ISTORIJA
11.04. Priešaušrio nepriklausomi žmonės
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
XIX a. Lietuvoje vyko ne tik tautinis, bet ir kultūrinis atgimimas. Suformuluota nauja kultūrinė programa, naujos veiklos kryptys, nauji šūkiai, jaučiamas aktyvesnis žmonių dalyvavimas kultūroje.
Vienas iš tokių naujų elementų XIX a. kultūroje yra pasaulietinė sąmonė - šios žemės reikalų autonomijos pripažinimas. Autonomišką pasaulietinę kultūrą Lietuvoje atskleidė katalikų kunigai Ciprijonas Lukauskas ir Antanas Strazdas. Pirmasis autorius pamokslų rinkinyje „Pamokslas Isz Prisakimu Diewa Apie Pawinascias Giwenimu Krikscioniscka“ paskelbė kelis skyrius pasaulietiniais klausimais. Patarimai praktiški, visa tai buvo maža dalis religinės kultūros, bet ji jau savarankiška. Kunigo Strazdo 1814 m. išleistame poezijos rinkinyje „Giesmės svietiškos ir šventos“ pasaulietinės giesmės atskirtos nuo religinių ir įvardijamos pirmiau „šventųjų“: devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės.
Antrasis elementas Lietuvos kultūroje yra istorinis jausmas reiškiamas lietuvių kalba. Anksčiau šis jausmas būdavo aprašomas lotynų arba lenkų kalbomis. Nuo XIX a. santykis su savo istorija reiškiamas lietuvių kalba.
Antanas Strazdas
Trečiasis lietuvių kultūros elementas yra novatoriškumo džiaugsmas, dėmesio nukreipimas į naujovę, kurią užsimojama kurti. Antanas Strazdas ir Simonas Daukantas didžiuojasi, kad jie yra pradininkai. Strazdas knygoje“Giesmės svietiškos ir šventos“( 1814) įrašė: „Ecce nova sunt omnia“ - „Štai viskas nauja“. Simonas Daukantas veikalo „Darbas senųjų lietuvių ir žemaičių“ pratarmėje viliasi, kad jam skaitytojai atleis daug trūkumų, nes jis yra pirmasis rašytojas šia kalba: „džiaugsiuos ir linksminsiuos, jog pirmasis tarp vyrų gudresniems vyrams, norintiems rašyti, kelią praskyniau“(1822).
Ketvirtas naujas motyvas lietuvių literatūroje yra socialinė kritika.
1816 m. parašyta Dionizo Poškos poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ klausiama, kodėl niekinamas ir skriaudžiamas kaimietis. Dėl šios neteisybės visuomenėje kaltinama luominė sistema, valdžios ir religijos hierarchinės struktūros: karalius - toli, Dievas - aukštai.
Penktasis lietuvių kultūros pakitimas- „judraus žmogaus“ atsiradimas.Visų keliaujančių žmoniųlaikysena yra konservatyvi, jie atstovauja tradicinėms vertybėms. Bet šis tas pasakojama apie pasaulį už sodžiaus ribų, dalinamasi patirtimi. Ypač ryšku tai Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzėje“ – geriausiame to meto keliaujančio žmogaus tekste.
Tačiau visi tie keliaujantys žmonės yra vien vyrai. Moterys lieka namuose prie šeimos židinio ir tik XIX a. pab.- XX a. pradžioje pradeda išsilaisvinti iš tradicijų.
Bet tai sau leisti gali tik lietuvės moterys, kilusios iš bajorų luomo (Žemaitė. G. Petkevičaitė- Bitė, Šatrijos Ragana). Bet tam kad jos būtų valingos ne tik šeimoje, išeitų į visuomenę ir į literatūrą buvo reikalinga kultūringų vyrų parama. Taip atsiranda Povilas Višinskio iniciatyvos. Jis įveda šias moterys į kultūrinį visuomenės gyvenimą.
Antanas Strazdas
Strazdas - viena originaliausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Išorinis paveikslas atgyja tradicinis- dailininko Edvardo Jono Riomerio ( 1848-1900) tapytas portretas. Į mus žvelgia vyras pailgo, stambių veido bruožų, ilgais aukštyn šukuojamais plaukais, aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, kiek susimetęs į kuprą, nudevėta, iki pusės blauzdų siekianti sutana, su lazda ir kepure vienoje rankoje ir tabakiaus skepeta kitoje.
Poetas ir kunigas vaizduojamas senyvo amžiaus. Šis portretas - vienintelis autentiškas poeto atvaizdas išlikęs iki šiol. Kunigo, liaudies švietėjo Jono Katelės (1831-1908) straipsnyje Strazdas sudvasintas, optimistas, su nežymia pašaipa veide. Dailininkas E. Riomeris nutapė Stazdą tokį, kokį jį prisimena žmonės iš liaudies pasakojimų bei anekdotų.
J. Katelės pateikto atvaizdo autorius yra nežinomas. Galima tik spėti, kad tai galėjo būti vienas ir tas pat dailininkas E. Riomeris. Pats dailininkas gyvo poeto nematė, nes gimė vėliau, jau po kunigo mirties. Kūrė remdamasis kitų pasakojimais. Greičiausiai kūrė liaudies įsivaizduojamo Strazdelio portretą.
Strazdo išvaizdai apibūdinti archyvinės medžiagos nėra. Išliko tik viena kita užuomina. Tai buvo fiziškai tvirtas, stiprios sveikatos vyras. Poeto sveikata ėmė blogėti tik pačioje senatvėje. Ypač pablogėjo sveikata pradedant kalinimu Pažaislio vienuolyne. Jame bijojo apakti.
Grįžęs į Kamajus, sunkiai skaitė ir iki gyvenimo pabaigos, atrodo, nešiojo akinius. Nuo 1829 m. vyskupijos administracija Strazdą jau laikė invalidu.
Dvasininko drabužius mažai devėjo ir apsirengimu mažai tesiskyrė nuo valstiečių. Ypač paskutiniais gyvenimo metais, kai tapo laisvu žmogumi. Bet susitapatinti su valstiečiais baudžiauninkais jis negalėjo: neleido visuomeninė padėtis, išsilavinimas, bajoriškos kultūros poveikis.
Tai buvo originali asmenybė. Jo originalumas- temperamento, charakterio, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros visuma. Jis buvo nepaprastai judrus, gyvas, ūmus, dažnai nepastovus, gana nervingas. Šio būdo savybės lėmė poeto klajojimąsi iš vienos vietos į kitą. Visą gyvenimą jis nenustygo vietoje, nuolat ėjo ar važiavo. Net senatvėje pasiekdavo tolimiausias parapijas. Viską darė skubėdamas, net bažnytines apeigas, kurias laikė gyvenimo primesta būtinybe.
Ar jos teikė didelį malonumą, sunku pasakyti. Bet liaudies jis buvo mylimas ir gerbiamas. Strazdo temperamentas atsispindi ir jo kūriniuose: jų ritme, eilėdaroje, vaizduose. Kūrybos ėmėsi būdamas senyvo amžiaus, kai buvo tikrai laisvas žmogus.
Strazdas buvo imlus aplinkos įspūdžiams ir labai impulsyvus. Į viską reagavo karštai, o sprendimus darydavo greitai. Supykęs ir užsidegęs, jis dažnai leisdavo jausmams nustelbti protą. Ypač ilgai Strazdas neatleisdavo, patyręs nuoskaudą ar įžeidimą. Jam buvo nesvetimas keršto jausmas. Kad Strazdas buvo kandus ir piktai pašaipus, patvirtina ne tik liaudies pasakojimai, bet ir archyviniai dokumentai.
Strazdas buvo pastabus, aštraus proto, sąmojingas. Žmones jis galėdavo pralinksminti būdamas svečiuose ar net bažnyčioje. Užkabintas mokėdavo atsikirsti. Poeto pasaulėjautos šviesumo nepajėgė užgožti nei dažnos negandos, nei varginga, skurdoka jo buitis. Jautėsi kontrastas tarp jo poetinių bei dvasinių aspiracijų ir jo varganos buities. Pasaulėjautos bei poetinės nuotaikos giedrumas skaidrino ir jo kūrybą. Jo sąmojis buvo taikomas konkrečiam žmogui, o neretai virsdavo kandžia ironija ar aštria satyra. Taip būdavo visuomet, kai poeto pašaipa buvo taikoma aiškiems jo neprieteliams.
Aštrus ir savarankiškas protas Strazdo neapleido ir senatvėje. Net poetui nepalankus dekanas J. Stanevičius 1827 m. tarnybinėje anketoje pripažino Strazdeliui proto guvumą.
Proto guvumas ir kritiškumas , būdo tiesumas sudarė Strazdo pažiūrų ir elgesio principų pagrindą. Apšvietos amžiaus idėjų įtakoje nusilenkiama prieš proto žmogų: mažiau paisoma jo kilmės, dorumo, gražumo. Vardan proto nustelbiama fantazija, jausmas, intuicija. Laukiama, kad protas ir mokslas sutvarkys visuomenės ir valstybės gyvenimą. Svetimas autoritetas atmetamas, pasikliaujama tik savo protu.
Tiesą ir savo nuomonę, teisingumo siekį Strazdas galėdavo išsakyti bet kam, nesiskaitydamas su pasaulietine ir dvasine vyresnybe. Santykiuose su žmonėmis jam buvo svetimas apsimetimas ir įsiteikimas- ydos žeminančios žmogaus orumą. Skundus ir prašymus Strazdas rašė ne prašydamas, o reikalaudamas, dažnai kaltinančiu tonu, dalykišku stiliumi.
Strazdas turėjo ne tik įgimtą talentą, bet ir gerą išsimokslinimą. Kitus bajorus jis pranoko savo intelektu, apsiskaitymu, akiračio platumu. Jo išsilavinimą rodė keleto kalbų mokėjimas. Mokėjo gražiai ir įtikinamai kalbėti. Strazdas buvo demokratinių pažiūrų žmogus: buvo paprastas, nesavanaudiškas ir altruistas savo gyvenimo būdu. Baudžiavą ir turtinę nelygybe laikė didžiausia blogybe. Jam buvo svetimas karjerizmas, turto troškimas. Jis buvo linkęs „žemės gelmėse ieškoti maisto.“
Strazdo asmenybės paveikslas, kuris išliko žmonių pasakojimuose, yra vienpusiškas. Liaudis atkūrė tik tuos Strazdo asmenybės bruožus, kokius matė kunigo kasdienybėje.
Jiems nebuvo žinomas Strazdo vidinis pasaulis, kurio sudėtingumas ir gilumas buvo esmingiausias bruožas. Iš liaudies pasakojimų galima būtų susidaryti ir lengvabūdiško žmogaus įspūdį. Strazdo asmenybė buvo pernelyg talentinga, kad būtų išsitekusi dvasininko sutanoje. Jis buvo atitrūkęs nuo juodos kasdienybės, turėjo aukštesnių siekių. Jo troškimai kirtosi su gyvenimo tikrove. Anot Strazdo, jo dvasią žeidė pats tuometinis gyvenimas.
Kunigo sutaną apsivilko verčiamas aplinkybių. Gniuždančioje baudžavos aplinkoje jis stengėsi išsaugoti žmogaus orumą, švarią sąžinę, kūrybos talentą. Tos pastangos išsaugoti šias vertybes jam brangiai kainavo.
Teisingumo Strazdas reikalavo ne tik sau, bet ir savo tautai, lietuvių visuomenei. Tiesos ir teisingumo siekis buvo Antano Strazdo gyvenimo kelrodės žvaigždės.
Strazdo gyvenimas buvo kupinas dramatizmo. Išaiškintas jo bylinėjimasis su dvarininkais dėl žmogiškosios savigarbos. Viename skunde rašė: „ Esu visada įsitikinęs, jog papročiai, įstatymai ir jų šventumas visuomenėje gerbiami tiek, kiek jų gerbimą ir neliečiamumą saugo vyresnybė“. Tačiau įstatymas būdavo ne teisiojo, bet galingesniojo pusėje. Todėl Strazdas tuomet, kai jo neapgindavo įstatymas, apsigindavo arba atkeršydavo pats: medžioklinio šautuvo šūviu, lazda arba prakeikimu iš bažnyčios sakyklos.
Dažnuose kivirčuose su dvarininkais ir kunigais Strazdas neretai nuo žodžių pereidavo prie veiksmų, griebdamasis net lazdos. Tokie jo poelgiai matyti iš kai kurių bylų dokumentų. Vidiniai dvasiniai konfliktai stiprino ir tam tikrą Strazdo individualumą. Jo maištingumas plaukė iš dvasinių kolizijų. Poetas visa tai sugebėjo užgniaužti, pergyventi savyje, paslėti nuo kitų, pridengti išoriniu sąmoju bei juoku. Tai pasiaukojimas kitiems, kuriam ryžtasi tik stiprios asmenybės. Tame glūdi Strazdo, kaip žmogaus, vertė.
Strazdo pasaulėjauta išryškėja jo kūryboje. Strazdą auklėjo religijai pajungta mokykla. Ji galėjo suformuoti Strazdą fanatiku ir asketu. Tačiau tam jėzuitų auklėjimui priešinosi poeto prigimtis. Apšvietos epochos idėjos. Religijoje įsigali deizmas, kuris pripažįsta tik, kad pasaulis yra Dievo sukurtas, nes protas reikalauja, kad viskas turėtų priežastį. Apreiškimą ir Bažnyčios mokslą atmetė.
Šis praktikos amžius mažiau paisė, kaip ir kuo tikėsi. Skelbiama minties laisvė, tikėjimo tolerancija. Šalia plėtėsi materializmas, kuris nepripažino jokios dvasios, tik materiją, o žmogų laikė tik tam tikrą gyvulių rūšimi. Kaip tik tuomet iškyla laisvamanių ir masonų organizacijos, išplitusios po visą pasaulį.
Neturime pagrindo manyti, kad Strazdas nebuvo religingas. Jo tikėjimas buvo tolokai nuo dogmatinio bažnyčios mokymo. Religinis pasaulėvaizdis tilpo į filosofinę deizmo ir panteizmo sąvoką.
Jo tikėjimas buvo artimas Ž. Ž. Ruso (1712 - 1778) skelbiamai „širdies religijai“. Ruso paskelbė: „Žmogus yra gimęs laisvas“. Tik valdovai prievarta pavergė žmogaus laisvę. Proto prasimanyta kultūra apkalė žmogų taisyklėmis ir dėsniais, sugadino jo prigimtį. Kad būtume laimingi, turime grįžti į natūralumą, kur visi buvę laisvi.
Prisimenate jo iškeltą šūkį: „Atgal į gamtą“. Gyvenimas vardan laisvės jausti, manyti, gyventi. Priešinimasis aristokratams, luomų nelygybei, pasisakoma prieš kultūrą, kuri žmogų daro ne laisvu, tinginiu, išlepina, gadina skonį ir charakterį.
Anot Ruso, mokslai ir menai tobulėja, o žmogus blogėja. Dorovė turi būti aukščiau visko. Išganymas slypi gamtoje. Jis matė Dievą visuose jo kūriniuose, jis jautė jį pačiame savyje, aplink save.
Ruso savo garbintojų globojamas, taip pat negalėjo vienoje vietoje pabūti. Jis greitai susipykdavo su globėjais, leisdavosi klajoti. Kai pasirodžiusį jo romaną „Emilis“ valdžia sudegino, Ruso bėgo į Šveicariją, kad jo nesuimtų. Ruso susikivirčijo su savo tikėjimo broliais, pavirto iš kataliko kalvinistu. Jo elgesį nulėmė širdis, o ne protas. Jautėsi nesuprastas, persekiojamas. Buvo liguistai jautrus, išdidus, individualistas: „Verčiau norėčiau būti užmirštas žmonių giminės, kaip būti jų akyse paprastu žmogumi“. Pasitenkinimas savimi vertė jį tikėti savo prigimties gerumu.
Strazdas taip pat patikėjo, kad būtum laimingas, turi grįžti į natūralumą (gamtą). Strazdą uždarė Pažaislio vienuolyne. Ten jis protestavo ir galu gale iš jo pabėgo atgal į Kamajus.
Strazdo nusižengimai kunigystės etikai anuo metu nebuvo retas ar vienintelis reiškinys. Dvasininkus veikė Apšvietos epochos filosofija, idėjinis liberalizmas bei skepticizmas, tikėjimo tolerancija.
Naujos idėjos sąmoningai paveikė tik nedidelę Strazdo meto ir jo aplinkos dvasininkiją. Dauguma, ypač provincijoje tebegyveno tradiciniu, materialiuoju, o ne dvasiniu pasaulietiškumu. Klebonijos gyvenimo kasdienybę užpildė vaidai su kaimynais, medžioklės, kortavimas, girtuokliavimas. 1810 m. Upytės dekanas A. Emalinavičius rašė skųsdamas vyskupijos vyresnybei savo dekanato žemesniuosius kunigus: „laikyti du arklius, važinėti, medžioti, gardžiai valgyti, gerai gerti, ilgai miegoti ir ramiai gyventi“.
Sumaterialėjimas, provincijos kultūrinio gyvenimo sustingimas stūmė dvasininkus į pasaulietiškumą ir net moralinį palaidumą. 1828 m. Obelių dekanatą vizitavęs J. Stanevičius savo raporte vyskupijos vyresnybei iš 30 šio dekanato kunigų palankiai charakterizavo vos kelis. Daugeliu atveju buvo nusižengiama ne tik bažnyčios dogmoms ar dvasininkų elgesio etikai, bet apskritai žmogaus moralei, dorovei ar net įstatymui...
Strazdo nusižengimai dvasininkų luomui buvo akivaizdūs. Stipriai jo asmenybei sutana buvo per ankšta. Strazdas laužė dvasininkui privalomas elgesio normas. Laužė atvirai, nesidangstydamas. Bažnytinė vyresnybė neįstengė jo apkaltinti elgesio amoralumu ir prikišdavo tik jo kaltes, kurių pats kunigas ir poetas nuo nieko neslėpė.
Strazdas visiškai abejingai žiūrėjo į katalikų bažnyčios ceremonialą ir kanoninius reikalavimus. Bažnytinė etika ir iš jos atsiradęs kunigų gyvenimo luominis uždarumas Strazdui buvo svetimas. Tai prieštaravo jo prigimčiai ir pažūroms. Bendravimas su paprastais žmonėmis buvo jo pasitenkinimas ir paguoda. Santykiuose su žmonėmis jį lydėjo daina. Iki gilios senatvės mėgo žmonių draugiją.
Strazdas laužė svarbiausią katakikų dvasininkų kanoną reikalavimą – laikimąsi celibato. Šio savo poelgio nuo nieko neslėpė ir neveidmainiavo.
Kunigystę Strazdas pasirinko ne iš pašaukimo. Jau senatvėje prisipažino, kad „viskas jau praėjo, kad laikas jau galvoti apie ateitį“. Tai nebuvo atgailos žodžiai. Juos jis išsakė bažnytiniams egzaminatoriams, gręsiančių naujų persekiojimų akivaizdoje.
Didžiausia jo pareiga buvo valstiečių baudžiauninkų švietimas. Žmonėse skleistas spausdintas žodis, gyvas bendravimas su žmonėmis ir pati jo asmenybė, kunigo ir poeto asmeninis gyvenimas žmonėms buvo jiems sektinas pavyzdys. Gyvenimo pabaigoje Strazdą lydėjo tik epizodinė kunigystė, o likusį gyvenimą jis liko šalia bažnyčios gyvenimo.
Simonas Daukantas
Mūsų tautos praeities tyrinėtojai tradiciškai pažymi, kad Simonas Daukantas yra pirmasis lietuvių istorikas, tautosakos rinkėjas, etnografas, rašytojas. Verta būtų kitaip pažvelgti į šią asmenybę tautos gyvybės požiūriu.
Simonas Daukantas priklauso antrajai (kartu su Dionizu Poška, Juozapu Arnulfu Giedraičiu, Motiejumi Valančiumi, Simonu Stanevičiumi ir kt.) lietuvių kultūros veikėjų kartai. Po jos atėjo eilė trečiajai kartai: mirus M. Valančiui, ryškiausia visuomenės figūra tapo Antanas Baranauskas, Jonas Mačiulis - Maironis, Jonas Basanavičius.
Pirmoji kūrėjų karta siejasi su Mažvydo lietuvišku pasireiškimu, Merkelio Giedraičio ir Mykalojaus Daukšos kūryba. Kiekvienas iš jų veikė, priėmė sprendimus, vertino savo galimybes veikti konkrečioje istorinėje situacijoje.
Mes vis dar sergame keista liga, kurios ryškiausias požymis yra lietuvybės priešų ieškojimas. Atmetamas Martynas Mažvydas, nurašomas Merkelis Giedraitis, pastumiamas iš lietuvybės kelio Antanas Baranauskas.
Kas gi mums iš lietuvybės lieka? “Modernistai” pasakytų: lieka tik “Aušra” su jos kūrėjais. O šiais laikais jau kviečiama abejoti Justino Marcinkevičiaus vaidmeniu, jau nekalbant apie Salomėja Nėrį…
Paminklas S. Daukantui Papilėje pastatytas už Lietuvos mokytojų aukotas lėšas. Skulptorius Vincas Grybas
Pažvelkime į šią asmenybę kitaip, kas buvo nuslepama arba geriausiu atveju laikoma “pažiūru ribotumu”. Jis mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje niekam nežinimas ant kunigo Ignoto Vaišvilos rankų. Slinko vežimas su juodu karstu, priešais ėjo berniukas Šliauteris su žibintu rankose, netoliese ėjo niurus kunigas, paskui karstą giedodamos ėjo trys moterėlės. Pasitiko samdyti duobasiai, užnešė karstą aukštyn ant Papilės piliakalnio, padėjo prie šviežiais iškastos duobės. Kunigas pasakė pamokslą. Duobkasiai supylė naują kapą. Užritino akmenį .Žmonės kalbėjo, kad šį paminklą nusikalė pats velionis, beliko įrašyti tik mirimo datą…Štai ir viskas?
Ne dar ne viskas. Atsimenate jo sukurtus Lietuvos miško vaizdus, kurie ano metu buvo lietuvių poezijos viršūnė. Dar nebuvo Antano Baranausko “Anykščių šilelio”. Tuo metu Europos kultūros istorijoje (J. G. Herderis) buvo skelbiama gamtos ir žmogaus harmonijos būtinumas. Gamta užpildo žmogaus dvasinį pasaulį: “Kiekvienas žino, - rašė S. Daukantas “Istorijoje žemaitiškoje”, jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeria, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikybs sukibę, bet su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai, kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti. Kas buvo kitose tautose, tas pats nutiko su lietuviais, kalnėnais ( aukštaičiais- J. B) ir žemaičiais” ( kalba netaisyta- J. B.).
“Būde”(1845) pabrėžiama, kad “tos girios buvo jiems ne vien pirmoji pastogė ir uždanga nuo žiauraus oro, bet dar klėtys visų turtų, kuriose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas”. Girios vandeniu maitino upes ir upelius, saugojo pasėlius nuo šalnų ir sausrų, buvo slėptuvė nuo priešų. Girios ir tautos likimas buvo vienas: kartu ponai teriojo girias ir vergė lietuvį. Gamtos ir žmogaus harmonijos išardymas - krašte viešpatauja skurdas ir vargas. ”Būdas” buvo pirmoji lietuvių kultūros istorija.
Daukantas pabrėždamas šią gamtos ir žmogaus harmoniją, niekur neragina atsisakyti kultūros bei civilizacijos. Atvirkščiai, jis norėjo matyti savo tautą kultūringą, prilygstančią kitoms didžiosioms kaimyninėms tautoms. Tautos kultūrai plėtoti skirti visi jo veikalai. Jis pažymi, kad mokslas galįs labiau iškelti tautą negu ginklas. Daukantas veikalo “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” pratarmėje rašė, kad “mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir visų didžiausia garbė, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negali stengtis, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurių išsikėlė kitos giminės”. Kiekviena giminė “ gali pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu: kaipogi Atėnai ne dėl to vien yra garbinami, jog Kserkso galybę sutrėmė, bet jog buvo gudrybės viso svieto iškala ( mokykla- J. B).
Daukantas kažkodėl laikomas daugiau rašytoju negu istoriku. Ko gero ir dėl to, kad savo didžiausius kūrinius jis pavadino istorijos veikalais. Didžiausas jo veikalas “Istorija žemaitiška“ (1822). Vėliau jos leidėjai pakeitė antraštę “Lietuvos istorija”. Ji turi 1106 didelius puslapius, parašytus gyvenant Rygoje bei Peterburge. Čia pasaulietiška kultūra visiškai atsiskiria nuo religinės tradicijos. Šalia šios istorijos pridėkime Kiprijono Nezabitauskio praktinio ūkinių patarimų knygelę apie bičių auginimą (1823). Tik trečiame XIX a. dešimtmetyje daugiausia kunigų pastangomis įsitvirtina autonomiška pasaulietinė sfera. Joje nieko nėra priešiška religinei tradicijai iki pat „Aušros“ pasirodymo (1883).
Daukantas idealizavo Lietuvos praeitį, bet idealizuojama praeitis priešpastatoma XIX a. pirmos pusės tikrovei, siekant išsivaduoti iš tautinės
( rusų valdžios) ir socialinės (baudžiavos) priespaudos. Daukantas rašė tais laikais, kai baudžiava buvo sunkiausia. Rusų valdžios sunkiausia priespauda prasidės po nuslopinto 1863 m. sukilimo. Tuomet Simonas Daukantas jau buvo išėjęs Anapilin.
Daukanto muziejaus kiemelyje su tuometine vadove Danute Veisiene. Autorius su mokiniais iš Panevėžio. Nuotr. Editos Daugelavičienės
Praeities ir dabarties priešpastatymas buvo romantinės istorijos rašymo tradicija. Šiai tradicijai jis buvo ištikimas. Šiuo požūriu jis buvo tikras savo epochos kūrėjas.
Tik nuo 1883 metų galime kalbėti apie nuolatinį moralinės vaizduotės darbą: apie žmogaus atsakomybės ir pagarbos žmogui vertų reikalavimų formavimąsi, apie naujas žmogaus galimybių sampratas.
1883 m. Jonas Mačiulis- Maironis baigė mokslus Kauno gimnazijoje ir pasirinko literatūros studijas Kijevo universite. Po metų, 1884 m. sausio 20d. paliko šį universitetą net tėvams nepranašęs ir dideliam tėvų džiaugsmui pasirinko keturių metų (1884-1888) studijas Kauno Romos kataikų kunigų seminarijoje.
Tai pirmoji išspausdinta Jono Mačiulio-Maironio knyga, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu
Šis ryžtingas ir lemtingas žingsnis nulėmė ne tik jo, bet ir visos tautos atgimimo kelią. Nuo 1885 m. Jonas Mačiulis pradeda siuntinėti „Aušrai“ savo raštus. Ji veikė patriotinis laikraščio leidėjų entuziazmas žadinti tautinę savimonę. Tačiau „Aušros“ laikais nesulaukta „ištisinės istorijos savo tautos“. Šio uždavinio ėmėsi Jonas Mačiulis. Jo „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, parašyti 1886 m ir išleisti 1891 m., pasirinkus Stanislovo Zanavyko pseudonimą, buvo pirmoji ištisinė Lietuvos istorija, parašyta lietuvių kalba.
S. Daukanto darbai jau nebegalėjo tenkinti XIX a. pabaigos tautinio judėjimo poreikių. „Apsakymų“ tikslas - „supažindinti savo brolius su jų praeiga ir parodyti lietuviams, jog jų istorija verta pažinimo.“
Šiandien „Apsakymai“ yra įdomūs kaip praeities istoriografijos palikimas ir kaip veikalas būsimojo žymaus poeto, kurio kūryboje istorija užėmė reikšmingą vietą.
Atgal
.jpg)
