VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.14. „IR ŠVIESA, IR TIESA MŪS ŽINGSNIUS TELYDI“

 Petras Deltuva
Grįžtant į praeitį, galima ir suklysti, arba net perdažyti rausvomis spalvomis buvusį gyvenimą. Kad to neįvyktų, pagal šaukinį „Demas“ bandau surasti nors vieną gyvą kraujuotos praeities dalyvį, kuris gyvenęs arti tos sodybos, turinčios paslapčių iš kovų prieš Rusijos okupaciją laikus. Iki šios dienos kažkodėl nenorima ar vengiama prisiminti, kas į mūsų galvas įnešė tokią mintį: „Viską turime pamiršti“. Atseit, „niekas nesidomi“, nes viskas likę praeityje. Girdžiu repliką: „Buvo tokie laikai“. Atsiprašau, žydai suranda net „kaltus“, bet prie Smetonos kažkodėl jų neieškojo ir nesurado, jeigu bandoma prikirpti Lietuvai „žydšaudžių tauta". Mokiausi pradžios mokykloje, pavadintoje „Žydų mokykla“. Buvo pradinukų žydukų ir lietuviukų klasės. Niekam dėl to galvos neskaudėjo, nebuvo aiškinamasi nacionaliniais klausimais. Staiga lietuvis, žydas, lenkas, rusas sužvėrėja(???) okupuotoje mano Tėvynėje. Fašizmas ir komunizmas vykdė masinius nužmoginimus, šaudė, trėmė ir nekaltus žudė. Tos dvi hidros bruko žudymo scenarijus, sukurtus Berlyne ir Maskvoje. Mano klausimas: KODĖL turime nežinoti praeities? To meto pasipriešinimas prieš okupantus turėjo įvairiausių formų ir įvairiausių paslaptingų būdų. Šiandieną mums sako „tai praeitis“ ir vedliai į Laisvąją Europą buvo skaudi ir skausminga praeitis. Iš gyvo dalyvio lūpų ir atviro pasakojimo, gal tiksliau - iš jo trupinių noriu atkurti praeitį apie pasipriešinimą „viskas be šūvių“. Iš dalyvio Nikodemo Janulevičiaus pasakojimų apie jo dėdės vienkiemį, sodybą, upelį, - tai buvo langas į Laisvą pasaulį, į Vatikaną, į šventą maldą. Prabilau. Sakiau, tris kartus: NEKALBĖSIU. Dabar daug atsirado pagyrukų, atkuto buvę aktyvūs „komunizmo statytojai“. Upelį ir sodybą noriu pamatyti savo akimis ir priminti praeitį. Gal šiandieną ten (ir vėl?) „uždrausta vieta''? Kai kam norisi priminti, kad pasipriešinama prieš rusų okupaciją ir „be šūvių“, buvo efektingas. LIUBAVAS, sovietų okupacijos laikais buvo neįžengiama žemės pėda, PIRMOJI ZONA, uždrausta mirtingiesiems artėti prie Lietuvos-Lenkijos sienos, vietine kalba rubežiaus. Praslinko gal 71 metai, gyvename be rusų, kurie visuose gyvenimo frontuose kontroliavo kiekvieną lietuvį.

Laisvos Lietuvos autostrada „Via Baltica“, su kreipiniu ar tai šaukiniu „Demas“, riedėjome „bobų vasaros“ šilumos pamaloninti. Ankstyvą rytą privažiavome Kapsuką. Šis miestas neatpažįstamai pasikeitęs, švarus, turintis tikrą savo vardą Marijampolė. Atvežtinė iš Rusijos „politinė kultūra“ norėjo apdergti viską ir prichvatizuoti. Marijampoliečiai net nemanė, kad galės švęsti atkurtos Lietuvos Valstybės 100 metų jubiliejų. Marijampolės miestas sutinka Šimtmečio jubiliejų puikiai, organizuotai, tai matosi važinėjant šalutinėmis miesto gatvelėmis, namai neišterlioti „grafiti“ - atvežtiniu „menu". Sūduviams būdinga švara, tvarka ir disciplina, įgimta ir įaugus nuo senų laikų kiekvieno sieloje. Marijampolė abu su žmona Silva Marija pasveikino (ne su labas ar sveikas drūtas), bet kreipiniu „Demas“. Šis pasveikinimas man gerai žinomas.
Nuo šio pasisveikinimo 1945-7-9-50-80... metais vyko pasipriešinimas „be šūvių“ prieš okupantus ir persidažiusius lietuvius. Komjaunuoliai „aktyvistai“, stribų vaikai, „skaidrūs leniniečiai“, muzikos sargai, - jų vienas tikslas: sotus gyvenimas. Jie su Maskvos lozungais į pirmą gretą veržėsi, turėdami pirmumo teisę prie gero gyvenimo, prie maisto lovio. Šiandieną juokinga prisiminus rusų okupacijos laikų ir komjaunuolius, kurie vėl įšokę į „gėriukų“ eiles rankose su šaukšteliu prie Lietuvos aruodo.

Sustojome sutartoje vietoje prie buvusio Smetonos laikų „LIETUVOS PAŠTO“. Mūsų jau laukė sūduvietis senolis, atkaklus Lietuvos istorijos tyrinėtojas ir Suvalkijos krašto žinovas, inžinierius Vytautas Gaulia. Jis jau žinojo iš seniau mano tikslą pasiekti Liubavą. Vytautas Gaulia suprato pasisveikinimo „Demas“ reikšmę ir mano prašymą surasti Lietuvos-Lenkijos pasienyje gyvenantį senolį. Man vienam norėjosi jį paklausinėti ir užduoti nepatogių klausimų Janulevičiaus kaimynui, kuris gyveno prie pat Lietuvos-Lenkijos sienos. Vytautas pagal šaukinį „Demas“, pats būdamas medžiotojas, „medžios“ senolį, kuris pažino Nikodemą Janulevičių ir jo dėdę Joną. Tai senas gyventojas, kaimynas, pažinęs praeities laikus, tai ne šiuolaikinis „patriotas“, sakantis: „Kokie buvo geri laikai prie ruso“. Su tokiais neplanavau susitikti ir net kalbėtis. Su gerbiamu Vytautu Gaulia buvome aptarę, kad jis supažindins mane su vietiniu senu gyventoju, kuris papasakos iki smulkmenų, kaip okupacijos laikais ruoštasi kiekvienai operacijai „be šūvių“. Operacija būdavo ruošiama ilgai ir kruopščiai į Europą su pranešimais apie padėtį Lietuvoje.

Mano gyvenimas glaudžiai susijęs su Marijampolės amatų mokyklos mokiniu Nikodemu Janulevičiumi. Buvome ne tik draugai, buvome kaip broliai. Jis gyveno mūsų šeimoje. Rusų laikais Amatų mokykla labai skyrėsi nuo prieškario Amatų mokyklos. Rusai pagal savo kurpalį pakeitė mokymo programą, jie bandė atgrasyti nuo tautinio lietuviškumo. Prieškario Marijampolės amatų mokykla turėjo gerus žinovus, specialybės mokytojus ir dėstytojus. Pasižymėjo ir skautų gausumu, tvirtomis eilėmis. Mokėsi šioje Amatų mokykloje pasaulinio garso skulptorius Vytautas Kašuba, tapytojas, kutenęs savo kūryba Paryžiaus meno mylėtojus, dailininkas Vytautas Kasiulis. Amatų mokyklos skautų skiltininkas buvo Algirdas Julius Greimas ir kiti lietuviško auklėjimo mokiniai.

Petras Andziulevičius

Piliakalnis. Užkasta duobėje Jono Janulevičiaus sodyboje

Partizanų atokvėpio sodyba prieš kelionę į Vakarų Europą. Iš kairės: Silva Marija, Petras Andziulevicius  (demas), Petras Deltuva 

Kelionė nenuobodi. Vytautas pasirinko įdomų maršrutą. Jis stengėsi mums parodyti to krašto gamtos grožį. Kalnai, pakalnė, ežerai kuo skiriasi nuo Europinių kurortų? Diskutavome, bet tiesa visiems suprantama... Supirks šias vietas (o gal jau supirkę) „gėriukai“ ir palauks „geresnių“ jiems laikų. Tai komjaunuoliška mąstysena būti pirmu bet kokia kaina. Žmona kalba: „Jūs įsivaizduokite pastatytus Lietuviškose Alpėse - Liubavo apylinkėse - pensionus, ežeruose plaukiojančias jachtas. Laivai plaukiotų iš viso pasaulio atvykusiais į Lietuvą pailsėti, Jie neštų Lietuvai gyvą kapitalą. Iškiltų gražūs kotedžai, keliai būtų ne siauri, jie nedulkėtų. Bijome šiandieną, nes gali priešais pasirodyti džipas, kur tada apsisukti? Panašiai kaip toje mano parašytoje novelėje „Kaimynėliai“. Nepasitrauks, kad duotų kelią artimam broliui lietuviui. Besidžiaugiant gražia ir tinkama turizmui Liubavo gamta, Vytautas Gaulia paprašė sustoti prie ugniagesių kontoros. Grįžo su šypsena, jau žinome ir gatvę, pavardę ir vardą, ir namo numerį. Pasakiau: Pradžia nebloga. Sutiko mus Liubavo miestas su viltimi. Mums žinomas seniūno adresas ir Nikodemo Janulevičiaus dėdės Jono sodybos kaimynas. Kreipsimės į jį tuo pačiu klausimu „Demas“. Svajojome pamatyti savo akimis sodybą, kuri priėmė ir išleido partizanus į Vakarų Europą, kad praneštų pasauliui apie Rusijos okupuotą Lietuvą, jos žmonių naikinimą ir trėmimus į Sibiro šalčius. Manęs paklaus dabartinis lietuvininkas: o kur rusiškos tradicijos? Šiandieną būtina netikėti net motina. Ieškoti prisiminimų galima, bet negalima užmiršti ir komjaunimo „gerų darbų“. Vėžainio gatvė. Ir kaimo vienoje gatvelėje galima paklysti ir nesurasti. Matome Nr.10. Ką jis, tas Petras Andziulevičius, gali atsiminti? Mano klausimas: „Jūs buvote jaunas ir man perdavėte nuo „Demo“ siuntinėlį. Su kreipinio žodžiu „Demas“ ir „Budis“. Taip. Jis įdavė... Nusiminiau, su tokiu nebuvau susitikęs. Toliau kalbėjome tik dviese. Apie pasipriešinimo dalyvių „banką-kasą-pinigus“. Gerbiamas Petras atsakė: Nikodemo Janulevičiaus dėdė turėjo pinigų ir labai daug. Tai buvo pasipriešinimo dalyvių „bankas“ - pirkti rusiškus, lenkiškus pasus, ir komunistų paslaptis iš kolchozo vairuotojo sužinoti, kada atvyks KGB iš Marijampolės, vėliau jau iš Kapsuko draugas VILKAS. Iš karto nubyrėdavo žodis, žinia partizanams. Pasienis „apsišluodavo, apsitvarkydavo“, kad draugai vilkai nerastų įkalčių. Padarėme nuotraukų atminčiai. Padėkojęs daviau paskaityti iš prisiminimų parašytą romaną „Svetimi namai“, bet Petras Andziulevičius grąžino mano romaną, kuriame iš „Demo“ pasakojimų aprašiau bėgusius šlapiu keliu (upeliu) bridusius iš okupuotos Lietuvos. Minimas upelis (laisvės kelias) žinomas partizanams ir kovotojams. Nustebau, jis nenori skaityti pasipriešinimo kovos? „Kovos be šūvių“? Jis, Petras Andziulevičius, paprašė perduoti knygą seniūnui. Seniūnas - jaunas energingas ponas Gintas Baliulis. Kaip ir kalboje su Petru, pakartojau tuos pačius žodžius ir pokalbius. Išgirdau atsakymą: „Kaip jis galėjo būti Marijampolės „gyvulių turguje“ būdamas vaiku? Petras meluoja.“ Labai nusiminiau, - o gal lietuviai, pragyvenę rusų okupacijos laikus, turi tokį bruožą skaityti kito pinigus ir kitas nedorybes? Girdžiu pasakojant, kad ten jokia moteris už pinigus nepastatė vilos po Nikodemo Janulevičiaus dėdės Jono mirties. Seniūnas paneigė apie pinigus ir moterį, kuri pasipelnė. Toliau girdėjau seniūno žmonos piktas strėles, laidomas link Petro Andziulevičiaus. Visiems sutiktiems iš giminių pasakiau: ne dėl kažkokio turto aiškintis atvykau ar išgirsti paneigimus, kas ką šaudė. Girdėjau, šaukė apie žuvusius partizanus ir kraujus. Jie nemini, kad tais laikais buvo tik pasipriešinimo prieš okupaciją kovotojai. Mintyse pagalvojau, gerbiamas p. A. Anušauskas išaiškins pasipriešinimo reikšmę ir partizano kovą. Galvoju, kokiu ginklu buvo priešinamasi, gal žodžiu? Istorikai parašys ant kreidinio popieriaus toną svarių minčių ir tiesų. Mano tikslas - pamatyti Jono - Nikodemo Janulevičiaus dėdės ūkį, sodybą, vyšnias patvoryje, kur buvo užkasta ąžuolinė statinaitė, o joje - įsakymai, pasai ir sąrašai negerų žmonių (studentų Ped.Instituto komjaunimo protokolų nuotraukos, Kapsuko Universiteto, Konservatorijos, net Dailės Instituto komjaunimo aktyvistų). Laisvoje Lietuvoje tikri paliudijimai... Klevai ir medžiai užstojo vėjus ir žiemos pūgas. Nikodemas Janulevičius man pasakodavo, aš „užsirašiau“ mintyse tą sodybą, vėliau ir LAISVĖS KELIĄ šlapiu vieškeliu-upeliu į Lenkiją, turint lenkišką pasą, ir toliau, toliau... į Laisvąjį pasaulį. Mano, tada dar vaiko noras buvo eiti su ginklu, bet mama turėjo griežtą „diplomatiją". Šiandieną nepopuliari auklėjimo priemonė , gavau niuksą, nes paminėjau pavardę ir „Radasto“ vardą. Mamos be žodis įsakymas, su anspaudu : Tylėt, nežinot, esi vaikas, paslaptis tyla... Paskaitysite apie tai mano romane. Rašiau, kokiais keliais ėjome į laisvę. „Nebylio pabučiavimas“, knygą surasite Vilniuje, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose. Romanus visus išleidžiu be Briuselio dotacijų, be B. Lubio labdaros fondų. Savo knygas apie socializmą išleidau mažais tiražais, iš pensijos, sumažinęs duonos kąsnį, atsisakęs poilsio malonumų. Didelis nusikaltimas Lietuvos kultūrai, kad rusų okupacijos laikais neišleidau nei vienos knygutės apie socializmo klestėjimus. Neaprašiau kombainisto- pirmūno slaptos meilės kolchozo pirmininko dukrai vardu Petilietka, gal Okterbina... Kai Laisvoje Lietuvoje, pasirodė mano romanai jau ir vėl blogai. Kaunietis „klasikas“ pasakė: „Tavęs nepriims į Lietuvos rašytojų sąjungą.“ Sakykite, kur „šuo pakastas“? Romanų neskaitę, įvertinimą skleidžia. Koks jis rašytojas....

Komunizmo statytojų laikais (už pinigus) nusipirkau leidimą paviešėti į „supuvusį pasaulį“, taip sakė marksistas profesorius savo studentams po vakarykštės puotos, užtvirtindamas komunistinį patriotizmą. Išvykau į Vakarus protesto vardu, nes turėjau dalį honorarų atiduoti kažkokiam „gėriukui“. Laisvoje Lietuvoje jo, to gėriuko, knygas finansuoja buvę komjaunuoliai, pristato būsimam skaitytojui buvę išvežtieji į Sibirą literatūros žinovai. Graudžiai juokinga... Pats sau vieną po kito klausimą užduodu: Broliai lietuviai, kiek mūsų liko? Kai tik atidarė Europa savo valstybių sienas, man tai priminė Šešupės ledonešį. Lytys prie Vilkaviškio tilto susigrūdo, koks pasistumdymas, viena lytis užšoko ant viršaus, kitoms lytims ant galvų. Bėgo lietuvis greitai praturtėti, jie visi išmokyti socializmo: „Griebk, nes nežinoma, kokia ateitis jų laukia.“  Mąstau, kodėl man atvykus pirmą kartą į pasienį, nerodė „Demo“ sodybos? Pasakiau sau, kad vėl atvyksiu.
Antra kelionė

Skambinu seniūnui. Standartinis atsakymas:

Jis išvyksta. Surandame Vėžainio 10 Nr. ir Petrą su jo geru noru nuvežti į „Demo“ legendinę
sodybą. Pamačiau ir savo akimis netikėjau. Kolchozas nenugriovė praeities, bet Laisvoje Lietuvoje medžius be sąžinės išpjauti gali tik piniguotis? Medžiai buvo gyvi ir neišdžiūvę... Kupčiai ir pardavėjai užmiršę, kad „Žaliųjų partija“ nemiegos, kalbės net iš lietuviškos Seimo tribūnos. Ponai, kalbu ne tik apie medžius, bet ir apie istoriją, kas dieną kalbama PAVELDAS, o kur jis?
Upelis po melioracijos užmigęs, išlikus kaip po šlapinimosi vandens tekėjimo pajuoka. Gali šaukti kaip vilkas „Žiemos naktį“ Žilinsko muziejaus paveiksle, kuris gal „ištrintas“ ir jo pėdsakų nebėra. Nejau tik maršai ir gražūs šūkiai primins jaunimui, kokiais keliais ėjome į laisvę. Kas leido iškasti gilią duobę ir buldozeriu sustumti pastatus ir juos užkasti? Trūksta Lietuvoje tokių piliakalnių? Laidojame savo praeitį, gal pritrūko žemių, gal buvo „prikazas iš Maskvos“? Pasidomėkite, nes ir tokie vaizdai atsimuša į mūsų širdis. Per rinkimus skiesite apie būsimus gerus darbus, kurie bus daromi. Bet jau susikaupę jūsų kišenėse milijonai bobučių ir senelių pinigų, ar jie juridiškai priklauso jums? Laisvės stotelę užkasė. Partizanai žuvę. Tiems, kas prisimena, įpila į burną vandens, kad neprasižiotų, neišsikalbėtų. Ar sodybos žudikai tai padarė be valdžios žinios? Tikiu, suras, jeigu ieškos, nes milijonų pavogtų „nesuranda“ giminių rateliai. Petro paklausiau, jis atsakė tyla, jis nežino. Bet kaime vienas apie kitą žino viską. Aš jį užsipuoliau: „Tu melavai, kad buvome Marijampolėje susitikę „gyvulių turguje“. Tu dar gulėjai šlapiose palutėse.“ Jis nusijuokė: „Aš pasijauninau, kad netarnaučiau rusų vaiske“. Kodėl nepaviešinai? Atsakas: „Netrukdo taip gyventi.“ Sakau aš jam: „Tokius klevus nužudyti, beržus, sodą išpjauti, nejau juodų darbų vykdytojai nežinojo, kieno sodyba?“ Gal ąžuolinė statinaitė ir nuotraukos su „gėriukų“ parašais padėjo išknisti, bet kas žinojo, gal surado studento smuikininko dienoraštį (po jo mirties) atidavė skaidruoliui??? Akis užpylė „gerais daiktais“ ir užkasė istoriją. Dirbtinis piliakalnis ir širdyje palikta ašara... Ką naujieji ponai išdarinėja su Lietuva ir su pasipriešinimo žmonėmis. Juos pirmiausia apjuodina, nes visur kvepia ordinų blizgučiais, besirūpinant savomis giminėmis ir pusseserėmis.

 

Atgal