VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.11.Vasario 16-osios akto signatarai. Tikėjimo svarba prof. Prano Dovydaičio (1886 12 02–1942 11 04) gyvenime: 1 dalis – Lietuvoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Profesorius Pranas Dovydaitis

Pranas Dovydaitis – enciklopedinio masto mokslininkas, profesorius (1927), filosofijos mokslų daktaras (1935), Jis –  Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas (1922–1940 ) ir vienas pirmųjų jos akademikų (1933). Į akademinį darbą  įsijungė 1920 m. Kaune organizuotuose Aukštuosiuose kursuose. Atidarius universitetą,  dėstė Teologijos – filosofijos fakultete.  Buvo Filosofijos skyriaus   (1922–1940)  politikas ir kultūrininkas: Lietuvos Tarybos narys (1917 m. rugsėjo 21 d.), Nepriklausomybės Akto signataras (1918 m. vasario 16 d.), trečiasis Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas (1919 m. kovo 9 (12) d.–balandžio 12 d.), pirmosios lietuvių gimnazijos Kaune direktorius (1916–1922), Lietuviškosios  enciklopedijos viceredaktorius (1931–1940). Daug jėgų ir laiko skirta  žurnalistikai – apie 40 laikraščių bei žurnalų leidimo iniciatorius ir steigėjas, ilgametis „Lietuvos mokyklos“ (1918), gamtos mokslų žurnalo „Kosmos“ (1920), filosofijos leidinio „Logos“ (1921), religijų istorijos „Soter“ (1924) ir daugelio kitų redaktorius.  Jis – ateitininkijos įkūrėjas (1911) ir „Ateities“ žurnalo (1911) redaktorius,  vyriausias Ateitininkų federacijos vadas  (1921–1927 )  katalikiškų jaunimo organizacijų puoselėtojas bei globėjas. Prof. P. Dovydaitis buvo žinomas kaip žymus visuomenininkas: „Saulės“ draugijos vicepirmininkas (nuo 1916) ir pirmininkas (iki 1919), Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos pirmininkas (1920–1924), Katalikų veikimo centro Vyriausios valdybos narys (nuo 1927) ir vicepirmininkas (1931–1937), Lietuvos Darbo federacijos vicepirmininkas (1928–1934), o ją perorganizavus į Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungą – pirmininkas (1934–1940) . Be to,  talkino įvairioms katalikiškoms moterų bei vyrų organizacijoms.

 Knygos „Akmenuotas patrioto kelias“ viršelis

1940 m. liepos 16 d. sovietiniams okupantams uždarius VDU Teologijos – filosofijos fakultetą, pasitraukė į savo ūkį, kurį buvo gavęs kaip Vasario 16-osios Akto signataras, Paprieniuose, prie Dubysos, Čekiškės parapijoje. Pasitraukimas jo neišgelbėjo. 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas savo ūkyje. Išvežtas į Sibirą. Kentėjo Starobel, Gari Nr. 10, Gari Nr. 47 lageriuose. Po metų etapu išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Garsiajai „trojkai“ pritaikius net keturias 58-ojo straipsnio  pastraipas – 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovske. Kapas nežinomas.  1989 m. sausio 16 d. reabilituotas (pažymėjimas Nr. 198, 13 – 10/89).

2000 m. gegužės 7 d.  Romos Koliziejaus aikštėje Šventasis popiežius Jonas Paulius II paskelbė naujų Lietuvos kankinių, įrašytų į dvidešimtojo amžiaus Martirologiją, sąrašą, Tarp 114 paskelbtųjų yra ir Prano Dovydaičio pavardė.

xxx

1975 m. žymus išeivijos filosofas, mokslininkas ir visuomenininkas daktaras Juozas Girnius (1915 05 23–1994 09 13) Čikagoje išleido išsamią, beveik 800 puslapių  monografiją „Pranas Dovydaitis“. 2017 m. Lietuvos nacionalinis muziejus  monografiją išleido pakartotinai, papildydamas nuotraukomis, pridėdamas rubriką „Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo – 21“.

 REGNUM fondas  Vilniuje 2001 m. išleido 528 p. dr. Aldonos Vasiliauskienės monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“. Citatos publikuojamame straipsnyje paimtos iš  minėtos autorės  monografijos.    

xxx

Minime Lietuvos vyskupų paskelbtus Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus  (jie prasidėjo 2017 m. rugsėjo 1 d. ir bus švenčiami iki 2018 m. rugsėjo 4 dienos – tą dieną sueis 300 metų, kai stebuklais garsėjantis Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos paveikslas  buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis. Tai buvo antras  toks įvykis pasaulyje už Romos ribų).

Pagerbdami kankinį, daugiau kaip  prieš 75 metus (1942 metų lapkričio 4 d.) sovietų  Sverdlovsko kalėjime sušaudytą profesorių Praną Dovydaitį, žvilgterėsime į tikėjimo svarbą šios unikalios asmenybės gyvenime.

Sibiro lagerių kankinys Taujėnų šv. Kryžiaus Išaukštinimo klebonas mons. Jonas Voveris (1913 11 02–1939 06 03–2016 08 02, mirė eidamas 103 metus), minint prof. Prano Dovydaičio 110-ąsias gimimo metines sukūrė eilėraštį „Profesorius P. Dovydaitis“, kuriame poetiškai atskleistas šios asmenybės gyvenimo kelias:

Dovydaitis –

Lietuvos   Švyturys.

Jo sukrautas didžiausias mums kraitis –

Mokslas ir patirtis.

 

Dovydaitis –

Dar iš dūminės gryčios išėjęs,

Eksternu abitūrą išlaikęs

Studijavo ne vėjus.

 

Dovydaitis –

Ir ministras, ir mokytojas,

Visiems ne prašalaitis,

Ir jo darbas šakotas.

 

Dovydaitis –

Nuoširdus profesorius.

Ilgalaikis

Daug žurnalų redaktorius.

 

Dovydaitis –

Nuo katedros nušalintas,

Ir rankoves trumpai atsiraitęs

Jau stovykloje skaldo akmenis.

 

Dovydaitis –

Greitai grįžo profesūron,

Jis čia myli studentą ir vaiką –

Aulėj moko, aikštelėj į žaidimą jau buria.

 

Dovydaitis –

Bolševikams atėjus,

Vėl tiesos neiškeitęs

Buvo suimtas jų pardavėjų.

 

Dovydaitis –

Vėl kalėjime tūno,

Čia su juo nesiskaito

Spaudžia  sielą ir kūną.

 

Dovydaitis –

Mirdams lageryje žodžius tarė:

„Tikintieji palaiminti;

Jie surado dangaus kelią gerą“.

 

Tikėjimą Dovydaičių vaikams įdiegė tėvai. Itin religinga buvo motina Marija Bunkartaitė. Pranas, minėdamas savo 50-metį, spaudoje rašė: „ Kadangi ta dora maldinga mergaitė mylėjo Dievą, tai ir Dievas jos ištekėjimą laimino. Darbo kryžius jai,žinoma,nepalengvėjo, jis net pasunkėjo,nes reikėjo taip pat ir toliau ūkio darbai dirbti ir dar motinystės pareigas eiti. Bet ir tam dvigubam kryžiui nešti jai kantrybės niekuomet nepristigo,nes ji jos sėmėsi iš nesibaigiamos versmės,iš Kristaus Kryžiaus. Ir savo giedros nuotaikos ji niekuomet nenustodavo,kad ir širdy daug kartybių tekdavo turėti“. Priminsime, kad Pranas buvo vyriausias iš 15 vaikų (deja, užaugo tik 8; 5 mirė kūdikystėje, 2  paūgėję). Ir Višakio Rūdos pradžios mokykloje, ir Veiverių mokytojų seminarijoje, ir rengdamasis eksternu laikyti gimnazijos baigimo egzaminus  P. Dovydaitis tvirtai laikėsi  savo nusistatymo – kruopščiai dirbti siekiant tikslo. Sunkumuose ieškojo atramos tikėjime.

Studijuodamas Maskvoje, jis ne tik gilinosi į mokslo dalykus, bet kartu ir apaštalavo. Jį jaudino lietuvių leidžiamas laikraštis „Aušrinė“, krypstantis į bedievybę. Akademikas Algirdas Gaižutis yra rašęs: „Mokslas,menas,technika ir kitos sritys  jam (t. y. Dovydaičiui)atrodė prasmingos, jei jas persmelkia dvasingumas“ . Tad  P. Dovydaičiui radosi būtinybė leisti katalikišką laikraštį, kuriame būtų skelbiamas ir liudijamas krikščioniškas mokslas. Tuo klausimu pradeda susirašinėti su Kaune leidžiamos „Draugijos“ redaktoriumi Aleksandru Dambrausku – Adomu Jakštu (1860 09 08–1888–1938 02 19). Taip gimsta „Ateitis“ (1911). Tačiau pasirodęs pirmasis numeris jo netenkina ir P. Dovydaitis rašo laišką A. Dambrauskui (P. Dovydaičio laiškai saugomi VU bibliotekos Rankraščių skyriuje; straipsnio autorės jie publikuoti žurnale „Soter“):

Paėmęs Ateitįnustebau, kuomet vieton Instaurare omnia in Christoperskaičiau: „Nemokamas priedas prie Dr.Nr. 50. Nesuprantu visiškai,kodėl Tamsta nenori dėti  tą devizą. Man, o ir visiems tiems,su kuriais susidūriau, tasai devizas – tai ne tušti žodžiai,bet daug daugiau. Jeigu jau visas darbas ir idealas susiveda prie to,kad gaminti nemokamus priedus“, tai išeina labai neaukšta ir neprakilnu. Jeigu jau būtinai ant viršelio negalima apsieiti be Nemokamas priedas“,tai gal jį būtų galima padėti po žodžiu Ateitis“,jeigu ir tai negalima, tada jį kiek paspausti žemyn,o biskį aukščiau dailiomis raidėmis (geriau būtų kursyvu)padėti: „Instaurare omnia in Christo“...

„Ateities“ gimimas – tai P. Dovydaičio gebėjimas atsiliepti į to meto Bažnyčios iššūkius.

P. Dovydaitis – pirmasis atsiliepė į  popiežiaus Pijaus X encikliką (1903), priminė  joje publikuotų  šv. Pauliaus žodžių – „Atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir žemėje“ – svarbą.

Tapęs „Ateities“ redaktoriumi,  P. Dovydaitis pasidarė  ir jos skaitytojų – ateitininkųvadu. Pirmajame numeryje  išspausdino programinį straipsnį „Trys pamatiniai klausimai“: „ A) kuo mes save vadiname ir kodėl?  B)ką mes matome aplink save? C)mūsų priedermės,siekiai ir keliai prie jų. Esame teistai,krikščionys katalikai,išpažįstame Dievą,Kristų, Bažnyčią. Matome žmogaus tragediją be Dievo, bedvasės kultūros grėsmę. Kristui priklauso ateitis ir tiktai Jis gali atnaujinti mūsų gadynės pasaulį. Tad mūsų kelias negali būti kitoks, kaip Visa atnaujinti Kristuje... Atnaujinti Kristuje save ir gyvenimą, atnaujinti drąsios kovos ir pažangios mokslinės kultūros keliu.

Šie ir dabar aktualumo nepraradę klausimai – P. Dovydaičio misijos – krikščioninti Lietuvą kartu ją mokslinant pradžia. „Visa atnaujinti Kristuje“ – meilę Kristui ir žmogui.

Sugrįžęs į Lietuvą,  P. Dovydaitis redagavo „Viltį“ (nuo 1913 m. rudens iki 1915 m. rugsėjo 19 d. – išvakarėseVilnių jau buvo užėmę vokiečiai). P. Dovydaičio straipsniai „Viltyje“ liudija jo mokslinių interesų kryptis: religijų ir Bažnyčios istorijos tematikų įvairovę. Bendrauta, tartasi su prel. Aleksandru Dambrausku-Jakštu,  Kazimieru Būga (1879 11 06–1924 12 02), Jonu Jablonskiu (1860 12 30–1930 02 23). Apie pastarąjį, jo 60 metų sukaktuvių proga prisiminė:  „vieną mano gyvenimo protarpį ir aš esu Jablonskio čiupinėtas,ir nemielomis. Mat laimei ar nelaimei lėmus,1913 m. rudenį teko man stoti redaktoriumi Viltieslaikraščio, kuris paskui netrukus virto dienraščiu. Todėl mane,kalbos nemokšą redaktorių,mūsų rašomosios kalbos tėvas ir ėmė nagan ypač dėl Viltydaromų kalbos ir rašybos paklaidų, taip pat bardavo ir dėl kitų bartinų dalykų“.

Profesoriaus P. Dovydaičio labai plati veiklos dirva.  Žurnalistinėje veikloje dėmesį patraukia jo apmąstyti, išleisti (pradžioje savo lėšomis), redaguoti žurnalai ir laikraščiai (į juos rašydavo daug straipsnių). Suskaičiuota, kad  beveik 40  jų buvo paremti krikščioniška ideologija. Primintina, kad P. Dovydaitis straipsnius, recenzijas  ne tik pats rašė, bet  ir vertė žymių mokslininkų darbus iš užsienio kalbų. Pabrėžtina, kad jam 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis už visą mokslinį darbą – vietoje disertacijos.

P. Dovydaičio leistų žurnalų svarbą asmenybės formavimuisi iškėlė Jurgis Jankus:  „Manau,jog nelabai klysiu teigdamas, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsiradęs pirmas spiečius intelektualų .... pirmąją paskaitą bus gavę iš Prano Dovydaičio žurnalų,nes Dovydaitis, nedarydamas kompromisų su savo idealų principais,mokėjo praktiko, pedagogo žingsniu nužengti iš mokslinių aukštumų ligi intelektualinio smalsumo pagauto lietuvio jaunuolio. Ir nužengti ne jaunuolio smalsumui  patenkinti, bet jį patraukti į mokslo aukštumas. Į tas aukštumas,kurias jis pats paaukojo mirtinam momento reikalui“ (iš  1983 m. straipsnio  žurnale „Aidai“)

P. Dovydaitis darbui plačiuose tikėjimo sklaidos baruose brendo vadovaudamas „Saulės“ gimnazijai (nuo 1916 m. pradžios iki 1922 m. vasaros), dirbdamas Aukštuosiuose kursuose (1920–1922), o atidarius universitetą, jis įkūrė Religijų istorijos katedrą, jai vadovavo ir dėstė ne mažiau 5 kursus. Be tokio svarbaus akademinio darbo, katalikišką mintį plėtė visuomeninėse organizacijose.

Ateitininkai, Pavasarininkai, Katalikių moterų, katalikų vyrų organizacijos, tretininkai, Kalinių globos draugija (nuo 1937 m. pavadinta Patronato draugija), Lietuvos geografų draugija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Krikščionių darbininkų sąjunga. Vienoms P. Dovydaitis padėjo susiorganizuoti, buvo jų patarėjas, kitose užėmė atsakingas vicepirmininkų ar pirmininkų pareigas. Būtina akcentuoti jaunimui – moksleiviams  organizuotas „Gamtos draugo“ ekskursijas – nuo Kauno garlaiviu iki Palangos, pakely sustojant ir aplankant istorines vietas, susitinkant su žymiais tose vietose gyvenančiais ar atostogaujančiais žmonėmis. Įspūdingiausios jauniesiems ekskursantams valandos – vaišės pas senąjį aušrininką Martyną Jankų (1858 08 07–1946 05 23), kuris visus labai maloniai priimdavo, pasakodavo apie savo išgyventus laikus.

Tuo metu Katalikiškas organizacijas Lietuvoje vienijo Katalikų veikimo centras (KVC) – P. Dovydaitis dalyvavo Vyriausiosios valdybos veikloje, kurį laiką  ėjo vicepirmininko pareigas. Vyskupas Justinas Staugaitis (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 05–1943 07 08) P. Dovydaičio katalikišką veiklą prilygino apaštalavimui ir vadino jį apaštalautoju: „Tokio, kaip kad prof. Dovydaitis charakterio žmonės nemėgsta vidutiniškumo. Kartą jis atsistojo po Kristaus vėliava,tai jos tarnybai pašvenčia visą save“. O prof. Juozas Eretas rašė: „Apdovanotam tokiom savybėm,jam liko plati dirva ir be sosto,ir be titulų. Darbininkai, ateitininkai,pavasarininkai ir visi tie gausūs skaitytojai gausių jo žurnalų – tai buvo auditorija,kurios neturėjo joks profesorius,tai buvo diecezija,kuria negalėjo girtis joks vyskupas. Jis įžvelgė visas tas nuostabias galimybes, kurias jam siūlė tie beribiai horizontai. Jis kibo ir į tokį darbą,į kurį baltarankiai bei saldžiažodžiai net pažvelgti nenorėjo“.

1936 m. gruodžio 8 d. VDU Ateitininkai suorganizavo Švč. Mergelės Marijos šventės paminėjimą. P. Dovydaitis skaitė paskaitą „Marijos kulto gilioji esmė“, pažvelgdamas į Marijos garbinimą trejopu aspektu:  religijų istorijos,  bendrosios istorijos lyčių kovos dėl primato ir psichologijos.

Apie šeimą P. Dovydaičio pasakyta: „tvirtos moralės šeima gali būti tik tada,jeigu jaunuoliai jau bus išsiugdę tvirtas moralines savybes,suformavę katalikišką pasaulėžiūrą“. Be abejo, tam jaunimą reikia iš anksto ruošti, todėl profesorius tautos ateičiai ir skyrė tiek daug laiko. Mons. Kazimieras Vasiliauskas  (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14) 1993 m. yra rašęs:  „Prano Dovydaičio idėjos, jo skelbti šūkiai anuomet tapo mūsų gyvenimo kelrodžiu“, o  dr. Adolfas Damušis (1908 06 16–2003 02 27) jo rūpestį ateitininkais taip išsakė:  „Dovydaitis buvo kaip tyliai judantis tankas,kuris budėdavo paremti mus ten,kur mūsų kompetencija ir pajėgumas baigdavosi“. Tuo tarpu Stasys Barzdukas  (1906 04 23–1981 09 13) profesorių  Dovydaitį  vadino „judintoju“, ne organizatoriumi: „P. Dovydaitis nėra organizatorius, bet organizaciją pripažįsta. Jis tampa ateitininkų centras savo mokslu, giliu tikėjimu ir to tikėjimo giliu pavyzdžiu. Ateitininkijos tikėjime Dovydaitis yra centrinis asmuo“.

Viena ryškių katalikiškos veiklos formų – mecenatorystė, kurią pripažino visi. Laimingą Lietuvos ateitį P. Dovydaitis siejo tik su tvirtu tikėjimu, todėl stengėsi padėti ateitininkams siekti mokslo.

Šelpiamųjų tikrai buvo daug. Pagelbėti žmogui, o ne turtui vergauti P. Dovydaičiui buvo lyg įgimta – krikščioniškąją artimo meilės pareigą vykdė iš širdies. Tačiau kai prašytojai pradėjo plūste plūsti, profesorius ant durų užkabino raštelį: „Nepažįstami pinigų prašytojai sulaikomi ir perduodami policijai“. P. Dovydaičio laiškus išsaugojo  Elena Gabulaitė,  Marytė Noreikaitė, Stasė Jankauskaitė –Barzdžiukienė. Jie išspausdinti knygos „Akmenuotas Patrioto kelias“ prieduose. Laiškuose jaučiamas tėviškas rūpinimasis  jaunimu. Gražūs kreipiniai: „Dukruže“, „dukrele“, „dukrute“,  „mieloji dukrute“, „mano mieloji dvasios dukrute“, „mažoji Maryte“,  „Stasele dukrele – tikroji vištele“ ir pan. Pacituosime  ištrauką iš laiško, rašyto  Marytei Noreikaitei 1935 m. kovo 11 d.:

Tavo mokesnį už mokslą antrajam pusmečiui aš turėjau galvoj. Bet Tu ilgai tylėjai ir dėl to dabar jo dar negauni. Pas mane kišeniuj skatikai ilgai neguli:tam jie tenka,kas pirmiau prisistato. Ir kai iš Tavęs jokios žinios negavau,tai jie nuėjo kitur. Kad bent dieną anksčiau Tavo laišką būčiau gavęs,tai dabar jau juos būtum turėjus. O dabar šiandien rytą esu pasiuntęs vienam telšiškiui abiturientui (aštuntokui) jam skirtą sumą,tai Tau pilnos sumos nebeturiu.

Ši laiško ištrauka liudija, kad, nepaisant  profesoriaus gaunamo atlyginimo, pinigų jis nemokėjo kaupti, jų realizacijai buvo svarbesnių reikalų – jaunimo šalpa – mecenatorystė .

P. Dovydaičio bičiulis vysk. Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08)  rašė: „Tu,Drauge, gyveni ne sau,bet kitiems, kitų reikalais ir bėdomis daugiau sielojiesi negu savo. Retas kuris žmogus yra perimtas tokios krikštolingai skaidrios,sąmojų lydimos nuotaikos kaip TU“.

Profesoriaus sūnus Vytautas (1920  04 01–1995 02 15) pažymėjo: „P. Dovydaitį galima laikyti vienu didžiausių Lietuvos katalikiškos visuomenės vadų dėl to,kad jis krikščioniškajam apaštalavimui atsidėjo visomis pajėgomis ir visą laiką“.

Labai gražiai P. Dovydaičio nuopelnus ateitininkijai įvertino marijonas dr. kun. Juozas Grigaitis (1903 07 04–1931 10 25–1974 07 24) , profesoriaus 50-mečio proga (1936) žurnale „Lietuvos mokykla“ išspausdintame straipsnyje.

Jei jau ateitininkija turi neabejotinų nuopelnų ir tautiniame ir doriniame,ir religiniame Lietuvos gyvenime,tai visame tame nemažas procentas yra prof. Pr. Dovydaičio nuopelnų de facto. O radikališkai tardami nesuklysime pasakę,kad visi tie nuopelnai yra tik jo,nes paprastai visuomeniško judėjimo kūrėjui priskiriami ir visi to judėjimo laimėjimai. Mat jis ateitininkiją tarsi išvedė į gyvenimą, jis jai daugiau ar mažiau visą laiką vadovavo:a)gilindamas ir naujosioms kartoms perteikdamas rašytu ir gyvu žodžiu jos pasaulėžiūrą (teoriškai) ir b)savo gilaus religingumo pavyzdžiu ne vienam padėdamas sutapatinti savo gyvenime religinius įsitikinimus su prasmingu bei gyvu religiniu asmens gyvenimu (praktiškai).Čia  prof. P. Dovydaitis pasirodo kaip tik nuosaikus ir gabus auklėtojas,kurio rankose organizacinis veikimas yra mikliai dirbąs integralinio ugdymosi kryptimi.

Apžvelgtas  vienas P. Dovydaičio gyvenimo laikotarpis , apimantis 55-erius (1886–1941)  metus  Lietuvoje.

 

 

Atgal