ISTORIJA
10.10. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai bei Mozūrai Prūsijoje (I)
dr. Algirdas Matulevičius, istorikas, enciklopedistas
Tiriant daugiataučių valstybių etninę kultūrą, reikia atsižvelgti į giminingų ir svetimų etnosų savitarpio santykius, jų specifiką, valdžios politiką jų atžvilgiu. Nustatyti asimiliacijos ir svetimos kultūros priėmimo, savo mentaliteto netekimo priežastis.
Tenka išsiaiškinti dar tokius klausimus: 1) kokie demografiniai procesai vyko Mažojoje Lietuvoje, Mozūrijoje ir kitose Prūsijos srityse; 2) ar gali mažuma (vokiečiai) asimiliuoti daugumą (prūsus)?; 3) kaip XVIII a. I pusės vokiečių Didžioji kolonizacija paveikė lietuvių ir mozūrų (lenkų) gyvenimo būdą, kaip sąveikavo vokiečių ir mažlietuvių, vokiečių ir lenkų etnosai? Kaip turtino viena kultūra kitą?; 4) kaip bendravo to paties luomo gyventojai: lietuvių ir vokiečių, lenkų ir vokiečių valstiečiai, juk lietuvių ir mozūrų dauguma iki 1807 m. buvo baudžiauninkai lažininkai; 5) dvikalbystė ir perėjimas į vienkalbystę, ryšium su tuo mokyklos ir aplinkos (kaimynų) poveikis; kultūrų integracijos ir gyventojų asimiliacijos problemos; 6) lietuvių tautos dalių Prūsijos (Mažojoje Lietuvoje) ir Lietuvos (Didžiojoje Lietuvoje) valstybėse ryšiai ir kliūtys bendradarbiavimui; 7) Reformacijos judėjimo, protestantizmo ir katalikybės reikšmė mažlietuvių kultūrai, tautinei savimonei, didžiulė mažlietuvių raštijos, ypač spaudos, poligrafinės bazės reikšmė didlietuvių tautinio išsivadavimo kovai iš žiaurios Rusijos priespaudos; 8)baltiškų kultūrų (prūsiškos, lietuviškos ir lietuviškos-prūsiškos), baltiškos-germaniškos ir slaviškos (lenkų)-germaniškos kultūrų susidarymas, sąveika ir pagaliau vyravimas vokiškos kultūros; 9) kodėl lietuviai Mažojoje Lietuvoje, lenkai Mozūrijoje, savo kraštuose sudarę absoliučią gyventojų daugumą, XIX a. tapo mažuma?; 10) dėl ko Mažoji Lietuva, Mozūrija, kaip ir visa Senoji Prūsija, kultūra ir ekonomika aplenkė Didžiąją Lietuvą ir Lenkiją? Dėl ko valstybingumo idėja Mažojoje Lietuvoje ir Mozūrijoje buvo sutapusi su vokiškumu, su prūsiškumu? Lietuvių ir lenkų kultūrų reikšmė Prūsijai, Didžiajai Lietuvai ir Lenkijai.
Lietuvių, vokiečių (ir lenkų - dėl mozūrų) mokslininkai po Pirmojo pasaulinio karo polemizuoja dėl šių problemų: ar lietuviai Prūsijoje (Mažosios Lietuvos lietuviai, arba lietuvininkai) autochtonai, ar XV a. kolonistai iš Didžiosios Lietuvos, kaip tarpukariu ėmė įrodinėti vokiečių tyrėjai sutuoktiniai Gertrūda Heinrich ir Hansas Mortensenai ir kiti. Kolonizacijos klausimas siejasi su skalvių ir nadruvių etnogeneze: ar jie prūsai (vokiečių pusė remiasi Petru Dusburgiečiu, XIV a. pradžioje parašiusiu kroniką apie prūsus, jų priešinimąsi kryžiuočių agresijai ir pavergimą), vakariniai lietuviai ar pereinamosios gentys tarp prūsų ir lietuvių; šie du klausimai siejasi, ar dykroje (Wildnis; po Vokiečių ordino riterių kryžiuočių karų su Lietuva kariaujančių šalių paribiuose susidarę negyvenami arba retai gyvenami giria apaugę plotai - Skalvoje irNadruvoje Prūsijoje, Žemaitijoje ir Suvalkijoje Lietuvoje) išliko senųjų gyventojų ir ar dykra buvo suinteresuotos abi pusės kaip barjeru; kada išnyko paskutinieji prūsai, mokantys gimtąją kalbą ir ar dėl to kalti vieni vokiečiai?; ar Prūsijos karalystėje (1701-1918) buvo tautinis klausimas ir prievartinė lietuvių, lenkų germanizacija?
Šiomis problemomis ir atskirais klausimais Vokietijoje, ypač nuo XIX a., išleista šimtai knygų, daugybė mokslinių tęstinių leidinių serijų, populiarių studijų, straipsnių, albumų, žemėlapių. Lietuvių istoriografija ir didlietuvių, ir pačių mažlietuvių, t.p. išeivių, palyginti gana menka. Ji šiek tiek apžvelgta keliose studijose bei knygose.
Mozūrų namas 1931 m.Bundesarchiv, B 145 Bild-P017317 / Frankl, A. / CC-BY-SA 3.0
Daugiau ar mažiau šie klausimai aptarti ir lietuvių istorikų, archeologų, etnologų, literatūrologų, kalbininkų, kultūrologų. Pastaruoju metu lietuvių tyrėjų dalis mano, kad skalviai ir ypač nadruviai yra pereinamosios gentys tarp prūsų ir lietuvių, artimesni pastariesiems. Šios gentys buvo paveiktos žemaičių, nuo I tūkstantmečio vidurio ėmė virsti rytiniais baltais. Vokiečių riterių invazijos XIII a. išvakarėse šių genčių gyventojai jau buvo stipriai sulietuvėję, todėl juos galima laikyti vakariniais lietuviais. Ne be pagrindo Lietuvos karalius Mindaugas Skalvą ir Nadruvą laikė Lietuvos valstybės dalimi. Po XIII-XTV a. karų Prūsija neliko visiškai dykra(Wildnis), joje išliko senųjų gyventojų, tik nedaug. Dykra susidarė savaime, o ne specialiai kuriamas barjeras. Be to, po Melno taikos (1422) pasibaigus Ordino karams su LDK, daug vakarinių lietuvių ir prūsų, radę prieglobstį Lietuvoje, grįžo į gimtąją Prūsiją; šie prūsai sulietuvėjo. Čia dar gyveno jų giminaičiai kuršiai, sūduviai. Dar buvo riterių paimtų karo belaisvių iš Didžiosios Lietuvos. Yra faktų (tai matyti ir iš "Prūsijos valdžios gromatų..." P. 12-13), kad kryžiuočiai grobdavo Lietuvoje karo belaisvius ir išsigabendavo į Ordino valdas žemės ūkio darbams. Į nusiaubtą ir XV a. atkuriamą Prūsiją atsikėlė ir šiaip žemaičių, suvalkiečių, o iš jos kėlėsi gyventojų į Žemaitiją - paribiuose paprastai visada vyksta migracija. Po karų ir prūsų sukilimų išlikę Siaurės Prūsijos prūsai (šiauriniai bartai ir notangai, dalis sembų, galindų), kuršiai ne vokietėjo (vokiečių dar mažai buvo), o susiliejo su giminingais ir gausesniais lietuviais. Taip iki XVI a. pradžios iš visų gyvenančių baltų - vakarinių ir rytinių substrato - susidarė lietuvių etnografinė, etnokultūrinė iretnoteritorinė kompaktiška grupė, save vadinantilietuvininkais. Jų kraštas vadinamas ir patys lietuvininkai labiau vadino M a žąja L i e t u v a (vok.Klein Litauen). Vokiečių istoriografijoje šis vardas žinomas nuo XVI a. pradžios, bet nuo XVII a. dažniau vartojamas Prūsų Lietuva (Preussisch-Litauen). Taigi Mažosios Lietuvos lietuviai yra autochtonai, o kolonistai - vokiečiai. Perbėgėlių iš Žemaitijos į Prūsiją negalima vadinti kolonistais, nes tai tėra baltų migracija į viena kitos gretimas žemes. Tokių pabėgėlių nuo sunkios baudžiavos Vokiečių ordino valstybėje atsirado Didžiojoje Lietuvoje. Suvienyti visų baltų į Lietuvos (o gal Prūsos?) valstybę nespėta dėl Vokiečių ordino užkariavimų.
wikipedija.lt
Įvairios nuomonės dėl Mažosios Lietuvos ribų. Vieni jai priskiria teritoriją iki Priegliaus intakų Deimenos ir Alnos, kiti toliau į vakarus už šių upių. Treti, ir šio straipsnio autorius, įrodinėja, kad Mažoji Lietuva yra teritorija, kurioje XVI-XVIII a. (iki lietuvių asimiliacijos) kompaktiškai gyveno lietuviai: buv. Klaipėdos kraštas, dab. Kaliningrado sritis ir Geldapės sūduvių apylinkės, po 1945 m. atitekusios Lenkijai. Beje, jai atiteko ir likusios prūsų žemės į pietus nuo Kaliningrado srities iki Vyslos. Mažosios Lietuvos branduolys - Klaipėdos (vok. Memel), Tilžės (Tilse, Tilsit), Ragainės(Raganit, Ragnit), Įsruties (Insterburg) ir Labguvos (Labegowe, Labiau) apskritys. Pirmosios 4-ios sudarė XVI-XVIII a. Lietuvos provinciją. Neretai lietuvių literatūroje, ypač kalbininkų, terminai būdavo painiojami. Antai rašoma, kad Mažvydas, Rapolionis, Bretkūnas gimė, mirė, gyveno Rytų Prūsijoje. Betgi XVI a, tas kraštas taip nebuvo vadinamas. Pavadinimas Rytų Prūsija(Ostpreussen), kaip Prūsijos karalystės valda ir provincija, atsirado nuo 1772 m. Tais metais, po Lenkijos ir Lietuvos Respublikos (Žečpospolitos) padalijimo, Prūsija iš Lenkijos atgavo jos karaliaus 1466-1772 m. leno teise valdytas abipus Vyslos žemupio vakarines žemes. Vokietijai priklausė iki 1945 m. Tos žemės, tik be Varmijos, kuri buvo prijungta prie Rytų Prūsijos,- imtos vadinti Vakarų Prūs i j a (Westpreussen). Terminas Rytų Prūsija paplito po 1815- 1818 m. reformos, kai ji, kaip ir Vakarų Prūsija, tapo karalystės provincija. Lenkijos 1466-1772 m. valdytos prūsų žemės dešiniajame Pavyslyje Pagudė (Pogezanija; vok. Pogesanien), Pamedė (Pomezanija;Pomesariien), Kulmas(Kulm), t.y. Marienburgo-Kulmo sritis, ir Varmija (Varmė;Ermland) buvo vadinamos Karališkąja Prūsija(PrusyKrolewskie): jos siuzerenas buvo Lenkijos karalius. Likusi senosios Prūsijos (Altpreussen) teritorija, valdoma Prūsijos kunigaikščio (hercogo), buvo vadinama Kunigaikštiškąja Prūs i j a, arba Kunigaikštiškaisiais Prūsais (Herzogtum Preussen). Įdomu ir svarbu tai, kad dokumentuose ir žemėlapiuose neretai Prūsija skirstoma į Rytų Prūsiją ir į Lietuvą. Kaip Prūsijos pietryčiuose iki XVII a. susidarė Mozūrijos(lenk.Mazury, vok.Masuren) istorinė sritis, rašoma žemiau. Ji, kaip ir Mažoji Lietuva, 1525-1701 m. sudarė Prūsijos hercogystės (kunigaikštystės), 1701-1918 m. - Prūsijos karalystės (Königreich Preussen) dalį.
Kraštotyrinės ekspedicijos vadovas dr.Algirdas Matulevičius, D.Kopūstinskienė, doc.dr.Jūras Stašaitis, doc.dr. Jurgis Mališauskas, 1998 08 04 prie Kumėnų bažnyčios (Semba, į vakarus nuo Karaliaučiaus, link Baltijos). Nuotr. V.Kopūstinsko
Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos sritys nesudarė atskirų administracinių vienetų. Senoji Prūsija hercogystės laikais dar buvo skirstoma į šias sritis: Lietuvos (Litthauen), Sembos(Samland),Notangos (Notangen)irOberlando(Oberland, Hockerland; Aukštutinė). Mažoji Lietuva per XVIII a. I pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją buvo suskaldyta. Iki 1736 m. lietuviškų valsčių(Ämter) centras buvo Tilžė. Nuo 1732 m. atsikėlus per 10 000 kolonistų zalcburgiečių protestantų iš Austrijos Zalcburgo krašto, dalies lietuvių žemių centru tapo labiausiai kolonizuota Gumbinė (Gumbinnen). 1736 m. Gumbinė tapo Gumbinės karo ir domenųvadybos (rūmų;Gumbinner Kriegs- und Domänen Kammer) - savotiškos vyriausybės - būstinė. Ji administravo didžiulį teritorinį vienetą Lietuvosdepartamentą (Litauisches Departement), į kurį įėjo minėta Lietuvos provincija (4 apskritys) ir diduma Mozūrijos. Likusią Senosios Prūsijos teritoriją, į kurią įėjo likusi Mažosios Lietuvos dalis - lietuviškos Labguvos, Šakių, Vėluvos, Tepliuvos ir kitos apskritys, administravo 1724 m. įkurta K a r a liaučiaus karo ir domenų vadyba (Königsberger Kriegs- und Domänen Kammer). Jos administruojamas teritorinis vienetas vadinosi Rytų Prūsijosdepartam e n t u (Ostpreussisches Departament). Dar viena didelė (mažesnių neminime) Prūsijos krašto administracinė teritorinė reforma padaryta 1815-1818 m. Apskrities statusą turintisHauptamt imtas vadintikreizu. Lietuvos departamentas perorganizuotas į Gumbinės apygardą (Gumbinner Regierungsbezirk), o Rytų Prūsijos departamentas - į K a r a liaučiaus apygardą (Königsberger Regierungsbezirk). Prie pastarosios 1840 m. buvo prijungta Klaipėdos apskritis, nes iki tol Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostai tiesiogiai jungėsi tik Baltija.
Tilžė. Mažosios Lietuvos politinio, visuomeninio veikėjo, lietuviškos spaudos leidėjo ir platintojo Martyno Jankaus iniciatyva pastatyto Prūsijos karalienės Luizės vardo tilto per Nemuną atidarymas 1907 m.
Prie Gumbinės apygardos 1818 m. prijungta likusi nedidelė Mozūrijos dalis ir keli gretimi Karaliaučiaus apygardos valsčiai, pvz., Želvos (Želvos; vok.Saalau). Taip nuo XIX a. vidurio oficialiuose Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos dokumentuose Lietuvos vardas vis rečiau vartojamas. Pati Rytų Prūsija tampa visiška provincija. Taigi nuo XVIII a. I pusės iki XX a. vidurio (iki 1945 m.) Prūsijos krašte buvo lyg ir dvi sostinės: Karaliaučius (turėjo aukštesnį statusą) ir Gumbinė (žemesnį statusą). Tikroji susikūrusios Prūsijos karalystės sostinė tuomet buvo 1660 m. iš Karaliaučiaus perkelta į Berlyną. Karaliaučius Prūsijos hercogystės (kunigaikštystės) sostinė buvo nuo 1457 m., perkėlus ją iš lenkų užimto Marienburgo (lenk.Malbork) po Trylikamečio karo Lenkijos su Ordinu (1454-1466). Į Berlyną perkelta todėl, kad 1618 m. Prūsijos hercogystė asmenine unija susijungė su Brandenburgo kurfiurstyste; šios sostinė buvo Berlynas. Hercogystę Preussen-Brandenburg, arba Brandenburg-Preussen, ėmė valdyti Brandenburgo kurfiurstai iš garsiosHohencolernų dinastijos. 1660 m. Prūsijos hercogystė, nuo 1466 m. buvusi Lenkijos karaliaus siuzerenitete, iš tos priklausomybės išsivadavo po nesėkmingų Lenkijos karų su švedais 1660 m. Olyvos taikos sutartimi. Nors jungtinės Prūsijos-Brandenburgo valstybės, 1701 m. tapusios Prūsijos karalyste, sostinė tapo Berlynas, pirmasis karalius 1701 m. karūnavosi senojoje sostinėje Karaliaučiuje, tai yra sembų žemėje. Prūsijos valdovams labiau patiko baltų žemės negu etninės vokiečių tolimame Brandenburge. Tuo labiau kad iki 1772 m. Prūsiją nuo Brandenburgo atskyrė minėtoji lenkų valdoma Karališkoji Prūsija prūsų žemėse. Liko jūros kelias. Suprantama, lietuviams tolimasis Berlynas buvo svetimas miestas.
Vilniaus mokytojų namų ekskursija po Karaliaučiaus kraštą. Karaliaučiuje-Kaliningrade prie Šv.šeimos bažnyčios su klebonu kanauninku Anupru Gauronsku viduryje. Už jo - ekskursijos mokslinis vadovas istorikas enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius
Grįžtant prie Lietuvos vardo, lietuviškos teritorijos Prūsijoje pavadinimų, reikia žinoti jų įvairovę ir kaip buvo vadinama kituose Europos kraštuose jų gyventojų kalba. Kai kas interpretuoja, kad Lietuvos (Litua) vardu Prūsijos šiaurinė dalis vadinama jau 1243 m. popiežiaus Inocento IV legato Modenos vyskupo Wilhelmo rašte. Nuo XVI a. pradžios kronikose, kituose šaltiniuose, mokslinėje literatūroje, valstybės oficialiuose dokumentuose, žemėlapiuose užrašyta: Klein Litaw, Klein Litau, Klein Litthauen, Klein Litauen, Litthaven, Lithvania, Lithuania, Littau, Litauen, Littauischen Aembtern (lietuviški valsčiai), Littauische Amtskammer (Lietuviškų valsčių vadyba; Kamara = įstaiga, rūmai),Preussische litauische Amtskammer (Prūsijos lietuviškų valsčių vadyba),Depu tationscollegium furLithauen (Lietuvos deputacijos kolegija), Provinz Litthauen (Lietuvos provincija),Littauische Kreis, Littauische Kreysz (Lietuvos sritis, rajonas),Litthauisches Departement (Lietuvos departamentas),Regierungsbezirk Litauen (Lietuvos apygarda, Lietuvos vyriausybinė apygarda), Koenigliche Preussische Littauische Regierung (Prūsijos karalystės lietuviška vyresnybė, valdžia). Išvardyti administraciniai teritoriniai vienetai didėjančia tvarka, o įstaigos - pagal reikšmingumo statusą.
Kiti lietuvininkų krašto pavadinimai:Lithuania Borussica (Prūsijos Lietuva; lotyniškaiBorussica, Borussia - Borusija, arba Prūsija),Preussisch-Litthauen, Preuszische Litthauen (Prūsų Lietuva),Lithuavie Prussiene (Prūsijos Lietuva),Preuszisch-Königlichen Lithauen, Königlich-Preussisch Lithauen (Karališkoji Prūsų Lietuva),Little Lithuania, Lithuania Minor (Mažoji Lietuva). Deja, nuo 1879 m., o ne anksčiau, kaip teigia kai kurie lietuviai tyrėjai, oficialiuose valdžios dokumentuose Lietuvos vardas nebevartojamas.
XVIII-XIX a. žemėlapiuose Prūsija suskirstyta šitaip:Karte von Ostpreussen und Litthauen (Rytų Prūsijos ir Lietuvos žemėlapis),Carte von Litthauen, Ost- und Westpreussen (Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos žemėlapis),Karte von den Provinzen Litthauen, Ost- und West-Preussen (Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijų žemėlapis),Karte von Ost- Preussen, Litthauen, West-Preussen (Rytų Prūsijos, Lietuvos, Vakarų Prūsijos žemėlapis),Samonie Littuanie, Prusskaja Litva (rusiškai).
Prūsijos karalius, kreipdamasis į lietuvius jų gimtąja kalba, jų kraštą XVIII a. - XIX a. pradžios raštuose vadina šitaip: "Kampuose Prusu Žemės, Ryt-Prusu Lietuva" (iš Gromatos), "Rytprusuose, Lietuwoj"(iš Apsakimas), "Burai isz Rytprusu bei Lietuwos"(iš Pagraudenimas), "Prusu žemėje ir Lietuwoje". (iš Gromatos), "Ryt-Prusu Lietuwos ir Wakar-Prusu"(iš Paliepimo), "Prusu Lietuwai ir jos dwarams"(iš įstatymu), "Rytu-Prusu bey Wakaru-Prusu Szalį"(iš Gromatos), "Prusu žemėje ir Lietuwoje"(iš Gromatos), "Karaliszk. Rytprussiszk. ir Lietuwiszkos Zemju"(iš Paredimo), "Karaliszka Prusiszka Lietuwiszka Kamara"(iš Gromatos).
Atgal