ISTORIJA
01.09. Fašistų ir sovietų vergovė buvo verta viena kitos
Juozas Elekšis
Vokiečių okupacijos metu į Viekšnius atvežė visą ešaloną rusų šeimų. Juos vežė iš tų vietų, kurias užiminėjo sovietų kariuomenė. Įsakė perkeltuosius priimti kiekvienai sodybai. Kai kurie kaimynai ėmė jaunesnius žmones, kad tiktų ūkio darbams. Mūsų šeimoje buvo du suaugę sūnūs, tėvai darbingi, tik dukrelė buvo invalidė ir aš piemenukas. Darbo rankų netrūko, todėl tėvas parsivežė šešiasdešimt metų turintį žmogų ir jo bendraamžę žmoną. Jų darbingus vaikus paėmė kaimynai. Mūsų šeimoje prie stalo sėsdavome šeši žmonės. Dabar buvome jau aštuoni. Sekmadieniais pas tėvus ateidavo ir dvi rusų dukros - viena su mažu vaiku, kurios vyras buvo žuvęs kare, antra su invalide mergaite. Mergaitė nevaldė kojų, pasiremdama rankelėmis šliauždavo ant užpakaliuko. Vaikas toks apsigimęs, nes vokiečiams šaudant žmones, o mažus vaikus paėmus už kojų talžant galveles į medžius, visiems žmonėms verkiant, ji būdama nėščia žiūrėjusi ir neverkusi. Ateidavo ir visai sveika aštuoniolikametė dukra Stasė (Taisa) ir šešiolikametis sūnus Aleksiejus. Tada prie stalo vos betilpdavome. Pasirodo, jie gyveno prie Naručio ežero. Vėliau sužinojau, kad ten gyventa ir lietuvių. Mano žmonos sesuo ištekėjo už iš tų vietų kilusio Viliaus. Jo tėvai dėl persekiojimų užsirašė esą rusai Bogomolovai. Su ta pavarde jie perkelti darbams į Vokietiją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sūnus Simonas atsistatė savo pavardę ir tautybę. Nuvažiavęs Vokietijon, prie Hamburgo, net gavo kompensaciją už tremtį, nors kaip vaikas, faktiškai Vokietijoje mažai dirbo, tik paganydavo bandą. Vokiečiai jį net mylėjo. Tose vietose vokiečiai kaizerį Vilhelmą vadindavo "Vili". Prisiminkime, kad ir Lietuvoje prie Kuršmarių yra vokiečių rūpesčiu kastas "karaliaus Viliaus" kanalas. Vaikigaliui duodavo važinėtis dviračiu, net kartą jį sulaužius, suremontavo ir vėl leido važinėtis.
Kaime gyvenę rusai buvo gerai priimti, net susidraugavo su vietiniais. Jaunimas eidavo į šokius. Raudonskruostė Stasė pradėjo mokyti lietuvius šokti krakoviakišką kazačioką, jo žodžiai buvo paimti iš paribio, kur aidėjo rusiška, lenkiška, latviška ir lietuviška tartis : "niemiec, ruskij i poliak vsie tancujiet krokoviak. Ryga, Ryga, Dauguva, Petrogradie, Maskava. Jai šokant, niekas negalėjo kartoti jos žingsnių, jei nenorėjo gauti antausio. Kai taip pasielgė iš vokiečių kariuomenės pabėgęs Končius, skėlė švelnų antausį ir jam. Tas įsižeidęs net išsitraukė revolverį. Nuo to karto Stasė jį pamačiusi dingdavo. Jaunimas kartu eidavo į šokius, bernai lydėjo rusaites. Tik lietuvių merginos nesutikdavo rusų lydimos. Vienas bernas pasigyrė, kad jam pavyko papulti ir Stasės lovon. Ji buvusi jau nebe mergaitė. Bernai vieningai sušneko: kur tu mergaitę tarp jų berasi - vokiečiai visas jas patvarkė. Stasė berną vis dėl to įsimylėjo - kartu eidavo į šokius, lankydavosi jo sodyboje. Po kiek laiko vokiečiai rusus išvežė į faterlandą. Mes su buvusiais įnamiais ilgai susirašinėjome. Jie dirbo ginklų fabrike. Susitarėme, kad po karo jie pas mus atvažiuos. Stasė ypatingus ilgesio laiškus rašė savo mylimajam. Jai Lietuvoje gražesni buvo ir miškai ir takeliai, geresni žmonės. Frontas nudundėjo, pasibaigė karas, iš Vokietijos ėmė grįžti darbams išvaryti žmonės. Pasirinkdami ėmė ateiti rusai iš karo nusiaubtų žemių, vokiečių vaikai iš siaubiamų Rytprūsių. Tada jau buvo labai giriama viskas kas rusiška, peikiama tai, kas amerikoniška, todėl rusai pravardžiuoti amerikonais. Vokietukus kažkodėl vadino vilko vaikais. Mūsų rusai dingo kaip į žemę. Jų buvo visuose kaimuose. Negalėjo visi žūti karo liepsnose, nes lietuviai buvę Drezdene, prie Prancūzijos, nors ir ne visi ėmė grįžti.
Negrįžo ir vokiečių lageryje buvęs ir ginklų fabrike dirbęs mūsų dėdė Juozas. Jo žmona su trimis mažais vaikais prisiglaudė pas mus, nes mano mama, jo sesuo buvo vyriausia iš dešimties vaikų šeimos. Juozo žmona pamerkė plauti vaikų drabužius ir kažkur dingo. Gal po trijų savaičių ji atsirado su vos gyvu vyru. Jo net drabužiai buvo ant kūno supuvę, visur kiauri. Jį mama aprengė brolių ir vyro drabužiais. Dėdė kelias dienas maudėsi pirtyje, nes visas labai dvokė. Pasakoti pradėjo gal po savaitės. Vokiečių lageryje labiausiai spaudė prižiūrėtojas, buvęs komunistas, gyveno ten pusbadžiu barakuose, miegoje dviejų aukštų lovose, nors kartais net išleisdavo į miestą. Tramvajuje gyventojai kaip mat atpažindavo rusus ir, šaukdami: "rus rus, raus" išmesdavo iš tramvajaus. Dėdės nė karto, nes dirbdamas Klaipėdos krašte buvo gerai pramokęs vokiškai. Išvadavo amerikiečiai. Jie davė gerą aprangą, prikrovė du lagaminus dovanų. Einant į rusų pusę, lydėjo du rusų karininkai, tvirtinę, kad parveš į namus. Kai tik užėjo už kalniuko, jie tuoj atėmė lagaminus ir nuvedė į grotuotą vagoną. Traukinys riedėjo per visą Vokietiją, Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją. Sustojo tik šiaurėje, Karelijoje, už Petrozavodsko. Ten išlaipino ir pristatė kirsti miško. Miegoti reikėjo žeminėse, kuriose galėjo tik sėdėti. Viduryje buvo griovys, o ant jo krašto padėta žolės. Pasirodo, čia sėdomis, susispaudus teko ir miegoti. Nakčiai išeiti lauk "savais reikalais" nebuvo galima, nes griovyje buvo žmonių kojos, kurias užmynus jie keikdavosi, net mušdavosi. Vieną nakčia išėjusį lauk sargybiniai apkaltinę, kad norėjo pabėgti, net nušovė. Žmonės šlapinosi į griovį, praktiškai ant kojų. Keisčiausia, kad čia galiojo vokiečių fašistų nustatytos maisto normos - kažkokios šiaudėtos duonos riekelė, permatoma sriuba, kurioje plaukiojo porą ritulėlių riebalų, neįkandamas, matyt nugaišusio arklio šonkaulio trečdalis. Po kelių naktų vokiečių lagerių dviaukštės kietos lovos, kur buvo galima išsitiesti, pradėjo atrodyti tartum kurortai. Dėdės Juozo skrandis nuo tokio maisto tuoj "sustreikavo" - ėmė vemti, viduriuoti. Greitai tie bunkeriai taip pradėjo dvokti, kad dvokas jautėsi už kelių metrų. Laimei, vienas sargybinis buvo iš Latvijos. Atidavęs jam vestuvių žiedą paprašė perduoti laiškelį žmonai. Ši, gavusi žinią, surinko iš giminių auksą, sidabrą ir išvyko gelbėti vyro. Ten gavęs dovanų, gydytojas išrašė pažymėjimą, kad dėdė Juozas nebegali pernešti sunkių darbo sąlygų. Leisgyvį žmona parsivežė pas mus.
Vėliau sužinojau, kad visi vokiečių lageriuose dirbę žmonės
buvo nuvežti į sovietinius lagerius, kur jiems priekaištaudavo, kam dirbo fašistams. Ne visi gavo kankintis miegodami sėdomis susispaudę, bet sąlygos buvo "vokiškai" žiaurios. Jų daug kas nebeištvėrė. Matyt toks likimas ištiko ir "mūsų" rusus. Gal jiems tiesiog nebeleido grįžti į fašistams prijaučiančią Lietuvą. Net laiškelio nė vienas negavome. Dėdė ilgai buvo įtarinėjamas. Jį vis kviesdavo pokalbiams, labai ilgai negavo paso - vis laikinus pažymėjimus. Ji buvo labai geras siuvėjas. Pas jį civilinius ir karinius kostiumus ėmė siūdinti aukšto rango kariškiai iš Šiaulių ir Klaipėdos. Jų užtariamas, galiausiai gavo tikrą pasą ir pradėjo dirbi Buitinio aptarnavimo kombinate. Po daug metų teko bendrauti su vokiečių ir sovietų lageriuose kentėjusiais žmonėmis. Tik vienas dėdė Juozas buvo pabuvęs ten ir ten. Gal jų vienetai ir tebuvo likę?
Atgal
.jpg)
(1).png)
