ISTORIJA
07.22. Renesanso aliuzija su dabartimi...
Laura Ruplėnaitė
Renesansas, kuris verčiamas kaip Atgimimas, kartu buvo ir savotiška nuodėmių epocha. Kilo labai aršūs religiniai karai. Ar tik vėl mūsų nelaukia tas pats?
Tarptautinių žodžių žodyne viena iš Renesanso definicijų pateikiama tokia: „V. ir Vid. Europos šalių kultūros visuomeninės minties epocha XIV – XVI a., kuriai būdinga ir ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, antikos kultūros tradicijų gaivinimas ir didelis dėmesys žmogaus asmenybei.“ Verta atkreipti dėmesį, kad tai tik vienas iš apibrėžimų. Įvairiuose šaltiniuose Renesanso trukmė apibrėžiama skirtingai, tačiau bendrai sutariama, kad tai laikotarpis tarp Viduramžių ir Naujųjų amžių. Taip pat kiekviena apibrėžtis yra kiek sąlygota autoriaus turimų žinių, socialinės aplinkos (kultūros), jo įsitikinimų ir patirties.
Tai tam tikra prasme buvo feodalizmo irimo ir kapitalizmo formavimosi metas, kada šalia humanistinių judėjimų vyravo aršios religinės ir socialinės kovos. Atgimimo epochos prielaida, anot dr. Romualdo Ozolo, „pradinio kaupimo ribas peržengęs prekinis kapitalas. Jo sėkmingas funkcionavimas reikalauja iš esmės koreguoti feodalinius santykius, teikia daugybę galimybių žymiai laisvesnei, individualesnei žmogaus jausenai, protavimui ir elgesiui“.
Kaip matome iš anksčiau pateiktos definicijos, vienas iš epochai būdingų požymių – mokslo ir meno pakilimas. Išties tai buvo metas, kada radosi ne vienas visuomenei naudingas išradimas: atrasta heliocentrinė sistema, sukurta spausdinimo mašina, sukonstruotas gaublys, mikroskopas, teleskopas. Taip pat būta ir ne vieno svaraus geografinio laimėjimo: 1492 m. Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo) atrado Ameriką, 1498 Vaskas da Gama (Vasco da Gama) suranda kelią į Indiją aplink Afrikos kontinentą,1519-1522 m. Fernando Magelano (Fernão de Magalhães) kelionė aplink pasaulį. Mene ir literatūroje pasireiškė tokie žymūs asmenys kaip: Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti), Rafaelis Santis (Raffaello Sanzio), Migelis de Servantesas Savedra (Miguel de Cervantes Saavedra), Viljamas Šekspyras (William Shakespeare), Fransua Rablė (François Rabelais) ir kt.
Ir šiandien puikiai žinomo romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“ autoriaus F. Rablė kūryba, kaip, beje, ir daugelio kitų rašytojų, rėmėsi antikinių kultūros motyvų panaudojimu. Tiesa, ne visose šalyse atsižvelgimas į antikines kultūros tradicijas buvo vienodai ryškus. Vokietijoje humanizmo šalininkai daugiausia dėmesio skyrė ne antikos, o Senojo ir Naujojo Testamento tyrinėjimams.
„Gargantiua ir Pantagriuelis“, nepaisant to, kad tai ne tik grožinės literatūros fantastinis kūrinys, tačiau gausus ir filosofijos, senovės istorijos, mitologijos, teisės, medicinos žinių, iš esmės dėl jame vartojamos to meto požiūriu aštrios autoriaus satyros, dėl perdėto žavėjimosi kūnu, aiškaus nusistatymo prieš katalikų dvasininkiją buvo uždraustas pardavinėti ir pasmerktas sudeginti. Minimas kūrinys buvo įtrauktas į katalikų bažnyčios draudžiamųjų leisti, skaityti ir platinti knygų sąrašą (Index librorum prohibitorum). Tokie sąrašai buvo sudaromi, norint išsaugoti „tikėjimo grynumą ir dorą“. Jie buvo panaikinti tik 1966 m. popiežiaus Pauliaus VI.
Vis stiprėjantis visuomenės nepasitenkinimas bažnyčios atstovų galios ir valdžios troškimu, siekiu dominuoti ir reguliuoti įvairias žmogaus kasdienio Gyvenimo sritis nuosekliai skaldė bažnyčią ir neišvengiamai brendo permainų laikas...
Galimai atsiradusias religines priešpriešas kiek paspartino ir tai, jog ypač didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus asmenybei ir autoritetų nykimui, jų neigimui. Esminis Renesanso bruožas – humanizmas, kurio idėjinis pagrindas asmens pripažinimas kone aukščiausia vertybe. Dr. Česlovas Kalenda teigia, kad „Renesanso laikų humanizmas buvo susijęs su žmogaus troškimu kuo labiau apvaldyti gamtą ir pajungti ją sau, negalvojant apie pasekmes ir susikaupusių ekologinių skolų grąžinimą gamtai. Toks humanizmas šiandien laikomas kraštutiniu, patologišku antropocentrizmu“. Taip pat stipriai pasireiškė ir kapitalizmas su savo padariniais.
Anot įtakingo vokiečių socialisto Frydricho Engelso (Friedrich Engels), aukso ir sidabro gavyba buvo „paskutinis postūmis, 1470-1530 m. ekonominiu atžvilgiu pastatęs Vokietiją Europos priešakyje ir taip pat padaręs ją centru pirmosios buržuazinės revoliucijos, įvilktos į religinį vadinamosios Reformacijos apdarą“.
Būdamas dvidešimt septynerių metų, 1510 m. Martynas Liuteris (Martin Luther) pasiekė savo jaunystės tikslą ir nukeliavo į Romą – Renesanso ištakų šalį, kuri garsėjo savo svariu indėliu į mokslo ir meno raidą. Tačiau ten jis susidūrė su abejingumu tikėjimo klausimais: M. Liuteris tebebuvo katalikas, tačiau taip pat jau ir griežtai kritikavo katalikų dvasininkiją dėl tokio atsainaus požiūrio į daugelį pamatinių tikėjimo klausimų ir rūpinimosi asmenine gerove. Grįžęs iš Romos pasinėrė į rimtą Šventojo Rašto studijavimą, o 1517 m. ant Vitembergo pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes, kuriose atsispindėjo jo nepritarimas dvasininkų elgsenai.
Tezės sukėlė įvairiapusiškai aštrias reakcijas ir diskusijas. Kaip atsaką į jas vienuolis dominikonas, mokytas paties popiežiaus, Johanas Dicelis (Johann Diezel), dar vadinamas Ticeliu (Tetzel), parašė savo tezes. Vėliau M. Liuteris ir liuteronybė iš esmės buvo visuomenės pasmerkti, nes neigė socialinių permainų būtinumą ir tam priešinosi, o tai iš dalies ir sukėlė liaudies nepasitenkinimą ir reformaciją, susipynusią su valstiečiu sukilimu. Plito kontrreformacijos judėjimai (inkvizicija, Jėzuitų ordinas). Religiniai karai baigėsi Vestfalijos taikos sutartimi 1648 m. Tačiau sutartimi visi nesutarimai ir reformos... nesibaigė..., jos tam tikra prasme tęsiasi iki šiol...
Pokyčių, skriaudų, nelaimių, pergalių ar/ir pralaimėjimų metas, kaip matome, truko skirtingai, o ir vadinosi jis nebūtinai vienodai: Italijoje – činkvečento, Vokietijoje – reformacija, o Prancūzijoje – renesansu.
Tačiau ne pavadinimai esmė, o tai, kad iš to savotiško puritoniško tikėjimo žmogaus dieviška
prigimtimi, autoritetų neigimo ir kapitalizmo įtakos didėjimo radosi nemažai bėdų ir problemų, už kurių pasekmes skaudžiausiai atsakė dažniausiu atveju... eilinis pilietis, kuris ir taip per visus laikotarpius, kaip taikliai yra apibūdinęs įtakingas Renesanso epochos politinis veikėjas Nikolas Makiavelis (Niccolo Machiavelli), labiausiai ir nukenčia. Gal dėl to, kad moralės aspektams dažnai teikia didesnę reikšmę nei aukštesnes pareigas ir/ar padėtį užimantys asmenys, kurių poelgiai, nepaisant moralumo aspektų, kai kada būna būtini, siekiant užtikrinti visapusiškesnį stabilumą, harmoniją... ir naujus rezultatyvius atradimus...
Įvairaus nuodėmingumo esama visose epochose. O pats moralumo aspektas vargu ar gali būti traktuojamas absoliučiai aiškiai ir vienodai... Mokslo atradimai kai kada reikalauja aukų, tarp jų ir dorovės disbalanso. Dr. Egidijus Vareikis pastebi, kad „mokslas ir dorovė ne visada sutapo, Renesanse tai netgi nesutapo. Šiandien irgi nesutampa“. Pažvelgę į šiandienos medicinos ir kitų sričių laimėjimus galime tik džiaugtis, kad praeityje ir dabar atsirado/atsiranda drąsių žmonių, pasiryžusių mesti iššūkius nusistovėjusioms nuomonėms ir dogmoms. Tačiau negalime ir pamiršti, kad gamtos užkariauti veikiausiai mums niekada nepavyks..., o ir nereikia to daryti; nereikia eiti prieš gamtą: sutardami su ja pasieksime daugiau ir didesnių laimėjimų.
Pokyčių metas pribręsta palaipsniui ir dažniausiai kyla iš nepritarimo ar pasipriešinimo esamoms idėjoms ar santvarkoms. Tai savotiškas nuolatinis vyksmas: anksčiau ar vėliau, kada susidaro kritinės masės, permainos būna reikalingos, nes tai paskatina ir tam tikrą progresą, nors kelias į jį ne visada lengvas, o kai kada ir skausmingas... Tačiau jis vyksta, nors pavadinimai ir pačios procesų formos kiek kinta, tačiau esmė išlieka ir mes nelabai turime prielaidų manyti, kad ateityje... nebus karų, nebus konfliktų ir nesutarimų, kad visos religijos ir jas išpažįstantys žmonės sutars... Konfliktai ir dabar vyksta, tik kol kas kritinė masė radikalesniems pokyčiams dar nėra susiformavusi...
Atgal
.jpg)
