ISTORIJA
05.19. Čia saugoma tautos atmintis Interviu su Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriumi atsargos pulkininku Kęstučiu KURŠELIU
Švenčiant Nepriklausomybės 100-metį, nuskambėjo šimtas Laisvės varpo dūžių. Taip varpas sveikino Lietuvą su jubiliejumi. Laisvės varpas kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte ir prabyla per įvairias iškilmes. Šiame viename seniausių muziejų, kuris įkurtas beveik prieš šimtą metų, sukaupta ir saugoma daugiau nei 250 tūkst. eksponatų.
Koks buvo Vytauto Didžiojo karo muziejaus kelias iki šių dienų, likimas įvairiais politinio gyvenimo laikotarpiais Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse į žurnalistės Sofijos Stanevičiūtės klausimus atsakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius, atsargos pulkininkas Kęstutis KURŠELIS.
Muziejaus direktorius atsargos pulkininkas Kęstutis Kuršelis
–Gerbiamas direktoriau, skaitytojams būtų įdomu sužinoti Karo muziejaus steigimo istoriją. Kokia buvo pradžia?
–1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir lapkričio 23 d. įsakymu pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, kariuomenės vadovybė, suprasdama karo istorijos ir kiekvieno karininko bei kareivio nuopelnų Tėvynei įamžinimo svarbą, nusprendė Laikinojoje sostinėje, Kaune, įsteigti Karo muziejų. Vis dėlto besitęsiančios kovos dėl Nepriklausomybės sustabdė muziejaus kūrimo procesą, kuris pratęstas tik joms pasibaigus. Nepaisant to, 1921 m. vasario 16 d. Kaune buvo iškilmingai atidarytas Karo muziejus, o jį pašventino kunigas Jonas Mačiulis- Maironis. 1922 m. buvo išleistas įsakymas kariuomenei, kuriame paskelbta, kad Karo muziejaus kūrimas – bendras visos kariuomenės reikalas ir rūpestis. Buvo nurodyta kariuomenės dalių atstovams atvykti į Karo muziejų ir aptarti tolesnį bendradarbiavimą, renkant eksponatus Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės istorijos tematika. Pulkų komisijos įpareigotos sustiprinti darbą šioje srityje. Ypač susirūpinta ginklų istorijos medžiagos rinkimu. Įsakyme numatyta į muziejų vežti vadų ir pasižymėjusių karių paveikslus ir fotografijas, piešinius, raštus, įsakymus, charakterizuojančius dalies įsikūrimą, plėtimąsi, komplektaciją, kiek tai leidžia karo paslaptis, apdovanojimus, pasižymėjimus, oficialias iškilmes. Krašto apsaugos ministras kreipėsi ir į visus Lietuvos karius, kad jie rinktų senosios istorijos liekanas ten, kur jie gyvena ir kur tarnauja. Išskirtinis dėmesys buvo skiriamas knygnešių veiklai, Lietuvos okupacijai Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidžiant Lietuvos sunaikinimo mastus ir surenkant okupantų valdininkų nuotraukas, uniformas, ginklus, nes šios medžiagos gali nelikti. Įsakymą pasirašė Krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus, Karo mokslo skyriaus viršininkas generolas Leonas Radus-Zenkavičius ir Karo muziejaus organizatorius generolas leitenantas Vladas Nagevičius.
Vytauto Didžiojo karo muziejus jau netrukus pažymės šimtmetį
–1930-ais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo Karo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno, Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos. Papasakokite apie jo atidarymą?
–Karo muziejus veikti pradėjo dar XIX a. pabaigoje statytame mediniame pastate, o 1936-ųjų vasario 16 d. iškilmingai perkeltas į naujuosius rūmus. Ta proga Laisvės ir Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklai, Laisvės varpas buvo apšviesti tūkstančiais lempučių. Atidaryme dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, kariuomenės vadas generolas pulkininkas Stasys Raštikis ir kiti garbūs svečiai. Būtent šiame architektūros paveldo pastate, suprojektuotame architektų Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Krikščiukaičio, Vytauto Didžiojo karo muziejus įsikūręs ir šiandien.
– Koks eksponatas muziejuje atsirado pirmasis, yra seniausias?
–Kaip vieną pirmųjų galima paminėti dailininko Petro Kalpoko paveikslą „Vytis“ – tai pirmasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus meno rinkinių eksponatas. Tarpukario metais pirmojo karo muziejaus paveikslo siužetas buvo skirtas atgaivinti prarastą tautos atmintį okupacijų metais ir stiprinti tikėjimą 1918 m. vasario 16 d. atsikūrusia Lietuvos valstybe. Paveiksle vaizduojamas ilgus amžius formavęsis Lietuvos Respublikos herbas. Raudono fono lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą kalaviją, o kairėje rankoje – skydą vaizduojantį dvigubą kryžių. XX a. viduryje buvo nemažai bandymų oficialiai patvirtinti herbą valstybės ženklu, tačiau tam sutrukdė 1940 m. okupacija. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino ir oficialiai įteisino Lietuvos valstybės herbą – „Vytį“.
Beveik per 100 muziejaus gyvavimo metu sukaupta daugiau nei 250 tūkst. eksponatų.
–1937m. Karo muziejaus bokšte įrengtas Kauno karilionas, ėmė skambėti varpų muzika, nenutilusi net sovietmečiu.Kokia Laisvės varpo istorija? Gal apie jo atsiradimą papasakotumėte plačiau.
–1918 m. sausio 8 d. JAV prezidentas Vudrou Vilsonas paskelbė keturiolikos punktų taikos programą, kurioje išdėstė naują pasaulio politiką, paremtą laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija ir apsisprendimo laisve. Tačiau joje JAV lietuvių bendruomenė nerado Lietuvos vardo, tai ją paskatino susivienyti bei siekti Lietuvos nepriklausomybės palaikymo. JAV lietuviai nutarė 1918 m. kovo 13–14 dienomis sušaukti Visuotinį lietuvių seimą, kuris priimtų sprendimą remti Lietuvos nepriklausomybę. Siekdamas garsinti Lietuvos vardą, 1919 m. gegužės 9-ąją Čikagos lietuvių konferencijoje advokatas Jonas Bagdžiūnas-Borden pasiūlė nuliedinti nepriklausomybės simbolį – Laisvės varpą ir įteikti jį Amerikos lietuvių seimui. Laisvės varpo idėją J. Bagdžiūnas susiejo su JAV Laisvės varpu, kuris skambino 1776 m. liepos 8-ąją, kai buvo viešai skaitoma JAV Nepriklausomybės deklaracija.
Iš Astravo dvaro atkeliavę liūtai – tarsi Karo muziejaus vizitinė kortelė
Iš šio bokšto skamba Laisvės varpas – Amerikos lietuvių dovana Lietuvai. Nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo
Lietuvai skirtas Laisvės varpas buvo nulietas Sent Luiso metalurgijos gamykloje pagal JAV Filadelfijos Laisvės varpą – vieną svarbiausių JAV nepriklausomybės simbolių. Varpas buvo 4 pėdų (121,92 cm) aukščio ir 3 pėdų (91,44 cm) pločio. Svėrė 1 000 svarų (500 kg) be rėmų, o su rėmais 1 200 svarų (600 kg). Vienoje varpo pusėje buvo užrašytas Broniaus Kazio Balučio sukurtas tekstas „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas kas negina jos“, o kitoje – „Amerikos lietuvių seimas Lietuvai, birželio 9, 10 ir 11 d. 1919 m. Chicago, IL. L.“
1922 m. sausio 13 d Laisvės varpas per Liepoją pasiekė Lietuvą. JAV lietuvių pageidavimu jis turėjo būti įkeltas į Gedimino pilies bokštą, bet Vilnius tuo metu buvo okupuotas Lenkijos ir to nebuvo galima padaryti. Ministrų kabineto sprendimu, varpas buvo perduotas Karo muziejui ir daugiau kaip mėnesį buvo eksponuojamas šalia paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Po to įkeltas į muziejaus varpų bokštą ir vasario 16-ąją iškilmingai pašventintas. Tarpukariu Laisvės varpas skambėdavo politinių, karinių ir kultūrinių švenčių dienomis.
Sovietų ir nacių okupacijų metu Laisvės varpas tylėjo. Prabilo tik vieną kartą – per 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kada varpas sugaudė, paskelbdamas Nepriklausomybės atstatymą. Po to ilgiems dešimtmečiams nutilo. Vėl suskambo 1989 m. vasario 16-ąją, atidengiant Laisvės paminklą. 2005 m. lapkritį, remontuojant Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštą, Laisvės varpas buvo nuimtas ir eksponuojamas muziejaus viduje iki 2006 m. balandžio pradžios. Jį pamatė apie 20 tūkstančių žmonių.
Šiandien Laisvės varpas kabo muziejaus bokšte ir skamba per įvairias iškilmes. Šiemet Nepriklausomybės 100-metį jis pažymėjo šimtu dūžių. Juo skambino Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius partizanas Stasys Dovydaitis.
–Ypatinga muziejaus aplinka. Sodelį puošia Lietuvos valstybei svarbių žmonių, istorinių asmenybių biustai, skulptūros. Kiekvieną lankytoją pasitinka liūtų skulptūros. Kaip jos atsirado?
–Vytauto Didžiojo karo muziejaus įėjimą saugantys liūtai, į Kauną atkeliavo iš Astravo dvaro. Grafui Tiškevičiui užsakius, jie iš ketaus buvo išlieti Sankt Peterburge XIX amžiaus viduryje. Pastačius naują Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatą, grafo Tiškevičiaus sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius padovanojo liūtus muziejui. Tik vieną kartą jie trumpam pasitraukė iš sargybos –2014 rudenį buvo restauruojami.
– Kokią žalą patyrė muziejus okupacijų metais?
–Muziejaus istorijoje svarbus ir pirmosios bei antrosios sovietinių bei nacistinės okupacijų laikotarpis. Muziejus buvo priverstas sunaikinti okupacinių režimų ideologijai ir propagandai neparankius eksponatus, istorinius paminklus. Okupacijų metais keitėsi ir pavadinimas: 1940–1941 m. ir 1944–1956 m. muziejus vadintas Kariškai-istoriniu, 1956–1990 m. – Kauno valstybiniu istorijos muziejumi. Tik nacių okupacijos metais buvo išsaugotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas. Nepaisant antrosios sovietinės okupacijos metais tęsiamo istorinių relikvijų naikinimo ir ideologinės propagandos, visuomenės akyse muziejus išliko nepriklausomos Lietuvos simboliu. 1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, visuomenės pastangomis buvo atkurtas Muziejaus sodelis, darbuotojai išardė ideologizuotas, propagandines ekspozicijas ir pakeitė jas liudijančiomis lietuvių tautos ir kariuomenės tragediją Antrojo pasaulinio karo metais bei sovietinės okupacijos realybę. 1990 m. sausio 30 d. sugrąžintas senasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas, o nuo 2006 m. sausio 1 d. vėl tapo pavaldžia Krašto apsaugos ministerijai įstaiga.
–Neseniai vyko valstybės 100-mečiui skirta Lietuvos kariuomenės vėliavų paroda, kurios buvo išsaugotos sovietmečiu. Truputį apie jas....
–Muziejuje ir toliau puoselėjamos tradicijos, vyksta valstybinių švenčių minėjimai, įvairūs renginiai, parodų atidarymai. Naujausia stacionari paroda – „Atgimusi po sunaikinimo“ supažindina su Lietuvos karinėmis vėliavomis. Vienas seniausių parodoje pristatomų eksponatų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės Žalgirio mūšyje (1410 m.) naudotos vėliavos pavyzdžiai. Tai unikali paroda, kurioje pirmą kartą plačiai pristatomos Lietuvos kariuomenės vėliavos – vienybės ir garbės ženklai. Rekonstruotos XV-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gvardijos, infanterijos, kavalerijos vėliavos, 1917 m. suformuotų lietuvių batalionų Rusijoje vėliavų originalai, 1918-1940 m. originalios pėstininkų ir kavalerijos vėliavos, jų prikalimo bei nešiojimo atributika, padeda ne tik geriau suprasti vėliavų reikšmę, bet leidžia susipažinti su Lietuvos kariuomenės istorija.
–Ir pabaigai apie ryšius, švietėjiško darbo formas. Juk muziejus – tai ne tik eksponatai jo viduje.
–Siekdamas ugdyti visuomenės patriotiškumą, kaupti ir saugoti Lietuvos karybos vertybes, supažindinti visuomenę su Lietuvos kariuomenės istorija, muziejus glaudžiai bendradarbiauja su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Lietuvos kariuomene, o sistemingas ryšių su kariniais daliniais stiprinimas yra vienas svarbiausių muziejaus uždavinių. Kartu su kariais iš Kauno ir kitų Lietuvos karinių dalinių organizuojami susitikimai su moksleiviais bei studentais, rengiami bendri projektai. Vienas paskutinių tokių projektų – „100 kariuomenės pėdsakų“. Projekto metu yra vykstama į skirtingus Lietuvos regionus ir kartu su Lietuvos kariuomene pristatomas Lietuvos kariuomenės vystymasis. Įrengtose unikaliose ekspozicijose renginio dalyviai turi progą pamatyti partizanų stovyklavietę, paimti į rankas originalius XX a. šaunamuosius ginklus, pažaisti karinių strateginių žaidimų ir pasidaryti maskuojamąjį grimą...
–Ačiū už įdomius atsakymus. Gražios šventės ir naujų kūrybinių idėjų linki „Lietuvos aidas“ ir jo skaitytojai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
