VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.06. Buvęs Lietuvos Helsinkio grupės narys Eitanas Finkelšteinas: ŠIMTĄ, DAR ŠIMTĄ, DAR TŪKSTANTĮ…

Šiuolaikinės Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus netaps garsiausiu įvykiu pasaulio arenoje – ten daugiausia dėmesio skiriama dabarties problemomis, o už „solidarumo, integracijos ir globalizacijos“ dūmų uždangos slypi nevaldomas turtingųjų šalių savanaudiškumas ir nežabotas tarptautinių korporacijų pelno siekimas. Kas jiems ta mažutė Baltijos šalelė!

Tačiau pačiai Lietuvai ir jos pajūrio kaimynėms, kurioms teko pasišildyti Stalino konstitucijos saulėje, Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus – ypatingos svarbos įvykis, džiaugsmo ir pasididžiavimo šaltinis, sektinas pavyzdys, ir, žinoma, proga dar kartą apmąstyti praeitį, perprasti dabartį ir pažvelgti į ateitį.

Vien tai, kad maža lietuvių tauta, atsidūrusi Europos XX-jame amžiuje patirtų politinių audrų, nesuskaičiuojamų karų ir tragedijų epicentre, sugebėjo išlikti gyva, išsaugoti tautinę tapatybę, kultūrą, kalbą – neperdedant yra Stebuklas. Stebuklas, už kurį tūkstančiai keturių kartų žmonių paaukojo gyvybę ir laisvę, parodydami nuostabų pasiryžimą neištirpti didelių tautų kultūroje, netapti galingų kaimynų priedėliu. Šiandien lietuviai turi privilegiją gyventi savo šalyje, nešioti kišenėje lietuvišką pasą, kalbėti gimtąja kalba. Už šį palikimą jie skolingi savo praeities didvyriams, kurių atminimą privalo saugoti per amžius.

Išdavikų ir kolaborantų vardai turi būti paskelbti, o diskusijos šia tema privalo būti atviros ir nešališkos...

Žinoma, kaip ir visos tautos, lietuviai turi dangstomų paslapčių. Šimtametė istorija mena išdavikus ir kolaborantus, bendradarbiavusius su Hitleriui ir tarnavusius Stalinui. Bet galbūt baisiausia dangstoma paslaptis yra dalyvavimas naikinant žydus per nacių okupaciją. Aišku, šiame amžiaus nusikaltime dalyvavo tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis, be to, žinomi vardai žmonių – Pasaulio teisuolių – rizikavusių gyvybe ir gelbėjusių žydus. Vis dėlto buvo sunaikinta devyniasdešimt keturi procentai Lietuvos žydų, didžiausias judėjų diasporos centras nušluotas nuo žemės paviršiaus. Holokausto šešėlis sutepė Lietuvos ir lietuvių garbę. Bet kiek čia tiesos?

Pokarinė padėtis Europoje buvo tokia, kad pėdsakais atsekti ir išsiaiškinti tuos įvykius buvo neįmanoma. Dėl to kai kurios žydų naikinime dalyvavusios tautos – austrų, prancūzų, belgų, olandų – liko nenubaustos. Buvo net sukurta legenda apie geltoną žvaigždę nešiojusį Danijos karalių.

Tačiau tai netiesa, o danų žvejai, plukdę vietinius žydus į Švediją, devynias galybes pinigų nuo jų lupo. 2012 m. Briuselio savivaldybė oficialiai pripažino, kad dar 1940 m. sudarė išsamų visų Belgijos sostinėje gyvenusių žydų sąrašą ir perdavė jį gestapui! Dar liūdnesnė lemtis žydus ištiko Prancūzijoje. Kita vertus, lenkai, lietuviai ir ukrainiečiai, dėl žinomų priežasčių patys negalėję atlikti su Holokaustu susijusių žiaurumų tyrimo, pelnė antisemitų ir pogromų rengėjų šlovę.

Kad ir kaip ten būtų, negalima bandyti išsisukti nuo šio skaudaus klausimo. Tiesos apie Holokaustą Lietuvoje paieškos turi būti sąžiningai ir nešališkai tęsiamos, net jei kam nors tektų išgerti karčią taurę iki dugno. Lygiai taip pat negalima slėpti ir kito okupanto nusikaltimų. Išdavikų ir kolaborantų vardai turi būti paskelbti, o diskusijos šia tema privalo būti atviros ir nešališkos. Visa tai būtina padaryti siekiant, kad šiuolaikinė Lietuvos visuomenė pasaulio akyse iškiltų kaip brandi tauta, gebanti atvirai ir sąžiningai žvelgti į savo istoriją. Tai ypatingai svarbu siekiant atkurti šalyje tautinio susitaikymo ir vienybės atmosferą. Tiesa, „tautinės vienybės“ sąvoka nėra įtraukta į Europoje diegiamų standartinių liberalių vertybių rinkinį. Tačiau šiandien Lietuvai to reikia ne mažiau nei praeityje.

Mat, regis, jau nugalėta praėjusio šimtmečio pradžioje, Rytų Hidra atgijo. Dėl naftos dolerių antplūdžio ji sugebėjo ne tik atnaujinti makiažą, bet ir atkurti karinę galią. Šiandien Hidra grasina perbraižyti pasaulio žemėlapį, išplėsti savo buveinę. Ir ne tik grasina! Ji jau prarijo Krymą, atkando dalį teritorijų Gruzijoje ir Ukrainos rytuose. Aišku, Lietuva jai geidžiamas kąsnelis. Eilinį kartą ją „išvaduoti“ (taip pat ir kitas Baltijos šalis, Ukrainą, Gruziją, Moldovą) – svarbiausia svajojančių apie revanšą užduotis. Iš esmės prieš Lietuvą jau kariaujamas hibridinis karas. Žvanginimas ginklais ir grasinimai juos panaudoti „siekiant apsisaugoti nuo NATO plėtros“, masinių informavimo priemonių skleidžiama propaganda, kibernetiniai išpuoliai, bauginimai pakirsti šalies energetinę sistemą, fiktyvių kompanijų steigimas, jų priedangoje rengiant ateities „kvislingus“ – tai negalutinis Lietuvos priešų priemonių arsenalas.

Na, o ką Lietuva gali pateikti kaip atsvarą Hidrai?

Žinoma, savo kariuomenę ir sąjungininkų paramą. Tačiau pagrindinis jos ginklas – tautos vienybė, ryžtas nepasiduoti spaudimui ir priešintis agresijai. Hidra turi žinoti, kad jos „žalieji žmogeliukai“ bus sutikti su panieka ir neapykanta. Niekas nesitaikys su okupacija, nebendradarbiaus su okupantu ir nebus išdavikas. Tik tai gali apmalšinti Hidros apetitą, nes ji kanda ten, kur tinkamos sąlygos, kur jos laukia parsidavėliai ir propagandos apkvailinti žmogeliai. Ir pagaliau, prieš puldama, Hidra turi prisiminti, kad per pastaruosius šimtą metų Lietuvos žmonės ištvėrė daug agresijų ir okupacijų. Ištvėrė ir išliko. Tai reiškia, kad Lietuvai lemta gyventi dar šimtą, dar tūkstantį metų…

Lieka tik pasveikinti visus Lietuvos piliečius su valstybės šimtmečio jubiliejumi ir palinkėti jiems gerovės bei klestėjimo.

Vertė Irena Balčiūnienė

www.pozicija.org

Atgal