VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.06. Reminiscencijos

Dr. Algirdas Kavaliauskas

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Tikėjimas

Iš Graikų mitologijos žinome daugybę graikų dievų. Dievai Olimpe, dievai danguje. Dzeusas vyriausias. Vienas. O kam kiti, negalėjau suprasti. Grįžęs iš mokyklos paklausiau mamos. Sužinojau, kad vyriausias Dievas turi pagalbininkus. Vieni jų skaičiuoja žmonių gerus darbus, kiti blogus.

Ir mūsų Dievas turi pagalbininkų, šventųjų, apaštalų, angelų. Jis gailestingas: nusikaltus reikia dar labiau stengtis daryti gerus darbus ir Dievas atleis. Kiekvienam žmogui atskirtas savas angelas sargas. Gražu. Gera tikėti, kai prie tavęs tėvai, artimieji. Anot tėčio, tikėjimas žmogui nuo vaikystės įauga į kraują visam gyvenimui ir stiprina žmogų. O žmogui reikia būti labai stipriam, kad ištvertų sunkumus, gyvenimo išbandymus ir net  netikėjime išsaugotų tikėjimą. Tikėjimą Dievu. Tikėjimą laisva Tėvyne. Tėvai pasakojo apie pokaryje svetimųjų tardymo metu nukankintą giminaitę. Jai buvę daug pažadėta, grasinta, šantažuota, kad tik pasakytų kur partizanų bunkeris. Jos priešmirtiniai žodžiai skambėję maždaug taip: vardą, kaip rūbą nuplėšt atiduodu, bet tikėjimo neišduodu. Tikėjimą Dievu, tikėjimą vėl būsiančia laisva Lietuva.

Tikintys teigia, kad žmogui sunku ištverti be tikrojo gyvenimo lyderio, be Dievo, be Jo valios  pripažinimo, be Jo meilės Priešingu atveju lengva patekti pretenduojančių į vedlius įvairių sukčių ir apgavikų įtaką. Taip buvo anksčiau ir dabar maža kas pasikeitė. Rodos suprantamas, bet nemažiau mįslingas išlieka gyvenimas. Apie gyvenimą lietuvių poetas mąstė: ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?

Nelaimės laukia, kai žmogus atsimesta nuo Dievo, nuo tėvų ir protėvių išpažintų vertybių, kai Tėvynės samprata ištirpinama pasaulio sampratoje. Žmogui gyvenime lengva pasimesti, pasiklysti. Tada jis kreipia žvilgsnį į savo tėvus, kelia akis į dangų. Tik tėvai ne amžini.

Lietuvių poetas rašė, kad matė savo tėvų vėles angelų ar paukščių per kalnus nešamas į dangų. Per nuo pievų pakilusį rūką, o gal per miegus ir aš mačiau, kaip gyvenime prisikentėjusių, bet nepalūžusių tėvų vėles į dangų nešė gulbė, o gal flamingas – Viešpatie, būki jiems gailestingas.

Šviesa

Galvodamas apie Lietuvos valstybės atkūrimo šventę – garbingą jubiliejų, – apie laisvos Tėvynės žmonių santarvę, kaip man atrodo, kartais grindžiamą lietuvių kantrybe, nuoširdumu ir nuolaidžiavimu kitiems, apie mūsų tautos istorinę tradiciją, istorinę atmintį, apie mums svarbius ir brangius įvykius, mintimis nuklystu į vaikystę. Didingoji Valstybės šventė po karo buvo kategoriškai uždrausta minėti, uždrausti laisvos valstybės simboliai. Skaudi realybė: tariamai laisvi menamoje laisvėje. Bet Didžiąją šventę minėjome. Kaip kas galėjome – minėjome su tėvais, su draugais, paskui su žmonomis ir vaikais. Tai nuostabi šventė. Šeimoje, gal saugumo sumetimais, konkrečiai šventę vengdavo įvardinti, tik prieš sugiedant uždraustą Lietuvos valstybės himną, būdavo šventė įvardijama. O toliau – Šviesos šventė, Saulės šventė. Mes, vaikai, vieną šventės  įvardijimą išgirdome iš mamos, kitą iš tėčio. Abu visiems patiko.

Nepriklausomybės Saulė, patekėjusi Vasario 16-tą,  šildė ir stiprino mūsų senelius ir tėvus, o jie mus, kol augdami patys pajutome jos šviesą ir šilumą. Ir atsakomybę.  Vaikystėje, ypač su pusbroliu, kurio motina buvo nukankinta už meilę savam kraštui, o jis augo mūsų šeimoje, mėgome piešti. Močiutė ir mama pamokė kaip iš kai kurių augalų pasigaminti kai kurių spalvų. Prieš Didžiąją šventę tėvai miestelyje nupirko tikras spalvas. Tai mums, vaikams, buvo džiaugsmo! Bet sesuo ėmė ir spalvas paslėpė. Tėvai paaiškino, kad visa, kas gražu šeimoje turi visiems priklausyti. Šiaip jau piešdavome ant laikraščių, o tada gavome po tikro sąsiuvinio dvigubą lapą. Ir patys nepajutome, kaip lapai tapo trispalviai. Aš ypač džiaugiausi savo nuspalvinta sodria žalia spalva. Tada kaip tyčia į trobą įgriuvo pareigūnai. Piešinius sudegino močiutės pakurtame pečiuke, ant kurio virė maistas, o tėtį išsivedė. Jaunas karininkas moterims piktai sviedė: jeigu šeimos galva nemokina vaikų, mes jį patį pamokysime. Pamokė. Sugrįžęs savaitę nesikėlė iš lovos ir dar ilgai kraujais atsikrenkšdavo.

Atėjusi kaimynė kalbėjo apie žiaurius atvykėlius. Tada močiutė papasakojo, kad visur žiaurumo pilna. Reikia supratimo ir atsargumo. O kaipgi. Po karo stiprus, gražus vyras su svetimos valstybės karininko antpečiais liepė nupjauti, nuversti mūsų kieme dar senelio pastatytą Rūpintojėlį. Tada iš močiutės išgirdau, kad vienas gražiausių iš angelų buvęs Liuciferis. Studijuodamas universitete išsiverčiau į lietuvių kalbą sulotynintą  kanaanitų dievybės vardą, kurio vienas skiemuo reiškė šviesą. Šviesa, kuri... nešvietė, nebent klaidino. Bet ne visi pasiklydo ir ilgą amželį nugyvenę.

 Ir kai kurie mūsų giminės senoliai ne tik vaikus ir vaikaičius, bet net provaikaičius paūžčioti ir pasveikinti su Saulės švente beveik per Lietuvos viduržiemį, suspėjo. O guldydami į lopšį ar lovytę pabučiuodavo atsineštu iš Nepriklausomybės laikų šviesiu bučiniu, perduodami meilę artimiesiems, savo Lietuvai Tėvynei.

Tėvų širdžių meilė ir šviesa šviečia net kai jų nebėra. Kai sunku, kai tamsu – padeda nepasiklysti. Jų saulės nušviečia pasaulį.

Svetimi

Prisimenu tėvų pasakojimą, kad Aukštaitijoje kaimiečiai  nei prieš karą, nei iš karto po karo nebijojo palikti vienų  savo  namų, išeidami jų nerakindavo. Atvykęs žmogus matydavo šakele ar pagaliuku užkištas duris, ar net  žolių kuokštelį ant durų rankenos uždėtą, suprasdavo,  šeimininkai išėję. Reikės ateiti kitą kartą. Bet greitai viskas keitėsi. Ir suaugusieji kalbėjo, kad mūsų žemėse svetimų valdžia, kuri karo ir ideologijos pagalba pasiekė tam tikrų rezultatų supriešindami žmones.

Praūžus karo vėtrai, neretame kaime teišliko vos po keletą sveikų gyvenamų trobesių. Kai kuriuose namuose apskritai niekas nebegyveno. Kaimynai kalbėjo: žuvo kare ar  dar kariavo, dingo be žinios ar jau buvo išvežti į svetimas tolimas šaltas platybes. Tėvai stebėjosi, kaip galima laikinai likusius tuščius svetimus namus ardyti, nes žmonės juk sugrįš. Jei ne patys šeimininkai, tai jų vaikai, bet sugrįš į gimtinę. Maža paguoda, jog ardymai buvę ne vietinių darbas, Ardė namus ir vežė į miestelį iš naujo perstatyti tie, kurie žinojo, ar galvojo, jog žino, kad ankstesni šeimininkai nebesugrįš.  Bet ir jie ne viską žinojo: mano motinos sesers šeimos gyvenamasis namas buvo nugriautas, sienojai sunumeruoti, nuvežti į Dusetas ir vėl surinkti, pastatytas namas. Po ilgo laiko tetos Emilijos šeima sugrįžo iš Krasnojarsko platybių! Gyvenamo namo nebebuvo. Apsigyveno tvarte, bet savo! Iš lentų prie praplatinto lango stovėjo sukaltas stalas ir suolai. Gretimais tėvų lova marškomis atitverta nuo karvės, teliuko ir kiaulių. Mano pusbrolis, jaunas stiprus vyras, nakvojo daržinėje ant šieno, kol darbšti šeima, giminių padedama, pasistatė kitą namą. Nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiasis teismas iš dalies atitaisė skriaudą. Rašau – iš dalies, nes joks teismas negali sugrąžinti tremtyje prarastos sveikatos.

Nebijok

Kokia šalis

Kokioje šalyje nuvertintas žmogus

paliktas darbdavio ar vergvaldžio malonei

kur nemokamas gydymas, mokslas – svajonė

nuo vaistų kainų plaukai piestu stojas

baisi korupcija ir dar kyšininkavimą įteisint nori

reikės kareiviams nebe  auksinių, o brangesnių šaukštų

ir brangių tualetų, gal taip pat auksinių. Juk kyla norai

bet kokia kaina prisiplėšti milijonus

nebepasiekiamai į kosmosą pakilo kainos

ne, ne, nebrangsta –  per žiniasklaidą meluoja

apvogė, atėmė, apgavo, tik nepripažino

moralės ir įstatymų pamynė viršenybę

išparceliavo senjorų orumą ir jaunimo svajones

išemigravo gal jau pusė tos šalies

sugriaut valstybę pasirengę, negi kas trukdys...

Atspėkite, kokia tai gali būt šalis?

Žiniasklaida trimituoja, bet politikai gal nežino, kad XXI amžiuje gyvenimas Lietuvoje darosi nebemielas nei dirbančiajam, nei pensininkui, nei senam, nei jaunam, kuris pakilęs pirmajam skrydžiui, jau dairosi į svetimus kraštus. Kas gi juos veja iš gimtųjų vietų.

Jeigu anksčiau buvo ir reikėjo suprasti vienus pavojus ir jų vengti, tai dabar iškilo kiti, prie kurių prisidėjo globalizacija. Kartais skaitai ir galvoji – negi tikrai pasaulis surado socialinę panacėją, nes maždaug taip ji pristatoma. Žinoma, globalines aistras kiekvienas savaip išklosto, kuo išrankiau, kuo patraukliau. Kuo naudingiau! Bet kodėl neskaitlingos tautos žmogui reikia globalizacijai aukoti dalį savo identiteto, laisvanoriškai atsisakyti dalies savęs. Suprantame, ateitis nebus kaip praeities. Skirsis tiek, kiek mes tą suprasime, o ne kiti supras. Tie skirtumai ryškėja ypač socialiniuose reikaluose, kaip globalizacijos atnešti naujumo, originalumo, konstruktyvumo, konceptualumo ir pan., apraiškos, požymiai. Vienas Europos Sąjungos lyderių, viešėdamas Lietuvoje, išsireiškė, kad nacionalizmas tampa praeities reliktu. Tampa, gal ir taps. Bet viskam, manyčiau, savas laikas.

Ar neatrodo, kad Rytų Europos valstybes gelbėjo nacionalizmas. Nacionalizmas turi visų šalių nacionalizmui bendrų bruožų, bet turi ir skirtumų. Jeigu Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, pirmiausia susikūrė valstybė, o paskui jau formavosi visa kita, tai Lietuvoje nacionalizmas padėjo atsikurti (kai kurie istorikai šio žodžio vengia, tegu bus – susikurti, nes šio rašinio kontekste tai nėra itin svarbu) – nacionalizmas padėjo atsirasti, susiformuoti šiuolaikinei moderniai Lietuvos valstybei. Atmeskime, kas žmonių ir valstybių santykiuose nacionalizme nesuderinama su demokratija ir galime didžiuotis esą lietuviai, galime pasakyti, kad mylime viską, kas lietuviška: lietuvių kalbą, gyvenimo būdą, garbingą šalies istoriją, patrauklų gamtovaizdį, sudėtingą lietuvio charakterį. Ir gerbiame visus, kurie gerbia mus.

Žmonių, o ypač jaunimo gerus ketinimus varžo, slopina jų beteisiškumas ir  valdančiųjų abuojumas žmogui, atmiežiamas įvairiais piktnaudžiavimais. Jaunimas, kuris galėtų ir privalėtų imtis iniciatyvos keisti, tobulinti, gerinti savo ir mūsų gyvenimą mylimoje šalyje, nenori beprasmiškai eikvoti kūrybinio potencialo ir resursų arba paprasčiausiai bijo! Okupuotos Tėvynės žmonėms iš užjūrio mūsų poetas rašė: nebijok, tai pabudo naktis ir pažadino žemę. Pažadino. Pabudome ir kėlėmės. Drįstu tvirtinti, jeigu ne viskas, tai labai daug kas jaunimo rankose – nebijok, tai pabudo Tavo šalis ir pažadino kitas!

Didelis

Likvidavus, suvarius į bankrotą kai kuriuos lietuviškus bankus, nacionalinė finansų rinka buvo su mažomis išimtimis atiduota užsienio bankams. Atsisakėme kas buvo mūsų. Užtai kiek mūsų valdžios visko buvo prižadėta. Žadėta! Gyventojai priversti atkentėti už neapgalvotus Vyriausybės veiksmus. Tik vienas, bet ne vienintelis, pavyzdys: naktinės mokesčių reformos nuskriausti pensininkai neatgauna neteisėtai sumažintų pensijų.

Dauguma gyventojų su skaudančia širdimi atsisakė nacionalinės valiutos – lito. Buvo priversti atsisakyti. Apmaudu, kai kitose valstybėse pasiliko zlotai, forintai, kronos ir kt. Sužinojome, kad euro įvedimas mūsų šalyje kai kam sukrovė milijonus, bet dar labiau nuskurdino didelę dalį gyventojų. Žinia,  nuskurdintų balsas į aukštybes nekyla. Žmonėse išliko nostalgiški savos nacionalinės valiutos prisiminimai.

Savųjų numarinti litai, kaip kankiniai taikosi į rojų. Vartų sargas praleidžia visus litus, tik sulaiko penkiašimtines. Sulaikyti  nesupranta, kodėl neįleidžiami.  Rojaus sargas paaiškina, kad juos mažai pažįsta, jų nesimatė bažnyčioje ir matė jais nedaug besidžiaugiančių lietuvių.

O štai iš kaimyninio krašto į mūsų šalį užklydusiam vilkui pasisekė.  Prie parduotuvės rado jam nepažįstamą lietuvišką centą. Klausia pasipainiojusio vietinio zuikio, ar tai yra didelis pinigas. Tas persigandęs, žiūrėdamas į pinigą ir matydamas aštrius vilko dantis, pralemeno, jog tai labai didelis pinigas.

Vilkas parduotuvėje į vežimėlį prisikrovė kalną įvairiausių prekių, ir, privažiavęs prie kasos, kasininkei ištiesė centą. Iš nuostabos kasininkė nustėro, net  išsižiojo.. Matydamas kasininkės reakciją vilkas suprato, kad zuikis buvo teisus ir užjaučia kasininkę: 

– Ką? Grąžos neturite?

Sako

Vaistai mūsų išganymas, tikroji svajonė. Ir ne kitaip! Ne tik senjoritų ar senjorų. Visų. Nusimanantys tvirtina, kad reikia kiek galima mažiau jų vartoti. Bet mums juk aišku, kad gaili vaistų, Be to, jie aiškiausi farmacininkų priešai. O čia dar nei šis, nei tas: sulaukei 75 metų ir jukš iš valstybės finansuojamų programų! Praktiškai tave išmeta, kaip kokią musę iš barščių. Išmintingesnis medikas pamėgins sušvelninti situaciją, gal net bandys užglaistyti problemą. Nepasakys, pats susiprask, savo atgyvenai. Ne. Ras viltingų žodžių. Politikų stalčiuose užsimetęs įstatymo projektas, numatantis  aštuoniasdešimtmečiams vaistų kainas pilnai kompensuoti. Sakyčiau, neapdairus pasiūlymas. Teguli stalčiuose. Kam toks išlaidavimas, kai dar aštuoniasdešimtmečių turime. Tokią lengvatą reikia pradėti taikyti šimtamečiams arba dar trumputėliuką vyresniems. Štai kur taupumas ir išeitis. Žilagalviams dėmesys ne tik parodytas, bet ir įstatymu įtvirtintas. Valdantiesiems riebus pliusas. Galima sakyti, per valdžios malonę senjorų platus žingsnis link orios senatvės.

Būna, kad per neatsargumą ar kaip, koks nors įtakingas pilietis užkabina  visuomenės kokios nors grupės interesus, liaudiškai pasakius – sujudina širšyną. Prasideda bendravimas. Na, džiaugiasi bendradarbiavimu panašiai, kaip, sakysime, sveikatos apsaugos ministras su farmacininkais. Pradžioje: vieni ant kitų... Vieną vakarą televizoriaus ekrane pasirodė galva, įrodinėjanti, kad be brangių vaistų tikriausiai numirs. Na, nesinorėjo tikėti, kad nelaimingąją medikai paliks likimo valiai, bet gal ji pati to nežinojo. Taigi, duok visiems lietuviams brangius vaistus ir baigta! Man tai kas, aš ir gražiai vadinamų pigiais, net tokių vaistų neįperku, tai koks skirtumas, gali juos net branginti. Vis tiek bus kas pirks. Štai kokios maisto kainos, ocho! Vis tiek perka. Vadinasi, jos dar kils ir priežastis nesulaikomo kilimo slypi beribėje kainų kilimo argumentacijoje.

Sutinku, sveikata tapo pasipinigavimo objektu. Pelningu. Labai pelningu. Suūžė širšynas. Galvojome, ministrui nusuks sprandą. Pasirodo, jauno vyro sprandas kietas, ne taip jau lengvai nusukamas. Atrodo, jis neliko skolingas, naują iniciatyvą – braukšt! Anieji nenusileidžia: jokio pigumo, tik branginimas! Susimąstykite, graudina, viena tautos dalis išemigravo, kita tautos dalis išmirs. Be brangių vaistų – tikrai išmirs. Ir pasiliks milijonieriai farmacininkai, na, dar kai kas. Kas pasiliks, nebespėliokime, tik pastebėkime, kad erzelynas paliko netikrumą. Sakyčiau, pagilino netikrumą. Bandoma įtvirtinti nuostatą: pigūs vaistai visai negydo. Jau turime rezultatus. Susitinku laimingą kaimynę. Džiaugsmu švytinti moteris paaiškino, jog jai nebe baisu, kad Lietuvoje nebeliks brangių vaistų, kad nebus jų ir pas kaimynus. Tegu. Jos šeimai, o gal ir visai giminei, sveikatos katastrofa negresia: gavusi atlyginimą ir dar kita tiek pasiskolinusi pas kaimynę, ji spėjo prisipirkti labai brangių vaistų.

Maloniai sutiktosios klausiu:

–Nuo ko jie? Ką gydo tokie brangūs vaistai?

Ji man nemažiau maloniai atvirauja:

–Kad nežinau, bet, sako, jog labai padeda.

Turėk

Turėkime laiko... Sako, jo nėra ir nebus. Bet juk jo turime.

Sparnuotas posakis „Laikas – pinigai“ lyg ir supaprastina reikalą, tarsi primena: kas neturi laiko, tas neturi ir pinigų. Pinigų neliesime, tai labai slidi ir pavojinga tema. Argi gyvenimas dar neįtikino?  Įtikino. Tik pabrėšiu, kad laiko vis tiek būtina rasti, viskam, kam reikia. O kam reikia, tai tam ant pečių turime galvas.

Ir dar rask laiko svajoms. Nebijokite svajoti – ragina pozityviosios psichologijos atstovai. Atrodytų labai akivaizdu, paprasta ir lengva.  Tačiau gyvenime ne visai taip: daug žmonių riboja savo svajones. Daugeliui žmonių gyvenimas apriboja svajones. Rask laiko apmąstymams, sprendinių suradimui ir įgyvendinimui. Ieškok išeities. Ją surasi, jeigu ieškosi. Ir laiko užteks. Juk randame laiko kritikai, juodam humorui, besiribojančiam su beprotybe, randame menkniekiams ir mažmožiams, randame laiko pasmerkimui, net patyčioms, randame laiko kitų teismui.

Būdamas Indijoje ir vaikščiodamas gyvenimu knibždančiomis ir laisve trykštančiomis daugiamilijoninių  megapolių Mumbajaus (tada dar Bombėjaus) ir Kalkutos, kur gyveno šviesioji asmenybė Teresė, gatvėmis, prisiminiau vėliau šventąja paskelbtos  motinos Teresės sakymą, kad jeigu turime laiko abejotiniems dalykams, turime laiko teisti, tai nebelieka laiko mylėti. Susimąstykime. Teisti bus kam. Turėkime laiko mylėti. Ir būkime mylimi.

 

Atgal