VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.11.Vasario 16-osios akto signatarai. Tikėjimo svarba prof. Prano Dovydaičio (1886 12 02–1942 11 04) gyvenime: 2 dalis – sovietų nelaisvėje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

 

Profesorius Pranas Dovydaitis

Pranas Dovydaitis – enciklopedinio masto mokslininkas, profesorius (1927), filosofijos mokslų daktaras (1935), Jis –  Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas (1922–1940 ) ir vienas pirmųjų jos akademikų (1933). Į akademinį darbą  įsijungė 1920 m. Kaune organizuotuose Aukštuosiuose kursuose. Atidarius universitetą,  dėstė Teologijos – filosofijos fakultete.  Buvo Filosofijos skyriaus   (1922–1940)  politikas ir kultūrininkas: Lietuvos Tarybos narys (1917 m. rugsėjo 21 d.), Nepriklausomybės Akto signataras (1918 m. vasario 16 d.), trečiasis Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas (1919 m. kovo 9 (12) d.–balandžio 12 d.), pirmosios lietuvių gimnazijos Kaune direktorius (1916–1922), Lietuviškosios  enciklopedijos viceredaktorius (1931–1940). Daug jėgų ir laiko skirta  žurnalistikai – apie 40 laikraščių bei žurnalų leidimo iniciatorius ir steigėjas, ilgametis „Lietuvos mokyklos“ (1918), gamtos mokslų žurnalo „Kosmos“ (1920), filosofijos leidinio „Logos“ (1921), religijų istorijos „Soter“ (1924) ir daugelio kitų redaktorius.  Jis – ateitininkijos įkūrėjas (1911) ir „Ateities“ žurnalo (1911) redaktorius,  vyriausias Ateitininkų federacijos vadas  (1921–1927 )  katalikiškų jaunimo organizacijų puoselėtojas bei globėjas. Prof. P. Dovydaitis buvo žinomas kaip žymus visuomenininkas: „Saulės“ draugijos vicepirmininkas (nuo 1916) ir pirmininkas (iki 1919), Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos pirmininkas (1920–1924), Katalikų veikimo centro Vyriausios valdybos narys (nuo 1927) ir vicepirmininkas (1931–1937), Lietuvos Darbo federacijos vicepirmininkas (1928–1934), o ją perorganizavus į Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungą – pirmininkas (1934–1940) . Be to,  talkino įvairioms katalikiškoms moterų bei vyrų organizacijoms.

1940 m. liepos 16 d. sovietiniams okupantams uždarius VDU Teologijos – filosofijos fakultetą, pasitraukė į savo ūkį, kurį buvo gavęs kaip Vasario 16-osios Akto signataras, Paprieniuose, prie Dubysos, Čekiškės parapijoje. Pasitraukimas jo neišgelbėjo. 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas savo ūkyje. Išvežtas į Sibirą. Kentėjo Starobel, Gari Nr. 10, Gari Nr. 47 lageriuose. Po metų etapu išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Garsiajai „trojkai“ pritaikius net keturias 58-ojo straipsnio  pastraipas – 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovske. Kapas nežinomas.  1989 m. sausio 16 d. reabilituotas (pažymėjimas Nr. 198, 13 – 10/89).

2000 m. gegužės 7 d.  Romos Koliziejaus aikštėje Šventasis popiežius Jonas Paulius II paskelbė naujų Lietuvos kankinių, įrašytų į dvidešimtojo amžiaus Martirologiją, sąrašą, Tarp 114 paskelbtųjų yra ir Prano Dovydaičio pavardė.

xxx

1975 m. žymus išeivijos filosofas, mokslininkas ir visuomenininkas daktaras Juozas Girnius (1915 05 23–1994 09 13) Čikagoje išleido išsamią, beveik 800 puslapių  monografiją „Pranas Dovydaitis“. 2017 m. Lietuvos nacionalinis muziejus  monografiją išleido pakartotinai, papildydamas nuotraukomis, pridėdamas rubriką „Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo – 21“.

 REGNUM fondas  Vilniuje 2001 m. išleido 528 p. dr. Aldonos Vasiliauskienės monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“. Citatos publikuojamame straipsnyje paimtos iš  minėtos autorės  monografijos.    

Knygos „Akmenuotas patrioto kelias“ viršelis

Antras žymiai trumpesnis laikotarpis, apimantis nepilnus pusantrų metų – 1941m. birželio 14–1942  lapkričio 4 d. – nelaisvėje,  sovietų gniaužtuose. Tačiau būtina pastebėti, kad ir  Laisvoje Lietuvoje P. Dovydaitis 1932 m. buvo suimtas ir kalintas pusantro mėnesio. Suimtas kartu su prof. Juozu Eretu (1896 10 18–1984 03 13) ir Juozu Leimonu (1900 08 23–1963 05 04) už veiklą valdžios uždraustoje moksleivių ateitininkų organizacijoje. P. Dovydaitis kalėjo Marijampolės ir Bajorų (prie Kretingos) kalėjimuose. 

1940 m. sovietiniams okupantams uždarius VDU Teologijos – filosofijos fakultetą, P. Dovydaitis pasitraukė į savo ūkį Paprieniuose. Čekiškės parapijoje, prie Dubysos 20 ha sklypą  1935 metais jis gavo kaip Vasario 16-osios Akto signataras.

Tačiau šis pasitraukimas P. Dovydaičio neišgelbėjo. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas, be jokio teismo išvežtas į Sibirą. Kentėjo Starobel, Gari Nr. 10 ir Gari Nr. 47 lageriuose.

1941–1947 m. Sverdlovsko srities tremtiniai Juozas Šarka  (1912–2001) ir Petras Minutka, kalėję tame pačiame lageryje kaip ir prof. P. Dovydaitis, 1993 m. „Tremties archyve“ pateikė daug svarių duomenų. Pavyzdžiui, įvedant į lagerį kalinį, jis  buvo kruopščiai iškratomas. Petras Minutka apie  P. Dovydaičio kratą rašė: „Darydami kratą pas prof. Dovydaitį,rado maldaknygę ir rožančių. Kratą darantiems NKVD darbuotojams tai pasirodė pavojingi daiktai. Jie norėjo ir juos išmesti į šiukšlyną, tačiau profesorius net susistumdė su darančiais kratą. Išgirdau griežtus jo žodžius: „Galite iš manęs atimti gyvybę,bet rožančiaus ir maldaknygės neatiduosiu. Į šį triukšmą įsikišo vyresnysis ir pagaliau paliko profesoriui rožančių ir maldaknygę.

Juozas Šarkarašo apie  P. Dovydaitį kaip apaštalautoją, siekiantį, kad išvarginti, alkani kaliniai rastų atramą maldoje: „Kas kaip išmanė,taip save gelbėjo. Buvo nemaža ir tokių,kurie iš lagerinio pragaro bandė ištrūkti Dievo pagalba – malda. Barako kampe pasistatydavo Marijos ar kurio kito šventojo paveikslėlį,slapta atsivežtą iš namų, aplink pakabindavo baltas paklodes,sudarydavo altoriaus įspūdį ir po vakarienės (lėkštės pamazgų),kai kiti nueidavo miegoti,prie minėto altoriaus suklaupdavo po keliasdešimt maldininkų,kartais pašnibždom, kartais pusbalsiu melsdavosi iki vidurnakčio,o pamaldesni net iki 2 val. nakties. Toms pamaldoms ir dvasiniam gyvenimuivadovavo profesorius Pranciškus Dovydaitis, buvęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakulteto profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras,žymus katalikų veikėjas.

Jis pasiskelbė,kad turįs teisę klausyti išpažinčių,teikti sakramentus, duoti paskutinį patepimą,žodžiu, viską,ką gali kunigas, o gal ir vyskupas. Aš nežinau, ar jam tokia galia Katalikų Bažnyčios buvo suteikta,ar ne,bet buvo tikrai aišku,kad tos maldos atimdavo geroką poilsio dalį. Juk po sunkaus darbo reikalingas poilsis,o maldos atimdavo keletą valandų miego.  Vieną dieną prie progos aš kreipiausi mandagiai į profesorių ir sielos ganytojąžodžiais: „Profesoriau,ar jums neatrodo,kad tos ilgos maldų valandos atima dalį taip reikalingo poilsio ir ar iš viso galima malda Dievo išprašyti ką nors, kaip iš mažo vaiko žaisliuką. Juk jei Dievas yra visagalis,visažinis ir teisingas,tai, be abejo, Jis žino ir apie mūsų vargus ir kančias. Jei mes save alinsime nemiga, tai mūsų ir taip silpna sveikata visai sušlubuos. Pirmiausia Dievas padeda tiems, kurie patys stengiasi sau padėti. Aš ne prieš maldą, kuri tikinčiam praskaidrina nuotaiką,suteikia paguodos ir stiprybės,bet kai jūs ir po vidurnakčio dar meldžiatės,tai,mano supratimu, ar ne per daug?“Į tą mano pastabą Dovydaitis atsakė, kad jei Dievas leis sugrįžti Lietuvon,jis parašysiąs didelę knygą apie lietuvių vargus ir kančias Sibire. Dalis minėtos knygos būsią paskirta  ir mano asmeniui. Aš susidomėjęs paklausiau, o kuo gi aš lageryje pasižymėjau,kad esu vertas dėmesio jo knygoje,ir kaip aš atpažinsiu save. Kokie bruožai išskiria mane iš kitų? Jis tik pasakė, kad mano vardas būsiąs Bepoteris“,štai ten ir pamatysiu savo bruožus. Daugiau aš nieko Dovydaičiui nebesakiau,nes nenorėjau jo pykint... Bet vieną vėlyvą vakarą,kaliniams besimeldžiant,viesulu įgriuvo į baraką keletas enkavedistų,kurie puolė prie vadinamojo altoriaus,nuplėšė paklodes,papuošalus,sudraskė Marijos paveiksliuką ir maldininkus ėmė spardyti batais, mušti kumščiais šaukdami ir vadindami prakeiktais fašistais. Matyt,kas nors iš špėkųpranešė lagerio viršininkams,kad vyksta pamaldos. Po to užpuolimo maldininkai buvo atsargesni,išstatydavo sargybą.

Taigi, šis pasaulietis apaštalaudamas ne tik pats maldoje ieškojo stiprybės, siekė išlikti žmogumi, bet tapo visų barako tikinčiųjų vadovu. Ne veltui grįžusieji iš įvairių sovietinių Sibiro lagerių – „kurortų“  pasakojo, kad tik malda jiems teikė stiprybės ir padėjo išlikti.

Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma P. Dovydaičio byla Nr. P. 12293  (joje viena baudžiamoji, dvi sekimo ir viena kalinio asmens byla) teikia žinių apie profesoriaus tardymus – apklausas, apklausos laiką. Be „antivalstybinės veiklos“ Lietuvoje, profesorius apkaltintas dalyvavimu lageryje veikusioje grupėje „Lietuvių gelbėjimo komitetas“. 1942 m. liepos 13 d. Dovydaitis išgabenamas iš Gari lagerio į Sverdlovsko kalėjimą.

Baudžiamojoje byloje yra P. Dovydaičio 30 puslapių autobiografija, rašyta pirmomis dienomis Sverdlovsko kalėjime. Joje  ir tokie žodžiai: „Lietuvių tautai katalikybė buvo moralinė bazė,davusi jai galimybę ištverti pačius sunkiausius visokiausių engėjų laikus,išlaikyti savo tautinį veidą ir gimti naujam gyvenimui“.

Sverdlovsko kalėjime garsiajai „trojkai“ pritaikius net ketvertą pastraipų iš 58-ojo straipsnio,  profesorius Pranas Dovydaitis nuteistas sušaudyti. Bausmė įvykdyta 1942 m. lapkričio 4 d.  Daugelį metų artimiesiems sūnui Jonui Dovydaičiui (1914 07 12–1983 09 20) bei dukrai Laimai Dovydaitytei-Juškevičienei (1925 03 26–1994 09 30) teiraujantis, tik po 28 metų (1970 m.) Lietuvoje oficialiai įregistruota P. Dovydaičio mirtis – „mirė dėl širdies paralyžiaus“.

1969 m. vasario 28 d. raštu (Nr. 340/68) LTSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. O po 20 metų – 1989 m. sausio 16 d. reabilituotas (pažymėjimas Nr. 198. 13 – 10/89).

2000 m. gegužės 7 d.  šventasis popiežius Jonas Paulius II Romoje Koliziejaus aikštėje paskelbė 114 lietuvių kankinių – tarp jų ir Pranas Dovydaitis.

Visą jo veiklą savo posmuose atskleidė medikas filantropas dr. Albinas Šmulkštys (1918 01 02–2004 09 22) :

Kai moksleivių ateitininkų organizacija veikė slaptai,

Pranas Dovydaitis buvo to slapto veikimo dvasia ir vadas.

Į vadą jis neatrodė panašus.

Savo išvaizda jis priminė lietuvišką pakelės smūtkelį,kirviu aptašytą.

Rimta veido išraiška ir tvirtu stuomeniu jis buvo panašus į ūkininką

vidurio kaimo. Jis ir kalbėt mėgo paprastai,kaimišku žodžiu,

Kartais kiek sunkiu.

Tai šitą,gamtos jam duotą prigimtį Pranas Dovydaitis stengėsi

Atnaujinti Kristuje. Šia mintimi jis gyveno ir ją skelbė.

Daug kas, tai jausdamas,panoro jį sekti.

Marijampolės gimnazijoje buvo daug moksleivių, kurie žavėjosi

Slaptomis Prano Dovydaičio idėjomis. Tada jiems atrodė taip

Nesudėtinga, kilnu ir lengva bus visa atnaujinti Kristuje.

Kartą pavasarį, artėjant Prano Dovydaičio vardadieniui,mes

Surinkome ilgą sąrašą entuziastų – moksleivių ateitininkų.

Viršuje to sąrašo buvo nupieštas didelis erelis,išskėstais

Sparnais. Tai turėjo simbolizuoti mūsų vadą Pranciškų.

Moksleivių ateitininkų pirmininkas nuvežė tą sąrašą į Kauną.

Reikia spėti, kad Profesorius priėmė atvykusius jo sveikint

Santūriai. Savo entuziazmo jis nemėgo rodyti.

Jeigu dabar būtų galima surasti tą sąrašą ir peržvelgti kiekvieno

Pasirašiusiojo likimą,pasirodytų, kad daugelis išėjo Prano

Dovydaičio keliu, kuris buvo kalintas ir sušaudytas.

Klausimas,ar kam nors,bent iš tolo,pasisekė visa

Atnaujinti Kristuje? Ir mirdamas Profesorius:ar jis

Matė tą erelį,kuriuo mes jį vaizdavomės?

Dar sovietmečiu vienas pirmųjų P. Dovydaičio asmenybe ir darbais susidomėjo filosofas Jonas Balčius (1943 01 0 2–2017 10 17). 1976 m. mokslinėje spaudoje pasirodė pirmasis straipsnis, skirtas P. Dovydaičiui, o 1986 m. buvo apginta disertacija „Prano Dovydaičio visuomeninės ir filosofinės pažiūros“. Apie savo disertaciją profesorius rašė: „Mano disertacija, nepaisant visų jos trūkumų, išplaukiančių iš tuo metu priverstinai taikomos marksistinėsmetodologijos ir pasaulėžiūros,kurių laikymasis, kaip ir vaikščiojimas į leninines talkas,buvo visuotinai privalomas,  yra vienintelė tokio pobūdžio studija, skirta personalijai,t. y. vienam autoriui, asmeniui – P. Dovydaičiui. Kaip faktas ši monografija, manyčiau,gali būti vertinama tuo aspektu,kad šiuo darbu buvo prisidėta prie P. Dovydaičio įaugimoį lietuvių kultūrą, filosofinę tradiciją“.

1996 m. minit profesoriaus 110-ąsias gimimo metines, 18-oje Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos miestų bei miestelių vyko konferencijos, kuriose pranešimus skaitė ir prof. J. Balčius.

Pradėdamas konferencijų ciklą (Marijampolė, gegužės 11 d.), vyskupas Juozas Žemaitis MIC pamoksle kalbėjo: „Tai buvo neeilinio masto asmenybė. Prof. Juozas Eretas Praną Dovydaitį  charakterizavo taip: „Jis buvo tikra mokslo radijo stotis:priimtuvas,transformatorius ir siųstuvas“.Tai suprantama,nes jo nusiteikimas buvo būti ten,kur esi reikalingas ir gali būti naudingas. Bet kas svarbiausia:tarp daugybės darbų,begalinės įtampos,skubėjimo prof. Dovydaitis niekada neišleisdavo iš rankų pagrindinio savo gyvenimo tikslo ir labai rūpinosi, kad veikla nenustelbtų gyvo tikėjimo, ryšio su Dievu,su Kristumi. Ar tai nėra aktualu ir mūsų laikams? Ir šiandieną gresia pavojus pasiduoti laiko dvasiai,kuri pripažįsta ir vertina tik tai,kas medžiagiška, apčiuopiama,nepalikdama laiko ir jėgų pasirūpinti savo ir kitų nemirtinga siela.

Kasdienis prof. Dovydaičio gyvenimas buvo labai paprastas,asketiškas. Jo gyvenimo prasmė buvo rūpintis kitais, jiems tarnauti. Šį tėvišką jo rūpestį pirmiausia jautė studentai ir moksleiviai,kuriems kiek galėdamas padėjo.

Nors prof. P. Dovydaitis buvo uolus katalikas mokslininkas,jam svetimas fanatiškas siaurumas, atsiribojimas nuo kitaip manančių. Jis sakydavo: „Mokslas nėra nei krikščioniškas, nei antikrikščioniškas; jis yra pastangos rasti tiesą“, todėl buvo tolerantiškas įvairių krypčių sąžiningiems mokslo atstovams.

Brangieji,ar šiandien mums,katalikams, nereikėtų iš profesoriaus Dovydaičio pasimokyti tolerancijos, pakantumo vienas kitam,o ypač kitaip manantiems? Mes dažnai linkę tik save laikyti teisuoliais,neklystančiais,nenorime suprasti kitų gyvenimo sąlygų,kurios galbūt suformavo mums svetimą, nepriimtiną pasaulėžiūrą. Užuot skubėję teisti ir pasmerkti, pabandykime kitą išklausyti, ramiai aiškinti skirtingas nuomones.

Šviesus prof. P. Dovydaičio atminimas. Ypač brangus jis turėtų būti jaunimui, ateitininkams,katalikams mokslininkams... Paveskime šioje šv. Mišių  aukoje Pranciškaus vėlę beribiam Viešpaties gailestingumui. Tikėkime, kad Jis bus malonus savo ištikimam tarnui.

Profesorius P. Dovydaitis, ėjęs  akmenuotu patrioto keliu, išliko švyturiu, kviečiančiu mus į tikėjimą, meilę ir dorą, pasiaukojimą. Ši neeilinė asmenybė – puikus pavyzdys mums, įžengusiems į trečią  atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Gyvenimo tikslą matė gėryje. Žinoma garsi P. Dovydaičio frazė:

AŠ IEŠKAU IR RANDU MALONUMĄ PADARYDAMAS  BENT  KIEK  ŽMONĖMS GERA, PADIRBĖDAMAS  AUKŠČIAUSIAJAI  TIESAI, GĖRIUI  IR  GROŽIUI.

 

Atgal