – Irena Tumavičiūtė

**

Praėjo jau daugiau kaip septynios dešimtys metų, bet mano sąžinė neleidžia pamiršti šiurpių Antrojo pasaulinio karo įvykių mūsų paliktoje Tėvynėje. Seniai ruošiausi atsiminimus išlieti, juos kaip nors papasakoti arba aprašyti, bet vis neprisirengiau, delsiau. Iš tikrųjų maniau, kad laiko dulkės kaip nors juos užneš, užsimirš, ir nusinešiu į Amžinybę. Bet štai neseniai pamačiau filmą „Captain Coirelli’s Mandolin” (2001), kuriame rodė įvykius iš 1941 metų, kaip Mussolinio italų armija okupavo vieną Graikijos salą. Vietiniai gyventojai okupantų nekentė. To negana, netrukus atėjo vokiečiai, bet ir jie buvo nelaukti, nekenčiami pavergėjai. Taigi, tiek vieni, tiek kiti okupantai supriešino tautą ‒nuteikė vienus prieš kitus. Žmonės kentėjo nuo abiejų.

Pažiūrėjęs šį filmą norom nenorom paskendau prisiminimuose. Po šiai dienai giliai atmintyje nešioju tragiškus vaizdus, su visomis detalėmis matytus savo paties akimis. Tik kiek dar ilgai? Taip ir neteko su niekuo, kas tai prisimintų, aiškiau išsikalbėti ar pasitikslinti. Apie šiuos įvykius man neteko pastebėti parašyta spaudoje ar išgirsti iš kitų gyvų liudininkų. Svarbu pabrėžti, kad net ir plačios apimties istorinėje knygoje „Lietuvos žydų žudynių byla”, sudarytoje Alfonso Eidinto, išleistoje Vilniuje 2001 m., šis įvykis bei vieta nepaminėti.

Buvo 1941-ieji, birželio pabaiga. Per Kretingą karo kovų frontas praūžė žaibo greitumu, nepadaręs jokių didesnių nuostolių nei žmonėms, nei pastatams. Vokiečių artilerijos patrankos sudaužė geležinkelio stotį, linų fabriką, keletas patrankų sviedinių nukrito atsitiktinai ant privačių namų. Tikriausiai vokiečiai žinojo, kur yra susitelkę rusų kareiviai, bet į juos netaikė. O rusai buvo daugiausia susispietę vienuolyno patalpose, netoli bažnyčios bei Kretingos Pranciškonų gimnazijos rūmuose. Rusų kariuomenė buvo užėmusi ir grafo Tiškevičiaus dvaro rūmus bei visus kitus pastatus. Stebėtina, bet rusų kariuomenė nesipriešino net ką tik iškastuose apkasuose ir įrengtuose bunkeriuose prie Vokietijos (prie Bajorų) pasienio. O kareivių buvo daug, mat čia pat pasienis su Vokietija ir ta garsioji „mirties zona“, kurioje pasirodžius arba peržengus ją rusai be įspėjimo šaudė.

Po poros dienų, vokiečiams užėmus Kretingą, buvo įvestas karinės valdžios režimas. Į apskrities viršininko vietą vokiečių karinė valdžia paskyrė savo karo komendantą ir daugybę žemesnio rango valdininkų. Vokiečių civiliai tarnautojai dar nebuvo pasirodę. Frontas buvo praėjęs, ramu, bet jautėsi didelė įtampa. Prasidėjo skundimai, buvusių komunistų veikėjų ir žydų suėmimai, kuriuos vykdė specialūs vokiečių kariuomenės daliniai. Žydų vyrai buvo tuoj pat suimti, atskirti ir kartu su būriu lietuvių komunistų nuvaryti į Pryšmančių kaimo laukus, Palangos kelio kryptimi, apie 3 km nuo Kretingos miesto, o gal ir kitur – sunaikinimui. Aš pats tų įvykių nemačiau, tik girdėjau kalbas, kad suimtiesiems patiems reikėjo išsikasti duobes, į kurias juos suguldė ir sušaudė. Žydų moterys su vaikais dar buvo uždarytos savo namuose, bet ir jie netrukus buvo surinkti ir nuvaryti į ganyklose esančius pastatus netoli sienos, buvusias rusų pasieniečių sargybos patalpas, ir ten laikinai apgyvendinti, vėliau žydų kapinėse sunaikinti.

Ketvirtą dieną, frontui praėjus, ketvirtadienį, oras buvo gražus, saulėta, mieste vis dar buvo nejauku: tvyrojo keršto nuotaika, nesiliovė skundimai. Apie pietus išgirdau, kad kažkas padegė senąją „školą“ (sinagogą). Kretingoje žydai turėjo dvi savo dideles sinagogas. Senojoje man teko būti, buvo keista, kad nereikėjo nusiimti kepurės, tokia buvo tvarka. (O kaip būdavo gėda, kada kartais užsigalvojęs į katalikų bažnyčią įžygiuodavau nenusiėmęs kepurės, net iki Šv. Antano altoriaus). Sklido gandai, kad žydų sinagogą padegė patys žydai, kurie ten buvo pasislėpę, kiti teigė, kad tai padarė lietuviai iš keršto jiems. Kas iš tikrųjų padegė, niekada nebuvo išaiškinta ar atskleista. Pleškėjo medinė senoji žydų škola, kaip parako statinė.

 Netrukus liepsna persirito į didžiąją, naująją školą, iš ten – į artimuosius pastatus ir taip plėtėsi į visą buvusį žydų kvartalą. Pakilo didelis vėjas, liepsnose skendo beveik visas miestas. Nors gaisrininkų atvyko iš kitų kaimyninių miestų, jie jau nebegalėjo liepsnų sustabdyti. Taip supleškėjo trys ketvirčiai Kretingos miesto. Sudegė katalikų bažnyčia, sudegė joje buvę garsūs Lietuvoje vargonai, sutirpo varpai ir naujausias Amerikos lietuvių 1937 metais dovanotas varpas. Mačiau pro savo namų trečiojo aukšto palėpės langelį, kaip gabalas bažnyčios bokšto, pasviręs į rytų pusę, krito kryžium žemyn ant bažnyčios stogo. Vieni vienuolyno pastatai visiškai sudegė, kiti apdegė. Taip Kretingos miestą ištiko baisi tragedija. Kodėl? Dažnai gyvenime klausiame, kodėl turėjo padegti, kodėl turėjo kilti vėjas, kodėl, kodėl? Juk miestas išliko beveik nepaliestas fronto audros, kodėl turėjo sudegti nuo pačių rankų darbo?

Mūsų gaisras nepalietė, nes gyvenome toliau į rytus nuo miesto centro, tačiau, bijodami ugnies, buvome savo daiktus išvežę į ganyklas, netoli skerdyklos, sukrovę nuosavame žemės sklypelyje, o kai kuriuos ‒mažesnius ‒užkasę kieme. Frontas jau buvo tolokai pasistūmėjęs nuo Kretingos į rytus. Kartas nuo karto teko išgirsti žmones kalbant, kad vokiečiai vis dar ieško ir intensyviai gaudo pasislėpusius žydus. Pagautus atveža į Kretingą ir patalpina buvusiame pranciškonų Šv. Antano namo rūsyje. Šis pastatas buvo didokas, pastatytas lietuvių amerikonų lėšomis tiems atvykėliams, kurie 1919‒1936 metais norėjo grįžti į Nepriklausomą Lietuvą ir savo senatvę praleisti gimtajame krašte.

Pastatas buvo gražus, trijų aukštų, raudonų plytų, su rūsiu apačioje ir didele apie penkių šimtų vietų sale pirmame aukšte. Toje salėje vykdavo populiarūs Kretingos teatro spektakliai bei koncertai. Ten pat veikė ir Kretingos miesto vienintelis kino teatras su gera, modernia aparatūra. Sovietams okupavus Lietuvą, šį prašmatnų, geroje miesto vietoje stovėjusį pastatą užėmė rusų kariuomenė. Čia įsikūrė rusų pasieniečiai, vadinamieji „pagraničnikai.“ Gyvenimo ironija: buvę amerikonai seneliai, kurių buvo gana daug ir kurie ten buvo sudėję savo santaupas, buvo išmesti Dievo valiai nežinia kur. Taip Šv. Antano namelis, kaip mes jį vadinome, virto okupantų būstine, o rūsyje įrengtame kalėjime buvo kalinami ir kankinami niekuo nekalti lietuviai patriotai.

Senoji Kretingos Turgaus aikštė. www.kretingosenciklopedija.lt

Nuo karo pradžios prabėgus jau porai savaičių jautėsi vokiečių okupacijos našta. Šiaip, palyginti su rusų vienerių metų okupacija (nuo 1940 m. birželio iki 1941 m.), jautėmės laisvesni. Pagal seną tradiciją žmonės mėgo sekmadieniais eiti į miestą ar į „Varnyno“ parką pasivaikščioti (pašpacieruoti).

Vieną tokį gražų, saulėtą liepos sekmadienį pasklido gandai, kad vokiečiai rengia kažkokį spektaklį prie vienuolyno prūdo (tvenkinio), apie 300 pėdų nuo Šv. Antano pastato. Vienuolyno prūdą žinojo kiekvienas kretingiškis. Gerais Smetonos laikais, kada žiemą prūdas užšaldavo, čia buvo įrengta elektros lempute apšviesta čiuožykla. Čia gimnazistė Bronė Martinauskaitė, mūsų vadinama Sonia Heni, demonstruodavo savo čiuožimo meną, „blatnieji“ Kretingos Pranciškonų gimnazijos auklėtiniai iš Kauno raižė ledą peilinėmis pačiūžomis, o mes, pipirai, prūdo gale pačių padirbtomis lazdomis žaidėme iki sutemų ledo ritulį. Vasarą prūde būdavo gausybė karpių, kuriuos duona šerdavo pranciškonai vienuoliai, vadinami broliukais. Aplink prūdą ėjo takas, kurį dengė žaliuojantys gluosniai, kurių šakos siekė net vandenį.

Daug gražių romanų būtų galima prirašyti, kas vyko paprūdyje šiltais vasaros vakarais, tačiau negalima užmiršti, kas ten vyko sovietų okupacijos metais. Sovietmečiu, 1940 metais, prie prūdo laisvai prieiti nebuvo galima ‒šiauriniame pakraštyje buvo padaryta draudžiama zona. Čia buvo sovietų ir jų pakalikų kankinami nekalti Lietuvos žmonės. Kas iš tikrųjų vyko, Kretingos gyventojai sužinojo tik rusams išbėgus. Paprūdyje liko duobės, storas apdegęs medžio kamienas, apvyniotas metaliniais laidais. Po juo nukankintų nelaimingųjų kūnų dalys, apdegusių drabužių liekanos ir, baisiausia, apdegusios nuplėštos rankų plaštakų odos su visais nagais, lyg numautos pirštinės. Kretingiškiai su siaubu stebėjo kankinimo liekanas. Aš pats savo akimis mačiau šias nenusakomas, siaubą keliančias baisybes. Nei mano tėvai, nei seserys nėjo žiūrėti. Aš buvau smalsus paauglys, man viskas rūpėjo, landžiojau visur. Tikiu, kad šis įvykis yra vienur ar kitur aprašytas ir užregistruotas lietuvių kančių istorijos metraščiuose.

Paskelbtas vokiečių rengiamas spektaklis suintrigavo miesto žmones. Galbūt kai kurie žinojo, kiti gal tik nujautė, kas ten vyks. Vis dėlto po pietų susirinko nemažai smalsuolių bei šiaip žioplių. Šv. Antano namelis buvo apie trys šimtai pėdų nuo prūdo, tarp jų ‒didelis žvyruotas kiemas, apsuptas iš šiaurės rytų pusės smėlėta pakriaušės kalva, o toliau ‒mažas takelis ir naujųjų kapinių akmeninė tvora. Pietinėje pusėje matėsi Lurdo grotos kalva, jos užpakalinė dalis, o rytinėje pusėje ‒buvusios elektros jėgainės apdegęs akmeninis pastatas. Kiemo pakraščiuose dar matėsi išmėtytos neužbaigtos statybinių medžiagų liekanos.

Bematant pradėjo rinktis žmonės prie akmeninių kapinių tvoros, vaikai užlipo ant jos, drąsesni stebėtojai būrėsi arčiau smėlėtos pakriaušės. Žodžiu, ratu apsupo aikštę gal kokie keli šimtai žmonių. Atrodo, arba nebeprisimenu, jokių viešų paaiškinimų, kas čia bus, nebuvo. O jei ir pranešė, tik vokiškai. Pirmiausia kieme pasirodė pustuzinis neeilinių vokiečių kareivių, tik su pistoletais prie diržų. Žmonės šnibždėjo, jog tai specialūs „smogiamieji“ SS daliniai. Dar buvo keletas vokiečių kareivių su kariškais šautuvais. Jie apsupo kiemą ratu ‒tai buvo sargyba. Netrukus pasigirdo švilpukas, ir iš rūsio ristele buvo išvaryta apie šešiolika vyrų. Manyta, kad tie pasislėpę žydai buvo sugaudyti per praėjusias dvi savaites, frontui praėjus. Visi buvo padoriai apsirengę. Vieni su kostiumais, kiti vienmarškiniai, daugiausia jauni, stiprūs vyrai. Buvo keletas ir vyresnio amžiaus, pavargusių, matyt, jau anksčiau kankintų. Iš vokiečių rankose laikomų lazdų ir kuolų žmonės tuoj suprato, koks čia „spektaklis“ vyks. Žydams buvo įsakyta bėgti ratu. Nukritus pirmiems kirčiams ant žydų nugarų, kai kurie žmonės pasijuto nejaukiai ir pradėjo skirstytis. Žiūrovų beveik nebeliko, mušė dar smarkiau. Smogikai, nusivilkę švarkus, atsiraitę rankoves, talžė, raižė kankinamųjų nugaras, kojas, galvas, nesvarbu, kaip ir kur, kad tik sukeltų daugiau skausmo. Kai kurie kankinamieji nebeišlaikė, krito žemėn, nesikėlė, neteko sąmonės ar apsimetė. Budeliai privertė stipresnius vilkti sukritusius pusgyvius į prūdą, kad atsigautų. Kai kurie prūde bandė nusiskandinti, pasinėrė ir nebeiškilo iš vandens. Kankintojams paliepus, buvo kitų ištraukti ir vėl atvilkti į aikštę.

Vėl ratu vaikomi, net ir klūpsčiomis bei mušami, pasidarė nepanašūs į žmones. Drabužiai šlapi, smėlėti, purvini, kraujas sunkėsi per sudraskytus drabužius. Vienam perskėlė veidą, o ausis kabojo ant peties. Kankinimas tęsėsi gal pusvalandį, be perstojo. Tie, kurie visai sukrito ir atrodė negyvi, o prūdo vanduo nebeatgaivino, buvo sumesti į prie prūdo esančią statybinių kalkių duobę, ir atėjęs vokietis su pistoletu juos pribaigė.

Seansui įpusėjus, žiūrovai visai išnyko. Aš pats dabar neįsivaizduoju, kaip aš su dar keliais draugais galėjau tokį žiaurumą stebėti. Nežinau, gal traukė vaikiškas smalsumas, neregėtas įvykis, nerealybė, lyg sapnas. Gal po valandos kankynių pusė liko gyvų, žinoma, iškankintų, suluošintų ir žaizdotų bei pusiau gyvų. Jie buvo suvaryti atgal į rūsį. Vokiečiai pranešė, kad ateinantį sekmadienį tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje bus tęsiama toliau. Bus atsiskaityta su tais, kurie liko gyvi, ir su tais, kuriuos dar sugaudys. Šis įvykis sukrėtė visus miesto gyventojus. Nemaloniai nuteikė ir tuos, kurie dar degė kerštu už lietuviams padarytas asmenines skriaudas.

Pirmadienio rytą keletas vaikų nubėgome prie prūdo kalkių duobės pažiūrėti negyvųjų. Čia radome jau iš vakaro pavarytus miesto ir apylinkės ūkininkus su arklių vežimais, kad nugabentų lavonus į žydų kapines, vadinamąjį „žydkapį“, esantį Akmenos upės pakrantėje. Buvo koktu žiūrėti, kaip lavonus kėlė iš kalkių duobės ir krovė vieną ant kito į vežimus. Vokiečiai siūlė lavonus krauti iš duobės šakėmis, bet ūkininkai drovėjosi ir atmetė vokiečių kareivių pasiūlymą.

Vyrai pasakojo atsitikimą iškraunant lavonus kapinėse. Aš pats šio įvykio nemačiau. Vienam paėmus lavoną į glėbį, pasirodė, jog jo būta dar gyvo, šis griebęs ūkininkui už gerklės. Tai gali būti tiesa, nes kalkių duobėje buvo galima pastebėti kai kuriuos lavonus lyg kvėpuojant, turint gyvybės ženklų. Bet pirmadienio rytą niekas nedrįso kviesti vokiečio, kad jis gyvąjį pribaigtų. Mieste jautėsi slogi nuotaika, niekas apie vakarykštį įvykį nekalbėjo, nebent pašnibždomis.

 Kaip buvo pranešta, sekmadienį tuo pačiu laiku įvyko tas pats „seansas“. Žinoma, žioplių susirinko labai nedaug. Suaugusieji tiesiog vengė tą sekmadienį eiti iš namų. Gatvės buvo tuščios. Vėliau girdėjau, kad vokiečiams tas nepatiko. Šį, antrąjį sekmadienį, kankinimas kartojosi. Iš suimtųjų dėvimų drabužių matėsi, kad yra naujų kalinių, nes ankstyvesnieji kaliniai buvo nesiprausę, suvargę ir žaizdoti. Smogikai vėl vaikė visus ratu, mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Kritusius stipresnieji tempė į prūdą atgaivinti, negalinčius pastovėti ant kojų stūmė į kalkių duobę, mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Kritusius stipresnieji tempė į prūdą atgaivinti, negalinčius pastovėti ant kojų stūmė į kalkių duobę, kur vokiečių kareivis pribaigė juos kulka į galvą. Po valandos seansą sustabdė, likusius pusgyvius vėl suvarė į rūsį kitam sekmadieniui. Žinau, kad buvo ir trečias mušimas, bet negaliu pasakyti apie ketvirtąjį, nors kitas, šias skerdynes matęs, mano, kad yra buvę keturi kartai.

Be abejo, šie kruvinų įvykių faktai yra labai svarbūs kalbant bendrai apie lietuvių tautos Antrojo pasaulinio karo tragediją. Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, iš vienos okupacijos atsidūrė kitoje. Tiek vieni okupantai, tiek kiti kankino bei žudė pasirinktus asmenis, ir, remdamiesi savo ideologijos dėsniais, jiems nepatikimus. Patekę į nelemtą aplinkybių sūkurį ne visi žmonės suprato, kas vyksta jų krašte. Tauta buvo suklaidinta ir supjudyta. Praėjo jau daugiau kaip pusšimtis metų, gaila, kad istorikai dar nepajėgė ar nepanoro iki galo atskleisti ir paaiškinti šių tragiškų karo įvykių.

 

Atgal