ISTORIJA
11.25. Iš pokario albumo. Prisimenant pedagogę Prancišką Četkauskaitę
Dr. Regina Norkevičienė
Julius Norkevičius
Nelauktas laiškas iš Paželvių kaimo, pranešęs, kad buvusi bendradarbė Pranciška Četkauskaitė iškeliavo Anapilin, paskatino pavartyti jaunystės albumą. Nedaug jo nuotraukų primena kolegę. Tai mokslo metų pradžios, abiturientų išleistuvių, kitų svarbesnių renginių bendra pedagogų kolektyvo nuotrauka. Tais sunkiais pokario metais nebuvo mados fotografuotis. Daugiau rūpėjo kasdienos veikla. Be to, ne taip ilgai buvome bendradarbiai. Gal apie dešimtmetį bendrauta Rietavo vidurinėje mokykloje. Bet ir keliams išsiskyrus likome draugais, dažnokai tekdavo susitikti. Ir liko nemažai gražių prisiminimų.
Pranutė buvo gera, nepaprastai reikli chemijos mokytoja ir mokiniams, ir sau. Mokiniai net pakeiksnodavo: geresnio pažymio negausi, jei plaukiosi pamokos temoje, nesugebėsi pagrįsti teiginių ne vien žodžiais, bet ir formulėmis, nusakančiomis cheminių elementų tarpusavio sąryšį, lygtimi, kaip jie jungiasi, sudarydami kitą medžiagą ar tirpalą. Mokytojos reiklumas, siekis, kad mokiniai apie cheminių elementų jungimąsi kalbėtų tiksliai, aiškiai davė rezultatus. Baigusieji Rietavo vidurinę mokyklą neblogai mokėjo chemiją. Besirenkantys studijas aukštosiose ar technikumuose, jei reikdavo laikyti paminėto dalyko egzaminą, visi šią kliūtį įveikdavo nesunkiai. Tuo Pranutė Četkauskaitė pelnė geros ir puikiai mokinius išmokančios mokytojos vardą tarp aukštųjų mokyklų dėstytojų.
Rietaviškiai garsėjo ne vien teorinėmis žiniomis, bet ir tvirtais praktiniais įgūdžiais. Jos darbo metais chemijos kabinetams stigo paprastų prietaisų, indų, nekalbant apie sudėtingesnius reagentus. Tačiau Pranutė Četkauskaitė rūpestingai, pagal išgales lopė šią spragą. Todėl jos pamokas lydėjo gausūs bandymai, mokiniai savarankiškai atlikdavo beveik visus programos siūlomus laboratorinius darbus.
Chemijos kabinetą pedagogei turtinti pagal savo galimybes padėjo ir mokinių tėvai gamybininkai. Šis rūpestis jos neapleido ir ekskursijose, keliaujant. Pasitaikė jai proga pasižvalgyti po Beriazniakų aliuminio kombinatą. Ji net aiktelėjo pamačiusi, kaip aliuminio drožlės mėtosi vos ne kiekviename ceche. Ir mokytoja nesusilaikė: paslapčia kėlė nuo grindų šią brangią cheminę medžiagą, kurios taip stokoja mokyklos chemijos kabinetai, ir slėpė rankinėje. Tokių progų ekskursijose pedagogei pasitaikė ir daugiau. Jomis stengdavosi pasinaudoti, kad mokiniai galėtų atlikti visus bandymus, laboratorinius darbus.
Chemijos mokytoja Pranciška Četkauskaitė (dešinėje) ir Regina Norkevičienė kalbasi su plieno lydytoju Ivanu Aleksejevu
Juliaus Norkevičiaus nuotr.
Pranciška Četkauskaitė gimė 1922 m. Paželvių kaime, Želvoje dirbusio vargonininko šeimoje. Be jos augo dar trys seserys – Genė, Milda ir Aldona, visos labai muzikalios, visos susiejusios savo gyvenimą su muzika. Muzikali buvo ir Pranutė – turėjusi gražų balsą, dalyvavusi mokytojų ansamblyje.
Įgijusi Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute chemijos mokytojos specialybę, Pranutė kurį laiką mokytojavo Rytų Aukštaitijoje. 1953-ųjų rudenį persikėlė į Rietavą. Išskirtinio darbštumo ir reiklumo mokytoja išgarsino Rietavo vidurinę mokyklą kaip labai gerai paruošiančią būsimuosius chemikus.
Mėgo Pranutė ne tiktai chemiją, bet ir keliones. Tačiau ir kelionėse nepamiršdavo esanti chemike, domėjosi įvairiomis su šiuo mokslu susijusiomis pramonės šakomis bei gamtos objektais. Sumaniai išnaudojo susidariusias palankias sąlygas keliauti. Mums taip pat teko patirti, kaip pedagogės išradingumas turtino pažintines ekskursijas.
Bičiulė silpnokai mokėjo rusų kalbą ir norėdavo keliauti ne viena. Kompanionų vaidmuo neretai tekdavo mums. Kartą per moksleivių pavasario atostogas išsiruošėme į Vidurinę Aziją – senosios kultūros miestus Bucharą, Samarkandą. Pavasarėjant, žydint abrikosams, vaikščiojom po istorinius miestus, gėrėjomės tolimos istorijos, architektūros paminklais, stebėjome savitą kirgizų, uzbekų kasdienybę – papročius, aprangą, ragavome rytietiškos virtuvės patiekalus. Kelionėse sutikti žmonės ne kartą stebėjosi: kaip galime be didesnės vyriškos palydos savarankiškai keliauti? Kitos kultūros, kitokių tradicijų žmonėms toks savarankiškas beveik vien moterų elgesys tada buvo sunkiai suprantamas. Grįžome įdegę į tebesitęsiančią Lietuvoje žiemą ir planavom kitas keliones.
Po metų kitų kelionė kita kryptimi – šiauriau, prie Uralo kalnų į Permę, Solikamską. Šį kartą mes, moterys, skridom lėktuvu, o vyrai keliavo traukiniais – taip pigiau. Paskyrėme vyrams pasimatymą Permės centriniame pašte, susitarėm dėl valandos. Deja, atvykus į pasimatymą teko vyrų ilgokai palaukti – vieta ta pati, o laiko juosta kita, tad būta galimybės ir prasilenkti. Atlėkė šie suplukę, visą valandą pavėlavę. Sulaukėme.
Permė – tremčių vieta. Miestas prie Kamos upės niūrokas, centras gana primityvios stalinizmo meto architektūros, priemiesčiai – kuklių medinių būstų, mediniai šaligatviai, neasfaltuotos gatvės. Akį džiugino senoviški mediniai drožiniai, puošiantys namus. Įdomūs istoriniai didikų Stroganovų statiniai, primityvūs druskos gamybos būdai. Turbūt dar įdomesnis miestas Solikamskas. Nustebino upės klonyje nuostabus cerkvių architektūrinis ansamblis, deja, barbariškai nusiaubtas, vidaus patalpos paverstos tiesiog viešu tualetu.
Pranutei pasinaudojus tuometinėmis galimybėmis, aplankėme kelias gamyklas, istorines vietas. Aukšto lygio gamyklos, o šalia – daug aplaidumo, kurio vietiniai netgi nepastebi: tokia kasdienybė.
Kitą dieną, sekmadienį, išvykom į Kungurą – jaukų miestelį Uralo papėdėje. Aplankėme nuostabaus grožio kalnų landynes – vandens išplautas mineralų ertmes, pilnas įdomiausių stalaktitų, stalagmitų. Po dienos pavyko įsiprašyti net į plieno liejimo aukštakrosnę – nuostabus išlydyto, žaižaruojančio metalo reginys.
Pranutė visose gamyklose rinko eksponatus savo chemijos kabinetui, sunkiai gaunamus metalus chemijos bandymams, laboratoriniams darbams. Jautėmės patekę kaip turistai į įdomią kelionę, Pranutė visur išliko chemike, mokytoja.
Mokytojos Pranciškos Četkauskaitės kasdienė veikla neliko nepastebėta. Ji sulaukė ir apdovanojimų, ir paskatinimų. Nuo 1967 m. rugsėjo Pranutė respublikos nusipelniusi mokytoja.
Išėjusi į pensiją Pranutė išvyko į tėviškę – gimtąjį Paželvių kaimą. Ėjo metai, didėjo nuotoliai. Atvažiuodavo vis rečiau. Liko laiškai. Retėjo ir jie. Sulaukėme ir paskutinio – sesers Aldonos rašyto. Pranutė išėjo į Amžinybę, kuria nuoširdžiai tikėjo.
Atgal
.jpg)
