ISTORIJA
02.13. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, didlietuvių ir mažlietuvių siekiai – laisvė
dr. Algirdas Matulevičius,
Istorikas, enciklopedistas
Laikraščio “Lietuvos Aidas“ skaitytojų prašomas, dalinuosi (ir primenu) savo mintimis, kaip buvo iškovota Lietuvos nepriklausomybė ir nuo 1918 metų Vasario 16-osios Akto (Nutarimo) paskelbimo kuriama suvereni, demokratinė, moderni, provakarietiško modelio valstybė, pilietinė visuomenė. Etninių lietuvių žemių ribose.
Kurti savą valstybę Lietuvos gyventojams didelė paskata ir motyvas buvo apie šešis šimtmečius (XIII a. – 1795 m.) gyvavusi galinga, viena didžiausių (bent iki 1569 m. unijos su Lenkija) Europoje daugiatautė tolerantiška Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimai. Istorinė atmintis – veiksmingas tautos gyvasties šaltinis. Susidarė palanki tarptautinė padėtis. Baigiantis didžiausiam ir kruviniausiam iki tol pasaulyje Pirmajam pasauliniam karui (1914-1918), 1918 metų sausio 18 d. įtakingiausios ir stipriausios pasaulyje valstybės – JAV prezidentui T.W.Wilsonui Kongrese paskelbus 14-kos punktų tautų apsisprendimo Deklaraciją, Europoje ėmė keistis geopolitinė padėtis. Žlungant arba jau žlugus Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos imperijoms, tų imperijų valdomose šalyse Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje ėmė kurtis tautinės valstybės. Kaip leitmotyvas skambėjo šūkis Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Nuo tada tapo galimas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartėjimas, netgi susijungimas: vienos tautos kamieno abi šakos, ta pati kalba, senasis gamtameldžių tikėjimas, papročiai. Bet abu kraštus skyrė ne tik valstybių (Rusijos ir Vokietijos) sienos, religija (katalikų ir evangelikų liuteronų), bet ir socialiniai ekonominiai, kultūriniai, švietimo skirtumai – Mažoji Lietuva bei visa Prūsija, provakarietiškos civilizacijos šalis, visose gyvenimo srityse pirmavo prieš Didžiąją Lietuvą bei ypač azijinio tipo atsilikusia Europoje Rusija. Nuo jaunumės tyrinėju Mažosios Lietuvos, lietuvininkų ir vokiečių santykių istoriją. Priėjau prie išvados, kad be mažlietuvių (ir JAV lietuvių) paramos (lietuviškos spaudos Mažojoje Lietuvoje bazė, knygnešystė), kai Rusijos režimas vykdė lietuvių kultūros bei kalbos etnocidą, kažin ar tokiu būdu ir tokia forma ir dargi 1918 metų pradžioje būtų atkurta Lietuvos valstybė. Ir nelabai trukdant per karą Lietuvą valdant Vokietijai.
Labai svarbu tautai turėti savo spaudą (apie Lietuvos Aidą – žemiau). Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto priešaušris, laisvės kovų pradžia – aušrininkų ir varpininkų politinė, visuomeninė, pilietinė ir kultūrinė veikla tautos labui – vaduojantis iš Rusijos kolonijinio režimo jungo. Iš aušrininkų ir varpininkų ilgainiui iškilo žymūs Didžiosios ir Mažosios Lietuvos politiniai, visuomenės veikėjai, kultūrininkai, valstybininkai, literatai, rašytojai. Kūrėsi lietuvių inteligentijos sluoksnis, gausėjo elitas. Vaizdžiai tariant, taip grūdinosi plienas.
Mažojoje Lietuvoje – Ragainėje, Tilžėje leidžiami žurnalai (tada vadinti laikraščiais) Aušra (1883-1886), Varpas (1889-1905) tapo lietuvių, tai yra Didžiosios Lietuvos didlietuvių, tautinio atgimimo centrais, o jų organizatoriai, redaktoriai, ideologai dr.J.Basanavičius, M.Jankus, V.Kudirka ir kiti – laisvės šaukliais ir vėliavnešiais (šio rašinio autorius, remdamasis XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios neskelbta tautinio sąjūdžio veikėjų korespondencija, 2017 m. parašė knygą Tautos žadinimo šaukliai).
dr. Algirdas Matulevičius, Istorikas, enciklopedistas
Antanas Smetona
Antanas Smetona
Vilniaus konferencijos (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) prezidiumas ir sekretoriatas. Šios konferencijos metu buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Iš kairės į dešinę: Peliksas Bugailiškis, Kazys Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas. Vilnius, 1917 m. rugsėjo mėn.Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-05864
Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. valstybės Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; iš kairės stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Vilnius, 1918 m. vasario mėn. Fotografas A. Jurašaitis.Lietuvos centrinis valstybės archyvas. A073-P0955
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviškos spaudos leidėjai Tilžėje (1898)
Jau nuo Aušros laikų glaudžiai bendradarbiavo didlietuvių ir mažlietuvių šviesuoliai, drauge Mažojoje Lietuvoje leido Rusijos valdžios uždraustą lietuvišką spaudą (1864-1904 m. lietuvių kalba buvo pašalinta iš Didžiosios Lietuvos viešojo gyvenimo, uždrausta lotyniška abėcėlė, prievarta brukama rusiška kirilica, arba vadinamoji graždanka). Aušrininkai, vėliau varpininkai susitikinėjo tarpusavyje, aptardavo ir politinius reikalus. Vienam iš svarbiausių Aušros organizatorių, ideologų J.Basanavičiui jau tada buvo kilusi idėja „siekti lietuvių tautai laisvės“. A.Nezabitauskis monografijoje Jonas Basanavičius (Kaunas, 1938; Vilnius, 1990) apibūdina jį kaip „tautos patriarchą, kuris įkopė į mūsų tautinio atgimimo sostą, išaugo į genialų politiką, gilų mokslininką.“ Bibliografas, kultūros istorikas, pedagogas prof. Vaclovas Biržiška, tų laikų žymi asmenybė, pabrėžia, kad dr. J.Basanavičius – tai „lietuvių moralinis prezidentas, kuris stovėjo aukščiau už partijas“. Jo bendražygis, kurį laiką redagavęs ir leidęs Aušrą ir Varpą, buvo Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, jau XIX a. II pusėje pareiškęs, kad „Mažoji Lietuva norėtų būti suvienyta su Didžiąja Lietuva“. Jis buvo 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės Deklaracijos, arba Akto, vienas organizatorių ir signatarų, 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo veikėjų. Šiuo Aktu Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba (24 nariai) pareikalavo, kad Mažoji Lietuva susijungtų su lietuvių tautos kamienu – glaustųsi prie atkurtos Lietuvos valstybės. Taigi šių metų rudenį švęsime Mažosios Lietuvos nepriklausomybės nuo Vokietijos deklaravimo šimtmetį. Apie tai planuoju parašyti, minint šią sukaktį.
M.Jankus, būdamas kitos, Prūsijos karalystės bei Vokietijos pilietis, 1904 m. pradžios laiške, pasirašęs „Prūsijos valstiečiu“, Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge veikiančiam Vyriausiajam cenzūros komitetui grasino: lietuviams būtina grąžinti spaudą lotynišku raidynu, nes „dėka nepalaužiamos lietuvių tautos energijos ši kova būsianti begalinė, blogiausiu atveju, iki tokio politinio perversmo, kuris iš pamatų sukrės Rusijos valstybę ir atvers naujus rusų minties kelius (...). Žurnalo Varpas atsakomasis redaktorius prieš Prūsijos valdžią ir redakcijos atstovas Mažojoje Lietuvoje bitėniškis M. Jankus pranašauja: „Ateitis pasmerks rusų, vokiečių prispaudėjus, lenkų ponus ir veidmainius kunigus“. „Kol Saulė danguje, tol kalba gyva turi būti“. Čia tinka pabrėžti, kad aušrininkų ir varpininkų veiklos laikotarpiu dauguma Lietuvos katalikų kunigų buvo sulenkėję arba lenkai ir varė polonizacijos politiką, smerkė lietuvybės šauklius ir gynėjus. Nuo 1918 metų kuriant Lietuvos valstybę, daugėjo lietuvių kunigų, atsirado vyskupų (pirmasis lietuvis Vilniaus vyskupas, 1918-1925 m., buvo teologijos daktaras dr. prof. Jurgis Matulevičius-Matulaitis). Katalikų bažnyčia tapo ne lietuvių lenkinimo, bet lietuvybės tvirtinimo židiniu. Aktyvi veikla prieš Rusijos imperialistinio kolonijinio režimo pavergtoje Lietuvoje vykdomą totalios rusifikacijos, pravoslavinimo ir lietuvybės naikinimo politiką buvo kovų dėl Lietuvos laisvės pradžia. Žymus Mažosios Lietuvos visuomenės, politinis ir kultūros veikėjas, ryžtingas kovotojas Jonas Vanagaitis, bręstant 1905 m. revoliucijai, savo leidžiamame laikraštyje Birutė obalsiu paskelbė: Aš noriu, kad Lietuvoje būtų audra. Jis atstovavo mažlietuviams Didžiajame Vilniaus Seime (1905 m. gruodis), kurio priimtoje Rezoliucijoje pareikalauta Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. Seimas pabrėžė, kad dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu <...>, geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka. Per 1905 metų tautinę revoliuciją (A.Tyla, 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime. Vilnius, 1968) vietoj rusiškų imta kurti lietuvišką valsčių savivaldą, lietuviškas mokyklas, politines visuomenines organizacijas. Tai svarbus etapas į nepriklausomybę.
Prasidėjus I pasauliniam karui (1914-1918) ir Vokietijos kariuomenei 1915 m. „išvadavus Lietuvą iš rusų žiaurios okupacijos“, jau 1916 m. vasario 12-14 d. Berne (Šveicarija) lietuvių veikėjų Konferencijoje pirmą kartą pareikalauta Lietuvos nepriklausomybės. Viltys buvo siejamos su Vokietija. Būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras, aktyvus valstybininkas, istorikas ir diplomatas Petras Klimas, vertindamas 1917 metų įvykius, rašė: „Ginčų ginčai virė dėl orientacijos [Lietuvos – A.M.]. Bet niekas negynė rusiškos orientacijos. Klausimas sukosi tik apie glaudesnį ryšį su Vokietija <...>, rūpėjo su kieno nors pagalba maksimumą laisvės ir nepriklausomybės (atsiminimai Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-1940 m., Vilnius, 1991. p.5).
Kitas logiškas etapas – 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, kurioje dalyvavo 222 iš viso krašto gyventojų deleguoti atstovai, priimta Rezoliucija kurti laisvą demokratinę Lietuvos valstybę, taip pat išrinkta lietuvių tautos valią vykdanti institucija Lietuvos Taryba. Legitiminė valdžia. Šios 1917 m. gruodžio 11 d. Pareiškimu (Deklaracija) paskelbta apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Vokiečių okupacinei civilinei valdžiai reikalaujant, Pareiškimo antroje dalyje rašoma apie ryšius su Vokietija (susisiekimo, valiutos, muitų, karinius). Šiame išsivadavimo etape tai buvo išmintingas, pirmiausia Lietuvos Tarybos, politinis ir diplomatinis sprendimas. Svarbu, kad Vokietijos valdžia neprieštaravo lietuviams įsteigti Lietuvą atstovaujančią instituciją Lietuvos Tarybą (su kuo gi vokiečiai derėsis – su Antanu, Petru ar Jonu?) ir kurti savą valstybę, o ne užgrobti kraštą; tik reikalavo tam tikrų saitų su ja. Lietuvos gyventojai reikalavo pilnos nepriklausomybės. Reikėjo skubėti taip, kaip buvo padaryta 1990 m. kovą. Jau nuo 1918 m. sausio pradžios Taryboje vyko audringos diskusijos. Keturi nariai trumpam buvo pasitraukę iš Tarybos. Steponas Kairys, numatydamas, kad ilgainiui Vokietija pralaimės karą, reikalavo skelbti nepriklausomybę kuo greičiau ir be jokių ryšių bei įsipareigojimų jai. Nugalėjo diplomatija ir pareiga Tėvynei. Lietuvos Valstybės Tarybos oficiozas laikraštis „Lietuvos Aidas“ rašė, kad Lietuvių konferencija esanti „tikra Lietuvos atstovybė“, kad Konferencijoje dalyvavo žmonės <...>, suvažiavę iš visos Lietuvos, iš visų jos vietų ir kampų, galima sakyti, nuo visų jos partijų, srovių ir krypsnių ir nuo įvairių jos gyventojų sluoksnių. Tad Konferencijos žodis yra visos Lietuvos žodis“ (Svarbios sukaktuvės. Lietuvos Aidas, 1918 m. rugsėjo 26 d. Nr.92).
Didlietuviai žinojo, kad ir Vokietija nėra demokratinė valstybė, o imperija, kurioje vykdoma mažlietuvių germanizacija; bet Prūsijoje jau buvo sukurta provakarietiško tipo visuomenė. Nelyginant su žiauria lietuvių tautą naikinančia rusifikacija. Skaitytojui priminsiu, kad Vokietijos imperatorius ir kartu Prūsijos karalius Wilhelmas II (lietuvininkų, arba mažlietuvių „globėjas“) norėjo sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja, bet priklausomą nuo Vokietijos. Imperialistinė carinė Rusija su Lietuva elgėsi vien jėga, gyventojų trėmimais, žudymais, kalinimais – kaip ir visais laikais). Tad nenuostabu, kad atsilikusio gamybos būdo Rusija nepasinaudojo ten nuo karo pradžios pasitraukusių lietuvių veikėjų 1914 m. rugpjūtį parengta labiau prorusiška Lietuvių deklaracija (Gintarinė deklaracija) Rusijos imperatoriui, Dūmai, ministrui pirmininkui: po Rusijos erelio sparnu apglėbti Didžiąją ir „išvaduotą“ Mažąją Lietuvą. Bet Deklaracijoje pateikti ir lietuvių etnopolitiniai savarankiškumo argumentai: lietuviai nesą nei lenkai, nei rusai, primenama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija. Netiesiogiai teigiama, kad lietuviai turi ir savo politinių tikslų, nes „artinasi valanda įvykdymo lietuvių tautos svajonių, iš tiesų žilųjų: savo pradžią ima jie nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo“. Parengė Vilniuje J.Basanavičius, D.Malinauskas ir St. Šilingas.
Rusijoje plėtojantis suirutei ir bolševikams 1917 metų lapkričio 7 dieną įvykdžius valstybinį perversmą, o Vokietijos pozicijoms kare silpnėjant, Lietuvos Taryba (jos pirmininkas Antanas Smetona) 1918 m. vasario 16 d. Nutarimu paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje.
Istoriniam posėdžiui pirmininkavo Didžiosios Lietuvos patriarchas, aušrininkas, labiausiai nusipelnęs lietuvių tautai (nuo XIX a. antrosios pusės) Jonas Basanavičius (vėliau – A.Smetona). Tai buvo labai drąsus lietuvių tautos, bręstančios pilietiškos demokratinės visuomenės sprendimas: teisiškai legitimiai, visuotinai pritariant daugumai šalies gyventojų, išsiveržti iš vergijos (prisiminkime Sąjūdžio sėkmingą kovą, veržiantis iš sovietinio režimo). Kaip rašė Leninas, iš Rusijos – tautų kalėjimo. Svarbu, kad atkuriama Lietuvos valstybė nutraukė bet kokius ryšius ne tik su 120 metų ją okupavusia ir engusia Rusija, bet ir su Vokietija, su kuria, kaip minėta, 1917 m. gruodžio 11 d. buvo sudaryta „draugystės“ sutartis. Man atrodo, truputį skyrėsi vokiečių okupacinės administracijos, generolų požiūris į Lietuvos ateitį nuo Vokietijos vyriausybės, imperatoriaus. Okupacinė valdžia, ypač iš pradžių, trukdė Lietuvos valdžiai dirbti. Vasario 16-osios nepriklausomybės Aktas (Nutarimas) – tai unikumas Lietuvos istorijoje, pakartotas išsivadavus iš sovietijos 1990 m. Kovo 11 dienos Aktu. Išmintinga diplomatija, apsukri politika pasinaudojus palankia tarptautine padėtimi. Prisimintina, kad Lietuvos Tarybos nariai (20) buvo išsilavinę, veiklūs, pilietiški, nemažai jų užsienyje baigė aukštuosius mokslus, įgijo patirties Vakarų civilizacijoje, demokratijos pagrindų. Buvo kuriama moderni, provakarietiška valstybė.
Palyginkime Sąjūdžio Tarybos narius, jos vadovą ir išmintingą, drąsią, nuoseklią ir tvirtą politiką; masinį liaudies, tautos palaikymą ir laimėtą kovą išsiveržti iš galingos didžiulės sovietinės komunistinės imperijos veikiausiai buvo sunkiau, sudėtingiau nei 1917-1918 metais. Dr. J.Basanavičiui kiek pasitraukus iš politinės veiklos ir tęsiant jam mielą mokslinę ir visuomeninę veiklą, Lietuvos gyvenimo vėliavnešiu, išmintingu, autoritetingu valstybės vadovu logiškai tapo A.Smetona. Per karą ir po jo jis sumaniai diplomatiškai laviravo tarp didžiųjų valstybių.
Jau 1918 m. vasario 19 d. Nepriklausomybės Aktas (Nutarimas) buvo paskelbtas Lietuvos Tarybos oficioze Lietuvos Aide (įsteigtas 1917 m. rugsėjį) ir redaguojamas A.Smetonos). Džiugi žinia pasklido po visą kraštą ir užsienyje. Paskelbė net kai kurie vokiečių laikraščiai! Jau kovo 23 dieną Nepriklausomybės Aktą pripažino (tiesa, remdamasis 1917 m. gruodžio 11 d. sutartimi tarp abiejų šalių; jos atžvilgiu tai suprantama) Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II, o 1918 m. spalio 5 dieną Akto tekstas buvo paviešintas Vokietijos Reichstage. Jame kancleris Maxas von Badenas paskelbė tautų apsisprendimo teisę. Spalio 20 dieną Lietuvos Valstybės Tarybos (taip vadinama nuo liepos 11 d.) prezidiumas gavo kanclerio atsakymą, kad sutinkąs dėl Lietuvos valstybės Vyriausybės (Ministrų kabineto; jame buvo ir gudų, žydų atstovų ministerių) sudarymo (sudaryta lapkričio 11 dieną; ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, nuo gruodžio 26 dienos – Mykolas Sleževičius). Dar 1918 m. kovo 3 d. Vokietijai ir Sovietų Rusijai Lietuvos Brastoje (Brest Litovsk; dab. Brest) pasirašius taikos sutartį, Vokietija papildomu dokumentu pasižadėjo Baltijos šalių likimą spręsti pagal gyventojų norą. Vokietijai ypač svarbi buvo Lietuva. Lietuvos Tarybai pavyko iš Vokietijos gauti iš pradžių 100 milijonų markių paskolą stiprinti valstybę, organizuoti kariuomenę. Kurti Lietuvos valstybę palengvėjo, kai 1918 m. lapkritį Vokietijoje kilo revoliucija, šalis paskelbta respublika, o lapkričio 11 d. baigtas I pasaulinis karas, kurį Vokietija pralaimėjo. Jos saksų pulkas padėjo besikuriančiai Lietuvos valstybės kariuomenei (savanoriams) 1919 m. sumušti į šalį įsiveržusius Sovietų Rusijos bolševikų pulkus ir juos išvyti. Suprantama, tokie veiksmai buvo daromi dėl kintančios tarptautinės padėties ir bolševikinės Rusijos agresijos grėsmės. Nepaisant Vokietijos savanaudiškų politinių tikslų, ypač pirmaisiais karo metais, okupacinės kaizerinės kariuomenės savarankiškų griežtų veiksmų, Vokietijos vyriausybė nedraudė, netgi pageidavo, kad Lietuvoje būtų sudaryta tautos atstovaujamoji institucija (Lietuvos Taryba) – su kuo galima būtų derėtis dėl krašto ateities. Vokietijos vyriausybė ir vėliau elgėsi, keičiantis politiniams įvykiams, palyginti humaniškai, kaip draugiška kaimynė – pirmoji pripažino de jure Lietuvos nepriklausomą valstybę. Kodėl kitos šalys žymiai vėliau? Kad taip būtų elgusis nacių Vokietija per II pasaulinį karą: „išvaduotoms“ iš Sovietų Sąjungos tautoms suteikusi laisvę!?
Žymus istorikas akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, remdamasis archyviniais dokumentais, parašė originalią monografiją Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio (Vilnius, 2004). Lietuvių tautos pilietines patriotines ir politines nuostatas atspindi įvairių kaimų, seniūnijų, valsčių, miestų ir miestelių gyventojų, draugijų ir organizacijų, taip pat pavienių asmenų rėmimo pareiškimai, padėkos Lietuvos Tarybai, raginimai greičiau skelbti nepriklausomybę. Jie buvo spausdinami Lietuvos Aide. Juos knygos autorius plačiai ir išsamiai publikuoja. Tikslas - atskleisti Lietuvos gyventojų pilietinę raišką, jos formas ir pilietinės savimonės regionines ypatybes sudėtingiausiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu <...>. (psl.5). Pareiškimai rašyti lietuvių kalba, netgi ištisomis šeimomis! Tai neoficialus lietuvių tautos referendumas. Koks patriotizmas, pilietinės savimonės branda kurti savą demokratinę valstybę!
Pilietiškumą, didžiavimąsi sava valstybe nuosekliai ugdė ir lietuviška spauda, mokykla, Katalikų bažnyčia, visuomeninės draugijos ir organizacijos. Tai aktualu mums ir šiandien.
Daug nuveikė informuodamas apie įvykius krašte, šviesdamas žmones ir keldamas jų patriotizmą bei pasiryžimą ginti jauną valstybę, Lietuvos Tarybos, vėliau pavadintos Lietuvos Valstybės Taryba, laikraštis (nuo 1918 m. dienraštis) Lietuvos Aidas (tokią pareigą atlieka ir šiandieninis Lietuvos Aidas, vienas profesionaliausių ir tautiškiausių periodinių leidinių). Minėtas A.Nezabitauskis apie jo leidimo pradžią džiaugdamasis rašė: „Užtat kokio džiaugsmo šviesesniems žemaičiams padarė „Lietuvos Aido“ pasirodymas. Žmonės su tam tikru pamaldumu jį sutiko ir instinktyviai juto, kad su tuo laikraščiu įspindo nauja viltis ir troškimai <...>. „Lietuvos Aido“ pasirodymas buvo pirmas mūsų nepriklausomo gyvenimo vilties spindulys ir tolimame žemaičių kaime“ (A.Nezabitauskis Karas mūsų žmonių nepalaužė/straipsnių rinkinys Lietuva Didžiajame kare. Sudarytojas Petras Ruseckas. Vilnius, 1939, p.55). Tai buvo ir moralinė parama Lietuvos Tarybai.
Vėliau paramą Lietuvos Valstybės Tarybai, kaip Lietuvos aukščiausiajai valdžiai, išreiškė ir Mažosios Lietuvos intelektualai (Vydūnas, Jonas Vanagaitis, kunigas dr. Vilius Gaigalaitis, Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis ir kiti), lietuvininkų atstovaujamoji institucija Mažosios (Prūsų) Lietuvos Tautinė Taryba, pareiškusi valią 1918 m. lapkričio 30 d. Deklaracija susijungti su atkurta Lietuvos valstybe (jau be „maskolių“ ir be „lenkomanų“), tai yra į vieną Lietuvos demokratinę valstybę.
Taigi, abiejų Lietuvų inteligentai ir kiti (pvz., genialusis vokiečių mąstytojas, humanistas Georgas Sauerweinas) neretai išvien kovojo dėl laisvės ir nepriklausomybės. Iš pradžių, bent XIX a. – XX a. pradžioje, lietuvininkai (mažlietuviai) padėjo didlietuviams, o 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, pastarieji padėjo mažlietuviams kovoti dėl laisvės ir susijungimo į vieną tautą.
2018 metai – ir didlietuvių, ir mažlietuvių valios gyventi nepriklausomiems išreiškimo šimtmečio šventė. Tad švęskime drauge!
Atgal
.jpg)
(1).png)
