ISTORIJA
03.29. Pakelės liepa (Iš atsiminimų)
Aleksandras Šidlauskas
1.Kelias į mokyklą
Pasikeitė mano gimtasis Giedraičių kaimas, sumažėjo sodybų, jaunimas išsikėlė gyventi į miestus. Mano tėvų kartos žmonės ilsisi Pašušvio smėlio kalnelyje, o apie buvusį dievdirbį. Antaną Liutkų jau, regis, ir atmintis išblėso. Tiktai darbštusis batsiuvys Pranas Dzvėga, bitininkas Vladas Čapauskas, jaujininkas Petras Skačkauskas ir visų galų meistras Marcelinas Šimkus vis dar prisimenami, geru žodžiu paminimi. Gražios kaimynijos būta, visų pas visus talkauta, kartu į šv. Baltramiejaus ir švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus vykta, švęsta vardadieniai. Ilga būtų buvusi kaimo istorija, jeigu savo laiku būtų buvę pavaikščiota po trisdešimt dvi kaimo sodybas, pabendrauta su Litvinais, Jankauskais, Mikalajūnais, Šimkais, Daukšais, Korbutais, Tautkais, Lisauskais, pafotografuoti rūtų darželiai, pjaustinėtos langinės, audimo staklės, vis palinguojančios svirtys, baltoji vieškelio juosta, nuošalūs gojeliai su grybingomis vietomis, rūkstantys gryčių kaminai, sulos ąsotėlis priglaustas prie beržo.
Sentimentais ir prisiminimais labiausiai imama gyventi, peržengus septyniasdešimtmetį, kai gimtasis kaimas dar ir dar kartą nusišviečia ryškiausiomis spalvomis, kai vėl ir vėl mintyse imama kalbėtis su tėvais, giminėmis ir buvusiais kaimynais. Daug darbų vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje dirbta, gamta grožėtasi, sodelyje po obelimi pasakos skaityta, Žadikėje žūklauta ir puškentasi, miškuose paklaidžiota, per plačią Gulbinų laukymę ir Spirgiškį į mokyklą eita, į turgus ir bažnyčias važiuota, tolimi giminės lankyta. Kai kas, tiesa, sugulė į rankraštinius atsiminimų sąsiuvinius, o kai kas iš sapnų padangės sukyla, bet dažnas kelio vingis, pakelės kryžius, tiltas per upę, tvarkinga, gėlėmis nusiklojusi sodyba, kilometriniai žymenys, debesų drobulės, vis besitęsiančios iš vakarių pusių į rytus, dar laukia manęs, kad vaikystės akimis vėl pažvelgčiau į tą vietą, kai tėvai dar buvo jauni, kai į mokslus veržte veržtasi, o Gužupis per polaidį, šoktinai buvo peršokmas.
Ir netikėtai sumanyta pėsčiomis nužengianti iš savojo kaimo į Grinkiškį, kur septynetą metų mokytasi baltojoje antkalnio mokykloje. Bet kad arkliai dar „nepakinkyti“, norisi pavaikščioti po Giedraitiją, mažąjį vaikystės ir paauglystės rojaus kampelį, atidomis aplinkui pasidairyti, daug ką prisiminti ir tarsi nedidelės kelionės vadovu pabūti, baltuoju vieškeliu nupėstuoti iki Gegužinės Saunorio dvarvietės, mesti žvilgsnį link Mikailiškių, o paskui pamiškės vieškeliu nukakti iki Bargailių pradinės mokyklos (čia mokytasi dvejus metus), paskui pasukti link rytų ir pažvyruota kaimo keliūte vėl ateiti iki kryžkelės ąžuolo su greta iškilusiu kryžiumi, po to dar žvilgterti į Trakų ir Martinaičių pusę, pažiūrėti, ar Žadikė tuo pačiu bėgsmu neša Praviršulio ežero ir pelkynų vandenis, kurių laukia nekantrioji Šušvė, kuri savo glėbin dosniai priima Gomertą ir Beržę. Aplinkui beržynėliai ir alksnynų guotai, o žingsniu tolėliau – Pagojaus, Gegužinės, Martinaičių, Spirgiškio ir Balandiškio miškijos, pilnos voveraičių, ruduokių, kazlėkų, raudonviršių. Žemės apsukui derlios, nes juodžemingos, raudonieji dobilai gudriai vilioja bites, o cukriniai runkeliai virste virsta iš vagų. Tai, kas parašyta „Šiaulėnų“ ir „Grinkiškio krašto“ kraštotyrinėse monografijose tikte tinka ir mano tėvų gyvensenai, nes panaši šneka, drimbloti arkliai, kalvės ir malūnai, kalneliai ir priekalnes, baltaskarės ir baltakepurės galvos. Sekmadieninis ragaišis bei Velykų ir Kalėdų pyragas to paties gardumo. Ir tos pačios pokario partizanų žygių žymės, ir tie patys tremties gyvuliniai vagonai netoliese nubildėjo į niūrius rytus.
Tėvai vis minėjo, kad čia Balio Buračo dviračiu važiuota, Grinkiškio kapinėse buvę du Vinco Svirskio kryžiai fotografuota, Šušvėje pasimaudyta. Dar neskubėk, žirgeli, į Gulbinų ir Pašušvio padangę, nes tebevilioja tie uždari Giedraičiai, kurių sodybų varteliai visuomet kiekvienam pakeleiviui atviri, tiktai pažadikio koplytėlė seniai nuvirto. Ji buvo apsodinta geltonais laukiniais ilgakočiais jurginais. Nežinia, ar dažni stribukų važiai kreivomis pažiūrėjo į šventą dievdirbio kūrinį? Įdrėkusiose pievose ir priepelkėje mito juodmargės karvės tarsi kokie tešlainiai, o gegužinės mojavos į erdvoką Mikalajūno svetainę sutraukdavo ir senoles, ir jaunimą vis šioks toks pažmonys po nenuoilsios pavasarinės darbo dienos. Ne, ne žemės ūkio darbai nevargindavo tiktai rankas ir kojas, bet kaimiečio dvasia visąlaik liko pakylėta, pamaldi ir rytdiena pasitikinti. Smarkūs rudeniai vakarų vėjai guviai įsukdavo Levikaimų, Mikailiškių, Bargailių, Giedraičių vėjo malūnų sparnus; girgždėjo sąsparos, traškėjo didračių krumpliai, uržėjo dvejos malimo ir pikliaus girnos. Valstiečiai, laukdami savo malos, pokštaudavo, ilgas tabako suktines dūmindami, paskui buvo „Giedros“, vėliau „Šušvės“ kolūkiai su savo ūkiniais nuopoliais ir tam tikrais atsigaivelėjimais.
Jau pats laikas sukti ienas Gulbinų linkui, nes mokyklos langai laukia būrio mokinukų, kurie kas dviračius pro Pašušvį, kas palenkčiom tiesiai per erdvią laukymę ir gūdųjį Spirgiškį nukepėstuodavo į savąją klasę. Pakeliaukime žvyrkeliu į Pašušvį, seną bažnytkaimį, kuriame neseniai prie savo tėvų atgulė garsioji aktorė Rūta, save laikiusi tikra pašušvė. O Gulbinų kaimai – rimtas didkaimis. Dešinėje – keletas pakrūmėn, o vidurlaukyje – didžiažemių ūkiai, abipus kelio, kaip įprasta, sodyba netoli nuo sodybos, paupėnų nedaug, jiems reikia brastos vienon ar kiton pusėn, o šiauriau – dar viena kaimyninė juosta, kuriems čia pat Balandiškių miškas su partizanų žeminėmis. Žadikė – tai Bargailių, Giedraičių ir Gulbinų arterija, prie kurios dažniausiai siaudinėdavo vaikiščiai su meškerykočiais ir šeimininkės su skalbiniais praskalavimui. Ir arkliai, ir karvės girdyta, ir šviežiai pasodinta rasoda pavakariais laistyta bei po mėšlavežio, šienautės ir bulviakasio įdirbių maudytasi, nes vietomis (prie tiltų, prie akmenų sąvartų) gylis tiko „šuniukais“ paplaukiota.
Nuo gimtojo kaimo tilto skubame įkalnėn, stabtelime prie kryžiaus, pastatyto 1947 metais, o vėliau, jau supuvus, pirmininko Stanislovo Naujokaičio noru kryžius buvo naujai padirbdintas. Pirmininkas gavo, savaime suprantama, partinę nuobaudą, bet kolūkiečių pasitikėjimas juo dvigubai išaugo. Kitoje kelio pusėje dar smetoninėje Lietuvoje buvo pastatytas medinukas, nedidelė pieninė, į kurią vėliau įsikėlė Pranas D. Ir tvarkėsi savo šešiasdešimtyje arų. Abipus kelio pavasariais vyrai su paaugliais savo sodybos ribose išvalydavo griovius, o kas kilometras ties Šidlauskų ir Adomaičių sodybomis šalikėlėje stovėjo aukštoki betoniniai stulpai, žymintys kilometrus (iš Grinkiškio į Šaukotą).
Štai ir Prano Girštauto kalvė, vis dundanti, vis gyvu žaizdru alsuojanti. Mano tėtis, įsigijęs kalvystės „diplomą“ Vaitiekūnuose netolimam kaimynui nebuvo konkurentas, nes didžiąją darbo laiko dalį dirbo vėjo malūne. Kiekviename kaime buvo nemažai bendrapavardžių žmonių. Štai Gulbinijoje garsėjo Turkai, Krikštanavičiai, Jacynos, Poškai, Mirončikai, o to paties kaimo jaunuolių vedybos buvo dažnas reiškinys. Tėvai atrėžė žemės gabalą jaunai šeimai – tvarkykis, kurkis, augink vaikus, plėsk giminės būrį. Ir dar žodis kitas apie Girštautą. Stipriarankis kumštininkas, naminukės mėgėjas, moteriškių pagrabinėtojas, savaitgalio pavakarėmis ateidavo pas kaimynus pasikieminėti, likusio pošventinio alaus putos pauostinėti Mažvaikiai vengdavome kalvio, nes, žinok nežinojęs, kada jis „grūšią“ į pakaušį įsuks ar už ausų patampys. Ne iš pikto buvimo... O kas šalia su kojiniu „Zingeriu“ vis matuoja, kerpa, naują siūlą adaton veria, šnekučiuojasi su savo klientais? Tai palaidaplaukis Stanislovas Levickas, trijų ar keturių kaimų siuvėjas, keliauninkas iš vienos gryčios į kitą. O pašnekos pilnas kambarys ir priemenė, o kvatojasi taip, kad kaimynuose girdėtis. Siūva nariai, daugiau vyrams, mažiau moterims, bet paslankus, ne melagis, ne koks sukčius kieminėtojas. Pasišnekėjimas su juo daugelio paauglių buvo mėgiamas. Pats viengungis mėgo papokštauti ir su mažais, ir su didesniais.
O vieškelis, jau įdžiuvęs vėlų pavasarį, vis matuoja žingsnius į žiemryčius. Sodybos jaukios, sodeliai vešlūs, pakelės šermukšniai jau apsibaltavo baltais žiedais, o vakaris vis veja debesų drobules į rytus, kalbėdamasis su kitais malūnų sparnus sukančiais vėjais. Žadikė kairiuoja šiek tiek nuošaliau, vis pasidairydama, ar jos nepralenkė baltoji vieškelio juosta. Ji ką tiktai praplaukė pro buvusio žydo Šmuilos vandens malūną, kurio ratas smarkiau sukdavosi tiktai per pavasario potvynius ir rudeninių liūčių patvanas.
Rausvažandžiai Gulbinų molynai noriai augina raudonąjį dobilą, galvijų skanėstą ir cukrinį runkelį, kurio lapus per burokų kasybą šlemšte šlemščia visi keturkojai tvarto gyventojai. Anot Pauliaus Širvio „... ir nusinešė saulę miškai“, tik vakaro gaisos įrausta lyg jaunamartės skruostai prieš vestuvinį naktigultą. Dar retai kas prasuka dviratį, o firminiai išeiginiai kelmiškių gaminami ratukai įsuka tiktai kas į devintą ar dešimtą sodybą. Ne išdaigos ir kiti buities mandrumynai ano amžiaus viduryje terupėjo valstiečiui. Jo gyventa dorai, bet pinigas buvo skaičiuojamas labai rūpestingai ir kruopščiai.
Štai tvarkinga Juozo Adomaičio sodyba, o netoliese ir Petro Armono gyvenimas. Abu darbštūs staliai, panagūs kiemų šeimininkai, pirmieji talkininkai ką nors uždengti, nutašyti, obliuoti, sukalti, nudažyti. Tokie žmonės – kiekvieno kaimo neišmatuojamas turtas. Štai ir Baltramiejus Turkus, kurio broliai „nubėgo“ anapus upės, o jo išlakinė kriaušė, nuo vėjo pasvirusi, rudenais nusibarsto saldžiarūgščiais grūšiukais. Kai kas įsigudrindavome anksčiau keltis, kad surinktume kelias nuobiras ir paslėptume mokyklinėje dėželėje su pasaitėliu per petį. Anapusinis brolis Vladas Turkus, tikrų tikriausias kaimo milžinas stipruolis, aukštas, plačiapetis, didnosis vyras, kuris centnerinius maišus mėtydavo svirne lyg kokius pusmaišėlius. Gulbiniškių žemė išduodavo brandaus miežio grūdą, bet šešiaeilių pushektaris Turkynėje visuomet suboluodavo. Kokia šventė ar kitoks povaišis apsieis be kvortos alaus (o gal ir naminės butelaičio). Niekaip neapsieis, nes tas rudas miežio gėrimėlis ir maistas, ir vaistas, – visa reikalinga vartoti tiktai laiku ir su saiku. Užsvirnėje į debesynus šaute šaudė apynių kartys, apsivijusios prikliais apynojais. Turi miežį ir apynį – bus alaus.
O ten toliau šiaurėnuose jau pūpso dvi Mirončikų sodybos, broliai niekur neišsilakstė, neišsikieminėjo po svetimas parapijas. Čia pat jaukiau ir giminiškiau, su pasitarimais ir pasikalbėjimais, su moterų praktiškomis pašnekomis – kiek išaudei, kelias jurginų rūšis sodinsi, kaip mrgičkos mokosi, kaip fikusas prigijo naujoje persodoje. Vyrai daug nepolitikavo, nors radiją turintis ieškojo Vatikano ar Vašingtono bangos. Visos sienos, sakoma, itin klusios ir paslaptingai įtarios. Juolab, kad tuojau po Antrojo karo kas savaitę per kaimą nubarškėdavo dvikinkiai ratai su stribukais, kurie nukabindavo kojas pro drobinas, kad, reikalui esant, greičiau iššoktų griovin, nes partizanų pasalos tai gojelyje, tai patiltėje šluote nušluodavo nuo žemės „liaudies gynėjus“, kaimo žmonių siaubūnus, vagišius ir palaidūnus. Jie žmonėse pirmiausia šniukštinėdavo po sandėlius, podėlius, kraičio skrynias, kad kaskart nugvelbtų lašinių paltį, batų porą, naują kostiumą. Nuošaliais takais ir keliūtėmis dažną naktį slapstydamiesi praeidavo miško broliai ir sesės, tai pavilgo paprašydami, tai žinių pasirinkdami apie raudonuosius bobelius, kurie tiktai ir tykodavo, kad greičiau kuris nors ūkininkas būtų ištarabanytas į sibirų šaltmiras. Laimei, gulbinijos gyventojai nepateko į tuos tremtinių sąrašus. Tiesą tariant, ir turčių nebūta.
O vieškelis, palikęs palinkusią kriaušę, nusileido į slėnį, kurį paraižė vingrus Gužupio upelis, kuris per balandžio potvynius išgrauždavo kelio prorėžas. Gal gužučiai (gandrai) mėgdavo iš užmiškių atitekančių tamsokų vandenų paskanauti. Seniai taip būta, o įkalnėje Poškos gryčia, pastatyta galu į kelią, blizgėjo savo skardiniu stogu, garsiai subarškančiu per pavasarines krušas ar liūtis.
Kas sodyba, tai vis naujas gyvenimas, savos darželio gėlės ir langinių pjaustiniai, savas šulinio rentinys ar svirtis, savas netgi pasilabinimas ir kepurės pakėlimas einant pro čia pat stūksantį nelabai aukštą kryžių, gerokai kuklesnį už giedraitėnų šventąjį, statinį. Prieš Poškynę keistas Svetiko namas, buvusi užvažiuojamoji vieta, pakelės karčemėlė. Dabar čia itin tvarkingas šeimininkas leidžia senatvės dienas su dar vikriai zujančia moterimi. Vaikų neprasimanyta, bet kiemas ir darželis, sodelio medynai – tarsi grakštus spalvotas atvirukas. Iš kur tas skubrumas, tas noras ne puoštis, bet tvarkytis. Visi sužiurdavo, pro šalį pravažiuodami, kokia lygutėle dirvos ražiena, tarsi ne dalgiu, o skustuvu rugys nupjautas.
Priekyje – nė vienos sodybos, puskilometris šviečiasi į tolesnius kiemus ir priekiemius. Tad, po dešimtmečio kito čia linksmai ims šypsotis mūrinukų langai, nes melioracija šlavė nuošalesnes sodybas. Tad atsivėrė tikras Didlaukis, tikra stepė, tiesa, neblogai tvarkoma, kviečiais, rugiais, mišiniu vis apsėma ir bulvėmis apsodinama; pamečiui – tai viena, tai kita. Žmonių dar daug gyventa, tad ir darbai spėriai sukasi. Pailsėjusios akys ir prislopęs žingsnis kairėje vieškelio pusėje išvysta gražių gražiausią Rašymų namą, skoningai dviem ar trim spalvom dažytą, kiekvieno akį patraukia švara ir tvarka. Kieme jokio medpagalio, padargo ar šiaudo nuolėkos. Matyt, ir kaimynai imdavo atidžiau tvarkinėtis, kai galima buvo pasekti kaimynu tvarkinguoliu. Pasisodink sodelį – išaugs sodas vešlyvas, įsmeik žemėn beržo ir klevo metūgį, po dešimtmečio lizdą suksis strazdas, kėkštas ar volungė. Žvirblis lenda į pakraigę, i panamę, jis yra slapūnas, o vieversėlis ir pempė mėgsta atvirlaukį. Todėl jų lizdeliai dirvoje greičiau pažeidžiami, tai šuo palaidūnas, tai vaikis lizdapleša. Dar žingsnis ir jau pasimato Pašušvio miestelio „bromai“. Dar teks vėl Žadikę pervažiuoti (tiltas medinis, bet ne palaikis). Didelės užtvankos dar nėra, tad, aida, nuo kalnelio bėgte, nes vėluoti į mokyklą visai ne prie pašušvėnų veido.
2.Pakelės sodybos
Keliaudami baltuoju vieškeliu, pervažiavę antrąjį Žadikės tiltą, pakilę į aukštumėlę išvysime Pašušvio miestelį, kuris vešliai apaugęs išlakiais klevais, uosiais ir liepomis. Truputį atgręškime arklius atgalios, ir mintimis sugrįžkime iki gimtojo kaimo kryžiaus. Stabtelkime ir aplink pasidairykime. Šiauriau – nebaigtas statyti Vlado Čepausko vėjo malūnas šalia senųjų kaimo kapelių, įpiečiau – Trakų kaimas su aštuoniomis sodybomis, vakaruose lieka Giedraičiai, o į rytus pėsčiomis pakeliausime, nes lauko keliūtė veda per laukus į mokyklą. Tai tiesiausias kelias Grinkiškin (5 kilometrai), o pro Pašušvį – nemažas lankstas (net 7 kilometrai), rudenį ir pavasarį būrelis giedraitėnų ir gulbinėnų susišvilpaudami sueiname iš visų pusių ir vorele aida – link Spirgiškio miško.
Dirvos derlingos, pastatai didoki, galvijų ragai kyšo iš kiekvienos pievos ar ganyklinio lauko. Čia Jacynų, Poškų, Levickų, Krikštanavičių ir Bložių žemės. Dešimthektariniai ūkininkai mokėjo gerai dirbti žemę. Aplinkinėse medijose pilna juodalksnių ir beržų, tinkamų malkoms, jie neturi gožti vešlias, tamsiažales egles, po kuriomis netgi ne vienoje vietoje buvo išsikastos partizanų žeminės. Žiūrėk, vieną dieną į dešimtokų ar vienuoliktokų klasę nebeatėjo trys keturi mokiniai, nes jie su tėvais praėjusią naktį buvo išvežti į tremtį, į siberijas, komijas ir udmurtijas. Mokykla tądien nutildavo, susikaupdavo, bet mokytojai apie tai nė pusę lupų neprasitardavo. Grasa tūnojo ne tik miesteliuose ir kaimuose, bet ir mokyklos klasėse. Tiktai platūs langai švietė vienodai, gerdami pietinę šviesą ir mesdami medžių šešėlius ant suolų ir mokytojo stalelio. Deja, toji šviesa jau nebepasisiekdavo ant priekinės klasės sienos kabančių barzdotų portretų, kurių užmarštis vėliau nuslinks į tą gūdžią, prievartinę praeitį.
Anuoju vieškeliu einančius mokinukus ratais ar rogėmis pasivijęs kinkinys visada stabteldavo ir sutupdydavo keliauninkus į mokslo aukštumas. O, džiaugsme, o, gerasis važnyčiotojau, ačiū, ačiū, dėkui. Dabartine mūsų lauko keliūte veik niekas nevažiuodavo, nes ta buvo riedama tik, iš vienos sodybos į kitą, į čia pat esančių dirvų darbus. Šunys mūsų beveik nebelodydavo, nes kasdien einančius jie jau pažinojo ir laikė savais. Jiems rūpėjo labiau aploti besiblaškančius kiškius ar vištos tykojančią miškinę lapę. Tas pats Gužupis ir per mūsų keliuką pravingiuoja. Nei tiltelio, nei lieptelio. Po vasaros įdžiūvų tas upeliukas slieku pavingiuodavo, (op, ir kitame krantelyje), bet per pavasario polaidį ne kartą ir ne vienas įsibėgėjęs šokdavo ir netikėtai pilni branavykai vandens prikliuksėdavo. Greičiau paėjėsi – greičiau apavas išdžius.
Jau netoliese ir gūdus Spirgiškio miškas. Ėjau per jį lygiai septynetą metų, bet jokio vilko ar šerno neišvydome, bet lapė, stirna ir barsukas gerokai pagąsdindavo, o paukščių – nesuskaitomas urdesys ir turgavojimas. Uldukai paburkuoja, kėkštas pašvilpčioja, raudongurklis dagilis papyčioja spiegiamai, o kurtinį išvystį – tai buvo įdomybių įdomybė. Didelis lygu kalakutas, papešiotais netvarkingais sparnais, nevalytomis plunksnomis lėtai sau kepersuoja per kiškio kopūstų pievelę ir šnairom šnairom į praeinančius padaužūnus, tik kilst aukštyn ir pradingsta lyg šmėkla eglių tankmėje. Praeiname mišku gerus aštuonis šimtus metrų ir ryto šviesa apakina mūsų mokyklinę būtį. Dar geras gabalas žaliuojančio vasarojaus (per jį visada vingiuoja takelis), ir subaltuoja vidurinė mokyklą, dar neseniai vadinta gimnazija. Mokinių, rodos, per keturis šimtus su viršum. Ir ištirpstame klasėse, ir išsislapstome savo suoluose lyg tie kurtiniai eglyne. Tuojau prasidės pamokos. O, tiesą sakant, mūsų dar laukia Pašušvio miestelis.
Jis visas augiais medžiais apklėstas, o vienaukščiai namukai glaudžiasi vienas prie kito, kad būtų jaukiau, kad kiemas su kiemu arčiau pasišnekėtų, kad vyšnių šakos nusvirtų ir į kaimyniją. Dar nepasiekus miestelio, kuriame didžiuojasi Visų šventųjų bažnyčia, vienas svarbiausių kultūros paminklų vidurio Lietuvoje. Tai renesansinio meto paminklas, pastatytas 1553 metais, savo senumu pranokstantis kaimyninių parapijų šventyklas. Nors apie Pašušvį daug rašyta („Grinkiškio kraštas“), bet norisi ilgėliau pasibūti čia, pro kurį važiuota, kuriame atlaidauta ir dvaro svirno gegužinėje šokta, kuris kvietė į vienintelę to krašto parduotuvę. Šalia žibalo, degtukų ir kitokių pramoninių prekių netgi pokaryje viena lentynėlė buvo skirta knygoms. Apie bažnyčios kapitelius, karnizus ir reljefinę baliustradą tegul kalba ir aiškina dailėtyrininkai. Pastebėtina, kad vos ne šimtmetį (1589-1665 m.) čia savo idėjas skleidė evangelikai reformatai tarsi kėdainiškių ir biržėnų Radvilų atspindys, bet katalikai nepasidavė ir atmetė šios katalikybės pakraipą.
Čia, kur dabar stovi kultūros rūmai, buvo dvigalė pradinė mokykla su keturiais mokytojais. Aplink mokyklą augo vešliausios tuopos, klevai ir liepos. O, kaip mūsų po šakas karstytasi. Dvejus metus mane mokė garsus pedagogas, Reutas, griežtokas žmogus, bet tėvišku žvilgsniu nuraminantis verksnelį ar sudrausminantis padaužą. Ir su varlėmis pasikalbėdavome šalia esančiame prūdelyje, ir palentus su slėpynėmis prasimanydavome. Kažkada Pašušvyje būta valsčiaus centro, bet ilgainiui didžiūnas Grinkiškis pasiglemžė šį vardą. Tai liudija centre stovintis dekoruotas mūrinukas, kuriame glaudėsi to meto valdiškos įstaigos. Kaip rašo išsamūs žinynai, 1979 metais miestelyje būta 359 gyventojų. Anava, šiauriau būta turtingo dvaro su klasikinės architektūros pastatu. Kolūkmečiu čia radosi mechanikos kiemas, o šalia buvo pastatyta net kiaulidės. Laimei, prieš porą dešimtmečių nugriauta.
Viešint savo parapijoje, dera kalbėti ne apie kolūkinio gyvenimo prarastis, bet apie tuos žmones, kurių geros atmintys dar gyvos vaikų ir anūkų širdyse. Paminėsiu guvų ir smarkuolį Z.Mastauską, spirgiškėną eigulį, iš kurio mano tėtis vis nusipirkdavo malkų ir padarinės medžiagos. Garsėja Pilipauskų, Gaidamauskų, Germanavičių, Povilaičių šeimos, trivaikės ar keturvaikės šeimynos.
Keli žingsniai šaliep, Balandiškių kaime garsėjo (ne tik gimtojoje parapijoje) Vedeckių muzikantai. Visi dvylika vaikų grojo įvairiais muzikos instrumentais, tapo iškiliais muzikais kaip Vita ir Eugenijus, o vasaros gegužinėse kapelos aidas atsidauždavo iki Baisogalos, Vosiliškio ir Šaukoto. Gražiai tvarkoma sodyba išliko ir vaikų bei anūkų vis globojama. Reikėtų pasidomėti ir kitais parapijos kaimais,bet mūsų žirgeliai nenori išklysti iš baltojo vieškelio.
Pašušvys suaugo su žymia aktore Rūta Staliliūnaite, kurios tėvai čia ilgokai gyveno. Ilgainiui ji tapo tikraja pašušviete, jos pelenų urna priglausta tėvų kape. Ąžuolo koplytstulpis saugo ramybę, kalba apie scenos meną ir vasaros saulėtekius, kuriais taip žavėjosi Rūtelė. Tai buvo jos atgaiva po darbų, susikaupimas, tėvų globa, kasdienės darbuotės darželyje, pievoje, darže, vyšnių sodelyje, Šušvės upės riešutynų pakrantėse, ir Žadikės upės išlinkiuose. Didžio talento būta.
Anapus ramiosios Šušvės, kurios vandenys suko net penkių malūnų girnas, dunkso pasimetęs Kaciuškų kaimas su pagarsėjusiais Beinortų šeimos broliais Algirdu, Edvardu ir Vaclovu, kurių akordeonas taip pat toli girdėjosi. Architektas Edvardas nuoširdžiai globoja Vilniaus pašušvėnus, jų sambūriai tampa prisiminimų valandomis ir pokalbiais. Jis sukūrė herbą ir vėliavą, ko ne kartą paraginti dar nepadarė Vilniaus radvišlikėnai mylimi gentainiai. Visi aplinkiniai miesteliai turi savo praeities heraldinius žymenis. O Šušvės ir Žadikės santakos miestelis vis dar lūkuriuoja. Visai be reikalo gyvena be savo gyvosios atminties įamžinimo.
Išdviračiuodami iš miestelio, netikėtai imame kopti į Klarijono puskalnį. Neįsibėgėjęs, įkalnės dviračiu nepasieksi, teks viršūnę pėsčiomis įveikti. Žmonės pasakoja (legendose tūno nemažai teisybės), jog ant to kalnelio augančiose dvejose tuopose buvo kariami 1863 metų sukilėliai, o po kurio laiko pakaruokliai buvo nuridenami į Šušvę, kuri visus priglobdavo ir per potvynius skendusius ir Veronikos lemtį prisiėmusias. Toji vingrioji žalčialankė Šušvė iš storų durpynų ir iš Sulinkių pelkynų surinkusi vandenis, ištrūkusi iš malūnų užtvankų įnoringai prasiplauna pro skardžius, netoli Viktorinės dvaro padaro lankstą ir apsiramina Dvylių kaime, sukdama vandens turbiną ir visiems palieka savo prisiminimus apie sukilėlių kovas, savanorių žygdarbius, partizanų pokario mūšius ir žūtis.
Daugelio atmintyje liko šviesus buvusio Pašušvio bažnyčios klebono Juozapo Galinausko paveikslas. Kuklumas, paprastumas ir nuoširdumas lydėjo ne tik šventųjų apeigų rimtį, bet ir kasdienybės žingsnius, kai bendravimas su parapijonimis buvo dažnas ir reikalingas. Menu ruošimąsi pirmajai komunijai. Klebonas prieš tai manęs paklausė, kuo skiriasi žmogus nuo gegutės. Ilgai nedvejodamas pasakiau, kad žmogus turi sielą, o gegutė – tiktai kūną. Tą jo paglostymą man per galvą iki šiolei atsimenu. Šis šviesuolis mėgo paeiliuoti, itin vertino senąsias knygas ir literatūros klasikų raštus, pažinojo J.Tumą-Vaižgantą ir J.Liudę Dobilą. Dvidešimt dvejus metus J.Galinauskas Pašušvyje dirbo pašauktinį ganytojišką darbą.
Jau senokai pažįstamas vieškelis nešasi tolyn. Tenajos dešinėje, šalia miško, išaugo Kisoranskų sodyba, čia buvo auklėjama šviesa lietuviškumo dvasia, sūnus iš abiturientų klasės buvo „pašauktas“ į ilgametę tremtį už patriotinius eilėraščius ir atvirą tiesos žodį.
Spirgiškio pamiškės didlaukis – derlus juodžemis, kviečiai vos išlaikydavo savo varpas, o raudonųjų dobilų dirva nusišviesdavo pumpurėtomis galvutėmis. Kelias taryt norėtų priartėti prie aprimusios Šušvės upės, tačiau tai kalvelė, tai visai praretėjusi sodyba sulaiko baltąjį veržlumą, bevingiuojantį link buvusio valsčiaus centro. Kadaise pavasario polaidžiuose kelyje būta ir purvyno, kuris molio gurvuoliais kibdavo prie ratų ir bričkų, įklampindavo sunkiųjų arklių kojas. Ir dviratininkui ne visuomet likdavo sausas pagriovio takelis. Dabar regisi platūs melioruoti laukai.
Anapus Šušvės, toliau rytuose matosi pasiblaškiusios po laukus vienišos sodybos Dvilių, Medeliukų kaimuose. Kai pobaudžiaviniais laikais nuo vieškelių išsikėlusios, laukuose įsikurdavo naujosios sodybos, taip jos ilgam ir pasilikdavo, laukdamos ir nelaukdamos, kada jos bus „suprašytos“ į naujai vadinamas gyvenvietes.
Nuo 1965 metų Žadikės slėnyje prasidėjo kasmetiniai „Poezijos pavasario“ susibūrimai. Dešimtys poetų susipažindavo su pašušvėnų gyvenimais. Buvęs „Šušvos“ kolūkio pirmininkais. S.Naujokaitis (istorikas pagal specialybę) rūpinosi ne tiktai fermomis, bet ir žmonėmis. Verti dėmesio jo parašyti rankraštiniai prisiminimai apie giedraitėnų, balandiškėnų, bargailėnų ir mikailiškėnų gyvenimas.
Dar vienas ir kitas posūkis į pietryčius ir iš tolo dangun šaus du bažnyčios bokštai (per karą susprogdinti), kurie skelbs, kad suboluoja Grinkiškio miestelis. Dar puskilometris ir kiekvienas keliautojas pamatys patį balčiausią pastatą – mokyklą, iškilusią 1938 metais. Ji pastatytą labai išvaizdžioje miestelio vietoje. Nors karo metais sviedinys pramušė galinę sieną, bet didelės žalos, laimei, nepadarė, nors pats miestelis degė porą dienų.
Nuo Pašušvio, Baisogalos, Skėmių, Vaitiekūnų ir Vosiliškio penkiakeliais Grinkiškin keliavo turgininkai ir maldininkai, čia garsėja Žolinės atlaidai. Smetoniniais metais valstiečiai lankydavo žydų parduotuves, vaikai urmu užtvindydavo naująją mokyklą, ilgainiui tapusią gimnazija. Miestelyje veikė žemės ūkio mokykla, plačiai garsėjo moderni pieninė, kurios produkcija kaip ir Gudžiūnų sūriai iškeliaudavo į Europą. Mat, šių vietų požeminis vanduo buvo itin gėlas, druskomis neprisotintas. Iki šiol vietos senoliai saugo garsiosios gydytojos Teklės Bružaitės atminimą, o čia buvę komunistinės kuopelės nariai ilgą laiką slopino laisvą mintį, skundė partizanų šeimas. Apie žiaurųjį stribų vadeivą Rapolą sklinda ne vien niaurios atmintys, bet ir legendomis tapę žudymai, grasinimai, trėmimai, plėšimai ir naikinimai.
Yra daug prisiminimų, nušvietusių abiejų miestelių parapijų vaikų – moksleivių jaunumės dienas. Tad dera kelionę iš Giedraičių į Grinkiškį pabaigti mokykloje, neseniai vėl tapusioje gimnazija. Dar kartą, laiko turėdami, atsiverskime monografiją „Grinkiškio kraštas“ ir perverskime mokyklos istorijos puslapius. Kas nemena žvalaus fizkultūrininko V.Radavičiaus, trijų kūrybingų lituanistų E.Markevičiūtės, J.Linkevičiaus ir J.Ančerio, muzikos mokytojo A.Savicko, matematikės M.Lukoševičienės, fiziko V.Blotnio, biologės R.Sacevičiūtės. Tai jie ir dešimtys kitų nušvietė savo auklėtinių kelius į sporto aukštumas, inžinierinių mokslų paslaptis, humanitarikos pasaulį, medicinos auditorijas.
Galbūt, neilgoje kelionėje ne viską pastebėjome, ne kiekvieną audėją, dainininką, piršlį ir medžio drožėją aplankėme. Reikėtų pasimaudyti Žadikėje ir Šušvėje, pariešutauti aplinkiniuose miškuose, surasti partizanų žeminių liekanas, paskanauti bitininkų išlaikyto medaus, pasukti įdžiūvusio malūno ratą, bet pagal senąjį paprotį reikia atsisveikinti iki kito karto. Sudieu...
Atgal
.jpg)
(1).png)
