ISTORIJA
07.24. Jogaila ir Vytautas: nuo konkurentų iki sąjungininkų
Dr. Virginija Bortkevičienė Gyd. Juozas Prasauskas
Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atliko lemiamą vaidmenį apginant į rytus nuo Lietuvos esančias tautas nuo kryžiuočių ordino. Ypač atkakliai su Ordinu buvo kovojama Algirdo ir Kęstučio valdymo metais. Algirdas ir Kęstutis, broliškai bendraudami, žūtbūtinėse kovose gynė lietuviškas žemes nuo ordino agresijos.
Jie išplėtė LDK placdarmą Rytų Europoje, mobilizavo slaviškąsias žemes bendrai kovai, sudarė galimybes savo vaikams, Jogailai ir Vytautui, organizuoti šią kovą dar platesniu tarptautiniu mastu ir galutinai atremti Vokiečių ordino ir Aukso Ordos feodalų, kėslus.
1377 m. mirė Algirdas – didysis Lietuvos kunigaikštis. Tai buvo didelis smūgis Lietuvos valstybei.
Algirdas ir Kęstutis buvo susitarę: jei pirmas mirs Algirdas – jo vietoje didžiojo kunigaikščio sostas Vilniuje atiteks jo sūnui Jogailai; jeigu pirmas mirs Kęstutis – jo vietą Trakuose užims jo sūnus Vytautas; ir vienu ir kitu atveju dėdė su sūnėnu toliau gyvens santaikoje ir kartu valdys Lietuvą.
Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila
Jogailos karališkasis antspaudas
Algirdas mirė pirmas, tai jo vietą užėmė Jogaila ir jau nuo 1377 m. save titulavo Lietuvos karaliumi. Tą paliudija išlikusios sutartys, bei išlikęs Jogailos, kaip lietuvių karaliaus, antspaudas.
Juo turėjo būti patvirtinta Krėvos sutartis. Norėtųsi gauti atsakymą, kas iš tikrųjų buvo Jogaila kunigaikštis ar karalius?
Mirus Algirdui, viskas pradėjo keistis. Sūnėno ir dėdės santykiai buvo pakankamai gražūs, tačiau į valdymo reikalus smarkiai pradėjo kištis jo motina rusė kunigaikštienė Julijona. Ji norėjo, kad jos sūnus valdytų vienas visą kraštą ir iškiltų jos žmonių – rusų krikščionių – reikšmė Lietuvoje.( 1 p. 86).
Kęstutis toliau kovojo su kryžiuočiais, už jo žemių ir Žemaičių puldinėjimus atsilygindamas žygiais į Prūsus. 1378 m. Kęstutis sunaikino Eckersbergo tvirtovę.
Jogaila nuo visų dėdės žygių laikėsi nuošaliai, bet tuo pat laiku siuntė į Prūsus ir toliau į Vakarus savo ištikimą bendradarbį, brolį Skirgailą.
1379 m. rugsėjo 29 d. Trakuose, Kęstučio pilyje, dalyvaujant daugybei bajorų, Teutonų ordino ir LDK vadovai pasirašė paliaubų sutartį. Kryžiuočiai pasižadėjo 10 metų nepuldinėti Gardino, Drobičino, Brastos ir joms artimų žemių, o Lietuva t. y. Kęstutis, – neniokoti pietinėje Prūsijoje Osterodės, Vartenburgo ir kai kurių kitų apylinkių. Iš Ordino pusės paliaubų sutartį patvirtino didysis maršalas ir kiti, o iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pusės – Jogaila, Kęstutis, Vytautas. Beje, tai pirmas atvejis, kai Vytautas dalyvavo sutarčių pasirašyme. Yra išlikęs jo antspaudas su lotynišku užrašu: „Si Ducis Vitautae“ („Atspaudas kunigaikščio Vytauto“).
Vytautas Didysis
Vytauto antspaudas
Be to, tai buvo pirmas ir vienintelis Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytas dokumentas. Sutartis keistoka, nes nedraudė kryžiuočiams pulti Kęstučio valdomų Trakų ir Žemaičių. Dar keisčiau, kad ją pasirašė kryžiuočių vadovai, kuriems buvo griežtai uždrausta sudarinėti bet kokias sutartis su pagonimis. Bet daugiausia įtarimų sukėlė tai, kad po pasirašymo, po karališkų vaišių Ordino pasiuntiniai nuvyko į Vilnių ir praleido ten tris paras. ( 2 p. 189 ).
Kai kurie istorikai (I. Jonynas) mano, kad Trakų sutarties pasirašymas buvo Jogailos ir jo šeimynos intrigų prieš Kęstutį pradžia ir slaptos derybos su kryžiuočiais Vilniuje – beveik sąmokslas prieš dėdę. Be to, labai keistos buvo Skirgailos kelionės po Ordino žemes ir kryžiuočių jo draugiški priėmimai. Dar įdomiau, kad magistras atsiuntė per pasiuntinį Julijonai laišką, kuriame rašė, kad sūnus sėkmingai keliauja po jų žemes.(2 p. 189).
Kęstutis sužinojęs Jogailos slaptą susitarimą su vokiečiais, su savo kariuomene užėmė Vilnių ir Jogailos pilies bokšte, dėžėje, rado slaptos Jogailos sutarties su vokiečiais raštą. Sušaukęs bajorus, Kęstutis pranešė visiems susirinkusiems Jogailos išdavimą. Jogailą jis nubaudė, pašalindamas iš Vilniaus ir duodamas valdyti Krėvos ir Vitebsko žemes. Pašalinęs Jogailą, Kęstutis tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lietuvą valdė taip, kaip ją valdė Algirdas. Jogaila niekaip negalėjo su tuo susitaikyti. Jį kurstė mama Julijona, vokiečiai ir kai kurie rusų bei kitų tautybių vilniečiai. Kai Kęstutis išvyko kariauti su vienu sukilusiu rusų žemių kunigaikščiu Vilniuje įvyko perversmas. Jie užėmė pilį ir tuojau pat išsikvietė Jogailą. Netrukus atvyko ir Vytautas, ginti tėvo teisių, bet kovą laimėjo Jogaila ir nieko nelaukdamas pasiskelbė vieninteliu Lietuvos valdovu – didžiuoju kunigaikščiu.
Kęstutį greitai pasiekė ši žinia ir jis su Vytautu ėmė rinkti kariuomenę prieš Jogailą. Jogaila vėl imasi gudrybės. Jis paprašo Vytauto, kad sutaikytų jį su Kęstučiu. Nieko blogo negalvodami, Kęstutis su Vytautu vyksta į Jogailos stovyklą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei giminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs svetingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį liepė nuvežti į Krėvą, antrąjį – įkalinti Vilniuje. Šitaip tas didvyris (Kęstutis), ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo nagų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o dėl narsumo – Achilas, žuvo gimtajame krašte per brolėno kaltę – penktą naktį Jogailos pasiųsti budeliai (žymiausi iš jų – valdovo miegamojo prižiūrėtojai Prokša, Bilgenis, Lisica ir kiti) Krėvos pilyje jį pasmaugė ( 3 p. 273 ) Apie Kęstučio mirtį istorijos šaltiniuose rašoma įvairiai ir dažnai prieštaringai. Vytautas tvirtino, kad Kęstutį pasmeigęs Jogaila.( 2 p. 194).
Į žuvusio Kęstučio vietą, į Krėvos kalėjimą, buvo atvežtas ir Vytautas. Jo laukė, gali būti, kad tėvo likimas. Bet nepaprastas žmonos Onos sumanumas padeda Vytautui pabėgti iš Krėvos kalėjimo. ( 3 p. 274 ).
Vytautas pabėga pas Vokiečių ordiną, ten priima 1383 m. krikštą ir per krikštą gauna Vyganto vardą.
Pasak Lietuvos metraščio, iki konflikto Vytautas ir Jogaila gerai sugyveno, t. y. artimai draugavo. Nors Vytautas ir Jogaila buvo tikri draugai, bet jie augo skirtingose šeimose. Vytauto tėvas – Kęstutis – buvo senos lietuvių tikybos, bet labai kilnus riteris. Tai pripažino ir didžiausi jo priešai – kryžiuočiai. Kęstučio šeima buvo tikra lietuviška šeima. Vytauto mama buvo žemaičių bajoro dukra, gražuolė Birutė. Ji labai mylėjo Lietuvą, buvo aistringa patriotė, skiepijo savo mylimiausiam sūnui stiprią tėvynės meilę.
Jogaila augo kitokioje šeimoje. Tėvas Algirdas kaip ir Kęstutis buvo senos lietuvių tikybos atstovas, tiesa, žymusis rusų istorikas Karamzinas rašo, kad Algirdas pravoslavų tikėjimą, buvo priėmęs, bet nenurodo, iš kur tą žinią yra paėmęs. (2 p. 185). Mama Julijona gimė apie 1325 metus. Jos motina – Haličo kunigaikščio Jurijaus duktė Anastasija. Julijonos vaikystė nebuvo linksma. 1326 metais totoriai nužudė jos dėdę Dmitrijų, 1327 metais jie nusiaubė Tverės žemes, o 1339 metais nužudė tėvą Aleksandrą ir brolį Fiodorą. Ištekėjusi už. LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo, Julijona. Vilniuje, prie kunigaikščio rūmų, turėjo savo cerkvę ir stačiatikių dvasininką. Visus 30 Vilniuje pragyventų metų ji liko ištikima stačiatikybei ir nė kiek nesuaugo su lietuvių tauta. Tokioje aplinkoje išaugusi ir pati nemylėjusi Lietuvos negalėjo išauginti sūnaus lietuvio patrioto.
Po Kęstučio mirties buvo daugiau aukų.
Senojo Lietuvos metraščio liudijimu, Jogaila, keršydamas už Vaidilos pakorimą, liepęs ant rato nužudyti Kęstučio žmonos dėdę, jos tėvo brolį Vidmantą ir nukirsti galvas daugeliui Kęstučiui atsidavusių bajorų, ( 11 p.120)., tačiau, kad išgelbėti Lietuvą reikėjo kunigaikščiui Vytautui ir Jogailai taikytis. Grėsmę kėlė ne tik kryžiuočių pavojus, bet ir didelės reikšmės įgijo rusų partija su Algirdo našle, ruse, stačiatike priešakyje.(1 p. 93).
Po kovų su dėde ir pusbroliu soste įsitvirtinęs Jogaila, nors ir po ilgų dvejonių, nusprendė, kad geriausias variantas jam ir Lietuvai yra Lenkijos karūna ir Lietuvos krikštas. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Jogaila ir kiti patvirtino Krėvos dokumentą M. Kondratas Lietuvos istorijoje p.205 cituoja kelias ištraukas iš šio dokumento „Jogaila, didysis kunigaikštis žada visus savo turtus panaudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos tiek ir Lietuvos trūkumams pašalinti; ir tai (žada su sąlyga), jei Lenkijos karalienę sujungs su juo moterystės ryšiais. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį didysis kunigaikštis, Lietuvos karalystėje.
Valkoviske Lenkijos pasiuntinių sutiktas (1386.I. 13) Jogaila nuvyko į kilmingųjų seimą Liubline, kur buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. (II.2) (4 p. 286 ) 1386.II.14 d. nuvykęs Krokuvon, rytojaus dieną Jogaila Gniezno arkivyskupo Bodzantos buvo pakrikštytas Vladislavo vardu ir į lenkų istoriją įėjo kaip Wladyslaw II Jagiello Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pasiliko ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo sujungta su Lenkijos karalyste, tikriau sakant, prie jos prijungta.( 2 p. 206). Būdamas Lenkijos karaliumi, Jogaila, išdavinėjo lenkų bajorams sutartis, dėdamas ir Lietuvių karaliaus antspaudą. Tai patvirtina ir lenkų istorikai, pvz. Z. Piech, kuris aprašo atvejį su lenkų bajorui suteikta privilegija antspauduota būtent Lietuvių karaliaus antspaudu. Būdamas Lenkijos karaliumi, Jogaila niekur nenaudojo didžiojo kunigaikščio antspaudo. Kas tada buvo Lietuva – karalystė ar kunigaikštystė? Jogaila gyveno daugiausiai Lenkijoje. Norėdamas išlaikyti savo valdžią Lietuvoje, Vilniuje ir kitose svarbesnėse pilyse pastatė lenkų kariuomenės pulkus, manydamas, kad sugebės valdyti iš Krokuvos. Lietuva tuo laiku buvo didelė ir galinga valstybė ir dauguma jos žmonių su tuo nesutiko. Ilgainiui tai suprato ir pats Jogaila ir Lietuvai valdyti paskyrė savo brolį Skirgailą.
Jogailos pasidavimas svetimai įtakai, pastatymas Lietuvoje svetimos kariuomenės, Lietuvos žemių prijungimas prie Lenkijos sukėlė didelį lietuvių nepasitenkinimą prieš Jogailą. Tuo nepasitenkinimu pasinaudojo Vytautas pasiryždamas atgauti Lietuvai nepriklausomybę.
Vytautas iki 1387 m metų ištikimai tarnavo Jogailai, o Jogaila rodė nepasitenkinimą Vytautu. Negrąžino jam jo tėviškės, o Trakus atidavė Skirgailai, nors Lietuvą valdyti daugiau tiko katalikui Vytautui, nei stačiatikiui Skirgailai. Jogaila davė jam valdyti Volynės žemę, bet Vytautas norėjo darbuotis savo gimtinėje – Lietuvoje. Vytautas stoja prieš Jogailą į kovą. Vilniaus paimti neįstengė, bet užtat paėmė Ukmergę, Merkinę, Gardiną ir visą Panemunį.
Kai kuriose pilyse Jogailos kareiviai lietuviai, rusai geruoju pasidavė Vytautui, nuginkluodami lenkų kareivius. Vytautą rėmė vis daugiau šalininkų. Tai matydamas, Jogaila suprato, kad taip kovodamas su Vytautu gali netekti visos Lietuvos ir nutaria taikytis su juo ir valdžią Lietuvoje jam pamažu teko perduoti pusbroliui, nors savo vietininku jis buvo paskyręs ir brolį Skirgailą. Nepaisydamas Lenkijos bajorijos, Astravo sutartimi Vytautui grąžino Trakų kunigaikštystę ir pavedė iki gyvos galvos valdyti LDK.
Vytautas Lietuvoje pradėjo viešpatauti apie 1392 metus. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytautas stengėsi atsikratyti Lietuvos priklausomybės nuo Lenkijos. Jis gerai supratęs LDK – didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei – kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką , kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.( 10 p. 149). Didžiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis, o kitų sričių kunigaikščiai buvo jo vasalai. Pastarieji turėjo eiti į karą, mokėti mokesčius.( 8 p. 51 ). Po ilgų karų Lietuva atsigavo. Vytautas tvirtai valdžią paėmė į savo rankas, o Jogaila tik tenkinosi vardu.
Nepaisant pusbrolių varžymosi, Jogaila ir Vytautas vykdė bendrą užsienio politiką. Pirmiausia atsisukta prieš Vokiečių ordiną: karą su juo vainikavo 1410 m. Žalgirio mūšis. Gaila, kad iki šių dienų pilnai neišsiaiškintas Vytauto Didžiojo vaidmuo, o kautynių eigos aiškinama skirtingai.
Lenkijos politikos veikėjai su nepasitikėjimu žiūrėjo į Vytauto galybę ir Lietuvą. Vytautas nusprendė taip sutvarkyti Lietuvos santykius su Lenkija, kad nebūtų jokių abejonių dėl Lietuvos nepriklausomybės, o tai galima buvo padaryti užsidedant karališkąją karūną.
Lucko pilis
Pasak istoriko Rimvydo Petrausko, egzistuoja teorijų, kad tapti karaliumi Vytautas siekė vos ne visą gyvenimą.( 9 ). Vienas pagrindinių Vytauto karūnavimosi epizodų Lucko suvažiavime (1429 m.) Lenkijos karalius ir Vytauto pusbrolis Jogaila iš pradžių pritarė Lucke pristatytai Lietuvos karalystės idėjai. Tačiau vėliau, bent viešumoje, demonstravo pakeitęs nuomonę, mat, jį spaudė Lenkijos didikai, nenorėdami silpninti Lenkijos pozicijų.
1430 m. spalio 13 d. popiežius rašė, kad pats Jogaila jį informavęs, jog „Lietuvos kunigaikštystė ir rusų žemės yra Lenkijos karalystės dalys, jo inkorporuotos ir suvienytos, o Vytautui perleista tik karališka galia jas valdyti, bet imperatorius Zigmantas panorėjęs tą kunigaikštystę atplėšti nuo Lenkijos ir įkurti naują karalystę“( 5 p. 92).
Algirdo sūnų Jogailą lenkai priskiria prie didžiųjų savo karalių. Per 48– rius jo valdymo metus Lenkijoje įvyksta daug teigiamų permainų (6 p. 320). Lenkams Jogaila yra atėjūnas, svetimtautis – lietuvis, bet jie jį laiko labai žymiu savo valdovu.
Jogailos sarkofagas
Lietuvoje Jogaila iki šių dienų nėra populiarus, nes jam tenka kaltė dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mirties, Lietuvos valstybės vientisumo pažeidimo ir Lenkijos įtakos Lietuvoje įtvirtinimo. Jis kartu su lenkų ponais padėjo pamatus Lietuvos valstybingumo apribojimui.(7 p. 2) Reikia pasakyti, kad Jogaila neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Jogailos pradėta politikos kryptis (unija) ir jo įpėdiniu vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams.( 6 p. 328).
Nagrinėjant, Jogailos gyvenimą iškyla daug neaiškumų: kas tuo metu buvo Lietuva – Karalystė ar kunigaikštystė?
Jogaila prieš tampant Lenkijos karaliumi Lietuvoje buvo kunigaikštis ar karalius?
Šaltiniai 1. Daugirdaitė – Sruogienė Vanda Lietuvos istorija – Chicago, leidykla TERRA, 2. Kondratas M. Lietuvių Tautos ir Valstybės istorija I d. – Vilnius, Leidybos centras, 1994 3. Vijūkas – Kojalavičius Albertas Lietuvos istorija I-II d.– Vilnius, Vaga 1989. 4. Ivinskis Zenonas Lietuvos istoriografija Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties – Roma, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Piazza della Pilotta 4 5. Jučas Mečislovas Vytautas Didysis – Chicaga,Amerikos Lietuvių Taryba, 2010. 6. J. Jakštas, Dr. Z. Ivinskis, S. Sužiedelis, A. Šapoka, P. Šliažas Jogaila – Kaunas, Švietimo M-jos knygų Leidimo komisijos Leidinys N 450 , 1935 7. Tyla Antanas Lietuvos Didieji Kunigaikščiai – Kaunas, Valstybinė akcinė „Šviesos“leidykla, 1995. 8. Gumuliauskas A. Besidomintiems Lietuvos Istorija – Vilnius periodika, 1989. 9. Cibulskas G. „ Nekarūnuotas Lietuvos karalius Vytautas“ laikraštis :15 minučių“, 2010 rugsėjo 8 d. 10. Kaupa Z., Kaupienė J., Kunevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų – Valstybinis leidybos centras, 1995 11. Jonynas Ignas Lietuvos didieji kunigaikščiai – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996 12. Mačiulis D., Petrauskas R, Staliūnas D., Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje,– Vilnius, Mintis, 2012. 13. Stefan M. Kuczynski Wladyslaw Jagiello 1350 – 1434 – Warszawa, Wydawnictwo ministerstwa obrony narodowej, 1971.
wikipedia.org nuotraukos
.jpg)
(1).png)
