VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.11. Tėvo užrašai (iš asmeninio archyvo)

Aleksandras Šidlauskas

Retas kaimo žmogus praeityje rašė dienoraštį ar kroniką, retas rašė prisiminimus ar eilėraščius. Tačiau būta žemdirbių, kurie užsirašinėjo duomenis apie orus arba orų spėjimus. Kuo daugiau būtų buvę tokių užrašų, tuo lengviau būtų buvę etnografams, fiksuojantiems darbus ir amatus, žmonių pomėgius ir papročius. Ir šiandien padėtis vargu ar labai pasikeitusi. Tiesa, kraštotyrininkai kasmetinėse ekspedicijose, rinkdami įvairią rašytinę, sakytinę ir archyvinę medžiagą, aptinka kolekcionierių rinkinių, dainų sąsiuvinių, šeimos gyvenimo aprašų, gimtojo kaimo istorijų, fotoalbumų, piešinių, patarlių rinkinukų, vietovardžių sąrašų. Tai vertingi duomenys, kaimo gyvensenos ir jausenos paveikslai, kurie atspindi tam tikrą kaimo metą, dvasinę žmonių būties ir buities kasdienybę. Juk ne visi dabar mena, kas buvo nutikę prieš pusšimtį metų. Netgi ir atsiminimuose, kurių pagausėjo pastaraisiais dešimtmečiais, esama unikalių faktų, tremties ir kalinimo istorijų, partizanų kovų epizodų. Tiesa, pasitaiko ir užuomaršiškų klaidų, subjektyvių samprotavimų, netgi sąmoningo melo. Tai neišvengiama, nors kiekvienas archyvinis dėmuo, patekęs į istoriko rankas, yra moksliškai įvertinamas ir detaliai patikrinamas.

Mano tėvas (1901-1974) gyveno Giedraičių kaime (Radviliškio r.), vertėsi amatininkyste, buvo kalvis ir malūnininkas, baigė tiktai keturias pradžios mokyklos klases. Mėgo sekmadieniais perskaityti „Tiesos“ laikraštį, pavartyti „Tarybinės moters“ žurnalą. Smetoninės Lietuvos metais prenumeravo „Ūkininko patarėją“, „Šeimininkę“, „Jaunąjį ūkininką“, žurnalą „Savaitė“. Knygų turėta labai mažai, pagrindinai tai buvo praktinio, ūkinio pobūdžio leidiniai, pravertę kasdieniniuose darbuose.

Ne tiktai aš vienas, bet ir daugelis giminaičių ir kaimynų stebėti stebėjosi tėčio įvairiatemiais užrašais, kuriuos, laimei, beveik visus išsaugojau. Prirašytų mokyklinių sąsiuvinių susikaupė dešimčių dešimtys. Būdavo, sekmadieniais, barzdą nusiskutęs, sėsdavo virtuvėje prie pailgo stalo ir cheminiu pieštuku tęsė užrašus. Visų pirma tai buvo šeimos duomenys; kas pirkta, kas parduota, kur būta ir viešėta. Tieji užrašai pradėti 1932 m. rugsėjo 1 d. dar viengungystės metais ir buvo tęsiami iki pat gyvenimo pabaigos. Užrašuose įskaitomai įrašytos konkrečios datos (raudonu rašalu), tekstas sugrafuotas į keturias dalis: datos žymeklis, pats tekstas, pinigų suma – kupiūromis ir monetomis (litai, markės, rubliai). Kiekvieno puslapio apačioje susumuotos pajamos ir išlaidos. Po kiekvienų metų įrašoma išlaidų suma. Įrištų sąsiuvinių knygoms uždėtas kietviršis. Užrašai buvo saugomi didelėje komodoje, padarytoje gabaus staliaus. Viršuje du stalčiai atskirti per pusę, žemiau – trys ištisiniai stalčiai skalbiniams. Viršutinėje dešinėje pusėje mama laikė įvairias medžiagas ir siuvimų liekanas, maišelius, žvakes, degtukus, sagas, siūlus. Kairėje pusėje – tėvo daiktai: buities reikmenys, dokumentai ir minimi užrašai bei kitokie rinkiniai (žemėlapių laikraštinės iškarpos, atsiskaitomieji kvitai, sieninio kalendoriaus atskiri lapeliai su tėvui vertingais ūkinio pobūdžio straipsneliais.

Tėvo rašysena yra šiek tiek pakrypusi į dešinę, raidės platokos, dažnai be skyrybos ženklų, raidėms č, š, ž ne visuomet buvo užrašomi paukštukai, yra nemažai tarmės fonetinių formų – -namas ir -nams, ėjo ir ajo, suprantama barbarizmų buvo daug (petelnė, prosas, lopeta, bliuska, kuchnia, kuznia, čemodanas, ploščius, oblius, plėčka, skleinyčia, apcūgai ir kt.). Pajamos būdavo gaunamos už parduotus ūkio produktus: sviestą, grietinę, lašinius, kiaušinius, už kalvystės paslaugas ir malūninkystės darbus, už parduotus paukščius, avis, paršiukus, veršelius.

Antras didžiulis tėvo darbas – kalvystės užrašai. Jo rankos buvo stiprios, nors pats nedidelio ūgio. Kalvystės amatas labai tiko malūno verslui. Kalvėje buvo ir staliaus varstotas. Įsigijus malūną (mano senelis Feliksas gabiam sūnui nupirko malūną), didesnių kalvystės darbų sumažėjo dėl laiko stokos. Gerai menu savo darbavimąsi kalvėje, dešimtis kartų laikiau kaustomo arklio koją, daugsyk dūmiau odines dumples, didreplėmis laikiau kalamą iki raudonumo įkaitintą geležį. Mėgau tiesinti iš įvairių senlenčių ir lentgalių ištrauktas vinis, kaliau skyles, grintavojau varžtus, sukau bormašinos rankeną, šaldžiau karštą geležį mediniame lovyje su vandeniu. Mano pomėgis buvo iššluoti kalvę ir sutvarkyti įrankius. Buvau paauglys – tartum mažasis gizelis, bet nei kalviu, nei malūnininku tapti niekad negalvojantis (didžiam tėvo nusivylimui). Užrašai pradėti 1927 metų sausio 15 dieną ir baigti 1932 metų rugpjūčio 10 dieną. Per tą laiką juose įrašyti 652 įrašai, vadinasi, tiek kartų klientų apsilankyta. Daugiausia jų turėta 1928 m. (154 kartus) ir 1930 m. (178 kartai). Rašyta tvarkingai. Tekstuose skyrybos nėra, visur paskaičiuojama bendra paslaugų kaina. Išvardydamas daugybę darbų, tėvas dažnai parašo, kiek ir kokių medžiagų panaudojo. Dirbta įvairūs darbai: kaustyti arkliai, apkaustytos įvairios transporto priemonės, taisyti žemės ūkio ir buities reikmenys, pakinktų detalės. Kruopščiai rašyti kiekvienam klientui atliktų darbų įkainiai, į atskiras grafas surašyti litai ir centai. Brangiausiai buvo mokama už brikos ir brikelio apkaustymą ir naujai padarytas akėčias. Už brikų apkaustymą imta iki 155 Lt, už akėčių pagaminimą – iki 90 Lt. Kai kurie įrašai rodo, kad kalviui už paslaugas būdavo atsiskaitoma grūdais, mediena, metalu.

Ir anksčiau paminėti pajamų ir išlaidų sąsiuviniai bei čia trumpai apibūdinti kalvystės užrašai perduoti saugojimui į Lietuvos Nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyrių. Šalia šių dviejų didžiųjų tėvo rašytų tekstų, tenka prisiminti ir kolūkinius metus. Kiekvienas kaimiečio darbas buvo vertinamas darbadieniais, už kuriuos žiemą, po Naujųjų metų būdavo atseikėjama grūdais (tai būtų jau kita istorija), o kiek vėliau, kolūkiams ekonomiškai sustiprėjus – ir pinigais. Tėvas buvo labai tikslus apskaitininkas ir visus visutėlaičius mūsų šeimos darbas vėlei surašydavo į atskirus sąsiuvinius tais pačiais cheminiais pieštukais. Nuorašai buvo pateikiami brigadininkui, kuris duomenis pateikdavo buhalterijai. Sąsiuviniuose nurodyta darbo diena, darbo turinys ir darbo rezultatai. Kadangi tėvas kolūkiečiams vis dar malūninkavo ir kalviavo, tad savo darbus surašydavo atskirai. Atostogų metu teko nemažai pasidarbuoti ir šių eilučių autoriui. Pjautì rugiai ir vasarojus, talkinta juos vežant į daržines ir kūlimo metu, ravėta cukrinių runkelių paskirtieji plotai, šienauta paupio pievose ir sukultūrintuose laukuose, pjauta dobilai, talkinta tėvo darbuose.

Po viso to, kas čia papasakota reikia sugrįžti prie dar neaprašyto tėvo archyvo, kuris buvo išsaugotas toje pačioje jau paminėtoje komodoje. Tai smulkpopieriai: kvitai, važtaraščiai, buhalterinės sąskaitos, mokesčių mokėjimo dokumentai, spaudos prenumeratos nuorašai, įvairūs čekiai. Nė vienas šių dokumentų nebuvo išmestas, o rūpestingai saugomas. Tai nebuvo ilgalaikio saugojimo popieriai, o vienkartiniai rašteliai, tačiau pastovus tėvo įprotis saugoti ir kaupti. Tai rodo ir kaimo žmogaus atsargumą: galbūt kada nors pravers, juolab, kad keitėsi santvarkos ir pinigai, įvairūs pagrįsti ir nepagrįsti reikalavimai, gąsdinimai. Malūnininkas turėjo atsiskaityti už darbą grūdais arba pinigais, nes iki kolūkinių metų vėjo malūnas buvo Kėdainių finansų skyriaus įskaitoje, o vėliau – „Giedros“ kolūkyje. Pats tėvas turėjo atlikti ir buhalterio darbą. Įvairūs kaupiami ar jau sukaupti duomenys buvo surašomi į mokyklinius sąsiuvinius – viena linija, langučiais ar pokaryje mokyklose išpopuliarėję dailyraštiškai nubraižyti skerslinijomis. Štai viename sąsiuvinyje surašomi pirkiniai, kitame – kolūkio darbai, trečiame – įvairūs aritmetiniai paskaičiavimai. Gerai prisimenu (1950-1956), kai tėvas sekmadieniais „egzaminavo“ tuos, kurie tą savaitę kažką kažkur pirko ir svarbiausia, kiek už tą pirkinį užmokėta. Be tų specialių sąsiuvinių nemažai rašyta ant paprastų popieriaus lapelių nuokarpų ant sąsiuvinių viršelių, sugeriamųjų lapų. Visa kita buvo suskirstyta pagal temas ir laikoma nedideliuose aplankėliuose. Malūno darbų dokumentacija, regis, buvo išskirtinai rūpestingai saugoma, nes būta nemaža laiškų, gautų iš Kėdainių finansininkų ar Grinkiškio valsčiaus vykdomojo komiteto su antspaudais ir dviem parašais.

Tenka prisipažinti, kad laikas nuo laiko man knietėjo įsisukti į tėvo komodos stalčių tam tikrai „peržiūrai“ (aišku, kai tėvo namuose nebuvo). Stengiausi nepažeisti komodos tvarkos, kad nebūčiau įtartas kaip koks šnipinėjantis šniukštinėtojas. Ar ne nuo to ir aš ilgainiui užsikrėčiau kataloguoti, kraštotyrininkiškai užrašinėti ir sisteminti įvairios tematikos medžiagą. Atsimenu, bene vieną kartą tas paauglys nuraudo kaip vėžys, kai tėvas nepiktai manęs paklausė: ar radai mano stalčiuje tai, ko ten ieškojai. Po to prie tėvo dokumentacijos mano rankos jau nebekilo. Žinojau, kad be oficialių dokumentų tėvas domėdavosi politika, iš laikraščių išsikarpydavo žemėlapius (Vietnamo, Korėjos karo turinys), įdomesnius duomenis, kaip pavyzdžiui, pasaulio gyventojų skaičius, sieninių kalendorių lapeliai, Raudonojo kryžiaus draugijos įmokos ženkleliai, giminių adresai. Piniginiai duomenys buvo susumuojami pamėnesiui ir metams pasibaigus. Tegul kalba kai kurie skaičiai apie išlaidas pirkiniams. Tai buvo absoliučiai tikri įrašai nuo cigarečių pakelio kainos (tėvas pradėjo rūkyti tiktai po karo), duonos, pipirų, vaistų, autobuso bilieto, žibalo, druskos iki žymiai brangesnių, vertingesnių pirkinių. „Tiesa“, „Tarybinė moteris“ ir „Komunizmo aušra“ (rajoninis laikraštis) buvo užsisakoma visiems metams. Menu, mama laukdavo dukterų ir sūnaus laiškų, o tėtis – „Tiesos“. Žiūrėk, kurią nors pavakarę ir ateina kaimynas papolitikuoti, ir šnekasi, ir kalba, kas laimės karus ar intervencijas. Štai 1971 metų išlaidos: sausis (23,80 rub.), vasaris (61,-), kovas (155,-), balandis (112,-), gegužė (57,-), birželis (133,-), liepa (130,-), rugpjūtis (113,-), rugsėjo (88,-), spalis (39-), lapkritis (93,-), gruodis (131,-). Didesnė suma rodo, kad tą mėnesį buvo pirktos malkos, veršis, paršeliai, lietpaltis, sofa lova. 1970 m. pirkiniams buvo išleista 1516 rub., o 1972 m. – 1672 rub. Dera pastebėti, kad tame dešimtmetyje ir anksčiau kolūkio darbų įkainiai buvo vargingi. Štai 1969 m. už 18 darbadienių gauta 36 kg. kviečių. 1967 m. už tėvo darbą kalvėje gauta pamėnesiui nuo kovo iki gruodžio mėnesio imtinai rubliais: 18,02; 28; 32; 47; 9; 13,10; 13; 18; 10,75; 33,45. Svarbesnieji kalvystės darbai kolūkiui buvo – ratų ir rogių, žemės ūkio padargų plūgų, akėčių, kultivatorių remontas, arklių kaustymas. Kolūkiečiams buvo taisomi metaliniai buities įrankiai (gręžimas, suvirinimas, galandymas).

Prieškaryje ir karo metais malūne buvo skiedrų gaminimo įranga. Tai vadinamasis skiedrų plėšimas. Matuojama kapomis. Kadangi šis sudėtingas įrenginys pakenkė vertikaliam malūno volui, tai pirmaisiais pokario metais tų darbų buvo atsisakyta. Tėvas atskirai apskaičiavo darbus kolūkyje. Pagrindinai tai buvo lauko darbai: sėja, grėbimas, rugių pjovimas, kūlimas, darbai sandėliuose ir klojimuose, ravėjimas. Atskirai buvo surašomi tėčio ir mamos darbai, o mes, vaikai, vasaromis taip pat nemažai talkindavome, tai buvo užrašoma vienam ar kitam tėvui: dukros – į mamos darbus, aš – į tėvo darbų sąrašus. 1968 metais Kauno medžiotojų būrelis Nr. 39 (pirmininkas architektas Vytautas Putna), pamedžioję Bargailių kemsynuose, atėjo „Šušvės“ kolūkiui į talką, norėdami suremontuoti mano tėvo vėjo malūną. Jie darbavosi bene porą vasarų, čia apsigyvendami su šeimomis palapinėse. Po to įrengė turiningą medžioklės ir malūnų istorijos muziejinę ekspoziciją ir išspausdino lankstinuką bene dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu. Tėvas tapo neetatiniu prižiūrna, pasakotoju ir rodytoju. Storokame sąsiuvinyje jis ėmė surašinėti visus į malūną atvykusius ir už keliolika kapeikų pardavinėjo minėtus lankstukus – atvirukus su muziejaus nuotraukomis, eiliuotu sveikinimu. Pradžioje lankytasi itin gausiai, noriai buvo nusiperkamas šis suvenyras. Gausiausiai apsilankydavo mokytojų ir moksleivių ekskursijos – iš Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio, Utenos, Kelmės, Šilutės rajonų. Būta studentų būrelių, pavienių turistų keliauninkų, aplinkinių parapijų smalsuolių, kitokių pakeleivių interesantų.

Tėvas domėjosi įvairiais pasaulio ir Lietuvos statistikos duomenimis – gyventojų skaičiumi, klimato pokyčiais valstybių dydžiais. Radau nusirašytus faktus, regis, iš „Tiesos“ laikraščio, apie Lietuvos žemių vertinimą sutartiniais ekonominiais balais. Derlingiausių žemių esama pirmoje grupėje (Marijampolės, Kėdainių, Pakruojo raj.). Antrai grupei priklausė Kretingos, Prienų, Anykščių rajonų žemės. Trečioje zonoje – Širvintų, Telšių, Plungės kraštai, o mažiausiai derlingose žemėse gyventa Dzūkijoje, Šilalės, Molėtų rajonuose. Tenka pastebėti, kad kai kurie malūnininkystės (kaip kaimo verslo) duomenys patogumo dėlei surašyti pusės sąsiuvinio lapo perpjautuose dydžio bloknotėliuose. Tai grūdų malimui ir pikliavojimui atvežtų grūdų apskaita su gyventojo vardu, pavarde, grūdų rūšimi ir kiekiu, įmokos kaina (pinigais ar biraline rinkliava) ir atsiskaitymu (ties pavarde eilutės pabaigoje pažymėtas brūkšnys). Visą dokumentaciją tėvas tvarkė pats vienas. Prie kiekvieno maišo buvo prikabinamas nedidelės iš balanos atpjautos lentelės (15-20 cm ilgio; 0,5 cm storio, 3-3,5 cm pločio). Jose buvo įrašomas žmogaus vardas ir pavardė, o, atsiėmus miltus, pavardė lentelėje buvo išskutama peiliuku. Talkindamas tėvui rudenimis, kai vėjai buvo stipresni, o žmonės kiauliašėrai malėsi žymiai daugiau grūdų, po pamokų, grįžęs iš Grinkiškio vidurinės mokyklos, sverdavau grūdus, tvarkydavau lenteles, mano užrašytus duomenis tėvas laisvesniu laiku persirašydavo į savo „popierius“. Tenka pasakyti, kad nemažą čia aprašomo archyvo dalį sudarė malūninkystės dokumentacija, nes įvairios kontrolės buvo galima dažnai tikėtis. Malūnas, kaip verslo įmonė, iki kolektyvizacijos priklausė Kėdainių pramkombinatui, jis kiekvieną mėnesį siuntė planus, kiek reikia surinkti už malūną biralinės rinkliavos. Iš laiško: „Prašau paskirtą planą įvykdyti visu100 proc. Už neišpildymą Tamsta asmeniškai atsakomingas“. Garsėjo kontrolierius Valiukonis, kuris atvykęs į „svečius“, užsiprašydavo nakvynės, mėgo stipriai pasivaišinti. Kitas prisakymas: „Per spalio mėnesį malimo planas yra nuleistas aštuonias tonas permalti grūdų“. Žinau, kad malūnininkai palaikydavo ryšius (Bargailių, Levikainių, Dvylių, Grinkiškio, Žitiškio malūnai) ir sparčiomis pranešdavo apie jau atvykusį kontrolierių. Grūdų biralinę rinkliavą kas ketvirtį ar dažniau tekdavo nuvežti į Baisogalos grūdų sandėlį. Raštus, gaunamus iš Kėdainių, dažniausiai pasirašydavo valdininkai Sladkov, Orlov ir Smolek. Jie reikalaudavo, tarkime, per gegužės mėnesį surinkti už malimą 200 kilogramų grūdų.

Šiuos įvairius tėvo dokumentus seniai saugau savo asmeniniame archyve, vis prisimindamas pokario ir kolūkinius metus, kai mokiausi Grinkiškyje ir iki studijų buvau malūnininko „pavaduotoju“.

Atgal