VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11.07. KELIAUJANTIEMS PO MAŽĄJĄ LIETUVĄ (2)

dr. Algirdas Matulevičius

Istorikas, enciklopedistas, Donelaičio draugijos narys

Važiuojant plentu Gumbinė-Darkiemis, 10 km į pietvakarius nuo Gumbinės, Unguros upės kairiajame krante yra nuo XIII a. minima nadruvių gyvenvietė su pilimi Nemerkiemis (Nemmersdorf;Majakovskoje). SSRS kariuomenė ir NKVD įvykdė Mažosios Lietuvos civilių nenusikaltusių žmonių žudynes.1944m.spalio 16 d. Baltarusijos III fronto tankų korpusas pirmą kartą trumpam prasiveržė į Rytų Prūsiją, į Gumbinės apylinkes ir pakeliui žudė kaimų gyventojus. Nemertkiemio bažnytkaimyje spalio 21d.įvykdė masines žudynes, kurias kaip kerštą naciams skatino fronto vadovybė . Lapkričio 2d. Tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad sovietiniai kareiviai žiauriai nužudė 61 civilį ir 50 prancūzų karo belaisvių. Liudytojų duomenimis, rasta nužudytų ir išprievartautų 72 moterys su vaikais, 74 metų vyras. Komisija nustatė, kad Nemerkiemio gyventojai, tarp kurių buvo ir lietuvininkų, nukankinti ir išžudyti savo namuose, gatvėse; kai kurie pririšti prie vežimų prikaltomis rankomis, kiti nukryžiuotieji – vinimis prikalti prie savo namų ir sušaudyti, 84 metų senutei išdurtos akys. Ši ir visos moterys, netgi 8-12 metų mergaitės buvo išprievartautos ir nužudytos. Taip Mažojoje Lietuvoje prasidėjo bolševikinis teroras, kuris įvertintas kaip genocidas.

2006m.Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kurį dekretu patvirtino prezidentas Valdas Adamkus, kad spalio 16-oji yra Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Jei smalsus keliauninkas domisi eikliais žirgais, tai iš Tolminkiemio į Gumbinę gali važiuoti per Didžiuosius Trakėnus (Didysis Trakiemis; Gross Trakehmen, G.Trakehnen; Jasnaja Poliana). Europoje ir netgi Amerikos žemyne pagarsėjęs valstybinis Trakėnų žirgynas, įsteigtas 1732 m. minėto karaliaus potvarkiu. Išlikusiame viename iš rūmų pastatų po karo buvo įsikūrusi mokykla su karinės tematikos muziejėliu; vėliau su vokiečių parama įsteigtas Trakėnų žirgyno muziejus. Stūkso apleisti, apgriauti ir paties žirgyno raudoni mūrai ...

Trakėnai. Trakėnų veislės žirgų arklidės (iš MLE archyvo)

Trakėnų veislės grakštūs ir ištvermingi žirgai (lietuvių, esą laukiniai, arkliai sukryžminti su anglų grynakraujais, su arabų geriausiais arkliais) ypač tiko kavalerijai, sportui. Kaip dokumentuose rašoma, jie prieš I pasaulinį karą sudarė iki 2/3 Vokietijos kavalerijos, tūkstančiai jų eksportuota į Amerikos žemyną. Dar 1944 m. šių trakėniškių buvo per 20 000. Mažojoje Lietuvoje veikė dideli jų turgūs (jomarkai). Ypač Įsrutyje (ir čia vėliau įsteigtas didelis trakėnų žirgų žirgynas), Vėluvoje, pačiuose Trakėnuose, atvykdavo pirklių iš įvairiausių kraštų. Kalbama, kad Rusijos Budiono arklių veislė pagerinta kryžminant Oriolo arklius su trakėnų arkliais. Prisimintina, kad I pasaulinio karo metų pradžioje Rusijos imperijos kariuomenė buvo okupavusi Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos dalį Mažąją Lietuvą. Trakėnų dvaro parke stovėjo vienintelis Europoje paminklas žirgui! Pastatytas, kai 1732 m. Mažojoje Lietuvoje apsigyveno zalcburgiečiai (per 10 000) iš kalnuotojo Austrijos Zalcburgo krašto. Po 1945 m. jis buvo Sovietų išvežtas į Maskvos žemės ūkio Timiriazevo akademiją. Kaip puikios jojikės garsėjo lietuvininkės. Jomis žavėjosi Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su gražuole žmona Luise (Luizė), kai nuo Prūsiją užkariavusio Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I armijos su vyriausybe 1807 m. buvo pasitraukę į Klaipėdą. Čia buvo laikinoji Prūsijos karalystės sostinė. Karališkąją šeimą lietuvininkai rūpestingai globojo. Įsivaizduokime: išsirikiavusių kaip paradui 12 gražių jojikių! Karalius pagyrė: tai šauniausioji raitelių gvardija, kokią gali turėti valdovas. Panašiai aprašė vokiečių žurnalistas iš Berlyno, Karaliaučiuje gimęs Otto Glagau, 1867 m. keliaudamas po Mažąją Lietuvą(ir Kuršių neriją).

Lazdynai.Tiltas per Šešupę (iki 1945 m.; iš MLE archyvo)

Kilęs iš suvokietėjusios mozūrų Gižyckų giminės Eduardas Gisevius (Gizevijus), 1846 – 1876 m. dėstęs Tilžės gimnazijoje lietuvių kalbą, vienas žymiausių XIX a. etnografų, rašė, kad jau keletos metų amžiaus lietuvininkas berniukas lekia ant žirgo be balno ir kamanų. Apie 5 km magistrale į rytus nuo Gumbinės (nuo Stalupėnų į vakarus – toliau), apie 250 metrų nuo plento kairėje pusėje – Kristijono Donelaičio gimtinė Lazdynėliai (Lasdinehlen). Kaimą karališkojoje girioje 1683 m. įkūrė šatuliniai kulmiškiai – laisvieji valstiečiai: K. Donelaičio senelis Hansas (Ansas, arba Jonas) Donelaitis, Kristupas Posevaitis ir Pričkus Vilošaitis, atsikėlę iš netoliese esančio Baičių (Baitschen; Podgorovka) kaimo Pisos ir Šventainės upių santakoje. Čia 1714 m. gimė Anso vaikaitis, Kristupo sūnus, būsimasis kunigas ir poetas Kristijonas; krikštytas Gumbinės bažnyčioje. Mirus tėvui 1720 m. apsigyveno Karaliaučiuje, kuriame kaip talentingu juvelyru dirbo brolis Frydrichas. Lazdynėliuose vėliau buvo įkurtas valstybinis dvaras. XIX a. priklausė dvarininkui fon Belovei. Po karo nieko neliko, kaimas su dvaru tapo dykra. Sunaikintos ir kapinaitės, kuriose palaidoti Donelaičiai. Neliko ir 1896 m. poeto atminimui vokiečių etnologo, K. Donelaičio gyvenimo ir kūrybos tyrėjo F. O. Tetznerio (Tecneris), lietuvininkų gynėjo G. Sauerweino (Zauerveinas) ir aušrininko, varpininko M. Jankaus rūpesčiu dvaro sode pastatyto paminklinio akmens bei pasodinto ąžuoliuko iš Tolminkiemio klebonijos sodo. Lazdynėlius po ilgų ieškojimų, padedamas Gusevo kraštotyrininkų rusų, remdamasis senais žemėlapiais surado dr. N. Kitkauskas su bendraminčiais.

Lietuvoje prasidėjus atgimimui, 1989 m. pavasarį Lazdynėliuose K. Donelaičio mylėtojų iš Lietuvos buvo pasodinta 275-ių ąžuolėlių giraitė, skirta poeto 275-osioms gimimo metinėms. Nudžiūvusių vietoje ir kitur pasodinama ir naujų, nušienaujama. 1992 m. buvusioje dvarvietėje Lietuvos valstybės pavienių entuziastų rūpesčiu K. Donelaičiui pastatytas paminklinis akmuo (architektas N. Kitkauskas, meistras Vilius Orvydas). Kaip ir Tolminkiemyje, memorialą Lazdynėliuose tvarko talkininkai iš Lietuvos, ypač Donelaičio draugijos nariai. Prisimenu, kaip 1989 m. sodinant ąžuoliukus (prieš tai tuo pačiu metu panašią giraitę pasodinome dr. Jono Basanavičiaus garbei jo tėviškėje Ožkabaliuose) Lazdynėliuose, pakasus žemę radom kažkokių pastatų pamatų; iš kūdros kibirais nešėm vandenį ir laistėm ąžuoliukus. O aplinkui stepė (dykra).

šveicarų kolonijos centras. Klebonija. Mokytojavo būsimasis filosofas I.Kantas. Paminklas nugriautas (Onos Pajėdaitės nuotrauka; 1988 m.)

Nuo Gumbinės pavažiavus apie 12 km į vakarus, po to 1, 5 km į pietus nuo pagrindinio kelio pasiekiame Jučius (Judtschen; Veselovka) ant Unguros (Angerapė; Angrapa) upės kranto. Tai Šveicarijos vokiečių kolonijos centras. Iki 1726 m. čia dirbo vienas pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkų A. Šimelpenigis (Schimmelpfenig). 1749 – 1751 m. vietos klebono D. Anderšo (Andersch) vaikus mokė ir pas jį gyveno pasaulinio garso filosofas Immanuelis Kantas. Vėliau Kantas bendravo su minėtu K. G. Milkumi. Išliko raudonų plytų namas ir paminklo I.Kantui pagrindas. Jo skulptūra po karo nugriauta.

Nybudžiai. Apgriauta bažnyčia (2000; dr. Martyno Purvino nuotrauka)

Turėdami kiek laiko galime užsukti į Didžiuosius Nybudžius (Gross Nibudszen; Krasnogorskoje), 10 km į šiaurę nuo Gumbinės. Čia 1661-1664m.kunigavo minėtas E.Dycelijus, 1664 – 1684 m. - Jono Bretkūno provaikaitis Matas Pretorijus, gimęs apie 1635 m. Klaipėdoje. Vienas žymiausių lietuvių, prūsų ir Prūsijos etnografų, vienas pirmųjų Mažosios Lietuvos istorikų, XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje parašęs daugiatomį enciklopedinį veikalą apie Prūsiją ir Mažąją Lietuvą. 1828-1855m.Nybudžiuose kunigavo ir čia mirė istorikas Augustas Gotthilfas Krause (Krauzė;1815m. vedė mineto kunigo J.G.Jordano dukterį). Svarbiausias veikalas – Lietuva ir jos gyventojai (1834, vokiečių kalba).Objektyviai aprašė lietuvininkus, išaukštino jų kalbą.Nuo Gumbinės važiuojant magistrale, likus apie 10 km iki Įsruties, pasukę į Pisos dešinįjį krantą, aplankykime Karalienę (Karalene; Zelionyj Bor). Gyvenvietė pavadinta lietuvininkų pamiltos minėtos Prūsijos karalienės Luise‘s garbei. Čia 1811 – 1926 m. veikė pirmoji ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje lietuvių mokytojų seminarija. 1811 – 1911 m. parengė 2208 mokytojus. Joje mokėsi, manoma, vienas lietuvių periodinės spaudos ir žurnalistikos pradininkų J. F. Kelkis, daug kitų kultūros ir visuomenės veikėjų. Kelkis gimė 1801m. Piktupėnuose netoli Tilžės, mirė 1877m. Kisiniuose netoli Klaipėdos. 1832-1867? m. redagavo Karaliaučiuje liedžiamą vieną pirmųjų periodinių laidinių Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų. Už Unguros (Angerapės) ir Pisos santakos, Unguros dešiniajame krante, yra Kampsvykalnio , vėliau vadinamas Tamoviškių (Tamowischken; Timofejevka), piliakalnis. Ant jo, manoma, stovėjusi vakarinių lietuvių nadruvių, vėliau – kryžiuočių pilis.

Dar keli kilometrai, ir didelis nadruvių žemės Nadruva centras Įsrutis (Insterburg; Černiachovsk). Už miesto (teises gavo 1583 m.) į Ungurą įteka Įsra (Inster; Instruč), sudarydamos Prieglių (apie 125 km ilgio), kuris už Karaliaučiaus įteka į Aistmares. Kryžiuočiai, sugriovę nadruvių Kampsvykių pilaitę, 1336 m. Įsrutyje pastatė stiprią 4 bokštų mūro pilį, komtūrijos (karinio administracinio vieneto) centrą. Ji buvo atramos punktas Vokiečių ordino riteriams per Sūduvą veržiantis gilyn į Lietuvos valstybę. Pilį ne kartą puolė Lietuvos didžiojo kunigaikščio (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo) Algirdo, jo brolio kunigaikščio Kęstučio kariuomenė. Joje buvojo (kaip ir daugelis kryžiuočių talkininkų didikų iš Vakarų Europos) 1390 m. anglų grafas Henrikas Derby, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV. Iš čia su riteriais pasiekė Vilnių , nesėkmingai puolė pilis. Jiems talkino Kęstučio sūnus kunigaikštis Vytautas, dėl LDK sosto kovodamas su Jogaila. 1392 m. Astravos sutartimi su Jogaila Vytautas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, ir pusbroliai susitaikė. Prūsijos karalystės laikais (nuo 1701 m.) Įsruties pilyje nuo 1723 veikė Lietuvos rūmų teismas, 1781 m. pertvarkytas į Prūsijos krašto teismą. Teisė Įsruties ir gretimų apskričių gyventojus, daugiausia lietuvininkus. 1881 m. pilis paversta kareivinėmis, įrengtas kalėjimas. 1945 m. sudeginta, sovietmečiu buvo įsikūrusi pieninė, mašinų remonto įmonė, mechanizacijos valdyba. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, ilgainiui apgriautos pilies dalyje įkurtas miesto Istorijos ir meno muziejus. Prie pilies sienos – paminklas ulonų 12-ojo Lietuvių pulko kariams, narsiai kovojusiems už Prūsiją ir karalių.

Lietuvininko raitelio ant trakėnų žirgo skulptūra po karo nugriauta, ant postamento teliko užrašas vokiečių kalba. XXI a. pradžioje skulptūra atstatyta. XVI – XVIII a. Įsrutis buvo didelės Mažosios Lietuvos srities (Insterburg Bezirk) centras. 1812 m. mieste, pradėdamas žygį į Rusiją, buvo apsistojęs jau Prūsijos karalystę užkariavęs Napoleonas I. 1914 m. čia buvo Rusijos I-osios armijos vado gen. Rennenkampfo štabas, ją sumušus – Vokietijos kariuomenės vyriausiojo vado gen. Pauliaus Hindenburgo (1925 m. tapo Weimaro respublikos prezidentu) štabas.1536-1537m. Įsruties evangelikų liuteronų bažnyčioje lietuvių kunigu dirbo Jonas Tartyla, arba Tartylavičius Batakietis, gimęs Batakiuose netoli Tauragės.1617-1640 m. superintendentu (vyskupu) - Petras Kleikys( gimė 1574m. Klaipėdoje), mirė Isrutyje. 1626-1653 m. čia kunigavo, sakė lietuviškus pamokslus kitas lietuvių raštijos darbuotojas Valentinas Feuerstockas (Fojerštokas). Iš Įsruties kilusi garsių Sembos vyskupų Zandenų (Sanden) giminė. Žinoma, kad XVII a.jie nuo vaikystės mokėjo lietuviškai, pasižymėjo lietuvių raštijoje. Kiti Įsruties vyskupai:1711-1737m. Johannas Berentas (Behrendt; gimė 1667m. Įsrutyje) , 1707-1711m. Jokūbas Perkūnas vyresnysis, apie 1841-1850m.-Vilhelmas Teodoras Šimelpenigis (visi mirė Įsrutyje) buvo taip pat lietuvių raštijos darbuotojai. Nuo 1869m.mokytojavo senprūsių kilmės literatas, žurnalistas Liudvikas Pasargė, išvertęs į vokiečių kalbą ir išleidęs K. Donelaičio grožinę kūrybą (1894), palikęs apie jį ir M. L. G. Rėzą svarbių žinių. Po 1945 m. Įsruties evangelikų reformatų bažnyčia paversta cerkve, sovietinių kolonistų sudeginta senoji reformacijos Europoje pradininko Martyno Liuterio bažnyčia, katalikų bažnyčia paversta kariniu (?) sandėliu. Pačioje XX a. pabaigoje restauruotoje pastarojoje imta rengti pamaldas katalikams lietuviams, lenkams ir vokiečiams (kunigas paprastai lenkas).

Jurbarko (Georgenburgo) pilis (iki 1945 m.)

Nuo pilies už 3 km į šiaurę, už Unguros upės, prie Įsros upės Georgenburgas (Jurbarkas; Georgenburg; Majevka) su apie 1350 m. pastatyta pilimi. Iki 1525 m., iki Prūsijos kunigaikštystės susidarymo, ji priklausė Sembos vyskupui. Pilį kelis karus buvo sugriovę Kęstučio vadovaujami lietuviai, 1403 m. buvo užėmęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Per Napoleono I karus pilyje buvo įsikūręs prancūzų maršalo L.Davu štabas. Apgriauta išlikusi iki šiol; po II pasaulinio karo buvo ligoninė, vėliau įrengti ūkiniai objektai, glaudžiasi benamiai. Pašonėje didžiulis žirgynas. Įsteigė 1828 m. Jurbarko dvarą nupirkęs Klaipėdos pirklys von Wilhelmas Simpsonas. Škotų kilmės Simpsonų giminė daug nusipelnė ir Klaipėdai. Dar šiandien galima pasigrožėti auginamais nedideliu kiekiu sportui ir aukcionams žirgais -1977m. pradėti vėl veisti trakėnų žirgai. Stebina vokiečių gerai įrengti trakėnų žirgams didžiuliai keli korpusai mūro pastatai. Gaila, 1996 m. du iš jų sudegė. 1547 m. lietuvininkams Jurbarke pastatyta bažnyčia. 1576 – 1603 m. kunigavo Jonas Bylaukis, 1604 – 1626 m. Valentinas Feuerstockas , 1726 – 1736 m. Petras Gotlybas Milkus (Mielcke); Jurbarke 1733 m. gimė jo sūnus Kristijonas Gotlybas Milkus, dar žymesnis lietuvių raštijos darbuotojas, vienas iš pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkų. Po 1945 m. bažnyčia buvo nugriauta. Pilyje buvo įsteigta vokiečių karo belaisvių stovykla, kuriuos sušaudė. Po 1990 m. vokiečiai iš Vokietijos jiems pastatė paminklą. Netoli Jurbarko išlikęs didžiulis stipriai įtvirtintas nadruvių Netynų piliakalnis. Manoma, čia, Priegliaus pradžios dešiniajame krante, stovėjusi Spargės pilis.

Apie 5 km į šiaurės rytus nuo Jurbarko, prie plataus Įsros slėnio, netoli Šilaičių dvaro Gesviečų (Geswetten; Nagornoje) gyvenvietėje stovi paminklas (užrašai vokiečių, prancūzų ir rusų kalbomis) žymiam tų laikų Rusijos generolui feldmaršalui, škotų bajorų atkilėlių giminės Barklajui de Toliui. Sėkmingai kariavo su Napoleono I armija, 1813 m. išvijo ją iš Prūsijos karalystės. Karvedys gimė Pamūšyje, Pakruojo krašte. 1818 m. pavasarį, jau po prancūzmečio, vykdamas gydytis į Pietų Vokietiją, Šilaičių dvare (XX a. pabaigoje dar stovėjo apleisti pastatai) jis staiga mirė. Jau 1807 m., kuomet Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Prūsiją, B. de Toli pasižymėjo mūšyje ties Prūsų Ylawa (Yluva, Preussisch – Eylau), Mažosios Lietuvos pietuose. Kaip krašto vaduotojui, 1813 – 1814 m. vadovavusiam Rusijos ir Prūsijos jungtinei kariuomenei, karalius (1797 – 1840 m.) Friedrichas Wilhelmas III kariams ir jam pastatydino, kaip ir prie Šilaičių dvaro , originalų didingą paminklą. Suprantama, tebestovi.

Kraupiško evangelikų liuteronų bažnyčia (iki 1945 m.; iš MLE archyvo)

Iš Įsruties, kur galima pavalgyti, važiuojame Karaliaučiaus plentu toliau į vakarus lietuvininkų nadruvių genties žeme. Palei vaizdingą Prieglių. Čia yra vietų nakvynei su palapinėmis. Keliautojai gali rinktis: ryte važiuoti į Karaliaučių, ar kiek grįžus iš Įsruties pervažiavus Įsros upę, pasukti šiaurės rytų link vykti į Kraupišką (Kraupischken; Uljanovo). Čia kunigavo lietuvių raštijos kūrėjai:1555-1563m. Augustinas Jomantas, 1594-1598m.Martyno Mažvydo pusbrolio sūnus tuo pačiu vardu Baltramiejus Vilentas, 1869-1872m. Jonas Pipirasir kiti. Už 7 km. nuo Kaupiško, Girėnuose (Girrehnen; Grivino) 1848 m. gimė lietuvių tautosakos, vietovardžių rinkėjas (užrašinėdamas 1888-1895m. išvaikščiojo bene 90 lietuviškų parapijų) ir leidėjas Vilius Kalvaitis. Svarbiausias veikalas –Lietuwiszkų Wardų klėtele(1910m. Tilžėje). Pateikta apie 15 000 Mažosios Lietuvos asmenvardžių, vietovardžių, tautosakos.Paskelbė Mažosios Lietuvos poetų eilėraščių, tautosakos. Pas jį Girėnuose kurį laiką buvo apsigyvenęs, ir manoma, lietuviškai išmokęs minėtas Georgas Sauerweinas, pasirinkęs slapyvardį Girėnas.

Nuniokota Žilių bažnyčia (2000 m.; iš MLE archyvo)

Toliau iš Nadruvos Įsros pakrante važiuodami Skalvos žeme atvykstame į Žilius (Szillen; Žilino). Prie jų, Tilželės upelio pakrantėje yra skalvių piliakalnis. Bažnyčioje, kurios XX a. pabaigoje buvo dar išlikusios sienos, kunigavo žymūs kultūrininkai: 1646 – 1710 m. tėvas ir sūnus Frydrichai Pretorijai, 1710 – 1731 m. kovotojas už lietuvių kalbos teises Gabrielis Engelis. Šis įkalbėjo karalių Friedricha Wilhelmą I, kai tas nakvojo pas jį klebonijoje, nevokietinti lietuvių pradžios mokyklų. Germanizuoti siekė naujai paskirtas inspektorius Heinrichas Lysius (Lyzijus).

Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčia (iki 1945 m.; iš MLE archyvo)

Įdomiausia skalvių žemėje – jų atsparos punktai Ragainė (Raganita; Ragnit; Neman) ir nuo XIX a. pabaigos po Karaliaučiaus tapusi Mažosios Lietuvos sostine Tilžė (Tilse, Tilsit; Sovietsk).

Iš Žilių į Ragainę tik 12 km. Įvažiavę į miestą ir už gelžkelio pasukę dešinėn į Oktiabrskaja (buv. Kirchenstrasse) gatvę, sustojame prie namo Nr. 15. Čia stovėjusioje bažnyčioje klebonavo lietuvių raštijos kūrėjai :1549 – 1563 m. Martynas Mažvydas, vėliau 1563-1576m.Augustinas Jomantas, 1576-1600m.Simonas Vaišnoras, 1601-1619m.Jonas Gedkantas ir kiti. J.Gedkanto sūnus pulkininkas Frydrichas Gedkantas (g.1602 ar 1604m. Ragainėje) pagarsėjo kaip novatoriškas karo inžinierius, kartografas. Sudarė Piliavos tvirtovės fortifikacijų planus, 1648m.organizavo Vilniaus gynybinių objektų rekonstrukciją, sudarė kelių Didžiosios Lietuvos miestų planus. Paliko 15 didelių miestų topografinį rankraštinį atlasą (1638m., lotynų kalba). Mažvydinę bažnyčią su miestu, K. Donelaičio laikais, per Septynerių metų karą (1756 – 1763) sudegino, sunaikino Rusijos kariuomenė. Naujos pastatytos bažnyčios taip pat nepasigailėta. 1968 m. ji buvo perstatyta į bendrabutį ir parduotuvę. O juk čia ilsisi pirmosios lietuviškos knygos Katekizmas (1547) autoriaus Martyno Mažvydo palaikai. Būtina juos surasti, jam pastatyti paminklą. Gerai nors, kad 1997 m. tarptautiniu mastu minint Katekizmo išleidimo Karaliaučiuje 450-ąsias metines (mokslinė konferencija įvyko ir Vokietijoje), ant buvusios perstatytos sudarkytos bažnyčios pastato pritvirtinta memorialinė lenta. 1993 m. pastate leista įrengti stačiatikių maldos namus, vėliau lietuvių katalikų koplyčią, prie kurios veikė lietuviškas knygynėlis. 1788-1818m. Ragainėje kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas, Petro Gotlybo Milkaus sūnus, Kristijono Gotlybo Milkaus brolis Danielius Frydrichas Milkus (Mielcke). 1851-1871 m. vyskupu buvo Norkyčiuose gimęs K.A.Jordanas. 1882 m. Ragainėje įsteigta Mokytojų seminarija, 2-oji Mažojoje Lietuvoje po minėtos Karalienės seminarijos; 1885 – 1888 m. joje mokėsi ir baigė Wilhelmas Storostas, būsimasis Vydūnas.

1902 m. Ragainėje pastatytas didelis popieriaus ir celiuliozės fabrikas. Šis miestas – svarbus lietuviškos spaudos centras. Albano ir Kibelkos spaustuvėje, kurią 1889 m. nupirko Martynas Jankus ir Kristupas Voska, pradėti leisti Didžiajai Lietuvai skirti pirmieji lietuvių kalba žurnalai (tada vadinti laikraščiais) lotynišku raidynu: 1883 m. Aušra (5 numeriai), 1889 m. Varpas (pirmasis numeris), 1890 m. jo priedas Ūkininkas; Mažajai Lietuvai pradėti leisti laikraščiai: 1883 m. Keleivis, 1884 m. Niamuno sargas ir Lietuviškas polytiškas laikraštis, 1889 m. Naujos žinios, Lietuviškos kalendros.

Ragainė garsėja galingos didelės pilies Nemuno kairiajame krante, pastatytos 1397 – 1401 m. Vokiečių ordino. Griuvėsiai ir šiandien daro stiprų įspūdį, nors kuriant filmus dalį pilies išsprogdino sovietai, plytos panaudotos kaip statybinė medžiaga. Ragainė buvo plačios komtūrijos centras, iš kurio sausuma ir Nemunu laivais veržėsi į Žemaitiją Ordino kariuomenė (surengta apie 50 karo žygių). Nuo pilies sienų anapus Nemuno matosi skalvių religinis centras šventasis Rambynas. Manoma, čia stovėjusi jų Ramigės pilis. Veikiausiai nuo Ragainės pilies kuorų į žemaičių pusę, į Nemuną, jungiantį abi Lietuvas, ilgesingai žiūrėjo Mažvydas.

Atgal