VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.20. Filmas apie kunigą legendą monsinjorą Alfonsą Svarinską

Lidija Veličkaitė

2014 m. liepos 21 d. skambant bažnyčių varpams, iš Šv. Ignoto bažnyčios, kurioje buvo pašarvotas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, į Vilniaus arkikatedrą baziliką iškilmingai su Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa palydimi monsinjoro palaikai. Šv. Mišių, aukojamų už velionį, metu arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakydamas pamokslą kalbėjo: „Monsinjoras kovojo ne su asmenimis, bet su blogiu, kuris tūno tuose asmenyse. Niekada jis nesmerkė nei ruso, nei kitokią orientaciją turinčio asmens. Jis kovojo su komunistų neštomis blogybėmis, pasisakė prieš žmogaus prigimtį žeminančius dalykus. Tai buvo nenuilstantis kovotojas su blogiu. Ir nereikia stebėtis, kad monsinjoras Alfonsas nenustojo iki mirties kalbėti apie kovą. Už Dievą ir Tėvynę jis galėjo leistis būti ir nukryžiuotas. Dėl to jis buvo ir liks kunigas legenda.“

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas išėjo į amžinybę 2014 m. liepos 17 d., palikęs daugybę atsiminimų apie tai, jog jis buvęs partizanas, kalinys, pogrindžio darbininkas, Lietuvos Respublikos (LR) Seimo narys, partizanų kapelionas, kunigas, kurį vienodai garbingai priėmė Romos popiežius Jonas Paulius II ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan).

Tokiais prisiminimais prasideda dokumentinis filmas „Alfonsas Svarinskas“, kurio sumanytojai, iniciatoriai ir autoriai: žurnalistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Andrius Gudauskas ir režisierius Juozas Sabolius.

Filmo fabuloje pats monsinjoras A. Svarinskas kalba, kartais taiklia humoro forma, ką jis, kaip niekas kitas, sugebėdavo. Kartą, kai saugumo viršininkas paklausė, už ką jis sėdėjo monsinjoras mintyse sakydamas: „Tarsi jis nežinotų“, rusiškai atsakė: „Priešiškai tylėjau ir antisovietiškai šypsojausi.“

Mons. A. Svarinskas buvo suimtas 1946 m. gruodžio 31 d. ir Sibiro platybėse su pertraukomis kalėjo beveik 22 metus – Intoje, Mordovijoje ir Permės srityje. Lietuvos ypatingajame archyve yra saugomos trys išlikusios A. Svarinsko bylos. Pirmoji byla pradėta 1946 m. gruodžio 31 d., antroji – 1958 m. ir pati didžiausia – Viduklės byla, kurią sudaro apie 20 dokumentų tomų – 1983 metais.

Kilęs iš religingos šeimos, A. Svarinskas kartu su seneliu, tėvais, broliu patarnaudavo šv. Mišioms ir bažnyčiai. Norėdamas tarnauti Lietuvai, pasirinko kunigo kelią: jam atrodė, kad tai daugiausia galimybių turinti sritis. Studijų metu Kauno kunigų seminarijoje savo dvasios tėvu pasirinko palaimintąjį Teofilių Matulionį. Būsimam kunigui darė įspūdį šio vyskupo kuklumas ir jo raginimas gyventi aukos dvasia.

A. Svarinsko tėviškėje buvo 28 partizanai, kurie prašydavo jo atvežti vaistų, spaudos. Nors jau mokėsi Kunigų seminarijoje, jis negalėjo atsisakyti padėti. Tačiau šiai jo veiklai išryškėjus, teko palikti mokslus ir 1946 m. pavasarį pasitraukti pas savo draugus, tapo Didžiosios kovos apygardos partizanu. Didžiosios kovos apygarda veikė Vilniaus, Kauno ir Ukmergės apskrityse.

Monsinjoras pasakoja: „Paskui įvyko išdavimas. Mane areštavo. Papuoliau į lagerį ir dabar galvoju – į izoliatorių sodins. Nebuvau paklusnus, geras kalinys, bet galvoju – Viešpatie, leisk man tapti kunigu, o paskui nors visą gyvenimą lageryje.“

1954 m. spalio 3 d., kalint Intos lageryje ir padedant bendraminčiams, vyskupas Pranciškus Ramanauskas slapta įšventino Alfonsą Svarinską į kunigus. Monsinjoras teigia, kad į lagerį jį atvedė Dievas tam, kad galėtų patarnauti kitiems, pradžioje kaip felčeris – vaistais, injekcijomis, o vėliau jau kaip kunigas.

 Kurdami dokumentinį filmą apie A. Svarinską, filmo autoriai kalbino monsinjoro sūnėną Joną Svarinską, vidukliškes Redą Sopranaitę ir Jūratę Kaplonaitę, arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, visuomenės ir politikos veikėją Angelę Nelsienę, profesorių Vytautą Lansbergį, disidentą Petrą Plumpą, laisvės kovų dalyvį Zigmą Vašatkevičių. Pasitelkta ir laidos „Amerikos balsas“ įrašas, kuriame rašytojas Tomas Venclova kalba apie sovietų nuteistąjį, buvusį Viduklės kleboną, kunigą A. Svarinską: „Valdžia ryžosi žengti beprotišką žingsnį – atimti laisvę vienam iš populiariausių Lietuvos žmonių. Jis sukels tūkstančių, netgi, nebūtinai katalikų, pasipiktinimą. Kunigo Svarinsko auka išgarsina Lietuvą visuose žemynuose. Kalinamas ir kitas kunigas, A. Svarinsko bendradarbis, kun. S. Tamkevičius. Abu baudžiami kalėti už tai, kad buvo įsteigę viešą katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Jie informuodavo apie šiurkštų valstybės kišimąsi į bažnyčios vidaus gyvenimą ir tikinčiųjų sąžinę, iš viso apie nenormalias sąlygas, kuriomis šiandien egzistuoja katalikybė Lietuvoje. Kun. Svarinskas ir jo bendradarbiai gerai žinojo, kad rizikuoja laisve, ar net gyvybe. Tačiau jie sąmoningai aukojosi, norėdami paveikti pasaulio viešąją nuomonę Lietuvos naudai. 55 tūkstančiai tikinčiųjų ir beveik visi Lietuvos kunigai ragino nutraukti Svarinsko bylą. Devyni katalikai pareiškė, jog sutinka eiti už Svarinską įkaitais į kalėjimą, ar darbo stovyklą savo parapijoje Viduklėje, o, tiesą pasakius, ir kitur. Lietuvoje jis buvo didesnis autoritetas už Tarybų valdžią.“

Kunigo sūnėnas Jonas Svarinskas prisimena giminaitį, tik ką grįžusį iš kalėjimo, dar gana jauną, pačiame jėgų žydėjime, vos 28-nerių m. kunigas miegodavo prie atviro lango, jam trūkdavo oro, nes kalėjime buvo susirgęs džiova. Sūnėno tėvai gyveno netoliese, tik 100 m. nuo senelių. Kai sūnėno mama paruošdavo skanesnio maisto, kviesdavo kunigą pavalgyti, tai jis eidamas pas juos tris kartus ilsėdavosi.

Atvykęs į Viduklę klebonauti, A. Svarinskas gaivino bendruomeninį gyvenimą ir būrė žmones už Lietuvos ir sąžinės laisvę. Ir kunigo veikla, nukreipta prieš sovietinius suvaržymus, išgarsino A. Svarinską ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vidukliškė Reda Sopranaitė pasakojo apie kunigo vykdomą gana plačią veiklą, kas paprastai nebuvo įprasta. Ne visiems Viduklės gyventojams patiko kunigo veikla, ypač jo reikalavimai, kad per laidotuves, keturnedėlį ir metines jokio alkoholio nebūtų ant stalo. Tačiau per keletą kunigo buvimo Viduklėje metų buvo pasiektas didžiulis rezultatas, net buvo įkurta tokia kaip Valančiaus draugija, kur raštu ant kortelių buvo įsipareigojama, kiek metų būsi abstinentas.

Kita vidukliškė Jūratė Kaplonaitė prisimena kunigą buvusį nuoširdų, linksmą, suprantantį jaunimą: „Mes, jauni, buvom tiesiog prilipę prie jo. Laukdavom šeštadienio, kada po pamokų galėsim bėgti į kleboniją ir su juo pabendrauti, pasikalbėti.“ Kunigas jiems sakydavo: „Nebijokite nieko, pasitikėkite Dievu, eikit į priekį ir kovokim už Tėvynę, už jos laisvę.“ Kažkodėl kunigas jai sakė, kad ji turinti būti vienuole, arba vargonininke. Ir Jūratei už „antitarybinę veiklą“ nebuvo leista laikyti brandos egzaminų, tad ji, įkvėpta A. Svarinsko eiti pirmyn, pradėjo mokytis muzikos ir vargonuoti bažnyčioje.

Pas JAV prezidentą Ronaldą Reiganą. Angelė Nelsienė skaito monsinjoro Alfonso Svarinsko padėkos raštą`

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas pasakoja svarbiausius savo gyvenimo momentus

„Kai mane suėmė ir pirmą kartą išvedė pasivaikščioti į saugumo kiemelį, girdžiu gretimam kiemelyje Alfonsas garsiai rožančių kalba, taip pusbalsiu. Man taip buvo gera tą girdėti, štai jau nuteistas, bet sau meldžiasi ir ramiai žiūri į ateitį,“ – prisimena arkivyskupas S. Tamkevičius.

1988 m., viešėdamas Maskvoje, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareikalavo iš tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo paleisti įkalintą kunigą A. Svarinską. Tų pačių metų liepos 12 d. kunigas buvo išlaisvintas iš sovietinės vergijos, o rugpjūčio 23 d. ištremtas į Vokietijos Federacinę Respubliką be teisės kada nors grįžti į Lietuvą. 1989 m. rugpjūčio 22 d. kun. A. Svarinskas nuvyko į JAV, kur, tarpininkaujant buvusiai Lietuvių bendruomenės Tarybos pirmininkei Angelei Nelsienei, buvo asmeniškai priimtas prezidento Ronaldo Reigano.

Angelė Nelsienė pasakojo, kad A. Svarinskas atsivežė laišką, kuriame dėkojo prez. R. Reiganui už jo išlaisvinimą iš gulago kalėjimo. Taip pat Angelė Nelsienė suorganizavo kunigo susitikimą su amerikiečių spauda ir televizija. Ji priminė, kad monsinjoras kalbėjo puikiai, perspėdamas pasaulį, kad komunizmas yra didelė grėsmė, kas įvyko Baltijos valstybėse, gali įvykti ir kitur, jeigu žmonės negyvens savo tikėjimu, nemylės tų valstybių ir tautų, kuriose jie gyveno.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. kun. A. Svarinskas grįžo į Lietuvą. Po metų jis buvo išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatu.

`„Jis buvo tiesus, neieškantis žodžių, bet ir reiklus tiesai ir, girdėdamas netiesą, jis tai pasakydavo,“ – kalbėjo prof. Vytautas Lansbergis ir dar priminė A. Svarinsko pasakytus žodžius apie okupantus, kurie skamba maždaug taip: „Jūs atėmėte mums laisvę, jūs atėmėte mums jaunystę, jūs atėmėte mums sveikatą, bet jūs neatėmėte proto. Ir mes žinome, kas ko vertas, kas kur yra ir kas ko siekia ir mes apie tai kalbėsime.“

Kalbėdamas apie A. Svarinską, disidentas Petras Plumpa beveik priartina jį prie dabartinio popiežiaus Pranciškaus, kuris kalba, kad politinis veikimas yra šventas, kad politika – šventas dalykas. „Jeigu mes pasiliekame tik dvasinėje srityje, nepereinam į socialinę ir politinę plotmę, mes dūmus tartum leidžiam. Tikrumoje kūnas ir dvasia yra simbiozė, nėra visiškai atskirti, jie išliks amžinybėje pagal krikščionišką idėją. Ir todėl dvasia turi veikti į kūną, mūsų poelgius, mintis, žodžius, veiksmus, socialinę ir politinę sritį. Ir todėl mons. A. Svarinskas veikė būtent į socialinę ir politinę sritį,“ – komentavo P. Plumpa.

„Jeigu ne partizanai, šiandieną Lietuvos turbūt nebūtų buvę. Lietuvos istorija žino, ką jie padarė ir už ką jie paaukojo gyvybę,“ – perlaidojant partizanų palaikus kalbėjo mons. A. Svarinskas. Jis beldėsi į valdžios institucijas, kad partizanams būtų pastatyti paminklai, nors ne kartą susidurdavo su valdininkų abejingumu. Laisvės kovų dalyvis Zigmas Vašatkevičius pasakoja, kaip Jurgelionyse žuvusiems partizanams, norėdamas pastatyti kryžių, A. Svarinskas prašė vietinių gyventojų parduoti bent kvadratą žemės. Dievobaimingi ir patriotiški žmonės nereikalavo pinigų, leido pastatyti kryžių, kuo paskui džiaugėsi ir monsinjoras, ir jie patys.

Žiūrovams filmo autoriai pateikia gana daug mons. A. Svarinsko pasakojimų, įvairių vaizdų, pavyzdžiui, iš jo įkurto Ukmergės rajone Didžiosios kovos apygardos partizanų parko, jo gimtinės, Viduklės miestelio ir bažnyčios, parodomi Sibiro platybėse kalėjimų vaizdai, įvairių susitikimų ir archyvų nuotraukos. Filmo autoriai pasistengė, kad žiūrovai pamatytų monsinjorą ne tik kaip kunigą, bet veikiantį įvairiose gyvenimo srityse. Filmo išskirtinumas glūdi tame, jog monsinjoro svarbiausi biografijos momentai papasakoti pačio herojaus lūpomis. Žiūrovui netenka nuobodžiauti, nes audiovizualinis pasakojimas gyvas ir emocionalus, dinamiška įvykių kaita kausto dėmesį. Šis dokumentinis pasakojimas analitiškai perteikė sovietinio okupacinio laikotarpio suvaržymo atmosferą Lietuvoje, bei tvyrojusias įtampas diktatūros kontroliuojamoje Lietuvos katalikų bažnyčioje.

Atgal