VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.07. Istorija beldžiasi į duris

Aleksandas Šidlaukas

Istorija – studijų motina, teigė romėnai, pažvelgę į praeitį ne mitais apraizgytą, o realiai suvoktą praeitį ir dabartį, nes apie ateitį, jie mažų mažiausiai kalbėjo. Jie rūpinosi teise ir šios dienos užkariavimais, kurie nusėjo ne tiktai Europą. Istorija – nepamirštama tėvų ir protėvių žemė, kurioje gimta, augta ir viešėta, kuri vieniems skleidėsi palaima, o kitiems – kasdieniais vargais. Kiekvienos pasaulio tautos istorija – tai savitas, dažnai romantizuotas pasakojimas, raštu nepaženklintas, bet žmonių atmintyse išsaugotas, mitais apibrėžtas, dainomis ir sakmėmis apipinkliotas. Ir iki šių dienų visi domisi ir skaito istorijos knygas, surasdami dalelę savęs, gentkarčių sukauptą patirtį, pamokomą pasakojimą, kaip buvo gyventa ir kaip reikėtų gyventi šiandien. Istorija, kaip sako jos tyrinėtojai ir aprašytojai, yra rimta žmonijos mokytoja. Ar visi ir visados iš jos mokėsi ar mokosi, visai kitas klausimas. Dažnąsyk klaidos kartojamos, o didžiųjų imperijų užmačios dabar yra tokios pat, kaip buvo prieš šimtmečius ir net tūkstantmečius – kariaujama, tūžmaujama, grobiama, prievartaujama, žudoma ir smurtaujama. Ginklų gamyba nemąžta, agresorių vis daugėja, karo židiniai įsiplieskia tai rytuose, tai vakaruose. Modernioji civilizacija, amžinasis dekalogas nenuslopina grobuoniškų, nežmoniškų užmačių ir savigrobos. O vis sakome, kad istorija – tai pasaulio pažinimas, meno ir kultūros atgimimai, mokslo raida, technologijos pirmyneigiškumas.

Svobiškėlio alkvietės ir akmens akmuo, vad. Valiulio akmeniu

Baltijos kelias

Senųjų amžių kronikininkai, metraštininkai (daugiausia vienuoliai) paliko begalę rankraščių, kuriuose plačiau ar siauriau tautų gyvenimai bei valdovų buitis aprašyta. Tai su pasigyrimais, tai su pagražinimais, tokia rašančiųjų prigimtis, tačiau mąslus istorikas, palyginęs skirtingus tekstus, tarkime apie Mindaugo karaliavimą ir valstybės naują kūrimą, prieina pakankamai objektyvių išvadų. Taip elgėsi A.Šapoka ir E.Gudavičius. Kadangi kalbą pasukome Lietuvos link, tad ir teks pavaikščioti Nemuno ir Neries, Šešupės ir Ventos upynuose, pasamprotauti apie mūsų tautą ir jos lemtį, pabūti ten, kur Lyda ir Naugardukas, kur Seinai ir Suvalkai, kur jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių gyventa, kur dunkso aštuoni šimtai piliakalnių, rimčiausių istorijos vyksmo liudytojų, kur archeologinių tyrinėjimų dar laukia kūlgrindos, kur prie daugelio plokštinių kapinynų dar neprisilietė archeologų rankos. Daug kas ištirta, daug kas naujai pasakoma jau leidžiamoje lietuvių tautos daugiatomėje istorijoje. Tiktai laikas vis tolina praeitį, tiktai istorikų kartų kartos – nuo T.Narbuto iki A.Bumblausko vis ieško ir suranda, vis ginčijasi ir bando išsiaiškinti – kur, kada, kaip ir kodėl? Šie keturi klausimai istorikams kasdien neduoda ramybės, nes vis norima tarti savitą žodį, padaryti svarias, duomenimis pagrįstas išvadas, kurios netaptų ideologinėmis iškraipomis kas nutiko „šlovingoje“ socializmo epochoje.

Lietuva turėjo keletą valstybių kaimynų, su kuriomis santykiauta nevienareikšmiškai. Vokiečiai kryžiuočiai, lenkai, želigovskininkai, rusai stalinistai daugelį amžių grobė ir naikino mūsų tautos žmones ir etnines dorovines vertybes, stabdė pažangą, trėmė ir žudė šviesuomenę. Šia tema gimtoji istorija dar nebaigta rašyti, juolab, kad nemažai archyvų yra pasigrobta. Ir su prancūzais bei švedais, tolesniais Lietuvos kaimynais, būta ryškių konfliktų ir nemažų užmačių. Šių tautų slinkimas į Rusijos plotus per Lietuvą paliko plėšimus ir gaisravietes, mobilizacijas ir karines prievoles, kas engė kaimo žmogų, trukdė normaliai politinei ir ekonominei atmosferai kurtis. Imperijos per ilga susikuria, išsiveši, plėtojasi, išnaudojimas pasiekia neregėtas mąstus, tačiau tai ne amžinas darinys, nes pažangos siekiai būna didesni, o norai stipresni negu amžinoji tautinė priespauda. Taip nutiko absoliučiai visoms istorijoje pažymėtoms imperijoms – Ispanijai ir Anglijai, Vokietijai ir Japonijai, arabų kraštams ir turkams, pagaliau Tarybų Sąjungai, pačiai pavojingiausiai, buvusiai rusų „prieglobos“ glėbyje, socialistinei deržavai, sužlugusiai per vieną naktį. Įdomu, kada pasibaigs šiandienis Rusijos federacijos invazija (netgi nuo Ivano Rūsčiojo laikų) į mažąsias Pavolgio, Sibiro, priekaukazės tautas ir tauteles. Toji invazija, putinizmo globojamai, vis gviešiasi į Moldovą ir Gruziją, Ukrainą ir Krymą. Ir mūsų Pabaltijo trims sesėms vis grasinama, vis demaršuojama, vis embarguojama tarsi pažangusis pasaulis neitų demokratijos, laisvės ir nepriklausomybės keliais. Laiko vėjai visuomet pūtė į gėrio ir grožio bures. Nepakanka prezidento, kaip valstybės vedlio, statuso, jeigu jo tauta yra nuslopinta, ekonomiškai žlugdanti, fiziškai ir dvasiškai palaužta, kaimynijos santykiuose grobuoniškai nusiteikusi. Pasaulis su pagarba žvelgia į visas 206 valstybes ir jų vadovus, tačiau rusų tautos elgesys daro gėdą dvidešimt pirmajam amžiui, planetos bendruomenei. Žvanginti ginklais nereikia didelės išminties, bet skelbti pažangą, ką prancūzuose darė prezidentas De Golis, reikia didžiulės išminties, pagarbos žmonijai ir humanizmo principams.

Beveik penkiasdešimt metų Lietuvos istorija buvo apkrėsta žiugždizmo, burokėlizmo, preikšizmo ir šarmaitizmo promaskvietiškomis bacilomis, kurias tiktai sąjūdis, pažangos šauklys, sugebėjo visiems laikams išnaikinti. Vis plačiau ir garsiau ėmėme minėti žymias istorines datas, Mindaugo ir Vytauto asmenybių svarbą pažymėti, V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus atgimimo idėjas vertinti, žymiausią šių dienų asmenybę V.Landsbergį vertinti. Nepamirštini XIX-ojo amžiaus dviejų sukilimų žygiai, Europoje neturinčio pavyzdžio knygnešystės keturiasdešimtmetis, savanorių kovos (jau 20-asis amžius) prieš bolševizmą, kapsukizmą ir lenkų grobuoniškumą. Niekada neišblės, nes tai neišblėstamas, pokario partizanų pasaulinio masto žygdarbis kovoje prieš Lietuvos rusinimą. Tai žymūs istoriniai ženklai, kurie mokykliniuose istorijos vadovėliuose, regis, iki galo dar nėra atskleisti. Tai labiausiai įkvepiantys patriotinio auklėjimo ir tautinės saviugdos pavyzdžiai, o ne kai kurių Seimo narių demagogijos, gyrimasis, kyšininkavimas, partinių pažadų ignoravimas, žmonių mulkinimas ir niekinimas. Kai kam labiau rūpi gėjų ir lesbiečių „egzistencija“, asmeninės valdos negu tautos gerovės išlikimas.

Lietuvos geopolitinė padėtis nėra pati geriausia. Kas nežino, kokios priešų gaujos mindė mūsų kraštą, vogė ir naikino, engė ir niekino. Sunku apibūdinti, kokie materialiniai turtai išplėšti, kiek dvasinių vertybių suniokota: dvarai nugyventi, bažnyčios paverstos sandėliais. Netgi Vilniaus Arkikatedroje buvo planuota įrengti mašinų remonto dirbtuves. Laimei, susivokta, kad geriau įsteigti Paveikslų galeriją. Patys lietuviai, ypač stribai ir saugumiečiai, save įrašinėję į „šventųjų“ sąrašus, promaskvietiškai nusiteikę  ir vigdydami kiekvieną maskvėnų imperatorių pirstelėjimą, ne kartą persistengė plėsdami trėmimo planus ir juos viršydami. Paleckiai, gedvilai, ir sniečkai juodomis raidėmis įrašyti į mūsų gimtojo krašto istoriją. Kas, jei ne tieji socializmo statytiniai vertė kryžius, degino koplytstulpius, naikino partizanų bunkerius, stropiai su šautuvais verste vertė stoti į kolchozus, kurie sulietuvinant buvo pavadinti kolūkiais. Reikėjo visų pirma sunaikinti kaimo gyvenseną, nusavinti turtą, ištremti pačius darbščiausius žmones (visų pirma ūkininkus, dvarininkus), privesti šalį prie badmečio (1948-1953 metai), kad per keturis dešimtmečius kaimiečių dėka buvo pasiekti tam tikri rezultatai, bet niekados neviršiję 1939 metų ūkio rodiklių.

Tremtinių istorija ir partizanų kovos – pats tragiškiausias Lietuvos istorijos periodas, atskleidęs visas komunistuojančios Rusijos užmačias, jos panieką mažesnėms tautoms. Laimei, Baltijos kelias parodė pasauliui, kokia dvasine potencija buvo pažymėti estai, latviai ir lietuviai, kaip diplomatiškai pasipriešinta tautos priešams, sugriauta Tarybų Sąjunga, kaip dirbtinis darinys, ginklu suformuotas ir, prievarta bandytas išsaugoti. Ir kaip skaudu girdėti bomžiškas žmonių šnekas, kad „prie ruso“ buvo geriau. Tad keliaukite pas „brolius rusus“, o ne į pažangias Vakarų Europos valstybes. Istorija moko, bet visų išmokyti nepajėgia. Istorija kasdien beldžiasi į duris, bet ar visi tąjį bilsmą išgirdę pabando išsipagirioti ir išgirsti Ramūno Karbauskio ir Andriaus Mamontovo šauksmą: išsipagiriok, lietuvi, dirbk savo žemę, augink vaikus Lietuvai, o ne Ispanijos braškynams ar Anglijos turtuolių subinišluosčiais pasiversti. Tautą būtina saugoti, tai ne vien tiktai istorijos priesaika, bet ir asmeninis įsipareigojimas. O prognozuoti rytdieną tautos modelį nepaprastai sudėtinga užduotis, juolab, kad šiandien kiekviena pasaulio valstybė yra tampriai susieta su visomis kitomis bendrijomis. Tai globalus procesas, pakanka vienos ar kitos valstybės (Graikija, Italija, Ispanija) tam tikro finansinio nuosmukio ar ekonominių sunkumų, visa Europos Sąjunga įsipareigoja pagelbėti nusilpusiai tų šalių ekonomikai. Nekalbant apie naująją mūsų dienų stichiją – tai pabėgėlių srautas į Europą; nelygu skėrių antplūdis plūste plūsta iš Afrikos ir pietvakarių Azijos. Civilizacijos keliai vislab darosi sudėtingesni ir pavojingesni. Kai didėja turtingųjų (didžiųjų) ir vargingųjų (mažųjų) valstybių atskirtis, kai vienas Amerikos milijardierius Bilas Geitsas sukaupia (susigrobia) 90 milijardų dolerių, kas sudaro ne vienos vidurio Afrikos valstybės nacionalinį turtą. Tokių pavyzdžių yra tūkstančiai.

Buvo laikas, kai Lietuva sėkmingai apsigynė nuo mongolų ir totorių plūsmo į Europą. Tai kainavo daug aukų. Ar ne dėl to didieji Lietuvos valdovai negebėjo įteisinti lietuvių kalbą, kaip svarbiausią raštijos ir tarptautinio bendravimo kalbą, nekreipdami dėmesio į tautos kultūros plėtrą ir išsaugą. Jeigu klystu, manau istorikai galės įnešti savas pataisas. Būta daug romuvų ir alkų, o alkvietės, kaip senojo tikėjimo šventovės, buvo nuklojusios visą kraštą. Žinoma, kad pirminis gamtameldinis tikėjimas buvo svarbus susitelkimo būdas, kurį sugriovė kryžiuočiai su kardu atnešę katalikybę. Ar ne taip nutiko ir 1940 metais, kai sovietų tankai ir dešimttūkstantinė kariuomenė nešė Pabaltijo tautoms „išsivadavimą“. Deja, iki šiolei dar neaišku, nuo ko. Iš šiandien pakelės Rūpintojėlis, tikras dievdirbio rimojėlis, žvelgia į žemę, giliai mintydamas, kas buvo vakar, kas yra šiandien ir kas bus rytoj. Netrukdykime  jam rymoti, nes neturime teisės drumsti jo ramybės. Būkime istorijoje darbščia tauta, išlikime orūs savo darbais ir godomis. Tegul istorija ateityje mūsų nekaltins ir neteis, kaip mes negalime istorijai tarti priekaišto žodžių.

Atgal