VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.30. Žvilgsnis į Lietuvos kariuomenės tragediją. Minint Lietuvos kariuomenės 100-ąsias metines. Lietuvos kariuomenės istorijos fragmentas

Prof. Ona Voverienė

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ištakos siejamos su 1917-1919 metais Rusijos kariuomenėje suformuotais lietuviškais daliniais: lietuvių atskiruoju batalionu Rovne; lietuvių atskiruoju batalionu Vitebske; lietuvių dragūnų divizionu ir lietuvių Sibiro batalionu bei lietuvių karo ligonine Ungėnuose (dabartinėje Moldavijoje). 1918 metais dar Vokietijos okupuotoje Lietuvoje pradėti rinkti pirmieji savanoriai; kreiptasi ir į Rusijos teritorijoje tarnaujančius karininkus. 1918 m. spalio 16 d. į Vilnių atvyko 11 savanorių iš Rusijos kariuomenės; lapkričio 1-ąją pradėtas formuoti pirmasis Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pėstininkų būrys, o gruodžio 5-ąją ir antrasis. 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbtas pirmasis įsakymas Apsaugos ministerijai dėl Lietuvos kariuomenės atkūrimo. Ši diena ir laikoma Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena.

Bolševikinei V.Kapsuko gaujai niekšingai išdavus Lietuvos nepriklausomą valstybę ir jam pakvietus Rusijos kariuomenę ginti Lietuvoje bolševikinės nuodingos hidros, 1918 m. gruodžio 31 d. Lietuvos kariuomenė vyriausybės ministro pirmininko M. Šleževičiaus ir Krašto apsaugos ministro įsakymu persikėlė į Kauną.

„Padėkos“ SSRS ir Stalinui mitingas P. Vileišio aikštėje. LYA, f. 16895, ap. 1, b. 30, l. 10–02.

1919 m. vasario mėnesį sovietinės Rusijos kariuomenės daliniams vis labiau skverbiantis į Lietuvos teritoriją, Lietuvos kariuomenė, talkinama vokiečių, stojo į žūtbūtines kautynes Alytuje, Jiezne, Kėdainiuose ir jas laimėjo, užkirsdama rusams kelią ir jų tikslą užimti Kauną. Pavasarį ir vasarą Lietuvos kariuomenė, paakinta pirmųjų laimėjimų, 1919 m. gegužės 3 d. išvalė nuo bolševikinių šiukšlių Ukmergę, gegužės 18-23 d. per Kurklių-Panevėžio ir Kupiškio-Utenos operacijas – Anykščius, Kurklius, Panevėžį; rugpjūčio 24 d. pralaužė sustiprintą sovietinės kariuomenės gynybą ties Zarasais ir iki rugpjūčio 30 d. išvadavo nuo rusų visą Nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Rugsėjo mėnesį Lietuvos kariuomenė patraukė į Daugpilį ir ten iki 1920 m. pradžios kovojo su bolševikinės Rusijos kariuomene šalia Latvijos ir Lenkijos kariuomenių.

Tačiau su bolševikinės Rusijos sutriuškinimu Lietuvos kariuomenei bėdos nesibaigė. 1919 m. spalio 11 d. į Lietuvą įsiveržė didžiulis bermontininkų kariuomenės dalinys ir užėmė Šiaulius. Lietuvos kariuomenė bermontininkus sutriuškino Radviliškio mūšyje. 1919 m. pabaigoje į Lietuvos žemę įsiveržė Lenkijos kariuomenė; ji skverbėsi į daugelį Lietuvos vietovių. Per Lenkijos-Sovietų Rusijos karą bolševikinės Rusijos kariuomenė iš Vilniaus ir jo apylinkių lenkų kariuomenę išstūmė. Pagal Lietuvos-Sovietų Rusijos pasirašytą 1920 m. liepos 12 d. sutartį, Vilnius ir visos Vilniaus apylinkės atiteko Lietuvai, ir Lietuvos kariuomenė užėmė Seinus, Suvalkus, Augustavą. Tačiau rugpjūčio mėnesį, jau po karo su sovietų Rusija atsigavusi Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Lietuvoje išauginto jos išdaviko J. Pilsudskio ir gen. L. Želigovskio, aršiuose mūšiuose su begalinių karų susilpninta Lietuvos kariuomene atsiėmė Seinus, Augustavą, Suvalkus ir 1920 spalio 9 dieną užėmė Vilnių, veržėsi į Lietuvos gilumą. Lietuviams pavyko lenkus sutriuškinti prie Giedraičių, turėjo didelį entuziazmą veržtis į Vilnių ir jį išvaduoti. Kuo būtų baigęsis mūšis nežinia, jam įvykti sutrukdė lenkams talkinusios Jungtinės Tautos.

1940 m. sovietai apiplėšė ir sunaikino nesipriešinusią mūsų kariuomenę. Archyvo nuotr.

Lietuviams liko tik paguoda, kad Lietuvos kariuomenei pavyko apginti nepriklausomą jos valstybę, nors apginti Vilniaus ir jo apylinkių nepavyko. Lietuviškose žemėse Tautos dvasia buvo išsaugota ir kai lietuviams reikėjo 1923 m. vaduoti Klaipėdą iš okupacijos, sukilime dalyvavo ir savanoriai iš Vilniaus krašto, ir savanoriai iš Seinų.

Atgimusios po 500 metų nebūties pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės šlovė pražydo pasaulyje gražiausiais ginklo istorijos puslapiais; jos vadų ir karių atmintis tapo didžiausiu Tautos pasididžiavimu, prilygstančiu savo garbe Žalgirio mūšiui.

Iki 1940 metų Lietuvos kariuomenei vadovavo; gen. S. Žukauskas (1919 m. gegužės 9 iki 1920 m. vasario 6; 1923 m. birželio – 1928 sausio); P. Liatukas (1919 m. rugsėjis-1920 m. vasaris); J. Galvydis-Bykauskas (1920 bal. – 1920 m. liepa); K. Žukas ( 1920 m. liepa -1921 m. balandis); J. Kraucevičius (1921 m. geg. -1922 m. vas.); J. Stanaitis (1922 m. vas. – 1923 m. birž.); gen. Povilas Plechavičius (1928 m. saus. – 1929 m. vas.); P. Kubiliūnas (1929 m. vas.-1934 m. birž); J. Černius (1934 m. birž. – 1935 m. saus.); S.Raštikis (1935 m. saus. -1939 m. gruod.); V. Vitkauskas (1939 m. gruod. – 1940 m. birželio 15 d.).

Raudonosios armijos kariai, kovoję su Lietuvos kariuomene. 1919 m. LYA nuotr.

Sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos kariuomenėje buvo 28 005 žmonės: 22 265 kareiviai; 1728 karininkai, 2091 liktinis. 2031 civiliai tarnautojai (iš jų 110 karininkų pareigose).

Dėl kariuomenės vado gen. Vinco Vitkausko ir jam talkinusių kinkadrebių Ministrų Taryboje išdavystės, Lietuvos kariuomenė, kaip avinų banda, tvarkingomis gretomis, tyliai, ramiai, be jokio pasipriešinimo in corpore, nuėjo į Stalino skerdyklą, beveik visi joje žuvo.

Apie Lietuvos kariuomenės išdavystę ir jos ginklo šlovės praradimą liudija prof. Kazio Ėringio knyga „Lietuvos kariuomenės tragedija“ (V., 1993). Knygos autoriui Kaziui Ėringiui ankstyvoje jaunystėje buvo lemta daug išgyventi, kai Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo rekrūtuotas į okupacinės kariuomenės gretas. Tokia dalia ištiko 108 378 Lietuvos vyrus (Kazys Ėringis. Lietuvos kariuomenės tragedija. – V., 1993. – P. 31).

 Daugiau negu 25 tūkstančiai jų padėjo galvas svetimų valstybių svetimame grobikiškame kare. Inž. Antanas Rudis, buvęs Amerikos lietuvių Tarybos pirmininkas, Komunizmo agresijos tyrinėjimų Kerstono komiteto patarėjas, Amerikos valstybinio strategijos forumo Čikagoje rašė, kad „prievartinis Lietuvos piliečių įjungimas į Sovietų armiją yra didelė kraujo ir pažeminimo kančių auka sąjungininkų pergalei prieš nacizmą pasiekti. Nesutinkančių su tuo, kai kurių lietuvių teisininkų argumentai, esą pavergtieji nėra pergalių nešėjai priešui, neišlaiko kritikos“ (Ten pat, p. 9).

Knygoje Lietuvos kariuomenės tragedija pateikiama per Lietuviškosios 16-osios divizijos istoriją. Suprantama, tai tik dalis Lietuvos kariuomenės tragedijos; buvo dar ir kitos jos sudėtinės dalys: sušaudymai ir nukankinimai Kauno saugumo požemiuose už nepaklusnumą; aukštųjų karininkų skerdynės Červenėje ir kitose Baltarusijos vietovėse; lėta bado, pažeminimų ir kankinimų bei sušaudymų mirtis lageryje prie Lamos, vėliau Norilsko lageriuose ir t.t. Mūsų laikų istorikai, deja, renkasi patogesnes temas, kad įtiktų valdantiems nomenklatūriniams komunistams ir komjaunuoliams, kurių partija visą šitą žudynių ir lietuvių tautos kančių siaubą organizavo..

Vos tik 1940 m. birželio 15 d. bolševikinė Rusija okupavo Lietuvą, pirmiausiai ji pradėjo griauti Lietuvos kariuomenės sąrangą: pakeitė jos vardą, pavadino „liaudies kariuomene“; uždraudė bet kokį kariuomenės judėjimą; atleido, o vėliau suėmė ir represavo pačius ištikimiausius Lietuvai aukštojo rango karininkus; juos sunaikino Rusijos kalėjimuose; kariuomenei vadovauti buvo atsiųstas karininkas iš Maskvos, buvo įvesta politinių vadovų institucija, prie visų vadų priskirti politkomisarai ir politvadovai, juos parinko diktatūrinė komunistų partija, atleisti visi karo kapelionai, pašalinti visi tautiniai bei religiniai simboliai, kariškiai buvo sekami ir verčiami vienas kitą šnipinėti; panaikinta Lietuvos Krašto apsaugos ministerija; Lietuvos kariuomenė perorganizuota į Sovietų armijos 29-ąjį korpusą; sudarytas štabas, dvi šaulių divizijos su jų ir korpuso artilerija. Prasidėjus karui buvo įsakyta 29-ąjį korpusą išvesti iš Lietuvos. Drąsesniems kariams pavyko pabėgti. Dauguma jų dalyvavo Tautos sukilime birželio 22-28 dienomis. O kiti buvo varomi Baltarusijos link. Susirgę ir nusilpę kariai politrukų buvo nušaunami. Tai liudija stebuklu išsigelbėjęs, jau prie sienos pastatytas sušaudyti, karininkas.

J. Vildžiūnas, cituojamas K. Ėringio knygoje, savo atsiminimuose rašė: „Plentu judėjimas neapsakomas. Ir į vieną, ir į kitą pusę traukia kariuomenė. Bet daugiausia pabėgėlių... Daugybė užmuštų ir sužeistų. Niekas neteikia pirmosios pagalbos, nėra jokios tvarstomosios medžiagos, vaistų. Žmonės miršta pakelėje nukraujavę, nuo žaizdų, nuo karščio ir nevilties“ (Ten pat, p. 17).

1941 m. gruodžio pabaigoje politiniais tikslais Maskvoje buvo pradėta formuoti 16-oji lietuviškoji divizija (Knygos autorius ją vadina „divizija su figos lapeliu“). Jai formuoti ir vadovauti buvo atsiųsta grupė lietuvių karininkų ir politrukų; dalis jų - Rusijos pilietinio karo dalyviai ir apie 500 buvusio 29-jo šaulių teritorinio korpuso karių, neva „savanoriškai“. 1942 m. rudenį 16-oji divizija buvo suformuota: joje buvo 10 520 karių; tarp jų 3 717 (36,3 proc.) lietuvių; 3 325 (32,5 proc.) rusų ir kitų slavų; 2971 (29 proc.) – žydų; kitų tautybių karių – 238 (2,2). Tarp karininkų lietuvių buvo 492 (48 proc.); rusų 372 (36,2 proc.); žydų 136 (13,3 proc.); puskarininkų žydų buvo 21 proc. Divizijoje kategoriškai buvo draudžiama kalbėti lietuviškai ir žydiškai; dainuoti lietuviškas ir žydiškas „liūdesį keliančias dainas“. 1942 m. rudenį 16-oji lietuviškoji divizija buvo perkelta į pafrontę , arčiau Maskvos, į Tulos rajoną, o 1943 m. vasario 24 mesta į fronto pirmąsias linijas į pietryčius netoli Oriolo. Prie Aleksiejevkos dėl bukagalviško vadovavimo 16-oji divizija prarado 6 000 karių (Ten pat, p.21). Nežiūrint tokių baisių nuostolių , liepos 5-6 dienomis ji vėl buvo pasiųsta, papildžius ją naujais kariais, į Kursko katilą ir čia turėjo didžiulių nuostolių. Lietuvių joje liko mažai, į ją buvo sugrąžinti kariai grįžę po sužeidimų iš ligoninių. Kaudamasi ir prarasdama daug aukų 16-oji divizija pasiekė Gorodoką, Polocką, forsavo Drizės upę, priartėjo prie Lietuvos. 1944 m. liepos 12 d. gavo įsakymą žygiuoti į Lietuvą. Lietuvių 16-oje divizijoje jau buvo labai mažai, todėl vos tik peržengus Lietuvos sieną, jau nuo rugsėjo 1 d. Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija į okupacinę kariuomenę ir neva 16-tą diviziją. Mobilizuoti ir neapmokyti kariai buvo siunčiami į frontą. Kai 16-osios divizijos vadas Vladas Karvelis ir 249-jo šaulių pulko vadas Antanas Šurkus griežtai pasisakė prieš neapmokytų karių siuntimą į frontą, jie buvo pašalinti iš vadų 16-tai divizijai pareigų; V. Karvelis išsiųstas į Lenkiją, o A. Šurkus į Karaliaučių. Lietuvoje 16-tai divizijai vadovauti paskirtas pulk.A. Urbšas ir pulk. Rakovas. Kaudamasi Lietuvoje 16-oji divizija prarado apie 5000 karių.

Pateikęs šiurpią lietuvių karių žūčių statistiką svetimų valstybių svetimuose karuose, knygos autorius daro išvadą: „Mums reikėjo 1939 ir 1940 metais smogti sovietų agresoriams, kad ir koks nepakeliamas būtų ištikęs mus pralaimėjimas. Yra laikas gyventi, bet ateina laikas ir mirti. Kitaip elgtis nevalia. Pasaulis gal jau seniai būtų įvertinęs mūsų aukas, kurių būtų buvę gal net žymiai mažiau. Vergijoje vien tik kariniuose konfliktuose su okupantais praradome per 55 000 kovotojų, žuvusių fronte ir ginkluoto partizaninio pasipriešinimo kovose“ (Ten pat, p. 58). O kiek jų dar žuvo malšinant Vengrijos sukilimą 1956 metais; Prahos pavasario įvykiuose, Afganistane – 94.

Apie Lietuvos karininkų likimus, kurie ryžosi bendradarbiauti su sovietais ir netapo „Kirkės kiaulėmis“, knygos autorius rašo, kad jų likimas buvo nepavydėtinas; jiems fronte teko atlaikyti pačius sunkiausius barus, o deramos istorinės pagarbos jie taip ir nesulaukė. Ir negalėjo sulaukti. Juk jie tarnavo ne savo Tėvynei, o jų Tėvynės pavergėjams ir budeliams.

Knygoje aprašomi 16-osios lietuviškos divizijos kautynių epizodai; pateikiamos tos divizijos vadų biografijos; kai kuriose iš jų pažymimas vadų žiaurumas, bukagalviškumas, nesiskaitymas su karių gyvybėmis.

Knygoje daroma prielaida, kad tarp Katynėje nužudytųjų 22 000 iš Šiaurės Lenkijos kilusių karininkų galėjo būti keli tūkstančiai lietuviškos kilmės, nes 2 300 karininkų nužudytųjų sąrašuose lietuviškos pavardės.

K. Ėringis, apibendrindamas savo istoriografinį tyrimą, daro ir antrą išvadą, „kad laikydamasi neutralumo Lietuvos vyriausybė padarė klaidą“. Dėl tos klaidos buvo pražudyta daugiau negu trečdalis tautos ( Ten pat, p. 228).

Knygos pabaigoje „Testamentiniuose metmenyse jaunajai lietuvių ir rusų kartai“ knygos autorius, žvelgdamas iš istorinės retrospektyvos į Lietuvos kaimynus, konstatuoja:

 „Lenkija, 1920 metais užgrobdama Lietuvos ilgaamžę sostinę Vilnių ir jo kraštą, apčiuopiamai nepadidino vargo Lietuvos gyventojams, bet padarė sunkiai įsivaizduojamo masto žaizdą lietuvių tautos žmonių, visų dorų Lietuvos piliečių širdyse. Tai išsiplėtojo į didelę ir lemtingų pasekmių nelaimę lietuvių ir lenkų tautoms“.

 „Sovietų sąjunga nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės 1918 metais paskelbimo „angelu šypsojosi“, viešai Lietuvos visuomenės akyse eksponavo savo „bičiulystę“, bet be atvangos slaptais veiksmais griovė Lietuvos valstybę. Pagaliau išlindo yla iš maišo, kai sulaužiusi dvišales sutartis Maskva 1940 m. birželio 15-16 dienomis pasiuntė į Lietuvą, Latviją ir Estiją iki dantų ginkluotas armijas ir tas nepriklausomas valstybes – Tautų Sąjungos nares – okupavo“.

 „Kuriant Rusijos imperijos griuvėsiuose sužvėrėjusios gyvensenos komunistinę valstybę, dalyvavo daugelio tautų atstovai, praradę tautinių kultūrų vertybes... Komunistinė politinė vadovybė, kuri sudarė absoliučią vergovinės valstybės daugumą, melagingai iškėlė į padanges socialinės klasės primatą ir, apgaulingomis priemonėmis paneigdama tautinių kultūrų ir tautinių valstybių idealą, sukūrė socialkolonializmo dogmą ir valstybę. Maža to, kolonizacinę politiką rusų tautos komunistinė politinė vadovybė įgyvendino pačiu nuožmiausius būdu – įkurdindama rusų ir kitataučių bendruomenės daugumą pavergtų tautų pirmapradėse tėvynėse. Tuo ji nusikalstamai pakirto tautų išlikimo pagrindus“.

 „Iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kilę antrojo pasaulinio karo veteranai yra Maskvos komunistų ir Berlyno nacių karo grobis, belaisviai, pasiglemžtų neutralių valstybių piliečiai, nuožmios prievartos karo aukos. Sovietų sąjunga beveik dešimteriopai daugiau jėga pajungė karo tarnybai Lietuvos piliečių, negu Vokietija, ir už Lietuvos ribų juos pasmerkė pražūčiai ir suluošinimui gynybiniame (1941-1943 m.) ir grobikiškame(1944-1945 m.) kare. Maža to, Maskva naudojo luošus ir sveikus karo veteranus akiplėšiškiems veiksmams, nukreiptiems prieš lietuvių tautą ir valstybę, prieš pastangas atkurti valstybingumą. Nemažai karo dalyvių Maskva ištrėmė kartu su šeimomis į Sibirą“.

 „Jaunajai kartai gerai žinotina ir neužmirština, kad dalis jų tėvų buvo karinės prievartos aukos ir kaip užgrobtų neutralių valstybių piliečiai brutalia jėga, laužant tarptautines konvencijas, buvo įvelti į karo veiksmus Antrojo pasaulinio karo abiejose fronto pusėse. Tokia prievarta ypač pasižymėjo Maskva ir pirmą, ir antrą kartą okupavusi Pabaltijo šalis. Prievartinė Lietuvos parengtis kraujo aukai antinacinės karinės valstybių koalicijos pergalei pasiekti ir konkreti kraujo auka, kurios žuvusiųjų skaičių Maskva slepia, yra didžiulė. Tai neužmirštinas skaičius lietuviams ir visiems kitiems, gyvenantiems ir Tėvynėje, ir išeivijoje... Jaunajai lietuvių kartai būtina išvengti klaidų stiprinant ir turtinant Lietuvos valstybingumą... Tai racionaliausias kelias į demokratiją ir žmogiškesnį pasaulį...“ (Ten pat, p. 262).

Tai išminties žodis šviesaus atminimo prof. Kazio Ėringio, Antrojo pasaulinio karo veterano, rezistento sovietiniam režimui, kovotojo, ir Lietuvos patrioto. Tegul Jo testamentinis žodis taps mūsų tautinės savivokos neatskiriama dalimi.

 

 

Atgal