ISTORIJA
05.19. Istorinės praeities saugotojai
Aleksandras Šidlauskas
Nelengva užpildyti senuosius istorijos puslapius, juose dar nemažai neryškių eilučių, išbrauktų frazių, įvairiausių netikslumų. Laikas (taip pat ir istorikai) vislab sėkmingai bando užpildyti spragas, patikslinti duomenį, praplėsti istorinės regos lauką. Istoriją rašė ir rašo ne tiktai istorikai, laiko ir gyvenimo žinovai, bet ir tie žmonės, kurie domėjosi ir domisi praeitimi, žmonių buitimi ir dvasios būtimi.
Tokių žmonių esama pakankamai daug. Tai kraštotyrininkai, jau palikę ryškiausią pėdsaką, kaupę įvairiausią praeitų epochų medžiagą, rengę kasmetines ekspedicijas, papildę muziejų ekspozicijas unikaliausiais eksponatais, rašę kaimų istorijas, plėtę šeimų genealoginį medį, mokę moksleivius domėtis savo gimtinės istorija.
Upynos liaudies amatų muziejus. Kraštotyrininko Klemenso Lovčiko rinkinių ekspozicija. K.K.Šiaulyčio akvarelė
usibūrę į Kraštotyros draugiją Lietuvos mokytojai ir kultūrininkai, bendravo tarpusavyje, dalyvavo respublikinėse parodose, leido kraštotyrines regionų monografijas, rašė į rajoninę ir respublikinę spaudą. Jau trečiasis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo pažymėtas aktyvia krašto tyrimo veikla, o to pat amžiaus septintasis dešimtmetis kuo plačiausiai pravėrė duris intensyviam ir kvalifikuotam kraštotyros darbui, kuris su didesniais ar mažesniais pertrūkiais tęsiasi iki pat šių dienų. Draugija, neseniai atšventusi savo atkurtos veiklos penkiasdešimtmetį, vėlei susirūpino tolesniu gyvavimu ir ruošiasi naujiems darbams, kurie žymės ankstesniųjų darbštuolių triūsą. Patys aktyviausieji kraštotyrininkai rinko tautosaką, užrašinėjo tarmes, kaupė etnografinius turtus, fotografavo istorines, memorialines vietas, domėjosi dievdirbių kūryba, betarpiškai užrašinėjo senosios kartos žmonių pasakojimus apie slogius tremties metus, kolūkmečio netektis. Į šią veiklą mokamai buvo įtraukti moksleiviai ir studentai, tačiau kraštotyrinį darbą sėkmingiausiai dirbo mokytojai. Kiekvienas iš penkių Lietuvos kraštų/regionų yra savaimingi ne tiktai savo tarmėmis, savo mąstysenos ir jausenos ypatingumais, ką sąlygoja gamta ir istorinės apystovos, bet ir dainų spalvingumu, muzikavimo tradicijomis, dvarų kultūros paveldu, sakralaus bažnytinio meno savitumu. Šiuose kraštuose ir piliakalniai nevienodo aukštumo, ir valgių skanskoniai nevienodai sužadina norą vaišintis, ir ornamentuotų kryžių siluetinė puošyba verčia grožėtis dailiomis staliaus lentos išraitomis, ir kiaušinių margintojų skutukai įbrėždavo nevienodą saulutę, paukštelį, kryžmelę, kryputę. Aukštaičiuose dažniausiai vakarotuvėse suskamba armonika, žemaičiuose bandonija, sūduviuose kanklelės, o dzūkų smėlynėliuose – smuikelis. Pamarėnų vėtrungės ne vien lietuvius sužavi ornamentuotomis išdailomis, o dainose nuskambantys pustoniai sukelia savitą melodijos skambesį. Visu tuo domėjosi ir tebesidomi Lietuvos krašto tyrėjai, kaimo gyvenimo žinovai, etninių tradicijų puoselėtojai, mėgėjų meninės kūrybos entuziastai.
Upynos liaudies amatų muziejus. Ekspozicijose - liaudies buities rakandai. K.K.Šiaulyčio piešiniai
Žvilgsnį norisi nukreipti į pirmuosius atkurtos Lietuvos valstybės dešimtmečius. Tuomet savo kraštotyrinę veiklą pradėjo iškiliausias mūsų krašto apvaikščiotojas radviliškėnas Balys Buračas (1897-1972). Tai dailininkas, muziejininkas, kolekcininkas, literatas. Tačiau pati iškiliausia ir produktyviausia jo veiklos sritis – fotografija. Sunku būtų šiandien surasti Lietuvos kaimą ar miestelį, kuriame jo nebūta, neviešėta, nesidarbuota. Ir dviračiu, ir pėstute su fotoreikmenų nešmene nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jis keliavo ir skvarbiu žvilgsniu ieškojo senojo patriarchalinio kaimo rodmenų, aktyviai fotografavo darbus ir šventes, pastatus ir žmones, piliakalnius ir malūnus, audėjas ir dievdirbius, buities reikmenis ir ryškiausius liaudies meno pavyzdžius. Sunku būtų viską išvardinti. Palikęs vertingą vienuolikos tūkstančių fotonegatyvų archyvą, jis teisėtai buvo pavadintas amžiaus kraštotyrininku. Atsisakęs bet kokios buities prabangos, kolekcionavo margučius ir karolius, pats nuo vaikystės metų iš medžio drožinėjo šaukštus ir šakutes, lazdas ir rankšluostines, žaislus ir pypkes. Paveldėjęs pirmuosius talento žymenis iš tėvo dailidės, džiaugėsi savo broliais – tapytoju Jonu ir dievdirbiu Broniumi. Tai gabaus medžio apdirbėjo itin gabūs vaikai, gyvenę tiktai meno pasaulyje. B.Buračas taryt tapo kraštotyrinės veiklos etaloniniu siekėju, juolab, kad kiekviena jo fotografija turi ir tikslią metriką, ir platesnį ar siauresnį aprašą. Per beveik penkiolika metų jis laikraščiuose ir žurnaluose išspausdino apie 700 straipsnių, vaizdžių kelionės pasakojimų, sutiktų žmonių portretų, įvairių etninių istorijų, padavimų, legendų. Nacionalinis muziejus rengiasi išleisti jo visos kūrybos fotoalbumų seriją.
Tame pačiame muziejuje yra prisiglaudusi Kraštotyros darbų saugykla, kurioje kalnai surinktos rankraštinės medžiagos. Tai didis turtas būsimiems istorikų, etnografų, tautosakininkų, kalbininkų, lituanistų moksliniams darbams. Toji autentiška medžiaga gauta iš pirmųjų rankų, liudija 1960-1990 metais dirbusių kraštotyrininkų didelę atsakomybę, laisvalaikio triūsą, rimtą savipratą, netgi pačiais slogiausiais sovietinės epochos metais. Tiesa, ne visuose rajonuose ir miestuose į krašto tyrėjus buvo žiūrima palankiai. Vietos partokratiniai vadeivos verste vertė ir mokytojus, ir bibliotekininkus, ir moksleivius rinkti duomenis ir rašyti kolūkių, pirminių partinių, komjaunimo organizacijų istorijas, domėtis sovietinių partizanų karo dalyvių „žygdarbiais“. Tokių istorinės vertės beveik neturinčių darbų kraštotyrininkai yra parašę ne vieną dešimtį. Minėtoje saugykloje didžią vertę turi lietuvių partizanų , tremtinių prisiminimai, plačios kaimų ir miestelių istorijos, tautosakos rinkiniai, kalbos aprašai, dievdirbių, audėjų, kalvių, malūnininkų, piršlių, dainininkų, pasakorių gyvenimo faktai ir jų darbai.
Tenka paminėti pačius veikliausius mūsų krašto žmones, visą savo laisvalaikį paaukojusius šiai kilniai visuomeninei veiklai. Kiekviename rajone ir mieste veikė Kraštotyros draugijos vietos skyriai, kuriuose susiburdavo iki 30-50 aktyviai dirbusių žmonių. Nemažą įtaką turėjo ir švietimo bei kultūros skyrių vadovų pažiūros, vietos laikraščių pagarba šiai sričiai, skyrių vadovų perspektyvus žvilgsnis į tai, kas pamažu užsimiršta ar visiems laikams išnyksta. Kas suskaičiuos, kiek žemaičių žemėje pokariniais metais, dirbant neva ateistinį „darbą“ buvo sunaikinta, tiesiog sudeginta (apie tai liudija konkretūs duomenys) koplytėlių, koplytstulpių, ornamentuotų kryžių, stogastulpių. Tai unikaliausia dvasinio kultūrinio paveldo dalis, sau lygių neturėjusi jokia kita tauta (išskyrus lenkų ir čekų sakralinį paveldą). Su pagarba reikia minėti Anykščių, Lazdijų, Šilalės, Telšių, Šiaulių, Kauno, Vilkaviškio, Šakių, Kėdainių, Utenos, Kupiškio, Tauragės, Šilutės rajonus, kuriuose kraštotyrinis darbas buvo skatinamas, palankiai vertinamas ir globojamas,. Čia rengtos kraštotyrinių darbų parodos, metinės konferencijos, mokytojų ir mokinių teminės ekspedicijos. Rikti asmenvardžiai ir vietovardžiai, į magnetofono juostą įrašyta tautosaka, kalbos duomenys, susitikta su senoliais, tremtiniais, miško broliais partizanais, tvarkytos ir saugotos žymių kultūros, meno, mokslo žmonių gimtavietės, skelbti konkursai ir viktorinos, skatinta eiliuotojų, liaudies meistrų (taip buvo vadinami šiandieniniai tautodailininkai) kūryba, leisti bukletai, straipsnių rinkiniai, kauptas fotografijų, atsiminimų archyvas, saugoti laiškai, įvairiatemiai užrašai, netgi muziejiniai, etnografinę vertę turintys daiktai. Plėtėsi asmeninių ir mokyklinių muziejėlių tinklas, imta atstatyti išnykusius paminklus. Šiaulių ir Kauno miestai taip pat buvo aktyviai įsijungę į kraštotyrinį judėjimą.
Nuo pat pirmojo Kraštotyros draugijos narių suvažiavimo buvo paskelbiami geriausiai ir produktyviausiai dirbantys asmenys, kuriems buvo suteikiamas Garbės kraštotyrininko vardas. Ir nieko stebėtino nėra, jog vienas pirmųjų šį vardą gavo Balys Buračas, juolab, kad jis ilgą laiką bendradarbiavo su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, jam rinkęs etnografinius eksponatus, pokario metais vėl keliavęs po Lietuvą ir iš naujo fotografavo tuos etninės kultūros objektus, kurių negatyvai dingo II-ojo pasaulinio karo metais. Dešimt metų pokaryje pamokytojavęs Karmėlavoje, jis vėl pasipustęs padus, leidosi didžion kelionėn. Daug metų kraštotyrinei veiklai paaukojo mokytojai ir kultūros darbuotojai, kurie buvo pripažinti kaip patys darbščiausi Draugijos nariai, savo gimtąsias vietas įamžinę studijomis, straipsniais, parodomis, papildę muziejų ekspozicijas etnografiniais eksponatais. Per keturiasdešimt metų aktyviai dirbusius Kraštotyros draugijos Garbės vardai ir atitinkami žymenys buvo suteikti net 143 darbštuoliams, juokaujant pavadintiems krapštotyrininkais. Ilgus metus Draugijai vadovavo istorikas Antanas Stravinskas, pedagogė lituanistė Irena Seliukaitė, istorikas Kazimieras Račkauskas. Trakų gatvės antrasis numeris visiems buvo įstrigęs kaip jauki Draugijos būstinė, dažnų seminarų ir konferencijų vieta, parodinių ekspozicijų salė. Laikas niekuomet neištrins iš atminties žeimeliškio Juozo Šliavo, šilališkio Vlado Statkevičiaus, užventiškio Vaclovo Rimkaus, plungiškės Eleonoros Ravickienės, uteniškio Antano Gasparaičio, Kudirkos Naumiesčio mokytojos Natalijos Manikienės, kupiškėno Adomo Petrausko, veliuoniškio Stasio Liutvinavičiaus, alytiškės Onos Bladienės, kretingiškio Igno Jablonskio, ariogališkio Antano Juškos, šiauliškių Jono Krivicko, Sigitos Lukienės, Vytenio Rimkaus, Irenos Rudzinskienės, tauragiškės Eufrozinos Davidonienės ir kitų vardų. Jie noriai ir aktyviai dalyvavo kraštotyrinėse ekspedicijose gimtajame ar kaimyniniame rajone, jų surinktos ir apibendrintos medžiagos, straipsniai buvo spausdinami lokalinėse monografijose, kurių yra išspausdinta daugiau negu penkiasdešimt. Kai kurie Garbės kraštotyrininkai, nuo mokslininko profesoriaus iki kaimo pradinės mokyklos mokytojo, pastoviai tyrinėjo savo gimtinės istoriją, fiksavo kalbos duomenis, iš kaimų senolių užrašinėjo dainas, pasakas, padavimus, gyvenimo atsiminimus, rinko ikonografinę ir fotomedžiagą. Kadangi laikas yra didelis daiktų naikintojas: metalas rūdija, medis pūva, popierius sudūlėja, tad kraštotyrininkų veiklos skuba buvo būtinų būtiniausia. Tą labai gerai suvokė vyresniosios kartos kraštotyrininkai. Juozas Grušys iš pakaunės, rokiškėnas Alfonsas Gaška, širvintiškis Viktoras Alekna, telšiškis Pranas Genys, šiaulietė Birutė Knizikevičienė, uteniškė Vanda Kuliešienė, Babtų mokytoja Marija Markauskienė, anykštėnas Povilas Jurkštas, palangiškė Emilija Adiklienė, šilališkis Klemensas Lovčikas, zarasėnas Jonas Nemanis, tai žmonės, kurie gimė ir augo prieškariniame smetoninės Lietuvos kaime, puikiai pažinojo, valstiečių ir verslininkų buitį, suprato mėgėjų kultūros išliekamąją vertę, daug laisvalaikio valandų paskyrė šiai itin prasmingai visuomeninei veiklai. Jiems suteiktas Garbės kraštotyrininkų vardas buvo svarbus, nors nedidelės šlovės, įvertinimas, prisiminimas ir įamžinimas lietuvių kultūros istorijoje.
Metai skubinasi priekin, nemažai šiame straipsnyje paminėtų kraštotyrininkų išėjo į Amžinybę, bet jų paliktais darbais mokslo tikslams sumaniai pasinaudoja etnografai ir tautodailininkai, kalbininkai ir liaudies meno tyrinėtojai, archeologai ir filologai. Nepamirštini šių kruopščių žmonių vardai, niekuomet nebus pamiršti ir jų dideli darbai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
