VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.01. Ar matysime Lietuvos lankose ištikimuosius žirgus - žemaitukus?

Dainius Ručinskas

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Dabar, deja, jau retai Lietuvos laukuose sutiksi žemaituką. Daugelis žemaitukų yra gražaus eksterjero, harmoningo kūno sudėjimo, masyvūs, plačios ir gilios krūtinės arkliai. Žemaitukai daug kam atrodo tarsi poniai, tačiau yra žirgai. Žemaitukų kumelės šiek tiek mažesnės. Tai labai ištvermingi, ilgaamžiai, vislūs, nereiklūs pašarui, grakščių judesių, paklusnaus būdo gyvuliai. Kojos plonos, bet labai tvirtos. Eisena lengva, grakšti. Ypač gerai bėga risčia.

Dainius Ručinskas

Žemaitukai – viena seniausių naminių arklių  veislių Europoje, žinoma jau nuo VI–VII amžiaus. Ji išvesta Lietuvos teritorijoje. Manoma, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkst. metų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose žemaitukai paminėti XVI a.. Ši veislė padėjo lietuviams karų ir priespaudos metais.

XIX a. Lietuvoje paplitus atvežtoms iš Vakarų Europos arklių veislėms (anglų, arabų, trakėnų ir kt.), be jokios sistemos pradėta žemaitukus su jomis mišrinti. Žemaitukai ėmė sparčiai nykti. Pirmieji susirūpinę grynaveislių žemaitukų išsaugojimu buvo kunigaikščiai Irenėjus Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu. Oginskiai populiarino žemaitukus ne tik tarp dvarininkų, bet ir tarp valstiečių, rengė parodas. 1881 m. jie įkūrė žemaitukų augintojų draugiją. Oginskiai išgarsino šią žirgų veislę toli už Lietuvos ribų. 1900 m. 3-iojoje pasaulinėje parodoje Paryžiuje kumelė Žaiba, iš Bogdano Oginskio žirgyno ir eržilas Hiršas buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Kerstutis – didžiuoju sidabro medaliu. Žemaitukus dėl gerų savybių, tokių kaip ištvermingumas, nereiklumas, didelė jėga, noriai pirko latviai, belgai, vokiečiai, anglai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva parduodavo iki 30 tūkstančių arklių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vėl sunyko žemaitukų žirgynas, kergimo punktai.

Džiugu, kad Lietuvoje išliko entuziastų, kurie rūpinosi žemaitukais, populiarino šia seną lietuvišką veislę. Dabar leidykla "Trys žvaigždutės", vadovaujama aktyvaus “Lietuvos aido” autoriaus, rašytojo Jeronimo Lauciaus, išleido tikrai įdomaus asmens - Stasio Svetlausko prisiminimus "Gyvenimas be pėdsakų nepraeina".

Šis žmogus beveik pusšimtį metų paskyrė žirgininkystei, žemaitukams daug prisidėjo populiarinant Lietuvos žirgų veislininkystę ir žirginį sportą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. S. Svetlauskas buvo ilgametis Vilniaus žirgyno direktorius, tiesiogiai kuravęs Nemuno, Vilniaus, Žagarės, Sudavijos ir Dusetų valstybinių žirgynų ūkinę, gamybinę ir finansinę veiklą. Jis už žemaitukų arklių veislės atkūrimą ir išsaugojimą ir stambiųjų žemaitukų veislių sukūrimą apdovanotas Romano Žebenkos I ir III laipsnio diplomais.

Žemaitukų panaudojimo sritys yra plačios. Jis tinka šeimos ūkyje kaip universalus arklys, reabilitacijos centruose, vaikų jojimo klubuose, žirgų varžybose, turizmo bazėse, pramogai, ekologiniuose ūkiuose. Žemaitukais galima joti, važiuoti, naudoti žemės ūkio darbams. Senovėje tai buvo nepamainomas lietuvio karo žirgas..

Savo prisiminimų knygoje S. Svetlauskas teisingai pastebi, jog gyvenimo ir darbo nueitas kelias nebūtų pilnas, nepaminėjus vaikystės. Dar prieš mokslų pradžią Stasiukui buvo parenkami darbai pagal jo jėgas. Kasant durpes jo darbas buvo vedžioti arklius. Nuo durpių kasimo duobės turėdavo nuvesti arklį su pilnomis "šlypkėmis" (rogėmis) durpių iki moterų, kurios šlapias durpes kraudavo į tam kraštui būdingas krūveles (šulinėlius), kad greičiau išdžiūtų. Vieną arklį palikęs prie krovėjų, kitą, kitą nuvesdavo prie durpinės. Ir taip visą dieną...

Visiems intensyviai dirbant, staiga vienas vyrų sušuko: "Žiūrėkite, važiuoja rusų obozas (gurguolė)". Iš tos vietos gerai matėsi Krosnos - Kalvarijos plentas. Visi metė darbus, aptarinėjo, kas mūsų laukia, koks bus tolimesnis gyvenimas. Visi vieningai manė, kad bus nekaip, nes gurguolėje matėsi nemažai margų (keršų) arklių. Mūsų krašte buvo sakoma, kad margais arba baltais (širmais) arkliais važiuoja tik nusigyvenę vargingi ūkininkai. Šie pastebėjimai buvo pranašiški. Tai buvo Lietuvos okupacijos pradžia.

S. Svetlauskas kaip ir daugelis jo kartos žmonių patyrė karo baisumus, pokario sumaištį, okupantų žiaurumus. Pabandykite įsivaizduoti, kaip teko jaustis mokiniams, matant turgaus aikštėje, prie bažnyčios šventoriaus tvoros paguldytus išniekintus partizanų kūnus ir verčiami pro juos praeiti. Žinojo, kad visus praeinančius pro šalį stebi NKVD pareigūnai ir žiūri, ar nepravirksime, ar kaip nors kitaip reaguosime, kad galėtų pradėti tardymą. Jie atlaikė, todėl dalis Stasio bendraamžių kitaip žiūri į gyvenimą ir praėjusį laikotarpį.

Savo prisiminimų knygoje su lengva jumoro gaidele S. Svetlauskas rašo apie savo ilgametę veiklą žirgininkystės srityje. Kvalifikuotas veterinarijos specialistas buvo Lietuvos žirginio sporto sąjungos viceprezidentu, organizavo ir tvarkė pagal tarptautinius reikalavimus ristūnų žirgų lenktynes Dusetose ant Sartų ežero ledo, kuravo ir teisėjavo kitose ristūnų žirgų varžybose (dažnai buvo vyriausiasis teisėjas).

Su Vokietijos specialistų pagalba ir kartu su Lietuvos žirgininkais įkūrė Lietuvos arklių asociaciją, buvo jos prezidentas ir valdybos narys.

Buvęs Vilniaus žirgyno direktorius S. Svetlauskas sako, kad jam teko lankytis Antaviliuose, kai ten dar buvo jojimo mokykla, rengti sporto varžybas. Šeimininkai gražiai tvarkėsi. iki šiol mįslė, kodėl žirgynas buvo uždarytas. Neatrodė nepelningas. Arklidės, aikštynas, gyvenamosios patalpos, kavinė. Ūksmingoje vietoje, šalia šilo. Ir staiga žirgyno neliko. Savininkai nutraukė jau pradėto maniežo statybas, išsivežė žirgų aptvarus.

Žirgininkystės specialistą labiau jaudina, kad ir dabar bandoma uždaryti dar likusius valstybinius žirgynus. Nemuno, Sartų, Vilniaus. Lietuvos žirgyną norėta iš Riešės perkelti į ... Panevėžio rajono Upytės lininystės ar Radviliškio rajono Šeduvos avininkystės ūkius. Net žirgais nesidomintys Stasio artimieji stebėjosi: negi valdžia arklio neskiria nuo avies? S. Svetlauskas rašė Žemės ūkio ministerijai, Seimui, kad nedarytų tokių kvailysčių, perspėjo nenaikinti Lietuvos arklių veislininkystės. Privatininkams žirgai reikalingi tik sporto varžyboms, apie arklių (trakėnų, žemaitukų) genofondą verslininkai negalvoja.

O žemaitukais būtina rūpintis. Pasaulinei bioįvairovei ir gyvūnų evoliucijai žemaitukai reikšmingi tiek istorine, kultūrine, tiek selekcine, ekologine ir ekonomine prasmėmis. Žemaitukų žirgų veislė yra kaip Lietuvos paveldas. Žemaitukai labai gerai perduoda palikuonims per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes: nereiklumą, ištvermę, tvirtą konstituciją, universalų darbingumą, energingą temperamentą, dailų eksterjerą, todėl yra neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Žemaitukų skaičius ėmė didėti, tačiau veislė vis dar tebėra dideliame išnykimo pavojuje.

 

 

 

Atgal