ISTORIJA
06.18. Karo raitelių dienos Gaižiūnų poligone
Vytautas Baškys
Nuo anų Nepriklausomybės metų Nerimi nutekėjo daug vandens, o Lietuvos karo raitelių dienos Gaižiūnų poligone atgimsta eiliuotame Pirmojo gusarų pulko (husarų) 1-ojo eskadrono gusaro Antano Baškio rankraščio mintimis. Įspūdžių buvo daug, jie byloja tai, ką kariai veikė, ką patyrė, kas juos jaudino ir žavėjo poligono šiluose.
Vytautas Baškys
Karo raitelių tarnyba reikalavo specialių jojimo ir kovinio pasiruošimo įgūdžių. Naujokui karo tarnyba prasideda nuo pirmų žingsnių kareivinėse, kur jam ne viskas sklandžiai klostosi. Naujokas nelinksmas, nusiskundžia, kareivinių gyvenimas jam nemielas, atvažiavęs čia ir vaikščioti nemoka, todėl prisiminus namus nemalonios ir lovos, netinka saldi kava. Kad taptum karo raiteliu reikėjo daug vargo ir pastangų padėti jojimo įgūdžiams išsiugdyti, o dar žirgų paruošimas bei priežiūra. Reikalauta, jog raitelis visų pirma turi pasirūpinti žirgu ir tik po to savimi.
Prie Neries pakrantės skardžio. Antanas Baškys gusarų grupės vidurinėje dalyje, antras nuo dešinės pusės, stovi sunėręs rankas
Tokiu paaimanavimu prasideda karo raitelio gyvenimas, kurio nuotaiką praskaidrina jodinėjimui priskirtas žirgas ir spalvinga gusaro apranga. Nors nesklandumų dar daug, bet apie tai pasakojama kareiviškos būties išmone bei šmaikštumu. Sėdęs ant žirgo naujokas nuo neįprastų komandų pasimeta, nebežino nei ką daryti; arklys žvengia, jo neįmanoma užlaikyti, o dar „žirkles“ darant arklys spiria, jojant risčia kojas trina, kai nebegali išsilaikyti čiumpi į karčius. Daug nelaimių tenka patirti, turi nebijoti virsti per galvą, tad čia ne dyvas likti be nosies. Bet, jeigu viskas gerai sekasi naujokas palaipsniui keičiasi, galop jo ryžtas ir valia būti gusaru suskamba karo raitelio šūkiu: „Ei, pirmyn gusarų pulkas!“.
Taip „aptaisytas gusarėlis“ pradeda įgyti patirtį. Bet gusaro Juliono Butkaus jausmingame pasakojime „Kavaleristo malda“ ir tolesnis raitelio gyvenimas nesaldus: „Saugok mane Dieve nuo džigitavimo ir be kilpų jojimo, nuo maišo ir rinkių dūrimo, nuo arklių valymo, šėrimo, nuo rykščių kirtimo ir žirklių dirbimo. O motina mana brangioji, apsaugok mane nuo aukšto barjero, nuo nelaimingų kritimų lauke laike jojimo, nuo gimnastikos užsiėmimų, nuo per kumelę šokimo. Po to „viltinga“ nuotaika ir pagalbos šauksmas: „Tėveli brangus būk toks malonus, gelbėk mūsų kaulus ir šonus, nuo netikėto lauko jojimo arkliu, kritimo lauke, rykščių kirtimo. Aš nežinojau mana brangioji paneli, kad taip yra. Geriau būtų artilerijoj nei šitoj kavalerijoj. Tėveli būk malonus, garsingas esi, kad mus sveikus, mūsų kaulus ir šonus priimk tu mūsų“.
Tai buvo nuostabios vasarvidžio dienos. Po pratybų ar budėjimo sargybos poste karo raitelio dienos perauga į skaidrią nuotaiką, pasigėrėjimu darniomis raitelių gretomis, aidingais šūviais ir skambiomis dainomis. Poligono šiluose lyriniu skambesiu prisimena romantiškas Gaižiūnų šilelio gamtos žavesys: „Aibės sparnuočių ir keturkojų / Margina šitą žemišką rojų, / Vienų giesmelių klausyti miela, / Kiti išspaudžia iš žmogaus sielą“.
Stovykloje prie Neries krantų karių kasdienybę pagyvina sąmojingi pašmaikštavimai, pokštai ir kareiviškas sąmojis. Antanas nevengia nuotaikingo požiūrio ir į save. Atmintyje pajuokavimas, jog pulke jį buvo pravadinę Untaa nuo jo žemaitiškos vardo ištarmės Untuons bei tarmiškai tariamo žodžio „ten“–untaa. Jis rašo, jog stovyklos maistas pabodo, todėl ėmėsi žvejoti Neryje, o iš jo juokus krečia, nes katinui sušėrė tris žuveles. Draugiškumu persmelktas karių gyvenimas daro santykius šiltesniais, ugdo tarpusavio pasitikėjimą.
Karių kūryba, ypač rašymas budėjimo kareivinėse nakties metu, turi ypatumų, kurie, dėl galimų pasekmių, prilygsta buvimui sargybos poste. Tokios pasekmės nelemtu nutikimu ištinka ir Gaižiūnų šilelio kūrėją. Tą naktį gusaras budėjimo pulko štabe metu įsijautęs rašė apie Gaižiūnų puikų šilelį. Baigus eiliuoti tarsi užšoko ant žirgo ir nurūko į poligoną, įsibėgėjęs šoko per barjerą, bet žirgo kanopos jį užkliudė, – staiga pasigirdo bildesys, atsidarė durys ir griausmingas budinčio karininko balsas:
– Gusaras Baškys – stot!...
Apie šį įvykį ir užgriuvusią nemalonę liudija rankraštyje įrašyta budinčio karininko pastaba: „Gus. Baškys kareivinėj budėdamas trečią valandą ryto saldžiai miegojo ir nepajuto kaip atėjo pulko budėtojas ir užkrovė tris šarvotes“. „Šarvuotė“ bausmė skiriama kariams stovėti su šautuvu vilkint visą karinę aprangą, kuri svėrė apie trečdalį žmogaus kūno masės. Prisiminimuose Antanas artimiesiems pasakojo, jog budėdamas nepatogioje padėtyje sukeitęs kojas buvo užsnūdęs, o kai įėjo karininkas pašoko, bet užtirpusios kojos nelaikė, tai ir sukniubo ant stalo.
Apie išlepusį karį Antanas pasakoja draugiškai, nes nepatogu apkalbėti gyvą žmogų, bet, „po šimtas pagalių“, nutylėti negali, pasakoja apie jauną karį „baravyką“, kuris vis skundžiasi ligomis ir skausmais. Tas „Stambus vyras baravykas“ rodos sveikas kaip ridikas, bet vis dejuoja, jog nėra jėgų, verkšlena jog duria dygulis į šoną, dėl reumato nebegali atsisėsti. Jis šaukia, jog skauda ausį, žandą, nemiega, nuo mankštos bėga, bijo maudyklės. Jis daug vaistų išmėgino, o jį „oi–oi–oi!, net klausyti nesmagu – simuliantu vadina“.
Toks tai liūdnas vaizdas „baravyko“, kai jis atvyko į kuopą jam pačiam dėl tų ligų buvo nesmagu. Tačiau kasdienės pratybos poligone grūdina, įtaigoja būti žvaliu, nes čia ir sirgti nėra kada, nes kuopa puola, bėga, kasa, prakaitas per kaktą laša, kulkos zvimbia, nuo ko jauno kario savijauta keičiasi. Dingsta spuogas ant sprando, pranyksta ir diegliai, jam poligonas tampa sveikatingumo stovykla. Taip pagijęs nuo ligų jis šaukia – „mielas poligonas“. O dar ir atpildas: „Štai ir pusryčiai ir pietūs, / Čia skaniau ir už kotlietus“.
Nuovargio nelieka, o giedrią nuotaiką aitrina meilės jausmai ir godos. Svarbiausia, jog viskas paprasta ir nuoširdu, o gyvenimas poligone tampa malonia vieta svajonėms. Minėtame J. Butkaus pasakojime „Kavaleristo malda“ šmaikštaujama: „Brangiausia mergele tu mano vargą ir mane patį narsų gusarėlį priglausk savo dešine ranka po kairiosios krūtinės savo, kad mane jau, kad mane į atsargą paliuosuos, gyvensiu ištikimai su tavim visados, neprileisiu kito niekados“. Nuotaikingu jausmu atvirauja ir A. Baškys: „Aš norėčiau kad mane kas nors pamiltų, / Ir širdį paguostų man biednam, / Aš norėčiau kad man kas padėtų, / Nes nuobodu gyventi man vienam“. Po to pasigirsta ir šelmiškas pašmaikštavimas:„Neisiu tarnybon, nebūsiu poste / Tik šoksiu suktinį, smagią polką“. Tai vis nuotaikos, kurios nuskaidrina karo tarnybos kasdienybę ir lieka atmintyje romantišku prisiminimu.
Nuo šelmiškų nutikimų darosi įdomiau, o patirtieji sunkumai perauga į pasigėrėjimą darniomis raitelių gretomis, aidingais šūviais ir skambiomis dainomis. Svarbu, jog šmaikštūs pajuokavimai neturi užgaulaus šiurkštumo, o tai rodo gerus karių bendravimo santykius. Tokia nuotaika nuskaidrintos karių dienas poligonerodo nuovoką, savotišką įžvalgumą, kuris yra susijęs su greita reakcija į įvykius,teikia energijos, stiprybės bei ugdo kovinį pasirengimą. O tai yra nemažiau reikšminga nei statutiniai dalykai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
