VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

09.01. Skapiškis XX amžiaus pradžioje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Apie Skapiškio miestelį (Kupiškio r.), bažnyčias, žmones, jų tarpusavio santykius, organizacijas, spaudą informuoja XX a. pradžios Lietuvos periodika:  1907–1915 m. Vilniuje lietuvių kalba leistas visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis „Viltis“, „Tėvynės Sargas“,  „Ateitis“, „Ūkininkas“ ir kt.  Straipsnyje daugiausia remsimės 1913–1914 m. „Viltyje“ išspausdintomis žinutėmis bei pateikta informacija.

1899 m. „Tėvynės sarge“  minimas Ramoniškio kaimas.  Rašoma apie  du kaimynus „Jankevičius piktas ant kaimyno Mažeikio, negalėdamas atsiteisė, apskundė Skapiškio urėdninkui. Tas, pasiėmęs Kundrėnėlių žandorėlį – buvusį žandarą, apsigyvenusį  Kundrėnėliuose, iškrėtė visus Mažeikio namus. Rado šių metų ir senesnį kalendorių. Kur padės akis Jankevičius, tokią šunybę padaręs“.

Skapiškio klebonų veiklą mini „Viltis“: „1913 m. liepos 14 d. Skapiškio dekanas, dalyvaujant daugeliui kunigų ir daugybei žmonių, pašventino  naują Čedasų bažnyčią. Maždaug prieš 16 metų ji pradėta statyti iš akmens ir degintų plytų. Parapija nedidelė – apie 70 ūkininkų“.

Dar iki karo stiprėjo ūkininkų veikla. 1913 m. birželio 16 d. Kauno gubernijos Gubernatoriaus kanceliarijos raštu Nr. 1043 leista įsteigti Kupiškyje ūkio draugiją – apie tai pranešama „Viltyje“. „Įstatai normaliniai. Draugija galės darbuotis Kupiškio, Puponių, Alotų, Čypėnų, Pandėlio, Subačiaus ir Skapiškio valsčiuose. Įsteigėjas: V.  Kavaliūnas, J. Bakėnas, P. Petronis, P. Jankevičius,  K. Vaitiekūnas, P. Krapavickas, V. Greičiūnas ir K. Gasiūnas. Įsteigiamasis susirinkimas bus liepos 7 d. „B-bės“ arbatnamyje. Narių  mokestis kasmet 1 rub. ir 10 rub. įstojamųjų. Kviečiami įstoti ūkininkai, dalyvauti steigiamajame susirinkime. Pirmininku išrinktas Kaz. A. Vaitiekūnas.

Tačiau Skapiškis vadinamas kultūriškai „apmirusia“ ir girtuokliaujančia vietove – 1913 m. „Viltyje“ rašoma su skauduliu: „Skapiškis yra labai apmirusis kampelis. Kitur, kaip girdėti, steigia įvairias draugijas, skaito daug laikraščių ir t.t.  Apie Skapiškį gi tyla, ramu, nieko negirdėti. Todėl ir nenuostabu, kad čia alkoholis yra tikras žmonių valdovas ir šeimininkas. Tas galingas valdovas visa jiems suteikia: linksmybę ir susiraminimą.

Skapiškiečiai be degtinės neapsieina jokiam pasilinksminime, maukia tą „pilkonėlę“ ne tiktai vyrai, bet ir moterys, ne labai apsileidžia tame dalyke ir mergaitės. Neseniai man teko būti vienose vestuvėse, kame prie vidutinės „kumponijos“, neskaitant naminio alaus, išgerta iki 10 gorčių degtinės.

Ne tiktai čia degtinė vartojama per pasilinksminimus, bet jos rankoje laikomi ir rinkimai. Už magaryčias per Skapiškio valsčiaus  sueigas viską daro: didina valsčiaus ponams algas, renka viršininkus ir t.t. Jeigu rimtesnieji ir nenorėtų netinkamo sau viršininko, tačiau privaišinti norinčio likti valsčiaus ponu, girtuokliai ima viršų. Tai rodo ir sausio 30 d. Skapiškio valsčiaus sueiga. Buvo renkamas atbuvusis savo tarnybą vyresnysis teisėjas M. R. Dauguma rimtesnių vyrų jo visai nebenorėjo rinkti antrą kartą, nes buvo labai jau iškyrėjęs. Tačiau privaišinti jo sėbrai perrėkė visą sueigą ir jį vėl išrinko.

Reikia pasakyti, kad pats M. R. būdamas blaivininkas magaryčioms rėksniams išleido nemaža pinigų“ 

Skapiškis. Prie paminklo  „Atminimui pirmųjų misijų 1387 – 1787“ Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogės. Iš kairės: Nijolė Bagdanavičienė, Birutė Zaborskienė, Regina Stanienė ir Auksė Jankevičienė

Prie Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios būrelis parapijiečių su svečiais iš Kauno ir Vilniaus.Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Iš Skapiškio kilę mokslų pasiekę asmenys jaudinosi dėl padėties gimtajame krašte, dėl lietuvių kalbos išsaugojimo, tad neatsitiktinai įvairiais slapyvardžiais – pseudonimais rašė spaudoje.

Per šių Sekminių šventes (t. y. 1913 m. – A. V.)man teko būti Skapiškyje. Šįmet Skapiškio bažnyčioje ir 40 valandų atlaidai, per tai ir žmonių – ypač antrą dieną, privažiuoja daug. Tačiau žiūrint į suplaukusius pagarbinti Dievą atlaidininkus, daro labai nemalonų įspūdį skapiškiečių didelis girtuokliavimas. Po Sumos per visas 3 dienas (ypač 2-ą) 3 aludės ir didelis traktierius kimšte prisikimšo žmonių, kurie tuštino alkoholio butelius, o miestelyje buvo daug apsvaigusių. Iš to aiškiai matyti, kad šioje apylinkėje girtuoklytė tebežydi visoje skaistybėje.

Antras dalykas man, gerai žinančiam Skapiškio parapiją keleiviui, irgi atrodo gana keistas, nes nors šioje parapijoje nemokančio lietuviškai nerastumei nė vieno žmogaus, tačiau bažnyčioje kas šventadienis skaitoma lenkiška evangelija.

Javų derlius šiemet ne tik apie Skapiškį, bet ir kitur toje apylinkėje, atrodo ne koks. Rugiai menkesni už pernykščius, dobilai nekokie, o pievos visai nežėlę. Vasarojus, nors dar mažas, bet irgi išrodo menkas, o ypatingai miežiai pageltonavę“ („Viltis“).

Rūpestis dėl nesidomėjimo spauda atsiskleidžia žinutėje išspausdintoje 1913 m. „Viltyje“:

„Kažin ar berastum visoje Kauno gubernijoje kita tokį Lietuvos kampelį, kur taip maža teskaitomi laikraščiai, kaip Skapiškio parapijoje. Kitur, kaip teko patirti, sodiečiai parsisiųsdina ir noriai skaito taip suaugusieji, taip ir jaunimas visokių savo laikraščių, o Skapiškio parapijoje laikraštis, tai didelė retenybė: ypač nenori jų nė žinoti jaunimas. Todėl nenuostabu, kad šios apylinkės žmonėms visuomeniniai reikalai nė ne galvoje. Skapiškiečių gyvenime nematyti jokių geresnių tikslų, troškimų bei žengimo pirmyn. Nekalbant jau apie senesniuosius ir pas jaunimą nematyti jokio prakilnesnio tikslo bei idealų. Išskiriant kelis jaunikaičius, tos apylinkės jaunuoliai tik tiek ir težino, kad šventadieniais prisigėrus „baltakės“  ir nuėjus į kokį sodžių šokti įvairių „polkų“ bei kitokių niekniekių daryti.

Skapiškiečiai, laikas jau ir jums pabusti iš snaudulio“.

Minėta informacija greitai papildyta, sukonkretinta, ir rezultatas – ganėtinai liūdnas:

 „Ežerėnų apskr.. „Vilties“ 85-me numeryje rašyta, kad Skapiškio parapijoje visai mažai tėsą skaitomi laikraščiai. Dabar aš sužinojau, kad per Skapiškio paštą lietuvių laikraščių viso labo eina 80 egz.: „Šaltinio“ – 20 egz.; „Lietuvos ūkininko“ – 20 egz.; „Vienybės“ – 18 egz., „Vilties“, „Lietuvos žinių“. „Pavasario“ ir „Rygos naujienų“ po 2 egz.; „Aušros“ ir „Garnio“ po 1 egz.

Tat, kaip matome, iš šios statistikos, tokion nemažos, kaip Skapiškio parapijon tepareina laikraščių vos 80 egz.“

Tačiau padėtį kažkiek pakeičia prasidėjęs karas. „Prasidėjus karui ir užsidarius monopoliams bei smuklėms gal dėl tos priežasties žmonės labai pradėjo skaityti laikraščius, dešimts sykių daugiau kaip pirma skaitydavo. J. Juozonis savo krautuvėlėj kas savaitę išparduoda dabar po 80 egzempliorių lietuviškų laikraščių „Vilties“, „Aušros“, „Vienybės“ ir „Rygos garso“.

Įdomią informaciją apie Skapiškio parapiją, tuo metu priklausiusią Ežerėnų (t.y. Zarasų – A.V.) apskričiai pateikia ir 1914 m. „Viltis“:

Dėl daugybės sniego šią žiemą pas mus tikras vargas, žmonėms gal teks ir be malkų palikti, nes kol kas miškais nė tuščiomis rogėmis negalima įvažiuoti. Šią nepaprastą žiemą ilgai neužmirš ir alkoholio mėgėjai, kurių čia gana netrūksta.

Štai dėl blogų kelių Skapiškin nebespėja privežti degtinės; šit sekmadienį, sausio 5 d. ir Trijų Karalių šventėje miestely nebebuvo degtinės monopoly, nė pas žydus. Žmonės nusiminę būriais vaikščiojo nuo vieno žydelio į kitą ir niekur negalėjo rasti rojaus skystimėlio nė slaptose smuklėse, nė viešame traktieriuje. Vienas geradarys žydelis buvo atvežęs keletą dešimčių  butelių „pilkosios“ ir pasinaudodamas tokia daugybe reikalaujančiųjų, ėmė po 35 kap. už pusbuteliuką.

Kad vargas, tai vargas: ir jei dar ilgai pastovės tokie blogi keliai, tai skapiškiečiai nebegalės gauti degtinės ne tiktai sušilti, bet ir pauostyti“.

Skapiškis nebuvo išimtimi, ir čia atsirasdavo sukčių, norinčių lengvu keliu pasipelnyti, tačiau ne visada jiems pasisekdavo:

Susirinkę Skapiškio miestely bent penketas vyrukų, nuvažiavo į Gindvilių sodžių už 10 varstų nuo miestelio, svetimo turto pasiieškoti. Apžiūrėję, kur lengviausia ir galima daugiausia pasipelnyti, pradėjo lįsti į vieno ūkininko klėtį. Jų bildesį išgirdo vėlai apie 11 val. vakarieniaudami namiškiai. Vyriškis nuėjo į klėtį, pačiupo vyruką bekraustantį drabužius pro langą – nemažai buvo jau išmesta – kiti laukė grobio. Buvęs klėtyje – suimtas. Kiti, viską palikę, spruko į sodžiaus galą, kur buvo pasilikę arklius ir nurūko“.

Neišvengta ir stichinių nelaimių – gaisrų: „1914 m. birželio 24 d. kažkas uogaudamas padegė Kuosėnų ir Naivių durpyną. Liepos 1 d. vėjas pernešė ugnį į Naivių Jonušio trobas (į vienkiemius išskirstyti prieš 4 metus) sudegė trobos“ („Viltis“).

Apie Skapiškio svarbos augimą liudija faktas, kad 1914 m. Skapiškio pašto skyrius gegužės 31 d. pertaisytas į pašto-telegrafo skyrių. Telegramos priimamos tik Rusijon.

Apie skapiškėnus ir  prasidėjusį karą informuoja gimtine besidomintys asmenys: „Skapiškio bažnytkaimyje yra dvi bažnyčios: viena kur žmonės meldžiasi, antra stovi apleista. Žmonės čia mažai skaito lietuviškų laikraščių, net ir šiais įdomiais laikais, kuomet kitur žmonės grobste grobia laikraščius, čia jų skaičius mažas. Daug yra nusiūkininkavusių. Monopolį uždarius valsčiaus raštinėj bylų skaičius, tiesa, truputį sumažėjo; mat žmonės, supykę tarp savęs, negauna tiek užtarėjų, antra, ir valsčiaus ponai puikesni paliko, mat, žino, kad saldžios butelio kišenėj nėra.

Buvo čia tris kart imti arkliai ir dusyk rinkta šilti drabužiai. Aukų nukentėjusiems dėl karo šelpti niekas nerenka neskaitant rinkimo baltinių sužeistiesiems ir kailių bei vilnų mezginiams kareiviams. Žmonės daug kenčia eidami saugotų geležinkelio, kuris eina per valstiečių žemę, be to, pašto skyrius taip pat saugojamas dieną ir naktį. Trečia sargyba – valsčiuje raštinėje, kurioje žmogus su vežimu ir arkliais turi stovėti visą parą valsčiaus pašto reikalams, nors tam tikslui yra valsčiaus mokama 1.400 rub. ir už kuriuos valsčius privalo laikyti 4-rius arklius. Laiko gi tik du. Valstiečiams reikėtų pasirūpinti ateityje pašalinti tokį netikusį savo pašto sutvarkymą.“

1924 m. Skapiškyje įsisteigė  Ugniagesių Sąjungos skyrius, o gegužės 15 d. Šaulių būrio choras suruošė viešą koncertą. Dauguma steigiamų ir įkurtų kultūrinių, švietėjiškų bei ūkinių organizacijų nuoširdžiai bendravo su Skapiškyje tuo metu dirbusiais kunigais ir ypač klebonais.

1919 m. į Skapiškį klebonu buvo paskirtas kun. Mykolas Andriejus Prijalgauskas (1866–1889–1925 08 28), 1896–1919 m. dirbęs Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios administratoriumi. Iš čia paskirtas į Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją  dirbo šešerius metus (1919–1925) – iki mirties.

Atgal