VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.27. Ragainės apskrities XVIII a. pirmosios pusės gyventojų tautinė sudėtis ir žemėnauda

Dr. Algirdas Matulevičius

 

Ši studija skiriama Ragainės (vok.Ragnit) apylinkių gyventojų tautinei sudėčiai nustatyti: RagainėjeXVI a. kunigavo ir čia mirė bei palaidotas pirmąją knygą parašęs Karaliaučiaus (Königsberg) universiteto absolventas žemaitis Martynas Mažvydas.1997 m. plačiai paminėjome šios knygos išleidimo 1547 m. Karaliaučiaus Hanso Weinreicho spaustuvėje 450-ąsias metines. Mažvydo laikais Ragainės apskritis(Amt, Hauptamt, visą apskritiesKreis statusą, kaip ir kitos apskritys, įgijo poXIX a. pradžios reformų), apimanti Mažosios Lietuvos šiaurrytinę dalį abipus Nemuno (diduma kairiajame krante), buvo ištisai lietuviška, autochtonų lietuvininkų (savivardis; dažnai kaip vienos tautybės žmonės vadinami ir lietuviais) valstiečių per šimtmečius gyvenamas kraštas; skalvių žemė. IkiXVIII a. pr. lietuvininkai Ragainės, Tilžės (Tilsit) ir gretimose apskrityse sudarė iki 90 proc. gyventojų. Pačiame apskrities centre Ragainėje (miesto teises gavo tik 1722 m.)XVI-XVII a. gausiai gyveno lietuvininkų. Vokiečiai buvo feodalai, pirkliai, amatininkai, Prūsijos valdovo valdininkai, dvarų pareigūnai, kunigai, mokytojai. Tačiau šių pareigūnų ir profesijų žmonių buvo labai mažai.

Remdamasis vertingu šaltiniu - Vokietijoje gyvenančio Horsto Kenkelio paskelbtais"Tilžės apskrities valstiečių sąrašais prieš ir po 1709/10 m. didžiojo maro“ (Bauernlisten des Amts Tilsit aus der Zeit vor und nach der grossen Pest von 1790/10 // Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost und Westpreusen e. V./Bearbeitet und herausgegeben vonHorst Kenkel.- Hamburg, 1968. - Nr. 9. - S.1-70),  apskaičiavau, kad Tilžės apskrityje pačioje XVIII a. pradžioje 98-99 proc. žmonių turėjo lietuviškas pavardes, kad joje gyveno iki 25 000 žmonių; daugelis lietuvininkų tuomet buvo valdovo dvarų lažininkai. Kadangi iki vokiškosios kolonizacijos, vykusios po minėto maro, lietuvininkai nevokietėjo, - priešingai, yra duomenų, kai vokiečiai lietuvėjo, - galima daryti išvadą, kad lietuviškomis pavardėmis valstiečiai yra lietuviai; suprantama, išimčių galėjo būti.

Vokiečių kultūros istorikas Paulus Tschackertas (Tšakertas, Čakertas) teigia, kad apie 1523 metus, prieš pat Reformaciją ir žlungant Vokiečių ordinui, vokiečiai gyveno tik į vakarus nuo linijosMarienverderis (kryžiuočių pilis ir miestas Vyslos ir Nogato santakoje, prūsų pamedėnų žemėje) - Karaliaučius ir Vėluva(Wehlau) - Angerburgo apylinkėse. Kitoje baltiško Prūsos (Prūsijos) krašto dalyje tebegyveno dar nesuvokietėję prūsai ir lietuviai. Prūsų tuomet gyveno Semboje (Sambien, Samland), žemėse į pietus nuo Priegliaus (Pregel), Alnos(Alle) paupiais ir kitur.

XVIII a. pradžioje Mažoji (Prūsų) Lietuva (Klein Litauen, Preussisch-Litauen) dar buvo ištisai lažininkų kraštas, dauguma žemių domenų buvo Prūsijos valdovo (hercogo, nuo 1701 m. karaliaus)

nuosavybė. Atskirų feodalų privačių valdų dar buvo nedaug. Per minėtąjį didįjį marą bei badą Ragainės apskrityje mirė daugiau kaip 30 000 žmonių, tai yra daugiau kaip pusė ir daugiau nei gretimoje Tilžės apskrityje. Po maro per valdžios suorganizuotą vokiškąją kolonizaciją į Ragainės, Tilžės ir Įsruties (Insterburg) apskritis 1710-1736 m. atsikėlė pagrindinė, daugiausia kaimiečių valstiečių, dalis. Dėl to imta surašinėti turinčius ūkius valsčių valstiečius.

Ragainės pilis. Apie 1913 m. Iš J.ir V.Almonaičių skaitmeninių fotokopijų rinkinio

Remdamasis sąrašu, Horstas Kenkelis paskelbė dar vieną svarbią istorijos šaltinių publikaciją"Šiaurės rytų Prūsijos valsčių valstiečiai ir kulmiškiai 1736 m., po Lietuvos distrikto apgyvendinimo.Pagal visuotines ir mokesčių lenteles(Amtsbauern und Kölmer im nördlichen Ostpreussen um 1736 nach der"Repeuplierung des Distrikts Litauen. Nach der Generaltabelle und den Prästationstabellen / Bearbeitet und herausgegeben von Horst Kenkel // Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost - und Westpreussen e. V. - Hamburg, 1972. - Nr. 23. - S. 1-111). Minimi kulmiškiai(Kölmer) - tai Prūsijos laisvieji valstiečiai činšininkai, pagal Kulmo teisę (atsirado 1233 m.; Magdeburgo teisės atmaina) gavę žemės sklypą (apie 3 ūbus = apie 45 ha) nuosavybėn. Kulmiškiais tapo daugiausia vokiečiai. Distriktu (apygarda) tuo metu kartais vadinama Lietuvos provincija (Provinz Litauen), kurią sudarė Įsruties, Tilžės, Ragainės ir Klaipėdos (Memel) apskritys. Jos buvo suskirstytos į 50 karaliaus domeno valsčių. PublikacijosVisuotinis sąrašas prasideda General-Tabelle "von denen im Litthauischen Departement bis ult. Junii 1736 auf Huben angesetzten Saltzburgem, Schweitzern, Nasauern und anderen Teutschen, wie auch Litthauern, wie viel davon gutte oder schlechte Wirthe seyen".Minimas Lietuvos departamentas (1736-1818) ir buvo sudarytas per patį kolonizacijos įkarštį kaip Prūsijos karalystės administracinis teritorinis vienetas su centru Gumbinėje. Jam priklausė Lietuvos provincija ir prūsų žemėse lenkų-mozūrų daugiausia apgyvendinta Mozūrija (Masuren). De­partamentą administravo Gumbinės karo ir domenų rūmai (valdyba;Gumbinner Kriegs- und Dorrūnenkammer), kartais dar vadinami Lietuvos karo ir domenų rūmais. Likusi baltiškosios Prūsijos (be Brandenburgo kurfiurstuos) teritorija, kuriai priklausė ir likusi Mažosios Lietuvos dalis, buvo priskirta Rytų Prūsijos departamentui (Ostpreussches Kammer- departement; Ostpreussches Departement; 1723-1818). Administravo Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai (valdyba;Konigsberger Kriegs- und Dorrūnenkammer), kartais dar vadinami Rytų Prūsijos karo ir domenų rūmais; centras Karaliaučiuje. Huben - tai ūbai, Teutschen - senovėje taip rašomi Deutschen = vokiečiai.

Taigi Visuotinis sąrašas ir buvo sudarytas baigiantis masiniam kolonizacijos etapui, kai vien tik zalcburgiečių - protestantų vokiečių iš Austrijos Zalcburgo krašto - 1732-1736 m. Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskrityse buvo įkurdinta daugiau kaip 10 000. Iš jų mūsų aprašomoje Ragainės apskrityje daugiau kaip 2000. Iš viso kolonistų iš daugiau kaip 20 šalių bei kraštų, kurių absoliuti dauguma buvo vokiečiai ir didžiuma įsikūrė kaimuose, minėtose 3 apskrityse apsigyveno apytikriai 23 000. Vėliau dėl įvairių priežasčių keli tūkstančiai jų išbėgiojo. Keliantis į lietuvių ūkius zalcburgiečiams, Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I (Frydrichas Vilhelmas I; valdė 1713-1740 m.) 1732 07 13 įsaku ir imta tikrinti visų Lietuvos provincijos valstybinių valstiečių ūkių būklę. Jame, be kita ko, skelbiama: "Blogus lietuvius ūkininkus varykite iš savo ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgiečius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kaimuose kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimyniškių; bet reikia sekti, kad jie nepaspruktų arba neišsikraustytų į kitą kraštą."

Karaliaučiaus universitetas, 1930 m.

Karaliaus 1732 m. sudaryta speciali Vyriausybinė komisija tikrino, kurie valstiečiai ūkininkauja "gerai" ir kurie "blogai" (Beheim-SchwarzbachM.Friedrich Wilhelms I.Colonisationswerk in Lithauen. – S. 95-102;Skalweit A. Die ostreussische Domanenverwaltung unter Friedrich Wilhelm I. und das Retablissement Litauens. Leipzig, 1906). Pas­taruosius iš ūkių šalino. Kolonizacijos procesų tyrėjas XIX a. ant­rosios pusės vokiečių mokslininkas M. Beheimas-Schwarzbachas (Beheimas-Švarcbachas) atkreipė dėmesį, kad sąvokos "geras" ir "blogas", "darbštus" ir "apsileidęs" yra subjektyvios ir neatitinka tikrovės, nes baudžiauninkų likimas priklausė nuo amtmono, kuris paprastai būdavo vokietis. Nors Prūsijos valdžia - aukščiausioji Berlyne, vietinė Karaliaučiuje ir Gumbinėje, - vadovaudamasi karaliaus nuostata, kad Mažojoje Lietuvoje būtų kuo daugiau vokiečių, stengėsi pašalinti lietuvius iš ūkių ir jų sodybose apgyvendinti vokiečius, kolonistai blogiau ūkininkavo. Jie valdžios buvo visokeriopai proteguojami, tapo privilegijuotu valstietijos sluoksniu, eiti lažo nenorėjo; be to, buvo nesusipažinę su pajūrio lygumų krašto žemdirbystės sąlygomis, ypač nuo Alpių kalnų papėdžių atsikraustę zalcburgiečiai. Norom nenorom valdžiai teko ir dalį kolonistų degraduoti į žemiausius socialinius sluoksnius. Pasak karaliaus Frydricho II Didžiojo (Friedrich II. der Grösse; valdė 1740-1780 m.), Friedricho Wilhelmo I sūnaus, Prūsijos monarchijos rytinėse žemėse (lietuvininkų) apsigyveno "ne žemdirbiai, bet barzdaskučiai ir komediantai“.

Friedricho Wilhelmo I paliepimu beveik kasmet buvo skelbiami amtmonų - valstybinų dvarų valdytojų, domeno nuomininkų valdžios patarėjo titulu - atsiųsti "blogų" ir "gerų" valstiečių sąrašai. Juose atskirai surašyti vietiniai lietuviai ir kolonistai. Tokių vertingų to laikotarpio duomenų mes neturime iš Didžiosios Lietuvos. Lietuvos deputacijos kolegijos (Deputations-collegium in Litauen; 1724-1736. Buvo pertvarkyta į minėtą nuo Karaliaučiaus nepriklausomą Gumbinės karo ir domenų vadybą) potvarkiu surašytieji valstiečiai suskirstyti j 3 grupes:1) zalcburgiečiai; 2) šveicarai, nasauiečiai ir kiti vokiečiai; 3) lietuviai. Tarp pastarųjų retsykiais įrašyta žmonių vokiškomis pavardėmis; tai dar iki didžiojo maro Mažojoje Lietuvoje gyvenantys valstiečiai senbuviai, kurie veikiausiai mokėjo lietuviškai. Bet tokių iki didžiosios kolonizacijos buvo mažai, jie gyveno krašto pietinėje ir pietvakarinėse dalyse. Kolonistai kartais dar skirstomi į grafas. Matyt, pagal tai, kokias ataskaitas iš to ar kito valsčiaus atsiuntė vietinė valdžia. Pavyzdžiui: "zalcburgiečiai", "šveicarai", "nasauiečiai ir frankai", "pfalciečiai", "magdeburgiečiai", "kiti vokiečiai"; o "prūsai" - tai atsikėlę gyventojai iš kitų baltiškosios Prūsijos provincijų bei sričių, bet tokių buvo mažai. Visuotiniame sąraše ūkininkai surašyti kaimais, įrašyta atskirai kiekvieno vardas, pavardė ir turimos žemės plotas ir ūkininko įvertinimas-g(gut, tüchtig = geras, darbštus) arbas(schlecht, untüchtig = blogas, apsileidęs). Kai kur pažymėtaSchultz - tai kaimo seniūnas. Surašinėtojai vokiečiai lietuvių pavardes neretai netaisyklingai, su klaidomis užrašė, transkribuodami pagal vokiečių kalbos taisykles. Surašinėtojai, būdami įvairaus išsilavinimo ir nevienodai mokėdami lietuvių kalbą, tą pačią pavardę iš skirtingų gyvenviečių vis kitaip užrašydavo.

Pavyzdžiai:vokiškai lietuviška hibridinė pavardė Šnaideraitis: Jurge ir Jacob Schnedereit (Ragainės Sendvario valsčius, Žemutiniai Eisuliai - Arnt Althoff Ragnitt, Dorf Unter Eyssullen), Hannss Schneideratis (Užpjaunių valsčius, Karčeninkai - Uschpiaunen, Kartzaningcken), Enskies Schneideraitis (Liepgalio valsčius, Didieji Versmininkai - Löbegallen, Gross Wersmeningken), Ensies Schneideraitis (Šereiklaukio valsčius, Bitėnai - Šilėnai - Schreitlaugken, Bittehnen - Schillehnen).

Tarp kitko, į pietus nuo Gumbinės, netoli Valtarkiemio (Walterkehmen) Praslaukiuose (Praslauken) prie Ramintos (Romintė; Rominten) upės gimė save prūsu laikantis ir karui baigiantis pasitraukęs į Vokietiją Otto Schneidereit (Šneidereitas). Jis parašė ir 1989 m. Vilniuje išleido lietuvių kalba jaudinančią knygą„Prūsai“ - apie tragišką prūsų tautos likimą. Išversta į vokiečių kalbą ir 1994 m. išleista Vokietijoje Deutsche Orden und der Prussen. Pavarde Šneideraitis radome lietuvių 1995-1996 m. Kraštotyrinių ekspedicijų po Įsruties (dab. Černiachovsk) ir Ragainės (Neman) rajonus metu.Žemaitaitis: Milckus Szameitatis (Aukštutiniai Eisuliai - Ober Eyssullen), Jurgis Szameitatis (Gerskulių valsčius, Kraupiškiemis - Görskullen, Kraupischkehen), Mickohler Szameitatis (Grumbkaukaičių valsčius, Gutpetriai - Grumbckokeiten < pavardės Grumbkov, Gutpetren), Hannss Szamaitat (Šereitlaukio valsčius, Kampspavilkiai - Kamstpawilken) ir Martin Schamaitat (Kirkutviečiai - Kirkutwehten). Mačiulaitis: Aschmis Matzulatis (Grumbkaukaičių valsčius, Klišai - Klieschen), Aschmies Matzulleit (Gerskulių valsčius, Petraičiai - Petraitschen). Milkeraitis: Balsies Milkeraitis (Gerskulių valsčius, Mažieji Perbangai - Klein Perbangen), Siemohn Milckereit (Grumbkovkaičių valsčius, Rudžiai - Rudschen), Ensies Milckereit (Užpjaunių valsčius, Septynliepiai -Septienlöpen), Szelmis (turėtų būti ne Želmis, o Selmas?) Milkereit (Šereiflaukio valsčius, Bitėnai - Užbičiai - Bittehnen-Uschbittschen). Kalvaitis: Grissas Kalwaitis (Grumbkovkaičių valsčius, Užrudžiai - Uschrudschen), Aschmis Calwaitis (Ingliaudai - Inglauden). Baltrušaitis: Pritzkus Baltruschatis (Didžkiemio valsčius, Lenkčiai - Dörschkehmen, Lengtschen), Matzies Baltruschat (Kaunoniai - Kaunohen), Jurg Baltruschatis (Užpjaunių valsčius, Pėteraitėliai - Petereitehlen). Arba toks nemokšiškumo pavyzdys: Šilkinis: Milkus Szillkinnis (Žilkinis; pagal kitus pavyzdžius turėtų būti rašoma Schilkinis) iš Opstainių (Šereitlaukio valsčius - Abstainen).

Ką kalbėti apie lietuvius, jei vokiečiai valdininkai prastai suprato vokiečių zalcburgiečių tarmę, nemokėjo prancūziškai (atsikėlė šiek tiek ir prancūziškai kalbančių), pastebi publikacijos pratarmėje Horstas Kenkelis.

Visuotiniame sąraše valstiečių žemės sklypų dydis nurodytas ūbais (ūbas vok. Hufe, Hube) ir margais (Morgen). Tuo metu 1 ūbas = 15 ha, 1 margas = 0,5 ha, 30 margų = 1 ūbas. Ragainės apskritis, kurios truputis teritorijos buvo Nemuno dešiniajame krante, ribojosi su Įsruties ir Tilžės apskritimis bei Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste . (Žemaitija ir Suvalkija). Per kolonizaciją atsirado miestų, apskrities centrui Raganei, Piliakalniui (Pilkalnis; Pillekallen, Pillkallen), Širvintai (Schirwindt) suteikus miesto teises. Visuotinio ūkių surašymo metais Ragainės apskritį sudarė 10 valsčių: Ragainės Sendvario (Althoff Ragnitt; rašau kaip šaltinyje), Diržkiemio (Dorschkehmen), Gerskulių (Gorskullen), Grumbkaukaičių (Grumbckokeiten), Kasikiemio (Kasigkehmen), Lezgevangminų (Lesgewangminnen < pavardės Lesgevvang), Liepgalio (Lobegallen), Šereitlaukio (Schreitlaugken), Užpjaunių (Uschpiaunen) ir Zaumarų (Sommerau). G. Gockingas (Gėkingas) ir M. Beheimas-Schwarzbachas nėra įrašę Grumbkovaičių ir Lezgevangminų valsčių, vietoj jų įrašyti Antakminų (Antkminnen) ir Dženguolių (Dszengollen) valsčių pavadinimai. Publikacijos autorius Horstas Kenkelis patikslino kai kuriuos XVIII ir XIX a. minėtų tyrėjų apskaičiavimus, bet ir mano skaičiavimai kai kur šiek tiek nesutampa su H.Kenkelio: reikėjo atlikti daugybę matematinių veiksmų, ir nedidelės to ar kito tyrėjo paklaidos nekeičia esmės.

Ragainės apskrityje 1736 m. buvo valstybinių (karališkųjų) valstiečių 321 gyvenvietė ir tame sąraše dar įrašytos 4 šatuliškių gyvenvietės Zaumarų valsčiuje. Šatuliniai valstiečiai, šatulninkai, skatulninkai (Schatullbauer, Schatulleinsassen) atsirado per XVII a. - XVIII a. pradžios vidinę, vadinamąją šatulinę kolonizaciją (vokiškai Schatulle - dėžutė, kurioje laikomas iš šatulinių gyventojų surinktų mokesčių asmeninis valdovo iždas). Šatuliškiai iš Prūsijos valdovo gaudavo girioje, kirtavietėse žemės sklypų ir steigė nausėdijas. Lažo nėjo, mokėjo činčą. XVII a. daugelis šatulinių valstiečių buvo lietuviai. Gavę nuosavybėn ūbų Kulmo teise vadinami šatuliniais kulmiškiais (Schatullkolmer) ir priklausė smulkiųjų feodalinių savininkų sluoksniui. Po kolonizacijos daugėjo kulmiškių vokiečių. Kulmiškiai buvo viena pajėgiausių ekonominių jėgų.

Tolminkiemio trakėnų žirgynas (1890 m.)

Iš 321 gyvenvietės lietuvių gyveno 279-se, vieni lietuviai - 132-se - 47,3 proc. Vokiečių gyveno atitinkamai 189 ir 42 gyvenvie­tėse = 22,2 proc. Valstybinių (karališkųjų) valstiečių ūkių Ragainės apskrityje buvo 2226: "gerų" - 1835, "blogų" - 431. "Blogi" sudarė 19,4 proc. Lietuvių 1511: g. - 1233, b. - 278; "blogi" sudarė 18,4 proc. Vokiečių ūkių 715: g. - 562, b. - 153; "blogi" sudarė 21,4 proc. Vokiečiai tesudarė 32,1 proc. tokių pat valstybinių valstiečių lietuvių ūkių. Bet tai nereiškia, kad 1736 m. vokiečiai kaimiečiai sudarė vos ne 1/3 vietos gyventojų. Kaip minėta, surašyti tik turintys ūkius valstiečiai. O juk dar nemaža dalis lietuvių buvo vargingieji, šatuliškiai. Visus atsikėlėlius stengtasi aprūpinti ūkiais - tam jie buvo kviečiami, teikiamos įvairios privilegijos. Jeigu į tai neatsižvelgtume, tai atrodys, pavyzdžiui, kad Įsruties apskrities Tolminkiemio (Tollmingkehmen) valsčiuje lietuviai tuomet tesudarė 35 proc. gyventojų; deja, iš vieno kito dabarties vokiečio rytprūsiečio arba besidominčio Rytų Prūsija tenka išgirsti: Kristijonui Donelaičiui iš Stalupėnų (Stallupohnen) atsikėlus kunigauti į Tolminkiemio parapiją, joje lietuvių gyveno tik trečdalis. Nors karalystės valdžia stengėsi Mažojoje Lietuvoje kuo daugiau apgyvendinti kolonistų ir padaryti juos ūkininkais, o lietuvius iš savo sodybų šalinti ir paversti palivarkų žemės ūkio darbininkais bei daržininkais, kampininkais (dėl to jie greičiau nutausdavo), privilegijuotieji kolonistai dar prasčiau ūkininkavo. Dėl to jų "blogų" ūkių kiek daugiau negu vietinių lietuvių. Tad teko dalį kolonistų taip pat degraduoti į žemesnius socialinius sluoksnius.

XVIII a. pirmojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje absoliučiai dar vyravo karaliaus domenų žemėvalda, atskirų feodalų dar buvo mažai, bajorų žemėvalda - menka. Valstybiniai valstiečiai žemės Ragainės apskrityje 1736 m. turėjo 2379,7 ūbo (kaip minėta, 1 ūbas = 15 ha) = 35 695,5 ha. 1 ūkiui teko vidutiniškai 1,1 ūbo = apie 16 ha. Lietuviai turėjo 1612,7 ūbo = 24 190,5 ha. 1 ūkiui teko vidutiniškai po 1,1 ūbo = 15,8 ha. Kolonistai turėjo 767,1 ūbo = 41 506,5 ha. 1 ūkiui teko vidutiniškai apie 1,1 ūbo = 16,1 ha. Taigi kolonistų gautas žemes sklypo plotas siekė 47,6 proc. lietuvių turimos žemės. Taigi ir vienų, ir kitų ūkiai buvo maždaug vienodo dydžio.

Skaičiuodami, kad 1 šeimyną (su samdiniais) tuomet sudarė vi­dutiniškai apie 7 žmones, sužinome, kadRagainės apskrityje vals­tybinių valstiečių su šeimynomis buvo apie 15 580 žmonių, kurių ab­soliuti dauguma - lietuviai lažininkai.Veikiausiai tiek pat likusių kaimiečių gyventojų, dar vienas kitas tūkstantis miestiečių. Bet šie skaičiavimai yra labai apytikriai. Juo labiau kad netgi XIX a. prasidėjusių gyventojų oficialių surašymų statistiniai duomenys nėra tikslūs, gerokai skiriasi nuo parapijų bažnytinių knygų duomenų.

Esu suskaičiavęs, kad XVIII a. pr.iki kolonizacijos, Tilžės apskrityje surašytų turinčių ūkius valstybinių valstiečių98-99 proc. - lietuviškomis pavardėmis. Toks pat rezultatas gautas ir Ragainės apskrityje, tik duomenys 25 metais vėlesni, jau pasibaigus masinei kolonizacijai. Taigi šioje apskrityje iš turinčių ūkius lietuvių valstybinių valstiečių (1511 sodybų) senbuvių vokiečių, tiksliau, vokiškomis pavardėmis, įrašyta tik apie 24, arba apie 1,6 proc. Tarp jų tokiais vardais: Enskies Deutschmann, Jurge Lohrentz, Juge Spreinert, Jurge Philipp. Prie tų vokiečių senbuvių neturėtume priskirti sulietuvėjusiųjų sulietuvintomis ar prūsiškomis pavardėmis: Enskies Schneideraitis, Hanns Schneideratis, Mertin Kleins, Szims Sturm. O Romeicke iš Oberlando - Prūsijos pietinės srities - gali būti prūsas.

Stalupėnų centras tarpukario metais

Tose pačiose skiltyse "Lietuviai" (Litauer) lenkiškomis pavardėmis sodybų šeimininkų tėra apie 17 (1,1 proc. ). Matyt, jie atsikėlė iš Mozūrijos (yra ir tautovardinė pavardė Michel Masur), galbūt ir iš Didžiosios Lietuvos, o Mažojoje Lietuvoje dalis sulietuvėjo arba anksčiau buvo lietuviai. Antai lietuviškais vardais: Johns Kaslowsky, Johns Wirbitzky, Johns Ruscheckewitz, Johns Zapkofsky, Aschmis Schirwitzky, Stasas Buransky, Jurge ir Mertzus Schedarsky. Taigi tikrų lenkų iš tų 17 lieka keletas. Tačiau tai daugiau prielaidos.

Tarp kolonistų vokiečių pasitaiko, atrodo, lietuviškomis ar prūsiškomis pavardėmis (apie 17): George ir Friedrich Gehrke, Christoph Kandwill, Christoph Pieper, Hans Bartels, Joachim Bredien, Jonas Schwalbe, Michel Kudwien. Lenkiškomis pavardėmis yra 3-4: Mathes Brosotsky, Casper Tranowsky iš tos pačios Prūsijos, Peter Krotzckofscky.

Išvada:Ragainės apskrityje, kaip ir Tilžės,iki vokiškosios kolonizacijos lietuviai valstybiniai valstiečiai sudarė apie 98 proc. visų tos kategorijos valstiečių ūkininkų. Tuo labiau varguomenė buvo lietuviai, nors žemiausių gyventojų sluoksnių sąrašų tuomet nebuvo sudaroma. Taigi dar kartą patvirtinami mano ankstesnių tyrimų rezultatai, rodantys XVI a.-XVIII a. pr. absoliutų Lietuvos provincijos gyventojų lietuviškumą. Kiek mažesnis lietuvių nuošimtis gali būti Įsruties apskrityje, kuri ribojasi su Mozūrija, - tos apskrities paribyje apsigyveno mozūrų lenkų. Įdomesnės pavardės bei vardai ir jų XVIII a. pirmosios pusės vokiška transkripcija bei rašyba: Jurge Birszohns, Michel Namgallies, Aszmies Kurszies, Ermas Kurschatis (tautovardinės kilmės pavardės), Steps ir Grigas Schwede, Abries Kellotis, Christoff Kurras, Merszus Werszus, Christoff Werxnies, Matthes Dorillis, Priczkus Wedereit, Albas Bildatis, Hannss Albaitis, Abries Sziegatis, Ensies Schelwatis, Jurge Judjohns, Kilius Skultzus, Nickel Kairina, Jacks Szentelatis, Endrik Naujocks, Erdmann ir Priczkus Gerulatis, Doczies Kryszohns, Christoff Bonatis, Endrig Leit-warratis, Aszmies Kockna, Aszmies Kojehlies, Tummas Merginatis, Ensies Kopust, Ludzus Trikojus, Mertin Szogs, Kilius Kusla, Michel Pempe, Gerui Meszkatis, Baltzies Dwielies, Abries Teweleit, Jurge Krauleydatis, Endrus Mauskohlies (gal Maskohlies = Maskolis?), Christup Dittjohns, Steps Kummellatis, Danies Krist- zuns, Christup Kannapinnus, Mickohla Gervinatis, Jurge Spurga, Johns Karwehlis, Ensies Szermotzins, Christup Raudons, Hans Raudonatis, Jurge Uschkuries, Gustzus Sziedatis, Johns Rauschke, Dotzies Boybocks, Jacks Szeglies, Urban Tautoratis, Willus Ketturagkatis, Hanss Preussas (!), Enskies Prussatis (! tautovardinė pavardės kilmė), Jurgis Kitrus, Christup Wixwa, Aschmies Augschties, Mertin Plauschinnatis, Casies Parrkgatis, Steps Radwillatis, Pritzkus Gudszentis, Christoff Sziemohnszentis, Bridžus Preugschas (Gudo, Simono žentai; apie tai plačiau rašiau atskirame straipsnyje), Christup Weschpatatis, Dannis Szingsnis, Endrig

Schmettonatis, Pritzkus Szambas, Milckus Didjurgis, Aschmis Laiwas, Ohnus Koschubatis < košubai ?), Ohnus Sturmatis, Jurge Greschle (turėtų būti Greszle = Griežlė), Petras Rotzcka, Martin Bajoratis, Mertzus Bajohr, Jurge Krastinatis (kuršių kilmės ?), Johns Kurbjuwaitis, Pritzkus Tiewas, Christoph Pastorus (iš pastoriaus ?), Abries Kossullis, Ensies Wowehrus, Baltens Skirmundt, Bridtzus Olingo, Jons Gulbinnis, Tuns Willuhns, Aschmies Wannagatis, Steps Perckunaitis, Ensies Stirnatis, Jacks Bulius, Hanss Wilkelis, Ensies Schnekatis, Willus Puskeplait, Ohnus Titnacks (turėtų būti Titnags), Christup Werchkalnis, Milkus Kabeyke, Jurge Woischwill, Kylius Barohns, Nikel Szentelait, Ensies Kaupa, Tennig Gendrohl, Annus Daunus, Ensies Margies, Nikei Klussas (tarp kitko, prūsologo Leto Palmaičio slapyvardis yra Nikelis Klusis), Ni­kei Kaylus, Lehnhardt Kumpies, Abries Aszols, Ensies Jahnkus, Szelmis Linge, Bridrig Galwelaitis, Annus Augschla, Hans Ruddackies, Christoff Skambracks, Augschus Negraschus.

Matome, kad daugelis vardų lietuviški arba sulietuvinti: ne Frydrichas, o Pričkus; ne Georgas, o Jurge, Jurgis; ne Vilhelmas, o Vilius; ne Stephan, o Steps; tačiau yra Johns ir Hans, Ermas ir Erdmann. Iš vardo Milkus, Milckus kilusi pavardė Milkus (XVIII a. lietuvių raštijos veikėjas Kristijonas Gotlybas Milkus), iš Kylius, Kilius Kilius. Daug žmonių vardais Dotzies, Pritzkus (prisiminkime Dočį, Pričkų, Selmą ir kitus Kristijono Donelaičio poemos "Metai" personažus), Aschmis, Aschmies, Ensies, Matthes, Christup, Christoff, Annus, Ohnus, Jurge ir t.t. Yra žemaitiškai tariamų pavardžių: Naujocks, Szogs, Dittjohns (turėtų būti rašoma Didjohns) ir t.t. Apskritai, tų laikų Mažosios Lietuvos lietuvių pavardės, galima sakyti, lietuviškesnės negu Didžiosios Lietuvos. 

Atgal