VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.19. KELIAUJANTIEMS PO MAŽĄJĄ LIETUVĄ (1)

dr. Algirdas Matulevičius

Istorikas, enciklopedistas, Donelaičio draugijos narys

Mažoji Lietuva, lietuvininkai (mažlietuviai), prūsai, vokiečiai, lenkai, mozūrai, gyvenę Prūsijos valstybėje, domina ne tik mokslininkus, bet ir plačiąją visuomenę, turistus, žygeivius, šiaip smalsuolius. 

Karaliaučius. Paminklas prof. M.L.G.Rėzai Kaliningrade (pastatytas 2005 m.; skulpt. A.Sakalauskas, arch. R.Krištopavičius; Valentino Juraičio nuotrauka)

Jau nekalbant apie po pasaulį išsibarsčiusius to krašto buvusius gyventojus autochtonus.

Į Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) – Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį – žmonės važiuoja pamatyti lietuvininkų ir prūsų buvusių tėviškių, Vokiečių (Kryžiuočių) ordino galybės likučių: baigiančių ir pasmerktų griūti ar sugriautų pilių, bažnyčių; baltų piliakalnių, pilkapių, senojo tikėjimo šventyklų – romovių, alkaviečių.

Į Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) – Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį – žmonės važiuoja pamatyti lietuvininkų ir prūsų buvusių tėviškių, Vokiečių (Kryžiuočių) ordino galybės likučių: baigiančių ir pasmerktų griūti ar sugriautų pilių, bažnyčių; baltų piliakalnių, pilkapių, senojo tikėjimo šventyklų – romovių, alkaviečių. Jas statė, įrenginėjo vakariniai baltai, artimai giminingi rytiniams baltams, susivienijusiems į lietuvių tautą: prūsai, taip pat nadruviai ir skalviai, sūduviai ir kuršiai, kurie ilgainiui sulietuvėjo ir susiliejo į etnoteritorinę ir etnokultūrinę lietuvininkų bendruomenę. Jų kraštas vadinamas Mažąja, arba Prūsų Lietuva (nuo XVI a. priklausė Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 m. – karalystei). Lietuvių raštijos, kultūros pradžios ir suklestėjimo kraštas. XVII a. – XVIII a. pradžioje lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos apskrityse – Mažosios Lietuvos branduolyje – lietuvininkai vidutiniškai sudarė iki 93% visų gyventojų. Po Didžiojo maro bei bado (1709 – 1711 m.) ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos XVIII a. pirmoje pusėje – dar iki 80%. Prievartinė lietuvininkų (mažlietuvių) germanizacija prasidėjo 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai, kuriai priklausė labiausiai išvystyta Prūsija.

Labguvos bažnyčia, kurioje kunigavo Jonas Bretkūnas (nuotrauka iki 1945 m.)s; Valentino Juraičio nuotrauka)

Perstatinėta ir niokota Ragainės bažnyčia (Valentino Juraičio nuotrauka)s; Valentino Juraičio nuotrauka)

Nemažai Lietuvos gyventojų jau pabuvojo Karaliaučiaus krašte – Tolminkiemyje, Lazdynėliuose, Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje. Mažiau pietinėje (arčiau Lenkijos sienos) ir vakarinėje (Semba) dalyse. Sovietmečiu ir po 1990 m. per kraštotyrines ekspedicijas (organizuojant Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkei Irenai Seliukaitei, kitose – su Klaipėdos universiteto dr.doc. Jurgiu Mališausku, VDU Kaune prof.dr.Audriumi Kopustinsku, jo sūnumi Vyčiu, VU Vilniuje dr.doc.Juru Stašaičiu, mano bičiuliu bendradarbiu iš enciklopedijų redakcijos Merūnu Gerve), teko eiti per brūzgynus, pelkes, bristi per upelius, ieškoti romovių, piliakalnių, pilkapių. Be to vadovauta dešimtims ekskursijų. Bet apie tai žymiai tolesniame šio straipsnio tekste. Betgi reikia nuo pradžios. Šiame straipsnyje gali būti diskutuotinų datų ar faktų (taip yra iki šiol), per pastaruosius dešimtmečius kai kas Kaliningrado srityje pasikeitė, labiau į blogąją pusę. Čia ne knyga, paminėti tik svarbiausios vietovės, įvykiai, faktai – net ir žymiausių objektų visų neaprašysi. Mažosios Lietuvos paveldas ypač turtingas ir Europos kultūrai vertingas. Žymūs architektai daktarai Martynas ir Marija Purvinai dalį krašto išvaikščiojo pėsti, vieninteliai tokie surinko daugybę vertingos medžiagos. Maždaug prieš 30 metų Karaliaučiaus srityje lietuvių, manoma, gyveno iki 30 tūkstančių (pagal oficialią statistiką apie 20 tūkstančių; po karo gyveno iki 60 tūkstančių). Deja, vis labiau nepaisoma jų tautinių poreikių, jie rusėja ir lietuviškai kalbančių mažėja. Apie pokario lietuvius nerašau – tai atskira tema. Krašto šeimininkų lietuvininkų (mažlietuvių) neliko (gyvena gal keletas ar keliolika šeimų, tarp jų ir mišrių - dvidešimto a. pabaigoje per ekspedicijas radau). Mūsų pareiga padėti savo broliams ir sesėms. Daugiau dėmesio, pastangų turėtų skirti Lietuvos valstybės institucijos. Kaliningrado sritis, nuo 1946 m. buvusi Sovietų Sąjungos dalimi, po 1991 m. yra Rusijos Federacijos dalis. Tarp Lietuvos Respublikos ir Kaliningrado srities valdžios institucijų, švietimo, kultūros, ūkio ir kitų įstaigų, tarp rajonų, miestų ir eilinių gyventojų reikia glaudesnio bendradarbiavimo, ko dabar trūksta, abiejų pusių geranoriškumo. Tai visiems į naudą. Juk jau XXI amžiaus pradžia! Kaliningrado srityje gyvena nemažai draugiškų, gerų žmonių. Buvusiame Klaipėdos krašte, kuris sudarė šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį ir yra Lietuvos Respublikos integrali dalis, lietuvininkų šiais laikais gyvena galbūt keletas tūkstančių; beje, jų gyvena Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse, taip pat Vokietijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje ir kitur.

Svarbu, kad ekskursantai, turistai galės pamatyti ir sužinoti, kokią per daugelį šimtmečių sukūrė europinės reikšmės unikalią lietuvių raštiją, mitologiją, religiją, kalbą, literatūrą, meną ir apskritai kultūrą lietuvininkai, taip pat šviesuoliai vokiečiai bei sulietuvėję jų tautiečiai. Fenomenas: per tūkstantmečius dar gyvuoja viena seniausių indoeuropiečių kalbų (lietuvių, taip pat latvių), artima sanskritui. Tai pasaulio kultūros paveldo perlas. Būtina įrašyti į mokslo ir kalbų Raudonąją knygą. Taigi, ir šiandien reikia rėzų, zauerveinų, kuršaičių, becenbergerių, šleicherių, fortunatovų, volterių, jablonskių ir kitų. Lietuvininkų sukurtas tautos fondas turėjo ir turi didžiulės reikšmės didlietuvių (Didžiosios Lietuvos) etnokultūrai, tautiniam išsivadavimui, spausdintam žodžiui. Beje, Mažojoje Lietuvoje yra vakarinių baltų – vėlesnių lietuvininkų ir vokiečių kultūrų sintezės elementų.

Šiame straipsnyje aprašomas turistinis kelionės maršrutas tėra skaitytojų ar keliauninkų, kurie mažai lankėsi ar kai kuriose vietovėse visai nebuvę, supažindinimas su minėtu lietuvininkų ir prūsų kultūros paveldu. Nėra jokia pretenzija (būtų juokinga) į Karaliaučiaus kraštą/Kaliningrado sritį. Žinoma, reikia gauti vizą.

Kelionę tektų planuoti 2 – 3 dienoms, jei kraštotyrininkams, žygeiviams – optimaliausia 4 – 5 dienoms ar ir ilgiau. Žemaičiams pradėti keliauti turbūt nuo Tilžės (per Karalienės Luizės tiltą) arba dar geriau per Kuršių Neriją tiesiai į Sembą ir toliau. Aukštaičiams, dzūkams, suvalkiečiams – per Sūduvą (Suvalkiją) ir jos tęsinį Donelaičio žemę. Važiuodami iš Vilniaus autobusu ar lengvosiomis mašinomis tiesiausias kelias – per Trakus, Aukštadvarį, Birštoną, Marijampolę, Vilkaviškį.

Karaliaučiaus pilies griuvėsiai po 1945 metų

Čia pat už Kybartų Eitkūnai, buvusi Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Rusijos ir Vokietijos imperijų, Vokietijos ir Lietuvos valstybių (iki 1940 m.) siena. Nuo 1422 m. Melno taikos tarp LDK ir Vokiečių ordino iki I Pasaulinio karo 1914 m. buvo pastoviausia valstybinė siena Europoje. Ją skyrė Lieponos (vok. Lepone; dab. rus. Lipovka) upelis, Širvintos kairysis intakas. Per čia įžengė į Mažąją (Prūsų) Lietuvą, į Vokietijos teritoriją, traukdamasis į Vakarus nuo 1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos valstybę okupavusių Stalino bolševikų (SSRS kariuomenės), Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Su krašto apsaugos ministru gen. Kaziu Musteikiu, išbuvę keletą 1940 m. birželio 16 d. nakties valandų Eitkūnų geležinkelio stotyje, vokiečių pareigūnų jie buvo apgyvendinti viešbutyje Preussischer Hof.

Eitkūnai(vok. Eydtkuhnen; dab. rus. Černyševskoje) geležinkeliu ir plentu sujungti su Karaliaučiumi. Šiame pasienio miestelyje kryžiavosi knygnešių keliai, iš Mažosios į Didžiąją Lietuvą ir toliau per sieną slapta buvo gabenama Rusijos imperijos carinės valdžios draudžiama lietuviška spauda. 11 km kelio link Gumbinės, ir mes Stalupėnuose (Stallupöhnen; Nesterov), mieste prie Stalės upelio. Gyvenvietė pirmą kartą minima 1539 metais.1613-1640m. kunigavo ir čia mirė Jurgis Virčinskis. 1722 m., per Didžiąją vokiškąją kolonizaciją XVIII a. I pusėje, miesteliui suteiktos miesto teisės. 1740 m., baigęs Karaliaučiaus universitetą, čia pradėjo dirbti kantoriumi evangelikų bažnyčioje ir aukštesniojoje mokykloje 26 metų Kristijonas Donelaitis. 1742 – 1743 m. buvo mokyklos rektoriumi (vedėju). 1743 m. tapęs Tolminkiemio parapijos klebonu, 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę, Geldapės (Mažosios Lietuvos pietryčiuose, pasienyje su Mozūrija) teisėjo dukterį Anna Reginą Ohlefant. Stalupėnuose nebeliko K. Donelaičio laikų bažnyčios (po karo baigta griauti) ir klebonijos (joje veikiausiai gyveno K. Donelaitis), stovėjusių dabartinių Černiachovskio ir Oktiabrskajos gatvių kampe, taip pat – mokyklos pastato. Apskritai, visoje Kaliningrado srityje po karo geros kokybės statinių plytos naudotos kaip statybinė medžiaga. 1874 m. į Stalupėnus traukiniu atvyko vokiečių intelektualas, poetas, poliglotas Georgas Sauerweinas (Jurgis Zauerveinas). Ilgai – 1874 – 1898 m. gyveno, lankėsi Mažojoje Lietuvoje, ją išvaikščiojo. Gerai išmoko lietuviškai, parašė per 300 eilėraščių , baladžių , kelias poemas. Nuosekliai tvirtai žadino lietuvininkų (mažlietuvių) tautinę savimonę, identitetą, gynė jų kalbos ir kultūros teises, vienijo pasipriešinimui (rašė peticijas Prūsijos karaliui) prievartinei germanizacijai. Dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, bendravo, susirašinėjo su Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais. Manoma, diskusijose jis davė didlietuviams mintį leisti gimtąja kalba laikraštį (Martynui Jankui, Jonui Basanavičiui, kuris apie tai dar anksčiau mislijo). Jau 1883 m. Ragainėje pradėtas leisti Didžiajai Lietuvai skirtas laikraštis (dabar vadinamas žurnalu) Aušra. G. Sauerweino vienas iš eilėraščių , išspausdintas 1879m. laikraštyje "Lietuviška Ceitunga“, Lietuvininkais esame mes gimę tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu, populiaria giesme.

I pasaulinio karo pradžioje, 1914 metų rugsėjį prie Stalupėnų įvyko didelis mūšis tarp Rusijos I-osios armijos (vadas gen. P. Rennenkampf) ir Vokietijos VIII-osios armijos (P. Hindenburg; 1925 m. tapo Weimaro Respublikos prezidentu), kurį rusai laimėjo, bet netrukus jų I-oji ir II-oji armijos (pastarosios vadas Samsonov) Mažojoje Lietuvoje ir Mozūrijoje (ši taip pat priklausė Prūsijos karalystei), Žalgirio apylinkėse buvo visiškai sumuštos ir nublokštos. 1915 m. Vokietijos kariuomenė, išvijusi carinės Rusijos kariuomenę, išvadavo ir Didžiąją Lietuvą nuo 120 metų trukusios žiaurios priespaudos.

Tolminkiemio bažnyčia (iki 1945 m.)

Tolminkiemis. Apleista klebonija (1981 m. Rimanto Matulio nuotrauka)

Iš Stalupėnų pasukame pietų link į mūsų šventovę Tolminkiemį. (Tollmingkehmen; Čistyje Prudy), 25 km kelio plentu (Prūsijos valstybėje keliai buvo išgrįsti bruku (akmenimis), nacių laikais kokybiškai asfaltuoti, pakelės apsodintos įvairiausiais medžiais). Čia pat už geležinkelio (Karaliaučius – Eitkūnai), rodyklė į Donelaičio žemę; visas pasienio ruožas nuo Vištyčio iki Smalininkų, - tai vakarinė Sūduva. Vietovės kalvotos kaip ir apie Vištytį ar Suvalkus, Šveicariją (kaimas); tai Vilkyškių – Suvalkų kalvų grandinė. Tolminkiemis yra Romintos (Romintės) didelės girios (šiuo vardu vadinama ir upė) šiaurinis pakraštys. Bažnytkaimis ir dvaras buvo įrengti ant Šventainės upelio kranto.1743-1780m. čia kunigavusiam Kristijonui Donelaičiui buvo kūrybinės versmės šaltinis. Lietuvos lietuvių lėšomis ir statybininkų atstatytoje, 1950m. sugriautoje, Tolminkiemio mūrinėje, 1756 -1764m. pastatydintoje klebono K. Donelaičio bažnyčioje 1979 m. baigtas įrengti Donelaičio memorialinis muziejus (darbų vadovas pagarsėjęs inžinierius architektas dr. Napaleonas Kitkauskas). Kalvos šlaite augo paties K.Donelaičio sodintas ir puoselėtas sodas; išliko tik keletas medžių.Nuo bažnyčios bokšto viršūnės matosi buvusios parapijos teritorija, Romintos girios pradžia.1979m. irengtos kriptos urnoje ilsisi paties būrų dainiaus 1979m. perlaidoti iš Vilniaus atgal parvežti palaikai, 1967m. rasti krūmais apaugusioje sugriautos bažnyčios viduje prie altoriaus. Šalia savo priešininkų, su kuriais ilgai bylinėjosi dėl parapijos žemės, dvaro amtmonų (valdytojų) K. H. Behringo ir T. Ruigio. Vėliau restauruotas ir klebonijos (1747 m. jo perstatyta) pastatas, kurioje K. Donelaitis nuo 1743m. gyveno, sukūrė genialią poemą Metai ir čia 1780 m. mirė. Nebeliko K.Donelaičio 1764m.pastatydintos naujos mūrinės mokyklos. Po karo nugriautas jo rūpesčiu 1764 m. pastatytas našlių namas – Tolminkiemio parapijos kunigų našlėms. Jame po vyro mirties dar 15 metų ( iki savo mirties) gyveno A. R. Donelaitienė. Ji išsaugojo lietuvių literatūros klasiko rankraščius ir perdavė jo bičiuliui Valtarkiemio parapijos (netoli Tolminkiemio) kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui; o šis šią kūrybą nusiuntė į Karaliaučių universiteto prof. dr. Martynui Liudvikui Rėzai. Pastarasis poemą Metai su vertimu į vokiečių kalbą ir pratarme 1818 m. išleido. Tai pasaulinės reikšmės kūrinys, prilygstantis epui.

Už memorialo Tolminkiemyje įrengimą, K. Donelaičio atminimo įamžinimą ir jo tėviškėje Lazdynėliuose, Lietuvos visuomenė pirmiausia dėkinga žymiam donelaitikos tyrėjui, talentingam darbščiam, kukliam architektui ir inžinieriui dr. Napaleonui Kitkauskui. Jau kelis dešimtmečius kasmet Donelaičio memorialo Tolminkiemyje aplinką tvarko iš įvairių Lietuvos miestų suvažiuojantys poeto mylėtojai, ypač Donelaičio draugijos nariai (ilgametis pirmininkas, jos įkūrėjas 1992 m. minėtas dr. N. Kitkauskas, dabartinis – marijampolietis Gintaras Skamaročius; nuo 1992 eina laikraštis, dabar žurnalas Donelaičio žemė; ilgametis redaktorius Steponas Lukoševičius, dabar – Algimantas Vaškevičius) nariai.

Lazdynėliai. Paminklinio akmens Kristijonui Donelaičiui jo tėviškėje pašventinimas (1992 m.)

Prisimintina, kad Tolminkiemyje 1600 – 1621 m. kunigavo vienas iš lietuvių literatūrinės kalbos pradininkų Jonas Rėza, 1738 – 1750 m. precentoriumi dirbo K. Donelaičio bičiulis iš studijų Karaliaučiaus universitete laikų J. F. Šperberis (Sperber) .1776m.pas K.Donelaitį viešėjo jo bičiulis Norkyčių kunigas K.F.Jordanas su sūnumi būsimu kunigu J.G.Jordanu, o1777m.-kitas jo bičiulis Valtarkiemio kunigas J.H.Kempferis. Iš Tolminkiemio pasukę į rytus link Vištyčio miestelio Lietuvoje, pasiektume netoliese esntį Mielkiemį (Mehlkehmen; Kalinino) prie Pisos upės (išteka iš Vištyčio ežero, Unguros dešinysis intakas), Romintos girios pakraštyje. Jame 1736 – 1753 m. kunigavo ir mirė pilnos spausdintos Biblijos lietuvių kalba (1735 m.) vienas svarbiausių rengėjų Petras Gotlybas Milkus (Mielcke). Jo sūnus Kristijonas Gotlybas Milkus pagarsėjo istorine poema Pilkainis (apie 1786 m.; paskelbta 1822 – 1823 m.). Vienas pasaulietinės lietuvių poezijos istorine tematika pradininkų, leksikografų. Mielkiemyje pas P.G.Milkų dažnai svečiavosi K. Donelaitis.Dabar iš bažnyčios teliko apgriuvęs sandėlys.

Sudarius Donelaičių giminės genealogijos lentelę supratome, kad mažai tėra tiek garsių giminių kaip Donelaičių: dešimtys Prūsijos karalystės, daugiausia Mažosios Lietuvos, valdininkų, dvarininkų, amatininkų, pirklių, prekybininkų, pramonininkų, bankininkų, teisininkų, kunigų.Šiais laikais daug Donelaičių palikuonių gyvena Vokietijoje, jų pavardės daugiausia Donalies(Donalys).

Valtarkiemio bažnyčia paversta sandėliu (2010; Valentino Juraičio nuotr.)

Jei iš Mielkiemio arba Tolminkiemio važiuotume į vakarus, neužilgo pasiektume Valtarkiemį (Walterkehmen; Olchovatka) ant gražios Romintos (Rominten; Krasnaja) upės kranto. Į čia geresnis kelias 11 km plentu atvažiuoti iš Gumbinės. Valtarkiemyje kunigavo, lietuviškai sakė pamokslus žymūs lietuvių raštijos kūrėjai: 1656 – 1663 m.Įsrutyje gimęs Merkelis Švoba, 1664 – 1692 m. leksikografas Ernestas Dietzelius (Dycelijus), 1692 – 1707 m. Jokūbas Perkūnas Jaunesnysis (vėliau Įsruties vyskupas), 1708 – 1749 m. Pilypas Ruigys (gimė 1675m. Katniavoje; su jo sūnumi Tolminkiemio dvaro amtmonu Teofiliu Ruigiu ilgai bylinėjosi K. Donelaitis), 1749-1779m. Johannas Heinrichas Kempferis (palaidotas bažnyčioje), 1779 – 1809 m. - minėtas J. G. Jordanas (1811-1822 m., Geldapės vyskupas), Valtarkiemio klebonijoje išsaugojęs dalį poeto rankraščių. Bažnyčioje įrengtas sandėlis, kapinaitėse kai kurie jų palaidoti; deja, jos sunaikintos. Nebeliko ir klebonijos. Valtarkiemyje lankydavosi pats K. Donelaitis, o 1746 m. pavadavo susirgusį senyvą kleboną P. Ruigį. Dėl to ant apgriautos bažnyčios pastato sienos reikėtų prikalti memorialinę lentą.Nuo Mielkiemio keli kilomertrai į šiaurės vakarus, prie Didžiosios Lietuvos ribos, yra Pilupėnai (Pillupoehnen;Nevskoje). Iki 1557 m. kunigavo (pirmasis) Klaipėdoje, 1557-1587m.(iki mirties) Pilupėnuose Martyno Mažvydo bendradarbis, lietuviškų giesmių eiliuotojas Mikalojus Blotnas.1587-1630m.Pilupėnuose kunigavo ir čia mirė taip pat lietuvių raštijos darbuotojas Mykolas Sapūnas.

Gumbinės apygardos vyriausybinių  rūmų liekanos (1997;  dr. Martyno Purvino nuotrauka)

Iš Valtarkiemio už keliolikos kilometrų į šiaurę atvažiuojame į Gumbinę (Gumbinnen; Gusev) Romintos ir Pisos santakoje, į Mažosios Lietuvos kolonizavimo XVIII a. židinį. 1736 – 1818 m. Lietuvos departamento, 1818 – 1944 m. Gumbinės apygardos centras; jai priklausė 12 apskričių (ir Mozūrijos, esančios į pietus nuo Geldapės; dabar Lenkija). 1672 – 1708 m. čia kunigavo ir mirė žymus lietuvių raštijos kūrėjas iš kilmingos senos giminės Michaelis Mörlinas (Mykolas Merlinas).Polemiką sukėlusiame traktate Pagrindinis lietuvių kalbos principas (1706 m., vokiečių kalba) paskelbė šūkį apvalyti kalbą nuo germanizmų ir polonizmų, su lietuviais kalbėti jų gimtąja kalba. 1545m.pastatytoje Senamiesčio bažnyčioje pakrikštytas, miesto pradžios mokyklą lankė K. Donelaitis.1767m.Gumbinėje gimė poemos Metai nuorašą padaręs J.F.Holfeldtas. Gumbinės gimnazijoje nuo 1809 m. mokėsi lietuvininkų bičiulis ir užtarėjas , žymus etnografas, tautosakininkas Eduardas Gizevijus (Gisevius). Kilęs iš bajorų mozūrų (Mozūrija priklausė Prūsijai) Gižyckų suvokietėjusios giminės. Prūsijos miestas Lėcius (vok. Lötzen; buvusios jotvingių žemės) dabartinėje Lenkijoje pavadintas jo vardu Gižycko. Gumbinėje 1825-1832 m. kunigu dirbo K.A.Jordanas. Mieste 1910 – 1914 m. veikė lietuvių draugija. Pirmininkas Vilius Steputaitis su Viliumi Gaigalaičiu 1913 m. buvo išrinkti lietuvininkų atstovais į Prūsijos Landtagą (Seimą). Mieste dar 10 – 15 metų po karo (po 1945 m.) stovėjo Senamiesčio bažnyčia.2004m. Guseve pastatytas paminklas K.Donelaičiui. Iš lietuvininkų ir vokiečių kolonistų zalcburgiečių bažnyčių (pastatyta1732 m. per masinę zalcburgiečių kolonizaciją) išliko pastaroji. Buvo paversta sandėliu; XX a. pačioje pabaigoje Vokietijos vokiečiai ją restauravo, pritaikė religijos poreikiams, dirba vokietis kunigas. Centrinėje aikštėje, kuri prie pat centrinės Lenino gatvės ir kur joje galima pastatyti mašiną ir restorane ar kavinėje papietauti, stovi paminklas Leninui. Ant postamento, ant kurio iki 1945 m. stovėjo Prūsijos karaliaus (1713 – 1740 m.) Friedricho Wilhelmo pirmojo, Mažosios Lietuvos kolonizatoriaus ir germanizavimo pradininko, skulptūra. Pasielgta panašiai kaip prie Volgos su Rusijos carų paminklais.

Atgal