ISTORIJA
12.01. Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Jonas Basanavičius – nacionalinio atgimimo keliu į Vasario 16-osios aktą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą
Jonas Jakimavičius
Minint Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį, aikštėje priešais filharmoniją, Vilniuje, kur 1905 m. vyko Didysis Vilniaus Seimas, J.Basanavičiaus iniciatyva suorganizuotas, iškiliajam Vasario 16-osios akto Signatarui atidengiamas paminklas. Prasminga būtų ta proga prisiminti J.Basanavičiaus nuveiktusdarbus Lietuvai, jo indėlį į lietuvių nacionalinį atgimimąir iš jo kilusį kelią į Vasario 16-osios aktą, ir nacionalinės valstybės sukūrimą 1918-1920 metais.
Jonas Basanavičius
Liūdnai pagarsėjusioje spaudos draudimo gadynėje, XIX amžiuje sužibo Lietuvos padangėje J. Basanavičiaus „Aušra”, įžiebusi viltį šviesesnės ateities, davusi lietuvių tautai tikėjimą, kad lietuvių tauta turės ateitį, uždegusi karštą Tėvynės meilę. Tie dalykai yra svarbiausi, kad tauta nepražūtų, išlaikytų savo gyvybę. J.Basanavičius ir kiti „aušrininkai” karšta Tėvynės meile palietė dar gyvas lietuvių širdis, ir pažadino plačiu mastu busti tautiniam atgimimui, patiems sukrusti tautinės gyvybės išsaugojimui. Po dvidešimt penkerių metų ėmė švisti Lietuvai ir šviesesnis rytas, o dar po dvidešimtmečio šviesi, saulėta diena įsidienojo.
Jonas Basanavičius – „Aušros” įkūrėjas, tautos savimonėsžadintojas, vienytojas, švietėjas, idėjinis, organizacinis ir politinis vadovas. Pažvelkimeį tai, ką į lietuvių nacionalinį atgimimą įnešė būtent Jonas Basanavičius, koks būtent jo dalyvavimo nacionaliniame atgimime būdas, kokie svarbiausi jo nuveikti darbai.
J.Basanavičiauslaidotuvių dieną buvo tarti tokie žodžiai: „Dr.J.Basanavičiuskaip Mozė vedė mus iš tyrumų pažadėtojon žemėn, laisvojon Lietuvon…”/1/ Prisiminkime kaip būtent J.Basanavičiusvedė lietuvius, koks vadovas jis buvo. Kuo gi J.Basanavičiuspanašus į Mozę, kuris vedė žydų tautą iš Egipto vergijos į laisvos tautos būvį. Šv. Rašte užrašyti Mozės žodžiai: „Galinga ranka Viešpats išvedė mus iš Egipto, iš vergijos namų. Kai faraonas kietaširdiškai užsispyrė neleisti mums išeiti… ” Išėjimo 13, 15./2/
Išėjus į laisvę, Mozė paskelbė iš Dievo savo tautai pirmuosius įstatymus. Šie įstatymai „Dekalogo” vardusudaro mūsų civilizacijos pagrindą. O mūsų nacionalinio atgimimo patriarchas J.Basanavičiusvedė lietuvių Tautą iš žiaurios carizmo priespaudos, kai buvo uždarytas Vilniaus Universitetas, uždrausta lietuvių spauda, į laisvos, kultūringos tautos būvį, kai tauta turi savo nacionalinę valstybę. Vėliau, jau po Vasario 16-osios Akto, kai buvo leista Valstybės Tarybaipatiems nustatyti kraštui Konstituciją, J.Basanavičius kartu su visa Lietuvos Taryba priėmė pirmuosius įstatymus, kurie ir nustatė Lietuvos Valstybės pagrindus. Tai patvirtina teisininkas Mindaugas Maksimaitis veikale „Lietuvos Valstybės Taryba, kaip Konstitucinis Institutas ” Jurisprudencija. 21/ 13/tomas. Vilnius, 2001m. p.24-26./3/.
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.) Iš kairės: sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, dr.Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas. Stovi: Jokūbas Šernas, kun.Povikas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun.Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų
Grįžęsį Lietuvą 1905 m. J. Basanavičiusjau turėjo autoritetą lietuvių inteligentų tarpe kaip „Aušros” įkūrėjas. Jo patarimo dėl „Varpo” steigimo klausė V.Kudirka. O Vilniuje, parvykus Lietuvon, jau ėjo pirmas P.Vileišio lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios”. Nuo 1901 m. jau buvo atgauta Šv. Mikalojaus bažnyčia, pirmoji bažnyčia Vilniuje su pamaldomis lietuvių kalba. Pirmas didis žygis, padaręs J.Basanavičių realiu lietuvių vadovu, buvo Vilniaus Didžiojo Seimo suorganizavimas.
J.Basanavičius jau prieš organizuodamas Vilniaus Seimą turėjo savo Lietuvos ateities viziją, ateities programą. Ta vizija jis sugebėjo įtikinti pirmiausiai Vilniaus inteligentų grupę, susitelkusią apie „Vilniaus žinias”. Tuo pat metu J.Basanavičius parašė atvirąmemorandumą caro valdžiai dėl Lietuvių tautos padėties ir jos reikalavimų. Tai buvo labai drąsus memorandumas. Jame sakoma: „ ...lietuvių tauta paskutiniame 25-metyje atbudo iš amžino snaudulio, ir paskutiniu laiku tautiškoji sąmonė paplito po visą Lietuvą. Lietuviai dabar didžiuojasi savo kalba, būdu ir papročiais, didžiai brangina istoriškąsias savo tradicijas ir rūpinasi nuosekliai, lygiai kaip ir kitos apšviestos Europos tautos, įgyti tautišką savarankiškumą ...”. „Geisdami kuo plačiausios, žmogui įgimtos laisvės, ir sykiu norėdami, kad kitos tautos, kartu su jais gyvenančios galėtų tuo naudotis, lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju Seimu senovės Lietuvos sostapylėje Vilniuje, idant apie savo šalies reikalus patys galėtų tartis „/4/.Panašiai ir Mozė reikalavo faraono : „leisk mūsų tautą į laisvę”.
Įdomu, kad net kai kuriems lietuvių veikėjams iš pradžių ir autonomijos reikalavimas neatrodė priimtinas. Kai Basanavičius Petrapilyje kreipėsi į tenykščią lietuvių labdarių draugiją, prašydamas sukviesti platesnį lietuvių inteligentų susirinkimą Lietuvos autonomijos klausimui aptarti, dauguma susirinkimo dalyvių šiam Basanavičiaus sumanymui nepritarė. Jie įrodinėjo, kad neturint nei vadovėlių, nei pakankamai paruoštų mokytojų, nei ekonominių įstaigų, ir gautą autonomiją sunku būtų išlaikyti, panašiai kiti teigė, kad Lietuva neturinti pakankamai inteligentų. Basanavičiusšiuos abejojančius žmones taip įtikinęs: „Kol neturime savų vadovėlių, mokysimės iš svetimų. Bet užtat visą savo gyvenimą patys tvarkysimės. Prisiminkime Bulgariją: pradžioje ji nieko neturėjo – nei įstaigų, nei valdininkų, nei mokyklų, nei mokytojų. O dabar išaugo į modernią valstybę.“/5/ Šie Basanavičiaus žodžiai paveikė visą draugijos valdybą ir ji priėmė rezoliuciją reikalauti Lietuvai plačios autonomijos.
Sukaupta per 25 metus nepriklausomos Bulgarijos atstatymo patirtis matyt buvo Basanavičiui vienas iš svarbiausių argumentų, formuojant nepriklausomos Lietuvos ateities viziją, tvirtas įsitikinimas, kad Lietuva gali, kaip ir kitos Europos šalys Čekija, Serbija, Bulgarija atgauti savo laisvę ir savarankiškai susitvarkyti, remiantis pripažįstama tautų apsisprendimo teise. Beje pilną Nepriklausomybę Bulgarija atgavo 1908 metais.
Didžiojo Vilniaus Seimo suorganizavimu J.Basanavičiuspasireiškė kaip gabus politikas, tautos derintojas, vienytojas. Suvažiavimo sušaukimu Basanavičius norėjo įtikinti visą lietuvių tautą priimti laisvos Lietuvos ateities viziją, pasitarti ir bendrai demokratiškai priimti tikslus ir uždavinius, nes „keliai, kuriais mums kaipo tautai, reikės eiti, kaip arčiausiame laike, taip ir tolimesnėje ateityje, nėra dar visų bendrai paskirti“/6/. Bendrą visų tikslą – Lietuvos autonomijos reikalavimą patvirtino suvažiavimo rezoliucijos.
Vėliau, jau 1917 m. Vilniaus konferencijoje šis laisvės troškimas virto bendru visiems lietuviams, Nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, Lietuvos valstybėsetnografinėse ribose reikalavimu jau vokiečių valdžiai.
Svarbiausias J.Basanavičiaus darbas Lietuvai – „Lietuvių mokslo draugijos“ įkūrimas, jos suorganizavimas ir jai pirmininkavimas iki gyvenimo pabaigos. Dar 1882 m. Basanavičius kvietė patiems lietuviams steigti mokslo draugiją mūsų kalbai, tautineikultūrai puoselėti. Basanavičius visada rūpinosi „ką Lietuvai gera padaryti“. Reikėjo lietuvių tautą plačiai žadinti, reikėjo jos istorinę savimonę gaivinti, reikėjo ją apšviesti mokslu ir mokyklomis, kad ji kaip atgimusi, save suvokianti, kultūringa tauta vėl jaustųsi pilnavertė Europos tautų tarpe ir galėtų įgyti sau prideramų teisių, galėtų kaip lygi tarp kitų tautų kurti ir tvarkyti savo valstybę.Basanavičius suprato, kad dabar Lietuvai turi ateiti kultūros periodas, kurio atėjimą buvo sutrukdžiusi caro Rusijos priespauda. „Mokslo, šviesos ir vėl mokslo“. Šis šūkis lydėjo jį iki pat L.M.D. įsteigimo. „Balandžio 7 d. buvo viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijoje diena – Lietuvos Mokslo Draugijos įsteigimas Vilniuje“/7/ rašo J.Basanavičius autobiografijoje.
Ši draugija subūrė lietuvius inteligentus, išėjusius mokslus įvairiuose universitetuose bendram moksliniam darbui tirti Lietuvą ir lietuvių tautos kultūrą. Laisvai tautai reikia turėti savo mokslininkų įvairiose mokslo srityse. Prieš tai daugelis mokslininkų nueidavo tarnauti svetimoms tautoms. Dažnai tiek rusų, tiek vėliau vienas iš vokiečių argumentų dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo „juk lietuviai neturi savo inteligentų, kaip jūs sugebėsite patys tvarkytis“. J.Basanavičius organizuoja bendrą lietuviško švietimo darbą. Buvo steigiamos mokyklos, o joms reikėjo ruošti vadovėlius, taip pat ir mokytojus. Mokslo draugija greitai tapo šviesos, sklindančios į visą kraštą centru. Draugija sudarė komisijas lietuviškiems vadovėliams rengti. Šiam darbui vadovavo mokslininkai, vėliau tapę Signatarais – P.Klimas, M.Biržiška, A.Smetona, K.Bizauskas.
Vadovėliams ruošti ir leisti komisijaatliko milžinišką darbą. Iki 1915 m. buvo išleista 56 vadovėliai, o 1915-21 m. 115 vadovėlių lietuviškoms mokykloms. Lietuvių Mokslo Draugija tapo savotiška pirmąja švietimo ministerija Lietuvai, dar nesant Lietuvos valstybės. Ji per mokslą, švietimą plačiu mastu ugdė Lietuvai inteligentus, būsimus veikėjus. Daugelis L.M.D narių vėliau tapo svarbiais mokslo, kultūros, švietimo darbuotojais, sudarė pagrindą atkurtam Vilniaus ir nacionaliniam Vytauto Didžiojo Universitetui.
Svarus J.Basanavičiaus indėlis yra ir į Lietuvos Bažnyčios atlietuvinimo darbą. Jis įkūrė draugiją „...Dėl lietuvių kalbos teisių Bažnyčiose“. Rašė memorandumus rusųvaldžiai, Popiežiui apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos Bažnyčiose.
Kartu su susipratusiais lietuviais kunigais vedė platų darbą dėl lietuviškų pamaldų, dėl lietuvio vyskupo paskyrimo Vilniuje, dėl Lietuvos Bažnyčios atskyrimo nuo Lenkijos Bažnyčios. Kas galiausiai buvo ir pasiekta, popiežiui savo bule „Lituanorumgentis“ įkuriant Lietuvos Bažnytinę provinciją 1926 m., ir ją suorganizuojant arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Bažnyčia bendrai Lietuvos istorijoje suvaidino žymų vaidmenį tautų ir žmogaus laisvinime. Iš esmės tikroji tautos ir žmogaus laisvės teisė yra kilusi iš evangelinio Kristaus mokymo. Brolybės, lygybės idėja kilo iš įsakymo „mylėk savo artimą kaip save patį“. Kristus atėjo „skelbti belaisviams išvadavimo“. Iki Krikščionybės Europoje buvo vergovinė santvarka. Su jo mokymo šviesa palaipsniui Europos mentalitete visiems žmonėms buvo pripažinta laisvės teisė. Taigi čia irgi J.Basanavičius prisidėjo, kad šviesa gimtąja kalba pasiektų plačiuosius tautos sluoksnius.
J.Basanavičius taip pat suprato ir ekonominės tautos pažangos reikšmę. Jis drauge su kitais įsteigė „Vilijos“ bendrovę žemės ūkio mašinoms gaminti, o vėliau ir „Cemento“ bendrovę, rūpinosi prekybos, pramonės, žemės ūkio kėlimu. „Begyvendamas Bulgarijoje jis turėjo progos gerai suprasti, kaip pavergta tauta pradeda organizuotis ir kuriomis priemonėmis gali sėkmingai tvarkyti savoreikalus...“/8/. Pridėkime dar prie to, kad Basanavičius pirmas gerai nusimanė, kas yra „teisingi, vadinasi demokratiški rinkimai“/9/, ir daugelyje lietuvių organizacijų vadovavo, pirmininkavo, gauname vaizdą tikro tautos vadovo, vakarietiškos, europietiškos, demokratinės kultūros ugdytojo, vedančio tautą į kultūringos, laisvos, pilnavertės tautos būvį.
Kai Vilniaus 1917 m. rugsėjo 18-23 d. konferencija, pasitarusi dėl Lietuvos ateities, bendru sutarimu nutarė, kad laisvai tautai reikia turėti ir savo nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą valstybę, J. Basanavičius, jau kartu su visa Lietuvos Taryba, vedė lietuvių tautą į „Pažadėtąją žemę”. J.Basanavičiaus vizijos reikšmė formuojant nepriklausomos Lietuvos ateitį tebebuvo didelė. Štai memorandume vokiečių valdžiai 1917 m. matome J.Basanavičiaus argumentus:
„Lietuvių tauta reikalauja būsimos valstybės atstatymui tik iš senų senovės josgyvenamų žemių, būtent tose ribose, kurias remdamiesi etnografijos dėsniu, esame jau pažymėję. Tariamoji inteligentų bei viršutinių luomų stoka, kaip rodo laimingas Bulgarijos augimas, visai nesutrukdytų atkurti Lietuvos. Dar prieš karą lietuvių giminė, palyginti yra išleidusi daug inteligentijos... Naujai susidariusios sąlygos išvaduotoje šalyje duos naujų inteligentų, kaip tai visuomet yra buvę naujai įsteigtose valstybėse./10/ Dabar jau visa Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valdžios lyg Mozė su Araonu „leiskite lietuvių tautą į laisvę“.
Galiausiai simboliška, kad tautos patriarchui, garbės vadovui teko pirmininkauti istoriniam Vasario 16 dienos vienybės posėdžiui, kuriame vienbalsiai buvo priimtas Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimo aktas. Taigi tikrai J.Basanavičius kartu su visais mūsų tautos vadovais lyg Mozė vedė lietuvių tautąį Laisvą, Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.
Naujausio mūsų nacionalinio atgimimo metu vėlbuvo aktualus šis palyginimas apie Mozę iš Išėjimo Knygos /Išėjimo 12-16/, kai mes ėjome iš nelaisvės 1988-1991 metais po ilgos sovietinio melo okupacijos. Mes rėmėmės tiktai mūsų Dievo Tiesa. Vyko neprievartinė, taiki kova už Tiesą, - „čia Lietuva, lietuvių tauta su Dievu,
o ne Sovietų sąjunga.“ Ir Tiesa nugalėjo melą, anų dienų terminologija „faktai galiausiai stipresni už melą“. Išėję iš melo sistemos nelaisvės ar jau tikrai pasiekėme savo galutinį tikslą? O gal dar tebeklaidžiojame dykumose, tikrą tikslą, Tiesą, Laisvą Lietuvą, pametę. Pamenate,kaip visi kartu dainavome, skandavome: „Lietuva, Lietuva – bus laisva“. Bet ar jau iš tikrųjų sugrįžome pilnai į Lietuvą iš dykumų ir tyrų. Ar pilnai sugrįžome į mūsų namus, mūsų kultūrą, Europietišką demokratiją, mūsų kalbą, mūsų tikybą, mūsų Tėvynę, mūsų Nepriklausomą Valstybę. Ar iš tikrųjų visi tarnaujame Lietuvai, tautos laisvei ir gerovei. O gal dar visiems reikia atsinaujinti ir iš tiesų pasišvęsti Lietuvos atstatymui. Būkime laisva tauta laisvoje Tėvynėje. Visuomet atminkime Vasario 16-ąją, mūsų išėjimo į laisvę dieną, ir jos prasmę perduokime mūsų vaikams.
Naudotos literatūros sąrašas:
1.Adolfas Nezabitauskis. „Jonas Basanavičius”. Vilnius, „Vaga”, 1990. p.505.
2.Šv.Raštas. Išėjimoknyga.13.15.
3.Mindaugas Maksimaitis. Lietuvos Valstybės Taryba kaip Konstitucinis Institutas.
Jurisprudencija. Mokslo darbai.21./13/ tomas.Vilnius. Lietuvos Teisės Universitetas.2001. p.24-26.
4. ” Memorandumas grafui S.J.Vitei, Ministrų Tarybos Pirmininkui, 1905.10.31-
11.02 d.” Publikacija, Kn. Didysis Vilniaus Seimas. E.Motieka. Vilnius.2005.p.276.
5. Adolfas Nezabitauskis. Jonas Basanavičius.V.1990. p.228.
6.Atsišaukimas į lietuvių tautą.1905.10.27. Publikacija, kn. Didysis Vilniaus Seimas.V. 2005. p.270.
7.J.Basanavičiaus autobiografija. Lietuvių Tauta. V. Vilniuje 1936. p.151.
8.Adolfas Nezabitauskis .Jonas Basanavičius. p.447.
9. Ten pat. p.450.
10.Jonas Basanavičius „ Dėl Vasario 16 d. paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės”
Kn.Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1917-1922m. Vilnius. Lietuvos
Nacionalinis Muziejus. 2001. p.8.
Atgal
.jpg)
