VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.07. Paminėti Lietuvos Respublikos Prezidentai Antanas Smetona ir Jonas Žemaitis –Vytautas

Lidija  Veličkaitė

 

2017 m. sausio 4 d. Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba kreipėsi į Lietuvos aukščiausias institucijas, kviesdama 2019 m. paskelbti Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento Antano Smetonos metais. Šios iniciatyvos ėmėsi LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija, ypatingai jos pirmininkas, LR Seimo narys Antanas Vinkus.

2017 m. gruodžio 7 d. LR Seimas, atsižvelgęs į tai, kad 2019 m. sukanka 100 metų, kai buvo priimta nauja Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakcija, kuria vadovaujantis buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona; suprasdamas jo indėlį atkuriant Lietuvos valstybę ir jo pirmininkavimą Lietuvos Tarybai; siekdamas paminėti šią svarbią istorinę sukaktį ir asmenybę, nutaria: Paskelbti 2019 m. Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais.

2018 m. birželio 6 d. Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba vėl kvietė Lietuvos aukščiausias institucijas, kad 2019 m. būtų skelbiami Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto metais.

2018 m. birželio 30 d. LR Seimas, atsižvelgęs į tai, kad 2019 m. sukanka 110 metų, kai gimė kovojusios su sovietų okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai ėjęs Respublikos prezidento pareigas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininkas generolas Jonas Žemaitis–Vytautas, ir 70 m. nuo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos pasirašymo; pabrėždamas Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo – partizaninio karo svarbą kovojant su sovietų okupacija; suvokdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kaip konstitucinės reikšmės dokumento, užtikrinančio Lietuvos Valstybės  tęstinumą, bei Jono Žemaičio–Vytauto, kaip tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, vaidmens svarbą; siekdamas pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę, nutaria: Paskelbti 2019 metus Jono Žemaičio–Vytauto metais.

Prie Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto paminklo

Bendras salės vaizdas

Seimo narys A. Gumuliauskas

Kalba Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto sesers Kotrynos dukra Aušra Vilkienė 

Kalba Prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus vaikaitė Sigutė Petrauskienė 

Gintaras Songaila. Jono Česnavičiaus nuotraukos

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba 2019 m. vasario 1 d. Lietuvos Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje surengė Vilniaus sąjūdininkų susirinkimą pagerbti Prezidentų Antano Smetonos ir Jono Žemaičio–Vytauto atminimą.  Susirinkimą rėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Vilniaus forumas, jaunimo sambūris „ProPatria“, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir asociacija „Talka Kalbai ir Tautai“. Į paminėjimą buvo pakviesti  Prezidentų Antano Smetonos ir Jono Žemaičio–Vytauto giminės: Antano Smetonos brolio Motiejaus vaikaitė, 16 metų išbuvusi Sibiro tremtyje Sigutė Petrauskienė, sesers Marijos vaikaitis Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas, brolio Igno vaikaitis Rimantas Smetona ir Jono Žemaičio–Vytauto sesers Kotrynos dukra, 29 metus išbuvusi Sibiro tremtyje Aušra Vilkienė ir jos anūkė Ana Monse.

Susirinkusius sąjūdininkus pasveikino Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius. Salės priekyje esančiame scenos ekrane buvo matyti Prezidentų Antano Smetonos ir Jono Žemaičio–Vytauto nuotraukos. Į salę, skambant varpeliui ir lydimi Laisvės kovotojų, Parlamento gynėjų ir sąjūdininkų, įėjo darželio „Mėnulio vaikai“ vaikučiai su degančiomis žvakutėmis, gėlėmis ir vainikais, kuriuos, sugiedojus Marija Marija, nunešė ir padėjo prie Prezidento Antano Smetonos atminimo lentos (bareljefo), Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto paminklo ir į Lukiškių aikštės centrą.

Susirinkimo moderatorius Gaudentas Aukštikalnis priminė praėjusiais metais 100–metį švenčiančią Lietuvą ir jos kariuomenę, Lietuvą aplankiusį popiežių Pranciškų, Gedimino kalną, kuris neatlaikęs spaudimo atidavė sukilimo vadų palaikus, taip pat surastus partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago palaikus. Kartu su Lietuvos Mokslų Akademijos choru buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Kunigas Robertas Grigas invokacijoje priminė žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir pasiūlė susikaupti tylos minutei, po kurios sekė giesmė Marija Marija. Mokslų akademijos choras dar džiugino susirinkusius dainomis „Kur bėga Šešupė“ ir „Kur giria žaliuoja“.

Po šios iškilmingos pradžios į sceną buvo pakviestas LR Seimo narys prof. Arūnas Gumuliauskas. Nors turėjo kalbėti apie Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto veiklą, tačiau profesorius pastebėjo, kad susirinkusi auditorija labai gerai žino, kas jis buvo, ką veikė ir ką davė Lietuvai. Todėl jis susikoncentravo ties tomis problemomis, kurios šiandien yra pačios aktualiausios ir kurios trukdo eiti į priekį istorijos tyrinėjimo keliu. Profesoriui LR Seime tenka vadovauti Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai ir skelbti proginius metus, kurių 2019 m. yra  vienuolika. Tik per šią kadenciją – Valstybės istorinės atminties ir Laisvės kovų komisijos buvo sujungtos į vieną ir įgavo nuolatinės komisijos statusą. Anksčiau proginių metų skelbimas buvo chaotiškas ir neparemtas jokiais valstybės finansais. Tad nuspręsta sukurti valstybės istorinės atminties fondą, kuris taptų atskira biudžeto eilute ir pradėtų veikti nuo 2020 metų. Profesorius apgailestauja, kad mūsų istorikų ir teisininkų pokario vertinimai kardinaliai skiriasi. Didžioji dalis istorikų remiasi tik sausais faktais, bet ne tarptautinės teisės postulatais. Komisija kviečiasi ekspertus ir nepriima nė vieno sprendimo be jų nuomonės. Profesorius yra tokios nuomonės, kad politikai be ekspertų išvadų negali formuoti istorijos politikos. Ekspertai pasako savo nuomonę, komisija proginius metus įteisina.

Dėl Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto metų paskelbimo daug pastangų įdėjo LR Seimo narys prof. A. Gumuliauskas.

Kalbėdamas apie Prezidento Antano Smetonos istorinę atmintį Sąjūdžio pirmeivis Gintaras Songaila pabrėžė, kad tai yra prieškarinės Lietuvos simbolis, kuris ir natūraliai tapo tokiu simboliu, nes buvo ilgametis valstybės vadovas, ir kartu yra istorinė asmenybė, kuri turi realių didelių  nuopelnų valstybės atkūrimo, kultūros, nacionalinio švietimo sistemos sukūrimo ir prieškarinės Lietuvos ūkinių pasiekimų srityse. Nors LR Seimo ir yra paskelbti Prezidento Antano Smetonos metai, bet, deja, Vyriausybės lygmeniu nėra suprasta istorinė šio valstybės veikėjo reikšmė. Požiūris į Prezidentą rodo ir požiūrį į visą prieškarinės Lietuvos istorinį paveldą, kurio vertinimas nuo okupacijos laikų nepasikeitė net po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Prezidentas A. Smetona buvo ne tik valstybės veikėjas, bet ir lietuviško žodžio meistras, publicistas. Jo kiti nuopelnai –  dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, Vilniaus neatidavimas tiems, kas norėjo jį iš mūsų atimti ir daugelis kitų.  Prezidentas yra lietuvybės ideologas, padėjęs pamatus mūsų naujųjų laikų tautinei valstybei.

Prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus vaikaitė Sigutė Petrauskienė priminė 1940 m. paskutinį vyriausybės posėdį su karo vadais, kurių dauguma balsavo už tai, kad sovietų ultimatumas būtų priimtas. A. Smetona pasisakė prieš sovietų kariuomenės įvedimą į Lietuvą, todėl ir pasitraukė iš Lietuvos, nenorėdamas savo rankomis paversti Lietuvą tarnauti okupantui.

Jono Žemaičio–Vytauto sesers Kotrynos dukra Aušra Vilkienė pasidalijo prisiminimais apie  prezidento šeimą ir ją ištikusią lemtį. Jos atmintyje liko tik šviesūs prisiminimai apie Jono Žemaičio–Vytauto apsilankymą jų šeimoje. Dažniausia jis vilkėdavo karišką uniformą, buvo aukštas, gražus ir labai dosnus savo sesers vaikams.

Jaunimo sambūrio „ProPatria“ pirmininkas Vytautas Sinica teigė, kad šiandien turime problemų su Nepriklausomybe, nors ji teisėta ir pripažinta pasaulyje. Tačiau daugelio lietuvių širdyse ir protuose nėra Nepriklausomybės. Jie toliau gyvena valdinių, tarnų ir nelaisvų žmonių gyvenimą. Prieškario Lietuvoje Nepriklausomybė buvo ne tik teisinė, oficiali, bet visų pirma gyveno žmonių širdyse ir protuose. Pirmininko nuomone didžiausias Prezidento A. Smetonos nuopelnas –  prieškario Lietuvos mokykla, kuri išugdė būsimus partizanus ir 1941 m. birželio sukilėlius. Jie žinojo dėl ko verta gyventi ir dėl ko mirti. Jonas Žemaitis–Vytautas tą parodė savo pavyzdžiu. Šiandieniniam jaunimui labai trūksta tokios mokyklos.

„Reikia aiškiai suprasti, kad šitas minėjimas yra mūsų valstybės ir visuomenės būklės vertinimas – atspindys. Du valstybės Prezidentus mes faktiškai minime privačiai. Tai reiškia, kad valstybės lygmeniu jie geriausiu atveju yra nepageidaujami ir nutylimi, blogiausiu atveju, ignoruojami,“ – kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas. Mąstant apie dabartinę Lietuvos padėtį, profesorius paminėjo  Lietuvoje nekontroliuojamą 6–ąją koloną, kuri nėra dar įvardyta. Tai žmonės, kurie šmeižia mūsų pasipriešinimo didvyrius ir kankinius ir dar už tai jiems teikiamos nacionalinės premijos. Profesorius tai pavadino nuopolio bedugne. Užbaigdamas savo pranešimą, profesorius pasakė: „Geriausias  būdas pagerbti mūsų didžiuosius Prezidentus yra  kovoti už jų atminimo visavertį pagerbimą, nes ši kova yra už valstybės išsaugojimą. Šitie žmonės, jų dvasia yra mūsų valstybės akmenys – patys tvirčiausi akmenys, ant kurių stovi valstybė.“

„Jei čia galėtų kalbėti valstybės vadovai, kurių nuotraukas matote, jie prašytų palaikyti valstybės ramsčius, kurių pagrindu buvo įkurta ir gyvavo Lietuvos Respublika,“  – kalbėjo  Lietuvių kalbos instituto mokslininkas habil. dr. Kazimieras Garšva. 2019 m. minima 11 sukakčių ir jas jungia valstybinė lietuvių kalba, kuri žymi LR ribas, nes tomis ribomis remiantis ir buvo sukurta dabartinė Lietuva. Tačiau valstybinei lietuvių kalbai per įstatymų projektus iškilę trys pavojai. Pirmasis – tautinių mažumų įstatymas, numatantis papildomai įteisinti dvi kalbas – lenkų ir rusų. Gatves, vietovardžius rašyti ir mokėti kalbėti šiomis kalbomis. Antras įstatymo projektas – asmenvardžių rašyba. Juo siūloma rašyti nelietuviškas pavardes visomis lotyniško pagrindo raidėmis – 150 papildomų raidžių. Ir trečias projektas yra įmonių pavadinimų rašybos projektas, kad įmonių pavadinimai galėtų būti rašomi užsienio kalba, motyvuojant, kad geriau vyktų prekyba. Daugelio manymu, tai yra „Trojos arklys“, siekiant įvesti į lietuvių kalbą begalę svetimų raidžių.

Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme deklaruojama, kad „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Etninės kultūros globos tarybos narė Nijolė Balčiūnienė apgailestavo, kad už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje skiriama garbinga Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija kažkaip nustumta ir neteikiama Lietuvos valstybės atkūrimo (Vasario 16–osios) proga kartu su kitomis nacionalinėmis premijomis. Kalbėtoja paminėjo, kad 2019 m. yra taip pat ir Vietovardžių metai.

„Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tai kam reikalinga asociacija „Talka Kalbai ir Tautai“. Kodėl turime ginti amžinąsias vertybes, kovoti karą prieš mūsų kalbą,“ – klausė  šios asociacijos pirmininkas Gintaras Karosas.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos narys Kęstutis Balčiūnas patikino, kad dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje kovojama visomis jėgomis, kad tik jis būtų pastatytas.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojui Gediminui Adomaičiui norėtųsi, kad šių garbingų Prezidentų paminėjimai vyktų atskirai ir didžiulėse salėse, jose dalyvautų užsienio diplomatai ir taip būtų išreikšta pagarba Lietuvos didiesiems žmonėms.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius pateikė ataskaitą apie tarybos nuveiktus darbus 2017–2018 m. laikotarpiu. Susirinkimas išrinko naują  Vilniaus skyriaus tarybą. Kiekvienas renginio dalyvis buvo pagerbtas Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos padėka. Visuotiniu pritarimu buvo priimtos aštuonios rezoliucijos: Viešas pareiškimas „Dėl pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos metų“, Kreipimasis  „Dėl LR Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto palaikų paieškos ir perlaidojimo Lietuvoje“, Prašymas dėl laidos „Atgimimo banga“, Kreipimasis „Dėl sušaudytos Vyriausybės“, Prašymas „Dėl valstybinės lietuvių kalbos statuso išsaugojimo“, Pareiškimas „Dėl 1941 metų Birželio 23 d. Deklaracijos pripažinimo LR teisės aktu“, Kreipimasis „Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos M. Ivaškevičiui“, „Dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje“.

Susirinkimas – paminėjimas užbaigtas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio  folkloro ansamblio atliekamomis dainomis.

Atgal