VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.04. Pradalgių daužytojas

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas

Didelis namas medžių paunksmėje. Už jo lazdynų begalės, šone ąžuoliukų gojelis, o toliau už jų ošė tamsus miškas. Anot močiutės, gūdi, bet sava savus pažįstanti ir juos sauganti giria. Girioje pasitaikydavo laukymių, tokių be medžių saulės glamonėjamų aikštelių, viena už kitą labiau sodria žole užžėlusių. Tėtis jas šienauja ir mažius jam padeda. Žiemą bus sotūs Bėris, Žalmargė su veršeliu, avis su ėriukais. Mažius – tai pravardė, kuri labai nemaloniai skambėjo berniuko ausyse. Jeigu jauniausias šeimoje tai jau ir būtinai mažius! Nors ūgiu pasivijo vyresniąją seserį, bet net jai – mažius. Mažiaus pravardė atrodė neatplėšiamai prilipo. Vienas tėtis jo taip nevadino, O nuo praėjusios vasaros ir kiti, atrodo, persigalvojo.

Praėjusią vasarą į tėčio šienaujamą laukymę berniokas, nešinas mažuoju grėbliuku, kuriuo prieš keletą metų šieną grėbė sesuo ir kurio lengvutis  kotas tiko pradalgiams  daužyti, atbėgo, kai šienpjovys baigė paskutinę pradalgę. Nušienautas plotas nedidelis, bet gausus sultingos žolės. Tėtis patenkintas: bus ne tik pienelio, bet ir grietinės, sviesto. Baigęs pjauti, jis  su dalgiakočiui iš vieno galo, o sūnus iš kito, daužydavo pradalgį. Nuo susitikimo vietos pereidavo į kitą pradalgį. Ir taip nupjautą, dar rasotą žolę, tolygiai paskleidę po laukymę, palikdavo saulei ir vėjui. Grįžę namo papusryčiaudavo ir tėvai išeidavo į valdiškus darbus.

Nelengvame šieno džiovinime su vartymu, vakarop sustūmimu į volus, ir, jei vakarinis dangus niaukstėsi, tai sudedamu į kupetas, dirbdavo ir sesuo su pusbroliu.  Bet tai būdavo didelėje pievoje, o nedidukėse laukymėse jų pagalbos nereikėjo. Draugėje visiems linksmiau. Berniukui būdavo juokinga klausytis artimų giminaičių nesutarimų, vienas kito pašiepimų: tai, ką jis daužė, pusbrolis, kaip ir tėtis, vadino pradalgiu, pradalgiais,  o sesuo, kaip ir močiutė, vadino pradalge, pradalgėmis. Nei tas, nei ta nenusileido, tad berniukas net paklausė tėčio – tai ką gi jie daužo?

– Pradalgius, sakydavo tavo senelis, – išgirdo atsakymą. – O tavo senelė sakė  –  pradalges. Rinkis, kaip nori, atvykėliai vis tiek nesupranta, o lietuvis supras.

Sūnus, žinoma, pasirinko tą žodį, kurį vartojo jo senelis ir vartoja tėtis.

Kai kitą pavakarę išdžiovintą šieną vienas mažius stūmė į volus ir lygia  eile krovė į kupetas arba stirtas, dėl ko vėl nesutarė sesuo su pusbroliu, vaikiui bebaigiant, iš tankmės pasirodė bėglys, visas kruvinas, šlubavo, o prisiartinęs sušvokštė:

– Padėk, vejasi, – ir kniūbo į kupetą.

Berniukas jį apkrovė šienu, apgrėbstė kupetą, su grėbliu perėjo per bėglio pievoje paliktas pėdas ir, patenkintas, kad be jo basų pėdučių svetimų pėdsakų nesimatė, ėmėsi tvarkyti likusį šieną. Greitai iš miško pasirodė kareiviai. Grėbstydamas vietomis dar paliktą besidraikantį vieną kitą šieno kuokštą, darbininkas priėjo prie kupetos su pasislėpusiu bėgliu:

– Pasirodė kareiviai, – pogarsiai pasakė.

– Supratau, – pasigirdo iš kupetos.

Pirmas prie mažiaus priėjęs kareivis paklausė:

– Kas tu?

– Pradalgių daužytojas! – ir dar, mostelėjęs ranka į saulės pusę, pridėjo: – Aną ten, iš pamiškės vienkiemio.

– Pradalgių? Nėra jokių pradalgių!

– Už tai yra šieno. Gerai išdžiovinto, nes pradalgiai buvo gerai išdaužyti.

– Sakyk, ar čia kas nors prabėgo?

– Aš dirbu, Dairytis nėra kada.

Priartėjo kiti kareiviai. Kai kurie pradėjo šautuvų durtuvais badyti kupetas.

– Neardykit vaikio darbo, juk pievoje pėdų tai nėra, – sudraudė prie  berniuko stovėjęs vyras, matyt, už kitus viršesnis. Dar apsidairę visi ginkluoti vyrai patraukė tolyn į mišką.

Užbaigęs darbą, berniokas apsidairė. priėjo prie kupetos su bėgliu:

– Baigiau. Einu namo. Ką pasakyti tėčiui?

– Nieko. Temsta, greitai manęs čia nebebus. – O po trumputės pauzės: – Ačiū, Pradalgių daužytojau.

Vaikis neišmanė, kaip tai atsitiko, kad greitai saviškiai pradėjo jį vadinti  Pradalgių daužytoju.  Jam patiko, nes tai žymiai geriau nei mažius, o naujos pravardės pirmas žodis tiko ir seseriai, ir pusbroliui.  

Seklyčioje berniokas miegojo  su kone dvigubai vyresniu pusbroliu, kurio lova buvo tuščia. Anądien jį išsivedė kareiviai, nes pusbrolis kaimiečiams kalbėjo, kiek daug aplinkui yra nelygybės ir neteisybės. Tėvai su mažiumi šitaip nekalbėjo, buvo atsargūs. Žinoma, šeima vienijo, namų šiluma suteikė jaukumo, pažįstama aplinka artino, bet tik pusbrolis netramdė savo lietuviško jaudulio, saugodamas savuosius. Pusbrolis sakė, kad yra žmonių, kurie gėrisi žiaurumu ir mirtimi. Šito berniukas nesuprato. Anot pusbrolio, mažiui sunku suprasti, nes auga šeimoje, kurioje visi vienas kitą gina, o prieš lietuviškumą nusistačiusiose šeimose vieni kovojo su kitais, norėdami sunaikinti ir lietuviškumą, kaip ne vietoje pasipainiojusį. Kartais iki išnaktų abu pusbroliai kalbėdavosi.

Nuo mažumės tėvai atžaloms skirdavo darbų, atsižvelgiant į jų jėgas. Močiutė atžalas labai mylėjo, ir jai atrodė, kad tėvai pernelyg spaudžia vaikus prie darbo, kad kartą net tėtį užsipuolė:

–Ar nematai, kad mažius pilną kibirą tempia, ištrauks vaikui rankas, ar supranti, kas tada bus...

Suprantama, tėvas leido nešti tik po pusę kibiro, bet mažiui nusibodo būti Mažiumi vadinamam. Gal vyresnieji, pamatę, kad jis jau po pilną kibirą gali nešti, nustos jį mažinę.

Ir staiga nelauktai viskas pasikeitė į gera. Vaikas netvėrė džiaugsmu. Dirbdamas pavargdavo, bet stengėsi tokiu neatrodyti. Nesuprasi, rodos, išvakarėse ne taip labai ir pavargo, nors padėjo visą šieną suvežti. Ankstyvą rytą prasidarė langą, kad pamatytų tėtį einantį į daržinę.  

Tik po valdiškų darbų jau temstant sugrįžę namo, tėvai galėjo tvarkytis savo ūkyje. Vakar dar rasai neiškritus, suspėjo suvežti šieną, kurį mažius su seserimi karštą dieną du kartus vartė. Tėtis pasakė, kad šienas gerai išdžiovintas ir pamerkė sūnui:

– Išmokai su šienu apseiti...

Malonūs tėvo žodžiai, o dėl mokėjimo, tai anoks čia mokslas, kai vienas ir tas pats vasarų vasaras. Tai toks tas ir mokėjimas. Ne pirmą kartą su seserimi ar motina daužo pradalges, varto džiūstantį šieną, o vakarop sustumia į volus, kuriuos ryte paleidžia – tolygiai  iškrato, per pietus varto, vakare sesuo grėbia, o jis suneša į stirtas, paprasčiausias stirteles, sudėtas  mamos dvišake. Tėtis su savo keturšake, ant ilgo koto su keturiais plonais ilgais metaliniais virbais, visą  stirtelę  nuo pievos atplėšia, pakelia virš galvos ir, pažiūrėjęs kurioje vežimo vietoje nėra pagalbininkų, žengęs kelis žingsnius, ten meta.

– – Neperdurk vaiko, – vis įspėja ir maldauja motina.

O tėvas pasmeigia naują stirtelę, kelia virš galvos, eina prie vežimo ir sušunka:

– Saugokis!

Arba:

–Pereik į galą.

 Sūnus saugojasi, rankomis prilaiko paduotą glėbį kol krovėjas ištraukia šakes. Ima jo dalį ir tempia į vežimo vidurį, o kartu tempiasi visas paduotas glėbys.  Kai veža atolą, kur smulki žolė, tada kitas reikalas, tik spėk ir jėgų turėk. Tik judant  kraunamas lygus vežimas. Kai šienas užpildo vežimą iki jo medinių virbų galo, darbas nesustoja, vežimas kraunamas aukštyn, kol galiausiai suformuojama vežimo kepurė. O iki tol, tėtis pasmeigia jam žinomo dydžio šieno glėbį ir nuneša prie kiekvieno vežimo kampo, apvertęs šakes prispaudžia, o pagalbininkas priima naštą, kurią prislegia, primyga  paduotu  kitu šieno glėbiu ir tada dar sumina. Po to baigia užkrauti vežimo vidurį. Paskui vėl kampai, vėl vidurys. Šitaip sukraunami keturi-penki vežimo sluoksniai, motinos aukštais vadinami. Tada motina su grėbliu apeina ir apgrėbsto vežimą, kad šieno kuokštai nekarotų ir nekristų, nesidraikytų paskui vežimą, nešiukšlintų kelio ratui į duobelę pataikius ar ant akmenėlio užšokus. Tėtis surenka mamos sugrėbtus paskutines pagrėbstas ir jas linksmai užmeta viršun, o šakes įsmeigia vežimo gale. Mama vežimo minėjui paduoda grėblį.  Šeimininkas nuo arklio pusės po vežimu pritvirtintas virves užmeta ant vežimo, kurias pagalbininkas perleidžia per vežimo vidurį  ir virvių galus numeta žemyn. Šeimininko taip apskaičiuota, kad virvių užtenka užkabinti už vežimo apačios ir, iš visų jėgų įtempus, užrišti. Kartais virvę įtempti padeda ir mama. Užrišus, jis ją pakelia ir prilaikydamas už kojų, stumia aukštyn, o ji kabinasi virvės ir užsiropščia ant vežimo. Jeigu šienas vežamas iš netoli, sukrovus vežimą, mama tiesiu taikymu per mišką traukia namo.  Jei kitoje pievoje  pasitaikydavo viksvoto šieno, tai mama su mažiumi kartu mindavo vežimą ir ant jo likdavo. Kai vežimas būdavo sukrautas. paėmęs nuo Bėrio nugaros vadeles, tėtis stojosi ant ienos, kitą koją statė ant Bėrio strėnų ir, gerai atsispyręs, užšokdavo pas šeimą ant vežino. Nors būdavo visi pavargę, bet juokaudavo ir linksma kelionė namo neprailgdavo.

Dabar vežimas įstumtas į daržinę, bet neiškrautas. Neatlaisvinta ir šalinė šienui, kur dar likę pernykščių šiaudų, prireiksiančių pakratoms, kai rudenį gyvuliai bus tvarte uždaryti. Parvažiavus jau buvo per tamsu susitvarkyti. Šiandien be atžalos šeimos galva negalės apseiti. Šiaudus kraus ant balkių permestų lentgalių. Tik mažius nebijo aukščio. Tėtis nebijotų, bet krauti sunkiausia, jis paduos nuo žemės, o viršuje būtinai turi būti pagalbininkas.

Mažius pasižiūri pro langą, gal jau tėtis eina. Guli, laukia ir svajoja. Jis svajonėse įsivaizdavo tai, ko labai norėjo ir taip būdavo. Įsivaizdavo tai, ko negalėjo pusbrolis su kuriuo sutarė. Įsivaizdavo besikarstąs krūmokšniais ir lazdynais, taip ir buvo; įsivaizdavo įlipantis į suaugusius medžius ir įlipo. Tai buvo seniai. Pernai įsivaizdavo įsliuogęs į pačius išlakiausius beržus su šakomis aukštai, pačioje viršūnėje, ir apylinkėje neliko nė vieno medžio į kurį jis nebūtų įlipęs, įsliuogęs, kurio pačioje viršūnėje nebūtų pasisupęs, kad net pusbrolis kartą jam pasakė:

–Žinai ką, baik juokauti...

Besvajodamas žiūri: štai ir tėtis palangėje!

–Nemiegi, sūnau?

–Ne!

–Tai gal padėsi?

–Žinoma, kad padėsiu!

Mažius iššoko pro langą ir abudu nuėjo į daržinę.

Sūnus priiminėjo nuo tėvo iškeltų šakių šiaudus, atsargiai traukė nuo virbų, suimdavo į glėbį ir nešė į palėpę. Ir taip  artyn ir artyn link lentų galo, kurios nuo dedamų šiaudų ir krovėjo svorio vėrėsi ir pagalbininkas krito ant daržinės pado – plūkto molio. Šaukdamas vaikis griebėsi už kojos čiurnos. Kol tėvas apie sūnų tupinėjo, visa pėda pradėjo tinti. Nunešė į trobą, koją apžiūrėjo motina su seserimi ir jų verdiktas buvo vieningas: vežti į ambulatoriją pas felčerį, o toliau – kaip tas pasakys.

Atstumas nemenkas, kol su ratais nudardės, praeis nemažai laiko. Tėtis tylėjo, žiūrėdamas kaip apie bernioką tūpčioja mama.  Tik staiga atsikėlė ir  nuėjo  už kluono kur ganėsi Bėris. Atsivedė į kiemą, bet į ratus nekinkė. Iš diendaržio paėmė ne balną, o gūnią, permetė per arklio nugarą ir paliepė paduoti vaiką. Pasisodinęs sūnų prieš save, pasileido šuoliais miško keliuku. Laimei felčeris buvo vietoje ir, apžiūrėjęs pacientą, visus nuramino: kaulai nelūžę, o sumušimui, patempimui gydyti paskyrė tepalą, kurį ten pat atvykėliai nusipirko. Felčeris nurodė vaikui iš lovos savaitę nesikelti, nevarginti kojos. Berniokas vos ne pro ašaras susijuokė: jis negali koja priminti, negali žingsnelio žengti, tai kur ten iš lovos kelsis.

Greitai raiteliai buvo namie, o jų jau laukė du pareigūnai. Parodė popierių, kuriuo nurodoma Bėrį perduoti šio dokumento pateikėjui. Paskutinį arklį paima! Tiesa, tėvas buvo įspėtas po to, kai per atlaidus šeimą ir kaimynę nuvežė į bažnyčią, bet buvo primiršęs, o gal nepatikėjo, kad paims jo augintinį.

– Kaip gi be arklio ūkyje reikės gyventi?!

– Kaip ir visi gyvena. Darbams arklį gausite iš fermos, o į bažnytkaimį jau reikės patiems kulniuoti, –  išgirdo tėvai atsakymą.

Tėvas išėjo į kiemą padėkoti Bėriui ir su juo atsisveikinti. Paskui jį, mamos padedamas, iššokavo mažius. Nuo Bėrio tėvas priėjo prie sūnaus, priglaudė jo galvą prie savo krūtinės, paskui paėmė ant rankų ir visi nuėjo po klevu. Prieš tai tėvas dar pro dantis iškošė:

–Tesižinokit.

 Kaip besistengė pareigūnai, bet taip ir nesugebėjo eržilui užmauti kamanų. Gyvulys neprisileido svetimų, muistėsi, stojosi piestu, pagaliau apsisukęs pradėjo spardytis.

–Ak  tu, velnio išpera, ir tu prieš naują valdžią... Žinai ką, aš geriau jau tave čia pat nudėsiu, – ir perpykęs pareigūnas griebėsi ginklo.

Vaikas net nesusigaudė, kaip staiga tarp pareigūno ir Bėrio atsirado tėtis. Jis iš apačios dešine ranka apkabino eržilo galvą ir priglaudė prie savo skruosto. Bėris nurimo. Tada viena ranka įsikibo karčių, o po akimirkos jau sėdėjo ant eržilo.

–Kur joti – į naują  fermą?

Be jokių kamanų tėtis eržilą mokėjo valdyti kojomis. Apsukęs Bėrį, prijojo prie  saviškių.  Lyg atsisveikindamas, žirgas prunkštelėjo berniukui į veidą.

–Iš fermos eisiu tiesiai į rajoną. Ten, tikriausiai, supras. Grįšiu tik rytoj, – pasakė šeimai ir pasuko žirgą iš kiemo.

–Vajezau... – pogarsiai šnabždėjo motina, akimis lydėdama tolstantį vyrą. Autobusas į rajono centrą tebus rytoj ryte. – Pėsčias dvidešimt su trupučiu kilometrų eis ieškoti teisybės. Ir dvidešimt su trupučiu kilometrų atgal pėdins, tikriausiai jos neradęs.

Nuo vyro, jos žvilgsnis sustojo prie sūnaus. Tas nesileido nešamas. Motina apglėbė jį per pažastis ir abu nušlubavo į seklyčią. Besispyriojantį į lovą paguldė ligoniuką.  O kad tam nuo vaikščiojimo įsiskaudėjo sužeistą koją, tai vyro nupirktu tepalu ją ištrynė, švaria drobe perrišo. Pamaitino, nesitraukdama kol tas viską suvalgė ir, pabučiavusi, paglosčiusi jo švelnius plaukus, paprašė sūnaus gulėti, o dar geriau, užmigti. Galukojy pastatė tuščią kibirą, prireikus, jokiu būdu neiti į lauką, nevarginti skaudamos kojos.

Skausmui atslūgus, berniokas užmigo. Pajuto, kaip po vakarinės ruošos motina pro duris įkišo galvą. Jis pasikėlė ant rankų, o motina jam ištiesė puodynę šviežutėlio dar šilto pienelio.

–Kur dabar tėtis, – lyg tarp kitko pasakė atsigėręs.

–Artėja prie miesto. Pas gimines pernakvos, o rytoj iš paties anksčiausio ryto mėgins papulti pas viršininkus. Dieve, padėk jam...

Dar perklaususi, ar sūnus tikrai nenori ko nors užvalgyti ir, išgirdusi neigiamą atsakymą, nešina artipilne pieno puodyne, išėjo iš seklyčios.

Vaikas ilgai gulėjo aukštielninkas atmerktomis akimis, žiūrėdamas tamsumoje tirpstančias motinos išbaltintas seklyčios lubas ir virš balkių  po lubų lentomis užkaišiotas žalias beržų šakeles.  Pamėgino pajudinti koją: skauda.

Begalvodamas, matyt, prisnūdo, bet neįmigo. Sesuo kartą draugei girdint šaipėsi, kad brolį tik prisnūdusį dar galima pažadinti, o vėliau tai nors tu pliek  iš patrankų, jis vis tiek negirdės. Dabar prisiminęs net susijuokė ir toliau snūduriavo, kai staiga išgirdo atsargų barbenimą į lango stiklą. Įsiklausė. Barbenimas vėl pasikartojo. Atsisėdo lovoje ir kitapus lango pamatė Mindaugą, pusbrolio ir sesers draugą, kurį ir pats pažinojo. Net žinojo, kad jis gyvena už kelių kilometrų, toli anapus ežero, todėl nemenkai nustebo. Atidarė langą. Pasisveikino.

–Na, kaip tu, – tyliai paklausė atėjusysis, – ar labai skauda?

–Ne, beveik neskauda. O iš kur tu sužinojai?

–Šarka pasakė... – Jis atsisėdo ant palangės. – Ar gali vaikščioti?

–Dar ne.

–O laipioti? Sako, tu pirma pradėjai laipioti medžiais, o tik paskui vaikščioti žeme.

Abu negarsiai nusijuokė.

– Gal pabandysi?

Berniokas nesuprato.

– Turim padėti saviškiams Tu juk nori padėti? – paklausė Mindaugas.

– Žinoma! Bet kaip?

Dabar tinkamas metas. Jūsų apylinkėje šiuo metu tokiam darbui nebeliko vyrų... Tegu valdžia mato, kad vis tiek lietuviška dvasia gyva. – Jis nusimovė savo kelnes, likdamas su trumpikėmis.

–Štai, užsimauk mano kelnes, kad nesusibraižytum šlaunų ir blauzdų.

Berniokas apsimovė. Mindaugas jas atraitojo.

– Nors naktis šilta, apsivilk mano baltinius, – gudriai pamerkęs, pasakė naktinis svečias.

–Aš turiu savus!

–Tu ir kelnes turi savas. Maža kas, besisaugančius ir Dievas saugo. Apsivilk mano. Ir mano kojines užsimauk.

Berniokas apsivilko, užsimovė ir žiūrėjo, galima sakyti, į gerą šeimos draugą, jo nesuprasdamas. Atvykėlis  nušoko nuo palangės.

–Reikia padaryti tai, ko be tavęs dabar niekas nepajėgs.

–Patikėk, aš niekur neįstengsiu nueiti.

–Nujosi!

–Tu ką, nežinai, kad iš mūsų paėmė Bėrį?

–Žinau. Lipk ant palangės... Gerai.... Dabar sėsk man ant pečių.

                                                  ---

Pradalgių daužytojas pabudo anksti. Lyg ką nujausdamas, prišlubavo prie seklyčios galinio lango. Prie kalvelės buvo žmonių. Mato, ir mama ten skuba. Ateina naujų žmonių, vyrai nusiima kepures. Kai kurios moterys žegnojasi. Visi pakėlę galvas aukštyn.

Ant aukštumėlės išaugusio išlakaus beržo pačioje viršūnėje išdidžiai vėjyje plevėsavo Lietuvos trispalvė.

Atgal