VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.19. Visada pirmose kovotojų už teisingumą gretose. Sesuo Nijolė Felicija Sadūnaitė

 Prof. habil. dr. Ona Voverienė

 

Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Veronikos Rimkutės-Sadūnienės ir Jono Sadūno šeimoje Kaune. Šeimoje augo du vaikai: Felicija Nijolė ir Jonas Aloyzas (g. 1935 m.). Šeima buvo giliai tikinti. Tėvas Jonas Sadūnas buvo agronomas ir dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dėstytoju. Kai 1941 m. birželio 14-15 dienomis Akademijos dėstytojai buvo tremiami į Sibirą, Jonas Sadūnas su šeima spėjo pasitraukti į Telšius ir ten juos svetingai priėmė vysk. Vincentas Borisevičius. Jis net įdarbino Joną Sadūną kunigų seminarijoje dėstytoju. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai ir NKVD suėmus vysk. Vincentą Borisevičių, Sadūnų šeimai teko ieškotis naujos gyvenamos vietos. Jonas Sadūnas gavo darbą Elmininkų bandymų stotyje. Čia jis dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

1955 m. Nijolė Sadūnaitė baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Planavo stoti mokytis į Kauno kūno kultūros institutą. Kai ji gavo brandos atestatą, tėtis, ją sveikindamas ta proga, kalbėjo: „Nijole, atsimink, kiekvienam žmogui labai reikia sveikatos, gero vardo, duonos, kad galėtų gyventi, bet visų reikalingiausias žmogui – tikėjimas Dievu. Aš su džiaugsmu visų tų gėrybių išsižadėčiau, kalėjime ar Sibire mirčiau, bet tikėjimo Dievu nė prieš vieną žmogų neišsiginčiau, nes tai pati didžiausia Dievo dovana žmogui“ (Nijolė Sadūnaitė. Skubėkite daryti gera. – V., 1998. – P.48).

Draugai rinkosi aukštąsias mokyklas, į kurias jie ketino stoti, bandyti laimę. Nijolė Sadūnaitė visiems netikėtai, nes brandos atestate puikavosi geri pažymiai, pasirinko ir 1956 m. įstojo į Panevėžio pogrindinį vienuolyną – Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją.

Į gyvenimą ji išėjo su tvirtai šeimoje suformuota vertybių sistema. Justinas Marcinkevičius savo laiku paklaustas, kokios sąlygos būtinos jauno žmogaus dvasiniam augimui, atsakė: „Labiausiai – tiesa. Socialinė ir etinė... Tiesa, tai lyg mietas, prie kurio pririšame, pritvirtiname jauną medelį, kad vėjai nenulaužtų, kad tiesus augtų“.

Tiesa tapo Nijolės pašaukimu, jos gyvenimo tikslu... ir likimu. 1956 m. liepos 26 d. per Šv. Onos atlaidus Anykščiuose po Šv. Mišių, kurias aukojo vysk. Julijonas Steponavičius ir jo suteikto Sutvirtinimo Sakramento Nijolė Sadūnaitė ir jos bičiulė Bronė Kibickaitė tvirtai apsisprendė tapti vienuolėmis ir.. skleisti Dievo ir Tiesos žodį. Abi tapo vienuolėmis.

1959 m. tėvą atleido iš darbo „į užtarnautą“ poilsį su elgetiška, beje, kaip ir dabar, pensija. Nijolė įsidarbino Kalinos ligoninėje Riešėje. Čia gyvendama išslaugė abu tėvus. Jie čia ir mirė. Užsidirbusi šiek tiek pinigėlių, Nijolė iš Sibiro parsivežė močiutę. Vėliau Nijolei teko dirbti įvairiausius darbus – gamyklos darbininke, sekretore mašininke, Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakulteto skaičiavimo centro perforuotoja inžinieriaus pareigose ir pan. Dirbdama baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose, kuriuose iki trejų metukų buvo auginami pamestinukai ir našlaičiai, slaugė sergantį iš Sibiro grįžusį kun. Petrą Raudą, buvusį jos tėvų bičiulį.

Į KGB akiratį pateko 1970 m., kai už vaikų katekizaciją teisiamam Molėtuose kun. Antanui Šeškevičiui pasamdė advokatą. Kunigui buvo atimta teisė turėti liudininkus. Nijolė, pamėginusi ginti tiesą, buvo suimta ir išvežta į Molėtų miliciją. Tai buvo pirmasis Nijolės kovos krikštas su okupaciniu režimu už tiesą, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tada ir prasidėjo jos visą gyvenimą trukusi „draugystė“ su KGB.

Kai 1972 m. kovo 19 d. kun. Sigitas Tamkevičius pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, Nijolė Sadūnaitė jo pakviesta bendradarbiauti neišsigando, nesusvyravo ir tapo aktyvia „Kronikos“ bendradarbe; platino, daugino, vežė į Maskvą perduoti to meto Maskvos disidentams, kad šie savo kanalais perduotų į JAV. 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota, kai buvo sugauta savo namuose dauginant „Kronikos“ 11-ąjį numerį. KGB rūmuose buvo tardoma ir laikoma jų rūsiuose 10 mėnesių. 1975 m. birželio 17 d. už 6 puslapius padaugintos „Kronikos“ buvo nuteista 3 metams griežtojo režimo lagerių ir 3 metams tremties be teisių. Teisme jai suteiktame paskutiniajame žodyje Nijolė kalbėjo: „Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką labai tiktų pasakyti Vinco Mykolaičio-Putino žodžius:

Ir tribunoluos išdidžiai

Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.

Jūs minate altorius,

Nuo jūs įstatymų sugriuvo

Ir nuodėmės, ir doros...

Jūs puikiai žinote, kad „LKF kronikos“ rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kurią visiems piliečiams, nepaisant jų įsitikinimų garantuoja Konstitucija, įstatymai ir Žmogaus teisių deklaracija... „LKB kronika“ tarsi veidrodis parodė ateistų nusikaltimus tikintiesiems... vagis atima iš žmogaus pinigus, o jūs apiplėšiate žmones, atimdami iš jų tai, kas brangiausia – ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę tą savo turtą perduoti savo vaikams, jaunajai kartai“ (Nijolė Sadūnaitė. Skubėkime daryti gera. – V.,1998. – P.91).

Apie šį sesers Nijolės Sadūnaitės gyvenimo etapą jos biografas Vidas Spengla rašė: „Sesuo Nijolė atrodė tiesiog skirta šiam darbui: be jokios baimės, jokios panikos, kur reikia – ten eina... beje, visi, kurie dirbo su „Kronika“ ar kitoje pogrindžio veikloje, turėjo būti tokie: įveikti baimę ir eiti daryti, ką reikia... Toks buvo ir kun. Juozas Zdebskis – jei Dievo reikalas, jis eis ne tik į kalėjimą, bet ir į ugnį. Tokie buvo kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, Vladas Lapienis, Virgilijus Jaugelis, seserys Nijolė Sadūnaitė, Elena Šuliauskaitė, Monika Gavėnaitė ir šimtai kitų, kovojusių dėl Dievo ir Bažnyčios reikalų“ (Vidas Spengla. Ištikima tiesai // Nijolė Sadūnaitė. Skubėkime daryti gera. – V.,1998, p. 9).

Sesuo Nijolė Sadūnaitė

Kalėti Nijolė Sadūnaitė buvo išvežta į Mordovijos griežtojo režimo lagerius. Ten ji savo optimizmu, gailestingumu ir atjauta stengėsi palengvinti kalinčių moterų kančias. Teisus buvo rašytojas Š. Bodleras, teigęs, kad „Teisingumo ir gailestingumo dvasia kyla tik iš tos pačios jėgos, kurią ji duoda savo turėtojui“ (Ona Voverienė. Nenuilstanti kovotoja. // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos. – V.,2005. – P.276-282).

1977 m. rugsėjo 19 d. pasibaigus teistumui sesuo Nijolė buvo išvežta į tremtį į Bogučianus, 400 km. nuo Krasnojarsko. Čia dirbo mokykloje valytoja, vėliau rajono ligoninėje medicinos sesele.

1980 m. liepos 7 d. atlikusi bausmę ir grįžusi į Lietuvą , tęsė pogrindinį darbą. Grįžusią Nijolę iš Sibiro, kaip ir stalininiais ir postalininiais laikas, įstaigos nepriėmė dirbti net valytoja. Įsidarbino Bažnyčioje pagalbine darbininke. Nuo 1982 m. dėl KGB persekiojimų Nijolė buvo priversta slapstytis.

N.Sadūnaitė, D.Grybauskaitė ir A.Terleckas. Genocid.lt nuotr.

1983 m. spalio 7 d. kartu su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“ Nijolė Sadūnaitė į JAV perdavė jos parašytą knygą „KGB akiratyje“ ( V.,1983). Knyga labai greitai buvo išversta į 7 kalbas ir greitai pasklido po visą katalikiškąjį pasaulį. 1987 m. kovo mėnesį tokiu pat keliu pasiekė JAV ir antroji Nijolės Sadūnaitės knyga „Gerojo Dievo globoje“(V.,1987) apie lietuvių patriotų darbą pogrindyje socialistinės stagnacijos metais. Knyga irgi greitai buvo išversta į kelias kalbas – anglų, vokiečių, ispanų, prancūzų, italų, hindi, o subyrėjus SSRS ir į rusų. Knygos apkeliavo visą pasaulį. Jų autorė buvo katalikiškojo pasaulio pagerbta – pakviesta apsilankyti Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje. Visur kalbėjo apie Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimus sovietinėje Lietuvoje. Viena talentingiausių lietuvių tautos diplomačių Angelė Nelsienė iš Los Andželo 1992 m. suorganizavo Nijolės susitikimą su JAV buvusiu Prezidentu Ronaldu Reiganu. Stubenvilio Šv. Pranciškaus katalikiškojo universiteto viceprezidentas Nikolas Hilis pristatė Nijolę Teksaso miesto garbės pilietės vardui, ir šis vardas 1992 m. kovo 19 d. sesei Nijolei Sadūnaitei buvo iškilmingai suteiktas kartu su jį liudijančiu diplomu.

1987 m. balandžio 1 d. Nijolę Sadūnaitę vėl suėmė. Tardė KGB pulk. Liniauskas ir prokuroras Jurgis Bakučionis. Už knygą „KGB akiratyje“ jai pagrasino „padovanoti“ 15 metų kalėjimo. Nijolė žaismingai jų paklausė, kodėl taip mažai: reikėtų 30 metų, juk ji parašė ir išplatino Vakaruose ir antrą knygą, kuri išversta į 7 užsienio kalbas, „Gerojo Dievo globoje“. Jos nemušė, kaip būdavo mušami pokario partizanai. KGB jau buvo gerokai pažengusi mokslo ir technikos kryptimi ir turėjo galingą chemijos laboratoriją. Nijolę uždarė į jai jau pažįstamus KGB rūsius ir kartu su maistu „pavaišino“ narkotikais, berods skopolaminu, kuris paralyžiuoja kritinį mąstymą. Viską atsimeni, bet nėra sąmoningumo ir sakai, ką žinai (Edvardas Burokas. Prieš vėją. 5 dalis. Laisvės kovotojai.- V., 2011. – P.383). Į tardymus kviesdavosi po 21 valandos. Tardė pats KGB gen. mjr. Eismuntas ir KGB pulk. Baltinas, 5-jo skyriaus viršininkas, dalyvavo prokuroras Jurgis Bakučionis.

1987 m. rugpjūčio 23 d., kai Lietuvos Laisvės lyga organizavo Stalino-Hitlerio aukų pagerbimą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Nijolė Sadūnaitė buvo pakviesta tame mitinge dalyvauti. Mitingą stebėjo kelios dešimtys „draugų“ iš KGB komiteto. Kai niekas neišdrįso kalbėti, sesuo Nijolė Sadūnaitė trumpai prabilo į susirinkusiuosius, prašydama pasmerkti kruvinąjį Molotovo-Ribentropo paktą ir Stalino-Hitlerio nusikaltimus Lietuvai, Latvijai ir Estijai, reikalaudama laisvės visoms trims Baltijos valstybėms. Vienuolė paprašė visų melstis už Lietuvos laisvę, prašyti jos Dievo, „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Ten pat). Sugiedojo su susirinkusiais Lietuvos himną (Ona Voverienė. Ten pat).

Prieš tai Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kiti mitingo organizatoriai buvo perspėti, kad už dalyvavimą mitinge bus teisiami 10 metų kalėjimo. Tą kartą nesuėmė, tačiau kitą dieną, važiuojančią į Kauną kagėbistai sustabdė autobusą, išsodino iš Nijolę prie Vievio ir 30 valandų vežiojo po miškus, grasindami sušaudysią už jos kalbą mitinge. Nesušaudė. Į KGB iššūkį Nijolė atsakė veiksmu: 1988 m. gruodžio 19 d Nijolė Sadūnaitė įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Čia tęsė kovą už žmogaus teises – žmogaus tikėjimo ir sąžinės laisvę. Papildžiusi jos išleistas knygas naujais faktais, Nijolė Sadūnaitė tais metais parašė naują knygą „Skubėkime daryti gera“ (išleista 1998).

 1993 m. popiežiaus vizito metu Vilniuje

Sesuo Nijolė Sadūnaitė su džiaugsmu sutiko Atgimimo pavasarį, dalyvavo visuose Sąjūdžio renginiuose ir mitinguose, sielojosi kartu su visais Lietuvos patriotais dėl 1992 metais Lietuvoje įvykusio komunistų pučo, neva, „demokratiniais pagrindais“ išrinkus į Seimą beveik visą buvusį Komunistų partijos CK su jo pirmuoju sekretoriumi Algirdu Mykolu Brazausku; iš jos narsos sėmėsi ir minimos šioje knygoje „megztosios beretės“, taip įvardintos vieno iš komunistų ideologinių vedlių prof. P. Gylio.

1992 gruodžio 8 d. JAV Stenbelvilio universitete ji buvo apdovanota Poverello medaliu už meilę artimui; Los Andžele – apdovanota Tautybių Grupių pažymėjimu ir medaliu už ilgametę kovą; Lietuvoje Nijolė Sadūnaitė buvo apdovanota „Sausio 13-osios medaliu“.

1998 m.rugpj.21 d. – Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Felicija Nijolė Sadūnaitė „Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmonių teises okupuotoje Lietuvoje“, rugpjūčio 23-osios – Juodojo kaspino dienos proga apdovanota Vyčio Kryžiaus antrojo laipsnio ordinu“ (Edvardas Burokas. Ten pat, p.384-385).

Knygos „Skubėkime daryti gera“ pabaigoje „Vietoje užsklandos“ Nijolė rašė: „Niekada aš nebuvau kareivis ir gal dėl to, nutilus pabūklams, nepasijutau nereikalinga, kaip dažnai atsitinka iš fronto grįžusiems. Jei ir kariavau, tai tik už Dievą, Žmogų ir Lietuvą. Ir kovojau ne pabūklais ir kitokiais ginklais, o Meile. Kita vertus, ši kova anaiptol nesibaigė: atgautoji laisvė tik dar labiau apnuogino per 50 metų niokotą žmonių dvasią. Su skaudama širdimi mes, buvę tikėjimo ir laisvės kaliniai, žvelgiame į šiandieną ir darome visa, kad pakeltume tautą,. Dabar aš darau tai, ką norėjau ir stengiausi daryti visą gyvenimą – kiek galiu, kiek įstengiu, skubu daryti gera“ (Nijolė Sadūnaitė. Ten pat, p.254).

Sesuo Nijolė lanko ir stengiasi padėti patiems nelaimingiausiems: slaugo nepagydomus ligonius, našlaičius; slaugė sunkia vėžio forma segančią vienišą moterį, rūpinosi buvusiu politiniu kaliniu Lapieniu, ištiktu mikroinsulto. Ji yra įsitinusi, kad daugelio žmonių skurdas ir kiti „Dievo mums siųsti išbandymai yra laikini; po nakties išaušta rytas. Jei kiekvienas iš savęs, o ne iš kitų išsunktume daugiau gerumo, ištiestume pagalbos ranką tiems, kuriems dar sunkiau, Dievas mums to paties atseikėtų. Gėris nedingsta, jis grįžta... Jei negali elgetai duoti centų – atiduok pusę sumuštinio. Jei nė to neturi, pasimelsk už jį, palinkėk gero“ (Vazbutaitė I. Nijolė nepavargo gyventi // Šeimininkė. – 1996, vas.2.p. 14).

Kai dešimtaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, pataikaudamas raudonajam gaivalui Lietuvoje, matyt, galvodamas, kad Tautai reikia susitaikyti, pabandė ištrinti ribą tarp budelio ir aukos, sesuo Nijolė Sadūnaitė, vienintelė iš trijų milijonų lietuvių, kategoriškai pasipriešino. Per didelius sunkumus patekusi į Prezidentūrą ji stojo ginti teisingumo, pareiškusi protestą Prezidentui dėl buvusio aukšto KGB pareigūno M. Misiukonio, dalyvavusio paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano A.Kraujelio nužudyme, apdovanojimo.

„Kai tie patys ordinai kabinami ir ant aukų, ir ant budelių krūtinių – tyčiojamasi iš Lietuvos... Gėda!” – taip Nijolė Sadūnaitė įvardijo Prezidento Valdo Adamkaus poelgį (Sadūnaitė N. Drįstu sakyti tiesą į akis /Užrašė S. Balčiūnaitė // Lietuvos Aidas. – 2000,vas.18).

Nijolė tylėti negalėjo. JI liko ištikima savo gyvenimo tikslui – kovoti su neteisybe. Nesvarbu, kas ją kurtų – eilinis žmogus ar Prezidentas (Voverienė O. Ten pat, p.282).

Lietuvių tautos išmintis sako, kad naktis būna tamsiausia prieš aušrą. Kai paskutiniaisiais metais Lietuvos dangų užtemdė išlikusi čekistinė Lietuvos teisėsauga (jos iniciatyva Baltarusijoje nužudytas doras Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas, įsisiautėjo Lietuvos teisėsaugos netramdomas Viktoro Uspaskicho suburtas Lietuvos šmeižikų Kremliuje po Lietuvos Trispalve ir Europos Parlamente klanas, siekiantis dvasiškai ir realiai pavergti visą lietuvių tautą, Kauno pedofilijos byla, jau dabar su kelių žmonių aukomis, trylikametės mergaitės Kusaitės iš Žemaitijos, čekistinio VSD ir prokuratūros psichologinio smurto aukos, nesibaigianti jau daug metų byla, Kedžių šeimos ir jų rėmėjų teisinis terorizavimas, įjungus į jį teismus, prokuratūrą, aukščiausias Lietuvos teisingumo institucijas, Vilniaus universiteto teisės dėstytojus ir net Seimo teisėtvarkos komitetą, didžiąją dalį Lietuvos teisėjų ir kitos rezonansinės Tiesos ir Teisingumo grubaus pažeidinėjimo bylos) sesuo Nijolė Sadūnaitė – vėl pirmose kovos už teisingumo atkūrimą ir teisėsaugos apvalymą nuo čekistinio elemento linijose. Kova dar nebaigta!

Savo knygos pabaigoje sesuo Nijolė Sadūnaitė rašo: “Žmonėms rūpi, ar esu laiminga? Aš laiminga, kai kitus matau laimingus, kai matau šventai kenčiančius, kai sutinku gerą žmogų. Laiminga, kai anot Šv. Pauliaus, galiu būti visiems viskuo: slauge, lankytoja, valytoja, dalytoja… Davė Dievulis man tą džiaugsmą, laimės kibirkštėlę, ir jeigu galiu su kuo ja pasidalyti, tai vienam Dievui garbė ir šlovė” (Nijolė Sadūnaitė. Ten pat, p. 254).

Lietuvos Respublikos Seimas 2017 metais “Laisvės premiją” skyrė sesei Nijolei Felicijai Sadūnaitei. Sveikiname Nijolę! Sveikiname sveikstantį Seimą! Ir sveikiname sveikstančią, besikeliančią iš raudonosios neapykantos Lietuvą!

 

Atgal