VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.12. Sąmoningumo paieškos

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

1922 m., atvykęs į Panevėžį darbuotis su jaunimu valstybinėje vyrų gimnazijoje, kunigas, filosofas, literatūros kritikas Julijonas Lindė-Dobilas lietuvių kultūrą palygino einančią iš viduramžių į Renesansą. 1929 m. buvęs vyrų gimnazijos mokytojas Petras Juodelis, vėliau dailės istorikas, literatūros kritikas, muziejininkas  matė Lietuvos kultūrą einančią iš Apšvietos į Romantizmą. Pažanga padaryta per kokius 7 metus.

Tačiau pasigendama savito, paveikaus kultūrinės krypties koncepto:

„Pas mus  teigiamo idealo nėra, nes įpratę tik prieš ką nors kovoti“ (Petras Juodelis). „Mūsų kraštas dar nesubrendęs, pradėjo pūti ir gesti kaip stovintis vanduo“. Taip 1931 m. skundėsi jau  sukairėjusi Salomėja Nėris. 1935 m. Jonas Aistis konstatavo: „Mes tradicijos neturėjome, nes inteligentija yra jauna, tai rutina pavidalinasi pagal šlykščiausius ir pigiausius svetimus trafaretus. <...> Inteligentijos tikra to žodžio prasme nėra. Tradicijos saitų nėra, dėl to inteligentas elgiasi kaip tinkamas ir nėra  ribos, kurios jis nedrįstų peržengti.

Filosofai gamino lietuvių tautai kultūrines programas, tik jos nelabai jautėsi tarp realijų poetinės (ar bet kurios kitos) kūrybos šaltinių.

„Mūsų sąmoningumas nepakankamai aiškus, mūsų tapatybė užgožta skolinių, nesame dar tiek atsiplėšę nuo kaimo, kad galėtume ugdyti modernią kultūrą, mūsų vadai - jaučiai“ (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius.1994, p.265).

1938 m. Stasys Šalkauskis perspėjo, kad „mažosios tautos mažiau įstengia savarankiškai kurti“. Dar 1912 m. pirmasis profesionalus lietuvių filosofas Romanas Bytautas rašė: „Maža visuomenė turi tuos pačius dvasinius reikalus, ką ir pati didelioji“.

1907 m. kunigas, filosofas, literatūros kritikas Adomas Jakštas rašė, kad lietuviai savo pašaukimo dar nesupranta. Tam trukdo žemas kultūros lygis. Bet lietuviai neturi kopijuoti  svetimo gyvenimo formų, turi kurti savitas, lietuviškas. Iš kitos pusės,  tauta negali priešintis bendram  visų tautų siekiamam gėriui. Į tą gėrį reikia eiti palengva, keliant kultūrą ir dorą, šviečiant kraštą, ekonomiškai augant, plečiant pramonę ir prekybą, kuriant visuomenines organizacijas ir draugijas.

Į Nepriklausomybės pabaigą Stasys Šalkauskis daugiau dėmesio skyrė ne ateities kūrimui, bet į tai, kas jau sukurta, jautė gresiančius pavojus: „civilizuota barbarystė slenka užvaldyti kultūringo pasaulio... krikščionija saugoja... ginasi... kultūrinis apsiginklavimas... nėra pasauliui išganymo be grįžimo prie katolicizmo tiesos.“ Rašyta tarsi šiandienai.

Sąmoningumo modernėjimas prasideda tada, kai žmogus suvokia egzistuojąs istorijoje, jo gyvenimo būdo kitime, kurio jis yra veikiamas, jaučia atsakomybę dalyvauti formuojant visuomenės kultūros ateitį.

Atgal