VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.30. Plyšiai ir tiltai

Alfredas Guščius 

Antano Smetonos rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Tada Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.

Alfredas Guščius 

2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje...

Viename Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje lig šiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!... Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai nubausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“. O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainikuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos: „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku... Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais... Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Uždarytos mokytojų seminarijos mokiniai prie kuratorijos rūmų | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A. Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius : „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką...

Rapolas Mackonis gyvenęs Vilniuje, redagavęs „Vilniaus balsą“ ir rašęs į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai ... lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija... Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą. Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga. Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevič savo straipsnyje patetiškai šaukė: „ Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. Anot Rapolo Mackonio, „mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Pasak Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis dienomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas.

... Prisimintinas poetas Sirokomlė - Kondratavičius. Jo laikais (1823-1862) tautinis mūsų atgimimas dar tik pumpurus mezgė, ir vienur kitur vos pasirodė pirmieji žiedai. Turint galvoje lenkų mums peršamą meilę, galima buvo laukti, kad pastarieji lietuvių atgimimu tik pasidžiaugs. „Sirokomlė – beveik visą amžių išgyvenęs Lietuvoje, didelę savo kūrybos dalį paskyręs tautos praeičiai pavaizduoti – negalėjo pakęsti tik to, kad tikrieji lietuviai vartoja gimtąją kalbą, istoriją traktuoja ne kaip atitrūkusią romantišką praeitį, bet kaip nenutrūkstamą grandį su dabartimi... Vilniuje prieš karą žinomas lenkų politikas bei literatas S. Cyvinskis Sirokomlės biografijoje byloja šitaip: „Kaip Sirokomlė traktuoja lietuvių ir gudų emancipacijos srovę, apie tai, aišku, tiksliai pasakyti sunku. Tačiau neabejotina yra viena – litvomaniški mėginimai jam buvo visiškai svetimi ir juokino jį, panašiai kaip ir visus lenkus“...

*

 ... Štai kur toji demagoginė kultūros bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ V. Tomaševskį bei jo vadovaujamą (tarkime sąlygiškai „endekų“) partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos nuomonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?... Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

*

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant anksčiau ar vėliau tikimės sulaukti“. Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį... Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar gali tie džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?... Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę , kad mūsų vieta kitų užimta... Šaukėmės demokratizmo principų , o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus....“ 

... Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas -Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kampaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis mini pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių ... Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė, jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“.

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų , dvarininkų ir bajorų kartai“(lenkų kalba). Netrukus gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino , - ištiestą ranką jie atstūmė...

*

Nuo tų lietuvių -lenkų įvykių prabėgo beveik šimtmetis. Ar kas pasikeitė Vilniaus krašte? Baigdamas šį tekstą, noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais...“

 Apie lietuvių- lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Istorikas Alfredas Bumblauskas, vadovaujantis nacionalinei ekspedicijai, laivu „Vytis“ Vysla plaukusia į Lenkiją, ne kartą yra išsakęs to, anot A. Smetonos, „būtino pamato“ būtent vieną, dvi ir daugiau laiptelių. Jis tai išsako, lankydamasis Lenkijos senųjų valdovų ar kunigaikščių rūmuose, bažnyčiose, ar sekdamas Vytauto žygį per Lenkiją į Žalgirio mūšį, ar ginčydamasis su lenkų to ar kito lenkų istoriko ar rašytojo mintimi... Profesorius A. Bumblauskas šią mintį yra teigęs ir laivo ekipažui, ir mums, tos laidos žiūrovams. Jos išvada būtų tokia: tie Lenkijos agresyvūs žingsniai, okupuojant Vilniaus kraštą 20 metų, nuskęsta toje 500 metų Lenkijos ir Lietuvos istorinėje distancijoje, per kurią buvo pasiekta ir Žalgirio pergalė, ir dviejų tautų literatūrinis bei kultūrinis bendravimas. Ar tikrai – taip?

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko J. Dlugošo ar rašytojo H. Senkevičiaus romano interpretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė, ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, - ne. Tai turėtų būti mūsų istorinė aksioma. Ir dėl kitų klausimų sutarsime: ar dėl trijų QXW raidžių, kurių labai reikia lenkams, ar dėl Juzefo Pilsudskio širdies (kada ji bus prijungta prie viso kūno, esančio Lenkijoje), ar dėl „lietuvių polonizacijos“ Vilniaus krašte... Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis, Marija Jūratė Baužytė ir dar daug kitų autorių...

2017 m. gruodžio mėnesį Vilniuje vyko konferencija, skirta lenko maršalo Juzefo Pilsudskio 150-ajam gimtadieniui. Renginį organizavo Lietuvos istorijos ir Lenkijos atminties institutas, lenkų kultūros institutas bei VU istorijos fakultetas; iš lietuvių dalyvavo istorikai A. Bumblauskas, T. Venclova, konferenciją moderavo istorikas A. Nikžentaitis. Teko skaityti istorikų A. Liekio, A. Butkaus, V. Valiušaičio, publicistų G. Visocko, A. Zolubo straipsnius, labai priešiškus šiam lenkų maršalui ...

*

Tarp atsiradusių plyšių tiltus vis tiek teks mums statyti, kad būtų jie abipusiai, kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų, iš abiejų tautų... Reikėtų pratęsti tokių istorinių-draugiškų išvykų ir laivais, ir dviračiais, ir motociklais į Lenkiją ar į Vilniaus kraštą tradiciją. Tai gera, draugiška „lietuviška invazija“ į kaimyninę valstybę. Jos kaina didelė, bet dar didesnė jos istorinė, kultūrinė reikšmė. Komanda sudaryta iš istorikų, gamtininkų, žurnalistų, muzikų, kulinarų. Tarp jos narių yra ir jaunųjų „invazininkų“ (ir vaikų ), kuriems reikės gyventi kaimynystėje su šia savo galios siekiančia valstybe, kuriems reikės statyti dar ne vieną tiltą per atsiradusį plyšį. Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų...

 ...Matyt, taip bus visados, - iškovotą Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti apginti... Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje, kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man - prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tas knygas istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“. Jeigu į ir lenkų mokytojų „speckursą“ ?Tai būtų tolygu ir paritetiška...

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal