VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10.10. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai bei Mozūrai Prūsijoje (4)

dr. Algirdas Matulevičius, istorikas, enciklopedistas

Dvasinis lietuvių gyvenimas anuomet apsiribojo daugiausia religija. Ji ugdė etninę konservatyvią ir religingą kultūrą bei pasaulėžiūrą. Mažosios Lietuvos lietuviai priklausė protestantų bažnyčiai, dauguma jų buvo evangelikai. Didžiojoje Lietuvoje katalikai valdovu žemėje laikė Popiežių, o Prūsijos evangelikai - valstybės vadovą monarchą. Katalikai pirmiausia turėjo klausyti Popiežiaus nurodymų, tik paskui valdovo. Štai dar dėl ko lietuviams katalikams buvo lengviau kovoti su Rusijos caru ir jo valdžia. Evangelikai lietuvininkai buvo pripratinti gerbti ir garbinti Prūsijos monarchą. Religija daug davė lietuvininkams išlaikant gimtąją kalbą ir tautybę. Juolab kad tarp dvasininkų buvo lietuvių arba lietuviškos kilmės. Nemažai kunigų buvo iš valstiečių, todėl artimai bendravo su kaimiečiais. Prūsijoje po Reformacijos, kaip minėta, pamokslai bažnyčiose buvo sakomi parapijiečių gimtąja kalba arba su vertėjais (tulkais). Evangelikų kunigai privalėjo mokėti lietuviškai (arba lenkiškai jų srityse). Pamokslai gimtąja kalba buvo sakomi XVI-XIX a., kai kuriose dar lietuvių gyvenamose parapijose - ir XX a. I pusėje. Įsrutyje, Karaliaučiuje, Dubeninkuose (Dubininkai; vok.Dubeningken, dab. lenk.Dubeninki; į rytus nuo Geldapės, dab. Lenkijoje) lietuviškos pamaldos vyko (pastarosiose 2-jose parapijose jos vyko ir lenkiškai) net iki 1915 m. Tilžėje, Ragainėje ir dar keliose parapijose - net iki 1944 m. rudens, tai yra iki raudonosios armijos įsiveržimo į Rytų Prūsiją. Visai kitaip buvo lenkų regioneVakarų Pamaryje, arbaPomeranijoje (vok.Pomern, lenk.Pomorze Zachodnie). Čia XVIII a, pabaigoje - XIX a. pradžioje iš bažnyčių lenkų kalba pašalinta. Mokytojai vokiečiai dėstė vokiškai. Jie ir kunigai, anot lenkų istorikų, draudė savo valdiniams netgi kalbėtis gimtąja kalba. Vakarų Pamario germanizavimą spartino dar tai, kad čia buvo daug asimiliacijos židinių: miestų, uostų. Tam procesui pirmiausia pasidavė stambesnieji lenkų šlėktos - turtingiausieji bajorai, - norėdami didesnių laisvių ir privilegijų, kokių turėjo vokiečių bajorija. Panašiai buvo Mažojoje Lietuvoje: pirmiausia suvokietėjo turtingieji (kulmiškiai, turėję nuosavybę Kulmo teise) ir vargingieji. Atspariausias liko vidurinysis sluoksnis.

Per Vilniaus universitetų darbuotojų kelionę po buvusią Prūsą – dabartinę vakarinę Lenkiją aplankytas nuostabus Olštyno (Olsztyn, vok. Allenstein) miestas. Prie Varmijos vyskupijos kapitulos pilies (XIV a.; dab. Mozūrijos-Varmijos muziejus) ant Alnos upės kranto. Jadvygos Špokaitės (stovi) nuotrauka. 2002 05 30

Mažosios  Lietuvos reikalų tarybos 20-čio minėjimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (viduryje sėdi pirmininkas Vytautas Šilas).

MLRT Klaipėdos skyriaus pirmininko Petro Šmito nuotrauka. 2009 12 18

Įrodyta, kad tikėjimo ir kalbos vienovės nebuvimas silpnina tautybę. Antai Prūsijos gyvenvietėse, kuriose mozūrai ar kiti lenkai liko katalikai, nutautimo nuošimtis gerokai mažesnis negu tose, kuriose jie perėjo į evangelikų liuteronų tikėjimą. Lenkybę Vakarų Prūsijoje,Silezijoje (Sląsk), Poz­nanės provincijoje gynė katalikų bažnyčia. Pastarojoje germanizacija netgi XIX a. lėtai vyko, kai kurie vokiečiai kolonistai netgi lenkėjo. Mažuose miestuose taip pat daugėjo lenkų, o mažėjo vokiečių ir žydų - į juos traukė lenkai kaimiečiai. Ir valsčiuose, dvaruose evangelikų mažėjo, daugėjo katalikų. Toje Poznanės provincijos dalyje, kurioje lenkai gyveno kompaktiškai, netgi XX a. pradžioje 80 proc. gyventojų buvo katalikai, iš kurių 78 proc. šnekėjo lenkiškai. O mišriatautinėje dalyje iš 58,6 proc. katalikų lenkų kalbą vartojo 48 proc. gyventojų. Šios provincijos lenkai taip sparčiai nenutauto ir dėl to, kad jų buvo keliolika kartų daugiau negu mozūrų ar vokiečių. Rytų Prūsijos provincijoje (apėmė didumą senosios Prūsijos) lenkai ir lietuviai (išskyrus Klaipėdos kraštą) po vokiškosios kolonizacijos gyveno labiau išsisklaidę. Vakarų Prūsijoje, kur buvo gausi lenkų inteligentija, germanizuoti tapo lenkai evangelikai, o katalikai vokiečiai netgi lenkėjo. Kašubų dauguma nutauto XIX a. pabaigoje. Įdomu, kad jie ir slovinai katalikai 1905 m. save laikė lenkais arba kašubais, o evangelikai - vokiečiais. Varmijoje irMarienburgo-Kulmo srityje (dalyje Vakarų Prūsijos), kurių siuzerenas, kaip minėta, 1466-1772 m. buvo Lenkijos karalius, dėl katalikinimo gy­ventojų dauguma liko katalikai. Į tą kraštą, į Mozūriją tuomet iš Lenkijos atsikėlė daug lenkų kolonistų. Dėl to per tą laiką vietos gyventojai, išskyrus protestantišką Mozūriją, lenkėjo, o ne vokietėjo. Tuo skyrėsi nuo kaimynų evangelikų, kalbančių lenkiškai, bet save vadinančių mozūrais. 1910 m. Mozūrijoje buvo 8,5 proc. katalikų, lenkiškai kalbėjo apie 56 proc. gyventojų. Mozūrai nesileido išstumiami iš miesto: iš 21 lenkai vyravo 12-oje miestų. Vadinasi, tautinė padėtis atskirose lenkų ar lenkais apgyventose srityse buvo skirtinga. Mažojoje Lietuvoje, kur kone visi gyventojai lietuviai buvo evangelikai (apie juos ir katalikus žr. toliau), lietuviais save laikė dar mažiau: 1900 m. - vos 20 proc. Tai oficialioji vokiečių statistika, lietuvių nenaudai. Kaip jau rašėme, 1736 m. buvo atvirkščiai: apie 20 proc. Lietuvos provincijos gyventojų sudarė vokiečiai.

Kardinalūs tautiniai pokyčiai per 165 metus. Bet turime įdomų 1918 m. šaltinį, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacinės karo valdžios - 18-osios armijos - „Das Litauen Buch“ (Lietuvos knyga). Žemėlapyje Klaipėdos kraštas pažymėtas kaip visai lietuviškas, o Įsruties, Labguvos ir netgi Geldapės apskritys - mišriomis vokiečių ir lietuvių apskritimis. Taigi vokiečių duomenys prieštaringi.

Kraštotyrininkai Karaliaučiaus krašte. Tarp kryžiuočių Balgos pilies (XIII a.) ant Aistmarių kranto griuvėsių dr. Algirdas Matulevičius, kauniečiai Dalia ir Vytis Kopūstinskai. 1998 m. rugpjūtis

Religija ir bažnyčia, kaip kultūros institucija, turi didėlę reikšmę išlaikant tautybę. Palyginkime, kaip Didžiojoje Lietuvoje lietuviai katalikai priešinosi prievartinei rusifikacijai ir pravoslavinimui. Tačiau šalyse, kuriose viešpataujančios tautos ir priklausomos tautos religija ta pati - protestantizmas Prūsijoje, katalikybė Lietuvoje ir Lenkijoje - asimiliacija vyksta sparčiau negu tose, kuriose skirtinga (protestantizmas ir katalikybė, pravoslavybė ir katalikybė). Malda labiausiai veikia žmogaus jausmus ir protą, ugdo patriotizmą ir meilę tėvynei. Tačiau negalima sutikti su W. Wielhorskio tvirtinimu, kad protestantų bažnyčia Mažojoje Lietuvoje ir Mozūrijoje iki pat XIX a. pradžios buvusi stipriausias germanizacijos veiksnys. Lietuvininkai, palyginus su Vokietijos centri­nių ir vakarinių etninių vokiškų provincijų gyventojais, pasižymėjo ypatingu religingumu. Būtent evangelikų bažnyčioje iš visų valstybinių visuomeninių institucijų ilgiausiai išsilaikė lietuvių kalba. Kaip minėjome, Prūsijos vokiečių valdžia, Sembos konsistorija stengėsi lietuviams jų kalba parūpinti maldaknygių, giesmynų. Tai skatino lietuviųraštijos plėtrą, stiprino lietuvybę. Suprantama, svarbiausias protestantų bažnyčios uždavinys buvo stiprinti evangelizmą bei gyventojų religingumą.

Kelionė po buvusią Prūsą – dabartinę vakarinę Lenkiją. Fromberke (vok. Frauenburg) ant Aistmarių kranto. Telšių medikai su ekskursijos moksliniu vadovu dr. Algirdu Matulevičiumi prie paminklo kanauninkui, garsiajam astronomui M.Kopernikui. Jis dirbo puošnioje didingoje gotikinėje katedroje (XIX a.) ir joje palaidotas. Telšių miesto vyriausiojo gydytojo Antano Gudausko nuotr. 2006 09 10

Po didžiosios vokiškosios kolonizacijos XVIII a. I pusėje bažnyčios poveikis lietuviams ir visiems Mažosios Lietuvos gyventojams nevienareikšmis. Tose apskrityse, kuriose daugiau apsigyveno vokiečių kolonistų - Gumbinės, Darkiemio (Darkehmen), Įsruties, Stalupėnų(Stalupohnen), Piliakalnio (Pillkallen), Geldapės - religinės apeigos lietuvių kalba nyko sparčiausiai. Bažnyčios istorikas A. Rogge XIX a. pastebėjo, kad iš pradžių lietuviai nesugyveno su kolonistais, o ilgainiui „juos suvienijo bendras tikėjimas“ . Anot K. Forstroiterio, religinė protestantų ir katalikų nesantaika (mažlietuvių ir didlietuvių) „labai pakenkė lietuvių tautybei“ , XIX a. tikėjimo barjeras tarp Mažosios Lietuvos lietuvių protestantų ir Didžiosios Lietuvos katalikų tapo veiksmingesnis ir už bendrinę kalbą. Taigi po kolonizacijos tapus sudėtingesniems socialiniams ekonominiams veiksmams ir kaime pakitus psichologinėms ir kitoms aplinkybėms, sąlygoms, - dėka ir bažnyčios lietuvininkai ėmė pamažu linkti į vokietybę ir dar labiau garbinti Prūsijos valdovą. Turėjo reikšmės net toks atrodo šalutinis dalykas: vokiečiams atliekamos pamaldos būdavo iškilmingesnės ir vykdavo iš ryto, lietuviams toje pačioje bažnyčioje - popiet, nepatogiu laiku. Į tai atkreipė dėmesį V. Vileišis: matydami, kad to paties, kaip ir jie, socialinio sluoksnio vokiečiai kolonistai lanko vokiškas pamaldas, kurių klausosi drauge ir feodalai, bus jas pradėję, lankyti ir lietuviai. Ypač tie, kurie gerai suprato vokiškai. Lietuvių kultūros tyrėjas ir jų bičiulis Trempų kunigas Gotfrydas Ostermejeris (Gotfried Ostermeyer) sielojosi: „Lietuviai yra pagrindiniai, pirmykščiai krašto gyventojai daugelyje vietovių gausiausi. O vis dėlto leidžiama vokiškas pamaldas laikyti pirmiau už

lietuviškas. Priežastis bene bus ta, kad jau iš seno lietuviai buvo laikomi vokiečių tarnais. Esama vietų, kur vokiečių taip maža, kad nėra prasmės jiems atskirai laikyti vokiškas pamaldas. Jie turėtų būti patenkinti, jei jiems pamaldos būtų laikomos kas antrą ar trečią sekmadienį.“ Kitaip buvo XVII a. 1638 m. atlikus bažnyčių generalinį patikrinimą, nustatyta: Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos ir Tepliuvos apskrityse reguliarios pamaldos vyksta lietuvių kalba ir tik 2 kartus per mėnesį - vokiečiams. O XIX a. lietuviai pamokslų neretai klausėsi abiem kalbom. Dvasininkų gyvenimą ir pastoracinį darbą tikrinę vizitatoriai jau XVIII a. I pusėje konstatavo, kad trūksta lietuviškų katekizmų ir kitokių religinių knygelių, taip pat mokančių lietuviškai kunigų. Po maro, 1719 m., plote iki linijos Labguva - Dubeninkai liko 62 tokie kunigai. O kunigų, atvykusių iš tikrų germaniškų kraštų, po kolonizacijos daugėjo. Tik didžiosiose parapijose (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Karaliaučiaus) buvo atskiri pamokslininkai lietuviams ir vokiečiams. Kadangi vos mokąs lietuviškai kunigas Dievo žodį parapijiečiams galėjo skelbti tik menkai suprantamu žargonu, labiau kolonizuotuose valsčiuose lietuvių jaunimas vis mieliau lankė vokiškas pamaldas.

Valdžios politika po 1871 m. pasikeitė ir bažnyčios atžvilgiu. 1871-1875 m. Vokietijos reichstago, Prūsijos landtago įstatymais ir Kulto reikalų ministerijos potvarkiais bažnyčios poveikis valstybei ir visuomenei buvo gerokai apriboti. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose, kurios sudarė Rytų Prūsijos provinciją, 1871 m. buvo 78 bažnytinės bendruomenės: 67 evangelikų, 7 katalikų ir 4 baptistų. 67-iose bažnyčiose pamaldos vyko lietuviškai (kitu laiku vokiečiams vyko jų kalba). Kaip ir mokyklos, bažnyčios buvo dvikalbės. Vien lietuviškos pamaldos iki 1877 m. vyko tik Tilžės Lietuvių bažnyčioje. Nuo 1877 m. gauta antro kunigo vieta, kuris rūpinosi vokiečių bei vokietkalbių sielovada. Beje, Tilžėje 1679 m. įsteigta vienintelė skalvių žemėje reformatų bendruomenė. Šiaip bent iki 1871 m. visuose Mažosios Lietuvos bažnytkaimiuose ir daugelyje miestų pamaldos būdavo atliekamos atitinkamos tautybės gyventojams vokiečių ir lietuvių kalbomis. Po 1871 m. religinės apeigos lietuvių kalba išliko visose Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės apskričių bažnyčiose. Dėl spartesnės germanizacijos ir trūkstant lietuviškai mokančių kunigų kitų, anksčiau minėtų apskričių kai kuriose parapijose lietuviškų pamokslų buvo atsisakyta. Nors bažnyčių buvo statoma gana daug, XIX a. parapijos buvo didelės: po 6000 ir daugiau žmonių. Trūkstant kunigų (pvz., 1880 m. Gumbinės apygardoje trūko 27, Karaliaučiaus apygardoje 34 evangelikų kunigų), Bažnyčios hierarchai į Rytų Prūsijos provinciją ir jos šiaurinę dalį Mažąją Lietuvą kėlė dvasininkus iš etninių vokiečių žemių. 1819 m. lietuviškose apskrityse kunigavo 69 lietuviai, o 1890 m. - tik 4 (veikiausiai buvo daugiau, dalis politiniais ar ekonominiais sumetimais užsirašė vokiečiais). Galiausiai ir protestantų Bažnyčia, kaip matyti iš Iselin Gundermann pateiktų bažnyčių ir mokyklų vizitacijų pranešimų, įsitikino, kad lietuvių mažumos parapijiečiai XIX a. ėmė sparčiau pereiti į vokietybę; suprantama, pirmiausia dvikalbiai.

Evangelikų tikėjimas Prūsijos karalystėje turėjo valstybinės religijos statusą, o katalikų bažnyčios veikla Mažojoje Lietuvoje XIX a. buvo ribojama. Tiesa, ne taip stipriai, kaip Poznanės, Silezijos, Vakarų ir Rytų Prūsijos lenkų katalikų: Mažojoje Lietuvoje lietuvių katalikų buvo žymiai mažiau ir jie negalėjo būti opozicija Prūsijos valdžiai. Jau 1617 m. Sembos vyskupijos, apimančios Prūsijos šiaurinę dalį su Mažąja Lietuva, katalikai buvo priskirti katalikiškai Varmijos vyskupijai; vyskupas rezidavo Frauenburge (lenk. Frombork): Joje gyveno nemažai lenkų katalikų ir kurios teritorija, kaip minėta, 1466-1772 m. buvo Lenkijos karaliaus lenas. 1871 m. Gumbinės apygardoje katalikybę išpažino apie 10 000 žmonių, lietuvių ir lenkų. 1870 m. pamaldos lietuviams katalikams buvo laikomos 10-tyje Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų bažnyčių (8 kunigai Gumbinės apygardoje). Kulto reikalų ir švietimo ministerijos 1874 m. reskriptu uždrausta religines bendruomenes skirstyti į lietuviškas ir vokiškas. Stiprėjo nesutarimai tarp evangelikų ir katalikų bažnyčių bei tikinčiųjų. Didžiausia katalikų bendruomenė buvo Tilžėje, turėjo savo bažnyčią; 1690 m. čia Drangovskis apgyvendino Geldapės katalikų jėzuitų. Lietuviai katalikai buvo kur kas atsparesni asimiliacijai negu lietuviai evangelikai, to paties tikėjimo kaip ir vokiečiai. XIX a. I pusėje - XX a. I pusėje lietuvių katalikų parapijos buvo įsteigtos: 1863 m. Viešvilėje, 1877 m. Ropkojuose (Robkojen) prie Piktupėnų (Piktupöhnen; į šiaurę nuo Pagėgių), 1930 m. Pagėgiuose, 1933 m. Smalininkuose. Pastarosios dvi įsteigtos Klaipėdos kraštui priklausant Lietuvos Respublikai. O pasienio gyventojai katalikai iš Mažosios Lietuvos melstis XVIII a. vyko į Didžio­sios Lietuvos artimesnes bažnyčias. Įdomu, kad tą patį daro Kaliningrado srities lietuviai, iki pastarųjų metų neturėję nė vienos bažnyčios (kaip ir kitų tautybių tikintieji). Bet katali­kams ten vykti draudė Prūsijos valdžia. Ir lietuvininkai protestantai, nepatenkinti kolonistais zalcburgiečiais (zalcburgeriais), pasienio parapijose dėjosi prie katalikų.

Tėvai lietuviai vaikus krikštijo katalikiškai. Pvz., 1741 m. vizitacijos pranešimuose Konsistorijai tuo skundėsi Širvintos (Schirwindt; miestas priešais Kudirkos Naumiestį, anapus Šešupės) parapijos evangelikų dvasininkai. Dėl to lietuvių protestantų bendruomenė joje taip sumažėjo, kad 1760 m. neliko lietuvių konfirmantų. 1788 06 16 Prūsijos vyriausybės ediktu uždrausta evangelikų reformatų vaikus perkrikštyti į katalikų tikėjimą, o katalikams kunigams uždrausta priimti į savo bažnyčias protestantus. Jau 1789 m. Širvintos parapijoje, be 75 vokiečių, vėl atsirado 20 lietuvių konfirmantų. Katalikų lietuvių labai sumažėjo, o protestantai, klausydamiesi vokiškų pamokslų, pamažu ėmė virsti vokiečiais. Lietuvių tikėjimui poveikį darė ir mokykla: anksčiau dalis pasienyje gyvenusių lietuvių pereidavo į katalikybę, o įsteigus kaimo mokyklas, jie virto liuteronais. Antai Tilžės ir Ragainės diecezijų lietuviai XIX a. paskutiniais dešimtmečiais ėmė panėšėti į vokiečius, teigia I. Gundermann. Kai 1881 m. Rytų Prūsijos provincijos 3-sis bažnytinis Sinodas Karaliaučiuje iš esmės pritarė, kad religinis auklėjimas mokykloje turi vykti gimtąja kalba, provincijos oberprezidentas Hornas užprotestavo: pasirenkant religijos dalyko dėstomąją kalbą sprendžia mokyklos, o ne bažnyčios vadovybė.

Bažnyčios hierarchų elgsena dėl dvikalbystės buvo skirtinga. Rytų Prūsijos Sinodo 1902 m. posėdyje siūlymas studijuojantiems teologiją dėstyti lietuviškai sukėlė diskusiją. Siūlymas nebuvo priimtas, nors lietuviškai mokančių kunigų labai trūko. Buvo apsiribota lietuviškais pamokslais. Perėjimui į vieną - vokiečių kalbą pamaldose - priešinosi patys lietuvininkai. Antai 1892 m. Tilžės kunigą Kiunstlerį (Kunstler) pasiūlius pakelti į Tilžės diecezijos superintendentus, lietuviai tai įvertino kaip bažnytinės vyresnybės mėginimą pašalinti lietuvių kalbą. Todėl 1897 m. mirus Kiunstleriui Konsistorija paskyrė superintendentu lietuvininkų pageidaujamą dvasininką Nemirskiemio (į pietus nuo Gumbinės) kunigą Gudą (vok.Guddas). Daugiausia bažnyčių, kaip ir mokyklų, buvo statoma vokiečių po kolonizacijos apgyventose parapijose. Tarpukariu, W. Hubačo (Hubatsch) duomenimis, Tilžės- Ragainės jungtinėje apskrityje (kreize; sudarytas, 1920 m. Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos ir 1923 m. jam įėjus į Lietuvos Respubliką) 1928 m. lietuviškai šnekėjo 4865 gyventojai. Tai oficiali Vokietijos statistika. Iš 12 parapijų 8-iose buvo lietuviškų pamokslų poreikis. Ragainės superintendentas Strukas (Struck) 1925 m. konstatavo, kad nepakankamai tenkinami lietuvių bendruomenės poreikiai gimtąja kalba klausytis Dievo žodžio ir religijos tiesų. Trūko jaunų teologų, mokančių lietuviškai. Dėl to iš Lietuvos Respublikos buvo varoma stipri propaganda. Nacių viešpatavimo laikais, 1937 m. Ragainės, Lenkininkų (?Lenkeningken), Lazdynų (Lasdehnen), Žilių (Szillen), Vederaitiškių (Wederaitischken) ir Jurgaičių (Jurgaitschen) parapijose gyveno mažiausiai po 15 lietuviškai šnekančių parapijiečių. Dėl to jose pamaldos vyko ir lietuvių kalba. Pagal 1925 m. Klaipėdos krašto statutą, įkurtas Pagėgių bažnytinis kreizas su Šilutės ir Klaipėdos diecezijomis sudarė bažnytinę sritį. Administravo Konsistorija Klaipėdoje (vadovavo generalinis superintendentas Franzas Gregoris, nuo 1933 m. Otto Obereigernas, buvęs Pagėgių superintendentas). Į kreizą buvo įjungta dalis Tilžės-Ragainės apskrities parapijų šiapus Nemuno. Pagėgių kreizas liko ir Klaipėdos kraštą 1939 m. prijungus prie Reicho. O Bitėnų ir dar dviejų gretimų kaimų gyventojų sielovada rūpinosi Ragainės kunigas. Ir atvirkščiai, anapus Nemuno esančių Šilėnų (Schillehnen) su 2 kaimais, gyventojų - Smalininkų kunigas.

Rusijos imperijos siaubiami didlietuviai ir lenkai nesurusėjo ne tik dėl skirtingų religijų (vieni katalikai, kiti pravoslavai). Didžiojoje Lietuvoje mažai buvo rusų valstiečių kolonistų (šiek tiek buvo apgyvendinta Šiaurės rytų Lietuvoje po XIX a. sukilimų prieš carizmą). Lietuviai turėjo galingą valstybę - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (XIII-XVIII a.). Valstybingumas - tautos išlikimo garantas. Siekimas jį atkurti - stimulas tautos energijai išsilieti. Be to, didlietuvių buvo keliskart daugiau už mažlietuvius, Didžiojoje Lietuvoje susiformavo gana gausus inteligentijos sluoksnis, XIX a. vykusi aukštuomenės (bajorų) polonizacija buvo užkarda rusifikacijai. Katalikybės nuopelnai čia dideli. Rusijos valdžia rusifikaciją visą laiką diegė prievarta. Dėl to lietuviai, vadovaujami bajorų ir inteligentų, pakilo į išsivadavimo kovą.

Kaip asimiliuojami kitataučiai, Rusijai pavyzdys buvo Prūsija, bet Rusija su jais elgėsi kumščio teise. Vokietijos sėkmė (be aptartų prievartos veiksmų) - dvasinė ir kultūrinė, ekonominė galia, Rusijos nesėkmė - naikinamoji jėga, ekonominis atsilikimas su azijietiška gyvensena. Lietuvininkams didesnės reikšmės turėjo Vokietijos aukštesnis ekonominis ir kultūrinis lygis, vakarietiškos idėjos. Jie bijojo, jei susijungtų su didlietuviais, patekti į rusų priespaudą ir virsti rusais arba lenkais. Tiktai 1918 02 16 atsikūrus Lietuvos valstybei Mažosios Lietuvos tautinė taryba (Prūsų lietuvių tautos taryba) 1918 11 30 Tilžėje deklaracijoje pareiškė reikalavimą Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja.

Mažlietuviai neturėjo savo valstybės, menki buvo elitiniai sluoksniai, o negausi inteligentija iš esmės konfesinė. Jie nuo XIX a. pabaigos siekė tik kultūrinės autonomijos.

Grįžtame prie lietuvių-vokiečių santykių ir lietuvių germanėjimo proceso bei išdavų. Oficialiajai propagandai skelbiant, neva Prūsijos etninių grupių (lietuvių, mozūrų bei kitų lenkų ir kitų tautelių) kalbos sudarančios kliūtį mokslo ir švietimo pažangai, Zygfrydas Ostermejeris (Siegfried Oster- meyer) (Gotfrydo sūnus) kėlė lietuvių kalbos svarbą Europos mokslui, kalbotyrai, švietimui, auklėjimui, dorovei; gyrė lietuvius už darbštumą, kilnumą.

Teisūs žymūs XX a. vokiečių istorikai K. Forstroiteris, W.Hubačas, pripažindami, kad nevokiečiams kitoms dvasinio-kultūrinio gyvenimo (be religijos) sritims pasiekti vienin­telis tiltas buvo vokiečių kalba, vokiškumas. Kas jį norėjo pereiti, turėjo vokiečiu virsti. Otto Natau pažymi, kad tarp lietuvininkų susidarė nuomonė, kurią senoliai išreiškė šitaip: „Su lietuvių kalba toli nenueisi“ , XIX a. daugėjo dvikalbių, kurie palengva perėjo į vieną - vokiečių - kalbą. Šis procesas pirmiausia vyko ten, kur vokiečiai su lietuviais drauge gyveno, kur lietuviški kaimai buvo greta vokiškų. Pirmiausia pradėjo asimiliuotis turtingesnieji valstiečiai, matydami vokiečių kalbos socialinį pranašumą. Tokie, pagal O. Natau iš XIX a. vidurio surinktų gausių faktų, savo vaikus ėmė leisti ne į mokyklose esančias lietuviškas grupes, o pirko vokiškus vadovėlius ir leido mokytis kartu su vokietukais vokiečių kalba. Šitokie lietuviukai būdavo vokiškai krikštijami, tėvai atiduodavo parapijos precentoriui vokiečiui, kad šis vokiškai išmokytų. Šį procesą, kaip minėjome, smarkiai paspartino ir užbaigė Vokietijos valdžios 1872-1876 m. įstatymai, nuostatai ir potvarkiai, kuriais iš viešojo gyvenimo buvo pašalinta lietuvių kalba. Lietuvių virtimas dvikalbiais, po to vienkal­biais - vokietkalbiais, pabrėžia O. Natau, suskaldė lietuvių tautą bei tautinę kultūrą. Antra vertus, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje sustiprėjo lietuvių tautinis sąjūdis ir priešinimasis germanizacijai.

Tad iki XVIII a. vidurio lietuvininkai beveik nevokietėjo, iki XIX a. pabaigos vyko palyginti tolygus nutautimas, o vėliau - spartus. Dauguma jų integravosi į vokiečių naciją ir priėmė jų kultūrą. Lietuvininkų vokietėjimas - tai pasekmė Prūsijos valdžios, dvaro, mokyklos, spaudos, bažnyčios gerai organizuoto auklėjimo ir propagandos, varomos jų gimtąja kalba. Kaip lietuvininkai, savo krašte sudarydami absoliučią daugumą, po kelių šimtmečių tapo mažuma, matome iš oficialios statistikos. Beje, V.Vileišis tarpukariu nustatė, kad dvasininkų kai kurie pateikti duomenys rodo didesnį lietuvių procentą negu valdiškoji statistika. Pagal ją, 1736-1873 m. Lietuvos provincijoje lietuviakalbių gyventojų sumažėjo apie 35 proc. Tilžės apskrityje (kreize) XVIII a. viduryje - XIX a. viduryje, t. y. per 100 metų ir per 3 žmonių kartas, lietuviakalbių sumažėjo apie 33 proc., o 1861-1910 m., t.y. per 50 metų -17,5 proc. Kaip matome, tai sudaro truputį daugiau kaip pusę sumažėjimo, kuris įvyko per 100 metų. 1736 m. lietuviakalbių Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje buvo iki 80 proc., 1837 m. liko apie 1/3, o 1900 m. - apie 20 proc. M. Riomerio duomenimis, Mažosios Lietuvos 10-tyje apskričių (nuo Klaipėdos iki Geldapės) XX a. pradžioje gyveno apie 120 250, arba apie 34 proc. lietuvių. Veikiausiai skaičiai šiek tiek per dideli, kaip vokiečių statistikos - per maži (1910 m. - apie 95 000). Matyt, tuomet toje teritorijoje lietuvių gyveno daugiau kaip 100 000. Dvikalbiai ėmė virsti vien vokietkalbiais, kurių daugelis save laikė „prūsais“ , „baltais“ , „rytprūsiečiais“ . Tilžės apskrityje 1890-1910 (per 20 m.) lietuviakalbių sumažėjo iki 10 proc. Apskritai Mažosios Lietuvos šiaurinėse (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės) ir vidurinėse (Ragainės, Lankos, arba Pakalnės, Labguvos ir Pilkalnio) apskrityse 1897 m. lietuviakalbių liko apie 40 proc. Šį procentą didina Klaipėdos krašto lietuviškumas. Gerokai mažesnis lietuvininkų procentas pie­tinėse apskrityse. Prisimintina, kad pastarosiose daugiausia įsikūrė vokiečių kolonistų.

Prūsijos gyventojų per maždaug 500 metų (XIII a. - XVIII . a. pr.) suvokietėjo, W. Wielhorskio apskaičiavimais, apie 7500 kv.km. plote, o per 180 metų (1719-1897) Mažosios Lietuvos gyventojų - apytikriai 3800 kv.km. plote. 2/3 Prūsijos teritorijos (apie 24 000 km2) - diduma Mažosios Lietuvos ir Mozūrija - XIX a. - XX a. pradžioje suvokietėjo. Kitas lenkų istorikas S. Srokowskis apskaičiavo, kad nuo XVIII a. pradžios iki 1937 m. Mažosios Lietuvos teritorija sumažėjo 8000 km2. Mozūrijoje 1890 m. buvo 292 000 (51 proc.) kalbantys lenkiškai arba tarmiškai mozūriškai, o 1925 m. - vos 55 000 (9,5 proc. visų gyventojų). Vokiečiais joje 1910 m. užsirašė 52 proc., 1925 - 83 proc. gyventojų. Angerburgo, Geldapės apskrityse 1910 m. lietuviškai ar lenkiškai kalbančių visai mažai beliko. Žmonių tautinį supratimą parodė 1920 m. plebiscitas: už susijungimą su Lenkija balsavo tik 10 proc. Mozūrijos gyventojų; kitas dalykas, kokiom sąlygom jis vyko. Tai įrodymas, kad, nors Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą ir šalyje buvo ekonominė suirutė, mozūrų, kaip ir lietuvininkų dauguma, buvo provokiškos orientacijos, nemažai jų save laikė vokiečiais arba Prūsijos patriotais. Asimiliacijai atsparesni liko tų Mozūrijos valsčių gyventojai, kurie gyveno prie Lenkijos arba nesudarė mišrių lenkų ir lietuvių kalbų plotų (mišri zona apie Geldapę, Angerburgą, Alecką(Oletzko; lenk.Olecko), Dubeninkus) . Mažiau nutauto Mozūrijos pietvakarinė dalis, labiau - šiaurrytinė, kurioje per 85 m. (1825-1910) sugermanėjo 40 proc. gyventojų.

Dėl vokiečių kolonistų antplūdžio Mažojoje Lietuvoje vyko atvirkščiai - greičiau germanėjo lietuvininkai, gyvenantys arčiau Didžiosios Lietuvos: Gumbinės, Stalupėnų, Pilkalnio, Tolminkiemio(Tollmingkehmen), Širvintos apylinkės.

Kaip rašė Vydūnas, daugelis Mažosios Lietuvos vokiečių šeimų kraujo ryšiais susigiminiavę su lietuviais: 1900 m. iš 650 000 gyventojų apie 450 000; o kitoje, pietinėje Prūsijos dalyje, - su prūsais. Kaip ir Riomeris, Vydūnas, atrodo, šiek tiek perdėjo, nurodydamas 1901 m. lietuvių buvus 115 000, o 1912 m. - iki 100 000. Įvairių sričių mokslininkai nustatė įdomų dėsnį: žmonės, kalbą svetima kalba, tampa aistringais ta kalba kalbančios tautos gynėjais ir gėdijasi savosios.

Prūsų, lietuvių, lenkų germanizaciją kai kurie vokiečių mokslininkai laiko savaiminiu, būtinu ir neišvengiamu civilizacijos procesu, siekimu aukštesnės vokiškos kultūros. XIX a. pabaigoje lietuvininkams sparčiai asimiliuojantis ir atrodant, kad tauta išmirs, pažangūs vokiečių mokslininkai sudarė tarptautinę komisiją Tilžėje. Ji skubėjo užfiksuoti būsimosioms kartoms, kada lietuvininkų jau nebūsią, jų unikalias kultūros vertybes. Išgelbėti pačią tautą jau nesitikėjo. Bet po pusamžio Rytų Prūsijoje neliko ir vokiečių, dalį krašto po Antrojo pasaulinio karo apgyvendino Sovietų Sąjungos kolonistai. MilitarizuotaKaliningradskaja oblast paversta Rusijos kolonija. Čia neliko senojo dvasingumo, o ir materialinės kultūros reliktai baigia nykti. Išsaugokime, kas dar nesunyko ar žmonių nesunaikinta. Vienykitės, dar gyvi esantys lietuvininkai, taip pat vokiečiai rytprūsiečiai, save laikantys prūsų palikuonimis!

Svarbesni istorijos šaltiniai ir literatūra

Jų yra šimtai, dėl to šio straipsnio autorius nurodo ir lietuviškas enciklopedijas, kuriose gausiai įrašyta šaltinių ir literatūros sąrašų, Mažosios (Prūsų) Lietuvos žemėlapių, įvairių nuotraukų. Įrašiau ir kai kurias monografijas, straipsnių rinkinių knygų. Šis sąrašas išdėstytas chronologine tvarka - pagal išleidimo metus.

A.Weiss Preussisch-Litauen und Masuren.Rudolstadt, 1878-1879.Bd.1-3; A.Zweck Litauen.Stuttgart, 1898; A.Zweck Masuren.Stuttgart, 1900; W.Wielhorski Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. Kaunas, 1931; Prusy Wschodnie, Poznan, 1932; S.Srokowski Ludnosc Prus Wschodnich.Warszawa, 1937; S.SzostakowskiDzieje Warmii i Mazur.Warszawa, 1964; W.Hubatsch Masuren und Preussisch-Litthauenn in der Nationalitatenpolitik Preussens1870-1920.Marburg-Lahn, 1966; W.Hubatsch Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens.Gottingen, 1968 Bd.1-3; K.Forstreuter Deutsche und Litauer/Tilsit-Ragnit.Wuerzburg, 1971; E.Martuszewski Polscy i nie polscy prusacy.Olsztyn, 1974; L.GineitisLietuvių literatūros istoriografija.Vilnius, 1982; A.Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje:Lietuvių tautinė padėtis.Vilnius, 1989; O.ŠneidereitasPrūsai.Vilnius, 1989; Die Grenze als Ort der Annaherung:750 Jahre deutsch-litauische Beziehungen [straipsnių rinkinys].Koln, 1992; A.Juška, J.Mališauskas, J.PupšysLietuvininkų žemė.Klaipėda, 1994; M.Brakas Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija.Vilnius, 1995; ; Lietuvininkų kraštas [straipsnių rinkinys].Vilnius, 1995; Lietuvininkų žodis [straipsnių rinkinys].Vilnius, 1995; M.Gelžinis Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva.Vilnius, 1996; D.Kaunas Mažosios Lietuvos knyga:Lietuviškos knygos raida1547-1940.Vilnius, 1996; Vydūnas Septyni šimtmečiai vokiečių-lietuvių santykių.Vilnius, 2001, vok.kalba 1932 Tilžėje, II leid.2017 Miunsteryje; S.Pocytė Mažlietuviai Vokietijos imperijoje1871-1914m.Vilnius, 2002; Mažosios Lietuvos kultūros paveldas [straipsnių rinkinys].Vilnius, 2006;Nad Baltykiem, Pregolą į Lyną.XVI-XX wiek [straipsnių rinkinys].Olsztyn, 2006; Mažoji Lietuva; Lietuvininkų kovos [straipsnių rinkinys].Vilnius, 2010.

Be to, plačių straipsnių (Audronės Kaukienės, Algirdo Matulevičiaus (jo daugiausia), Leto Palmaičio, Martyno Purvino, Vasilijaus Safronovo, Zigmo Zinkevičiaus ir kitų) istoriniai žemėlapiai, lietuvininkai, Mažoji Lietuva, Mažoji Lietuva istoriografijoje, Mozūrija, Prūsa, Prūsai, Prūsija, Prūsų Lietuva, rytprūsiečiai, Rytų Prūsija, Rytų Prūsija (šiaurinė) po II pasaulinio karo, Vokietijoa Reichas yra Mažosios Lietuvos enciklopedijoje t.I, Vilnius, 2000:psl.601-606, t.II 2003:psl.577-625, 761-823; t.III 2006:psl.171-173, 739-777, 780-796, t.IV 2009:psl.108-111, 115, 118-122, 785-790.Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje t.XIV, Vilnius, 2008:psl.507-518 ir kituose VLE tomuose.

Atgal