ISTORIJA
02.16. Aiški, atvira, reali politika. Spauda: galai į vandenį
Jonas A.Patriubavičius
Katrė Miknevičiutė
„Lietuvos aido“ (toliau: LA) politika ir misija kita: galai iš vandens. Nes LA tokios šaknys: kai atspausdino Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, nustatė ir standartą. Ir žinoma, tokiu būdu nusistovėjo mistinis ryšys tarp Lietuvos ir LA. Kai okupantai uždarė LA, Lietuva neteko nepriklausomybės. Jeigu dabar vėl pagrobtų valstybę ar sunaikintų LA, tai būtų signalas Lietuvos žmonėms ir Europai, kad laisvei iškilo pavojus. LA niekada neišdavė savo misijos: ginti Nepriklausomybę, Laisvę, Progresą, visus žmones, taip pat ir tuos, kurie prarado žmoniškumą. Tai sunki misija, bet kilni: nė vienam negali būti atimta teisė susigrąžinti žmoniškumą.
Tuo metu LA buvo europinio lygio laikraštis
Taip. A.Smetonos laikais buvo dienraštis, kuris niekuo nenusileido nei „The Times“, nei New York Times, nei Mayami Herald ar „The Guardian“. Intelektualus ir objektyvus. Pavyzdžiui, kai hitlerininkai sutriuškino Lenkiją, LA parašė, kad lenkai drąsiai kovėsi, bet jų generolai neturėjo strategijos, nemokėjo koordinuoti veiksmų, nebuvo paruošę pasipriešinimo vokiečiams plano: girdi, reikėjo nesileisti į atskirus mūšius (kai kuriuos lenkai laimėjo), o atsitraukti iki linijos Gdanskas, Lodzė, Varšuva ir tada kautis. Kai Prancūzijos ministras Laval, pataikaudamas Hitleriui ir sufleruodamas, kad suktų į rytus, pareiškė, kad Prancūzijai nesvarbu, kam priklausys Pabaltijys (Baltijos šalys), LA parašė, kad už tokius išdavikiškus nurodymus agresoriui prancūzas Laval atsidurs pragare. LA buvo pranašas. Netrukus Laval atsidūrė pragare: Prancūzija neteko valstybingumo anksčiau už Baltijos šalis, o Laval tapo Peteno (Viši) marionečių valdžios ministru ir organizavo žydų šaudymus ir deportacijas į krematoriumus, taigi tikrai dabar dega pragare. LA tuo metu, po 1935 m., kai kasdien išeidavo dvi ar trys laidos, turėjo biurus Rygoje, Taline, Maskvoje, Paryžiuje. Dabar tokių taškų neturi nė vienas Lietuvos laikraštis, todėl nė vienas nepradeda pirmo puslapio tarptautinėmis naujienomis. Pas mus daug laisvų (kabutėse) žurnalistų, baigusių dar sovietines žurnalistikos citadeles arba įsisavinusių melo technologijas iš kolegų, kurie net nežino kaip tokie biurai veikia. Pasakysime, kaip tai daroma „The Guardian“ (britų dienraštis, Londone). Laikraštis užima (kartu su „The Independent“) penkis aukštus pastate, kuris kadaise priklausė „The Morining Star“ (vadinasi statytas už Sovietų Sąjungos pinigus). Tarptautinių žinių redaktoriai įsikūrę antrame aukšte. Vyriausioji tarptautininkė sėdi prie valdymo pulto (ne toks įspūdingas kaip Ignalinos atominėje, bet pagal pavidalą panašus) ir kalbasi su savo korespondentais. Skambina į Beirutą (Libane tuo metu vyko pilietinis karas; krikščionys pliekėsi su muslimais) ir sako ten esančio biuro reporteriui: „Nuvažiuok prie žaliosios linijos, nueik į W ir B gatvių sankryžą ir pažiūrėk (ir sužinok), kas ten šaudo. Būk atsargus, kad nenušautų“. Štai kaip „The Guardian“ tarnauja (ir rizikuoja) savo skaitytojams – kaip jų akys ir ausys.
Tai ir yra tikros žurnalistikos standartas: būti įvykių centre (skirtingai nuo bulvarinės spaudos, kuri savo naujienas daro iš vidinių resursų, nereikėtų sakyti, kad iš savo vėmalų).
Ką reiškia „galai į vandenį“
Tikros žurnalistikos standartai seniai nustatyti, gal prieš kelis šimtus metų, kai spauda darėsi masinė. Ką reiškia „galai į vandenį“ (rus. „koncy v vodu“), paaiškino ir frazę nukalė Rusijos žurnalistas Vladimiras Giliarovskis, Antono Čechovo amžininkas ir draugas, Zaporožės kazoko išvaizdos (su ūsais), sveikatos ir jėgos. V.Giliarovskis, sakysim, parašė knygą „Landynių žmonės“ (rus. „Truščiobnyje liudi“). Kad išdrįstų rašyti tokia tamsia tema, turėjo būti savas žmogus tose tamsiose sferose, t.y. landynėse. Viską apie jas žinojo, turėjo daug lūšnynų pažįstamų ir draugų. Nuo plėšikų nukentėjęs aristokratas (nurengė nuo jo sabalų kailinius), kreipdavosi ne į policiją, o į žurnalistą. Šis pasakydavo landynių „verchui“, kad surastų ir atiduotų, ir kitą rytą kailiniai atsirado žurnalisto biure. Kaip sakėme, V.Giliarovskis paleido į pasaulį frazę „galai į vandenį“. Apie tai pasakoja knygoje „Maskva ir maskviečiai“ (rus. „Moskva ir moskviči“). Vieną kartą temstant V.Giliarovskis ėjo Cvetnoi bulvaro gatve (tuo metu nauja gatvė. Maskva bezdžioniaudama formavo kažką panašaus į Paryžiaus Eliziejaus laukus). Temo, viešnamių kvartale jau užsidegė raudonieji žibintai. V.Giliarovkis mato, kad kitoje bulvaro pusėje eina trys: du iš šonų už parankių veda girtą, tas visai silpnas, galva karo kaip šlapia daržovė. Vakaro tyloje girdėti, kaip kanalizacijos vamzdyje čiurlena vanduo. Daugiau žmonių nematyti, tik tie trys. Vienas iš jų sako: „Sunkus, nepanešu. Gal grūskime jį vamzdį – ir galai į vandenį“. Antrasis pritaria. Priėję liuką, nukelia dangtį ir jau mes kūną į vandenį. Tuo metu pasigirsta švilpukas, vagys palieką girtąjį, kur numestas gulėjo, ir duoda fūgą. Pasigirsta dar vienas švilpukas, ir tada atbėga namo kiemsargis, po jo du policininkai. Švilpė tas pats žurnalistas: V.Giliarovskis visada su savimi nešiojosi policininko švilpuką, kad dalyvautų tokiuose įvykiuose. Dabar jis turi medžiagos sensacijai ir rytoj gerai uždirbs. Rytą V.Giliarovskis nueina pas tos apygardos policijos vadą, su kuriuo buvo draugai (rus. vas vas) ir sako: „Ar tikrai vakar Cvetnoi bulvare rastas nužudytas žmogus?“ Policininkas sako, kad buvo incidentas, bet žmogus gyvas. Buvo atvežtas čia į nuovadą, atsigavo, atvažiavo brolis ir išsivežė. „Aš apie tai gubernatoriui nepranešiau, prašau ir jūsų apie tai nerašyti. Tai buvo turtingas vokietis, užsimanė pasišildyti prie raudono žibinto, šuleriai jį nugirdė, paskui apiplėšė. Mes jo pagailėjome, nerašykite apie tai, kad neturėčiau nemalonumų“, – sakė policininkas. Ir V.Giliarovskis padarė paslaugą, kad galai būtų vandenyje.
Būrimas iš jaknų
Smetonos laikais LA žurnalistai elgėsi pagal šį standartą, nebūrė iš jaknų. 1935 m. mirė Lenkijos diktatorius J.Pilsudskis. Iš mirties taško galėjo krustelėti Lenkijos ir Lietuvos santykių raida. LA redaktorius V.Gustainis pusmečiui nuvažiavo į Varšuvą ir parašė knygą „Lenkai ir Lenkija“, kurioje šmaikščiai aprašė tuometinės Varšuvos ponų ir kitų gyvenimą. Pakalbėjo su italų diplomatu, kuriam Komendantė pripažino, kad davė įsakymą Želigovskiui „sukilti“ ir žygiuoti į Vilnių. Šioje knygoje J.Pilsudskis pavaizduotas anaiptol ne tamsomis spalvomis. Pavyzdžiui, pasakojęs savo bendražygiams, kad nebaigęs jokių karinių mokslų, bet jau vaikystėje, kai jį vadino Juozuku, su kaimo vaikais žaisdamas „Vėliavos pagrobimą“, išsilavino, vesdavo juos į mūšius ir visada laimėdavo.
„Lietuvos aido“ šimtmečio minėjimas Kauno įgulos karininkų ramovėje
Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno
Kaip sakyta, buvo 1935 m., atsirado reikmė pagerinti Kauno ir Varšuvos santykius, nes laikas nieko gero nežadėjo. LA nebūrė iš jaknų, nepakibo ant šitos senos meškerės. Tai iš senovės Romos atėjęs triukas, kai senatoriai, apskaičiavę, kad įstatymas nepraeis (nes iš kaimų privažiavo daug turinčių balsavimo teisę piliečių ir jie už jį nebalsuos), liepdavo žyniui papjauti jautį, pažiūrėti į kepenis ir pasakyti, kad kepenys juodos. Paskui, kitą dieną, kai kaimiečių senate nebūdavo, įstatymą priimdavo savųjų balsais, o jautį suvalgydavo. Tokia yra demokratijos veidmainystė ir ji, matyt, amžina.
Dabar grįžkime į šių dienų Lietuvą. Tokių būrimų iš jaknų pilna visų medijų erdvė, net tamsu. Ir taip pat vėl yra reikmė susitaikyti su Lenkija.
Ir ką gi regime: prašmatniausią būrimą iš jaknų.
Kaip neseniai LA rašė, LRT žurnalistai surengė pompastišką iškylą Vysla (įdomu, kiek tai kainavo biudžetui), dergė Lietuvą, net nemalonu klausytis. Ir taip kišo istorijos galus į vandenį, sakė tai, ką lenkai norėjo girdėti. Profesoriai ir kiti išsilavinę žmonės naudojo istoriją aktualioms dabarties problemos spręsti. Šitą technologiją, falsifikuojant istoriją ir jos panaudojimą kaip instrumentą, t.y. komerciniais tikslais, dar aštuonioliktame amžiuje išaiškino Halbwasch‘as. Ir tie triukai visiems gerai žinomi kaip politinės paleistuvystės veiksmai, tai profesoriams ir kitiems inteligentams nuodėmė nežinoti. Bet ir paprastos turgaus bobelės ją naudoja, norėdamos pradžiuginti prekeivius, kurie pardavinėja bulves. Štai senutė nusipirko du kilogramus bulvių (daugiau nepaneša, be to, brangios) ir sako prekeiviui: „Tai dabar jau nešu savo seną muilą“, atseit eis namo. Visa prekeivių linija gardžiai kvatoja, visi patenkinti, kad senutės save apkalbėjo, apšmeižė. O senutė dar nekvaila: pagailėjo tų žmonių ir suteikė jiems pigaus džiaugsmo. Taip darė ir profesoriai: plaukdami Vysla kišo, kaip sakė, senus mitus į vandenį ir kūrė naujus. Ne visus tuos naujus ponas Žilaitis priminė. Viena iš patyčių virš Vyslos vandenų paskleista Lietuvai tikrai odiozinė. „Ekspedicijos“ vadovas nekartą sakė, kad Lietuva, sudarinėdama draugystės sutartį su Tarybų Rusija, pasirašė ir slaptą protokolą, tokį Molotovo-Ribentropo pakto analogą, kuriuo leido Rusijai žygiuoti Lietuvos teritorija, jeigu prireiks. Štai kaip: istorikai nerado Nepriklausomybės akto, nesusiprotėjo sėsti į autobusą ir pavažiuoti iki Berlyno, o dar nežinomą, sudarytą dar 1920 metais, Ribentropo-Molotovo protokolą atrado ir jį propagavo. Pagal ekspedicijos dalyvius išeitų, kad Lenkija turėjo teisę užimti Vilnių, nes ją Vakarai formavo kaip bastioną prieš komunizmą. Susidaro įspūdis, kad Vysla plaukusieji ponai piršo idėją, jog Lenkija gerai padarė, kad užėmė. Ir Lenkija, ir Lietuva yra katalikiškos šalys, tai joms turėtų galioti Šventasis Raštas. O jame pasakyta, kad reikia sakyt aiškiai: taip arba ne. O kas yra viršaus, tai jau iš nelabojo.
Senovės Romoje tai vadino būrimu iš jaknų, nes sudaro sąlygas išburti taip, kaip reikia aukštesnei kastai.
LA spindesys ir skurdas seniau
Kaip sakėme, LA Smetonos laikais buvo aukso amžius. Bet situacija, geopolitinė padėtis buvo neprasta, sudėtinga. Visoje Lietuvoje veikė Rusijos agentai, atsiųsti, ir vietiniai komunistai. Jų buvo net atkampiuose rajonuose, tokiuose kaip Kupiškis, Žiežmariai. Buvo ruošiamasi okupacijai, kuri buvo sinchronizuojama su Estijos ir Latvijos okupacija dar anksčiau, trečiojo dešimtmečio viduryje. Pakanka pasiskaityti Mažąją tarybinę Lietuvos enciklopedija“, ten visi surašyti. Istorikai galėtų parašyti visą komunistinio gaivalo veikimo istoriją prieš Lietuvos valstybę. (Bet jie to nedaro, užsienio šalies pageidavimu triuškina senus „mitus“). Kaip žinoma, tai oficialiai pripažinta, kad komunistų partija buvo teroristinė organizacija. Sakysim, 1920 ar 1922 metais vienam naujam komunistui buvo įsakyta nušauti vieną buvusį komunistą, kuris jiems nusikalto (gal tik kitiems pagąsdinti) Šančiuose. Tam komunistui davė revolverį ir liepė nušauti tą bjaurybę per langą. Bet šaulys buvo prastas, pagalvojo, kad per langą nepataikys, tai įėjo į namą ir pradėjo šaudyti. Bet nenušovė, nes užgeso šviesa, o buvęs komunistas palindo po lova. (Vėliau tas šaulys tapo Sovietų Sąjungos didvyriu, Maskvoje baigė kursus ir aukštąją mokyklą, tapo inžinieriumi, 1940-41 m. buvo Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas. Žuvo kovoje su hitlerininkais, todėl jo vardo ir pavardės neminime, nes jis savo mirtimi atpirko negerus darbus.) Vėliau Lietuvos komunistų partija nepasitikėjo savais šauliais, kai reikėjo ką nužudyti, kviesdavosi kilerį iš Maskvos. Kai paskelbė mirties nuosprendį Adelei Šiaučiūnaitei už tai, kad perėjo į kitą barikadų pusę, iš Maskvos iškviestą žudiką į egzekucijos vietą palydėjo įžymi komunistė, pokary buvusi pirmąją Lietuvos ledi (ponia ar drauge, kaip kam išeina).
Taigi LA buvo sunkūs laikai. Reikėjo pranešti apie suimtus, teisiamus ir nuteistus ar išsiųstus į Rusiją agentus.
LA spindesys ir skurdas dabar
Kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, LA buvo gal dar sunkiau. LA įsivedė, kažin ar redaktorių iniciatyva, rubriką „Voratinklis“, kuriame demaskavo tariamus ar tikrus komunizmo agentus dabarties Lietuvoje, vis rašė ir rašė, kaip Lietuva kenčia nuo KGB knibždėlynų, atsidūrusi KGB voratinklyje. Šioje kovoje LA pralaimėjo, voratinklis buvo stipresnis, jų buvo reali valdžia (fabrikų direktorių, kolūkių pirmininkų ir buvusio aparato).
O nepriklausomybininkų valdžia buvo silpna, neryžtinga ir neturėjo svertų nušalinti buvusiųjų nuo valdžios politinėmis priemonėmis, o represijų negalėjo imtis, nes buvusieji turi visas žmogaus teises (ar žmoniškumo turi, yra klaustukas). Tai aišku dabar, bet tada buvo neaišku. Dabar žvelgiant į tuos laikus, galbūt reikėjo rašyti, kad šie žmonės taip pat buvo belaisviai ir terorizavo Lietuvos žmones tik norėdami išlikti, nes jų motinos dar kalbėjo lietuviškai. Galbūt galima buvo ieškoti būdų juos patraukti į savo pusę, lyg ir žvelgiant gelmėn, sakant, kad jų teroras, represijos, trėmimai vykdomi visoje Lietuvoje, tarsi sujungė etnografines žemes, taigi piktavaliai visai apie tai nenutuokdami, krauju ir kančiomis nužymėjo jos teritoriją. Ir tikrai: kalneliais, ant kurių buvo mėtomi laisvės gynėjų kūnai, buvo nusėta visa Lietuva. Tačiau kažin ar rezultatas būtų buvęs kitoks. Nes dabar, kai pagaliau Lukiškių aikštė šiek tiek atsikratė Lenino dvasios ir joje buvo nuspręsta tokį kalnelį, kaip simbolį atkurti, kilo pasipriešinimas, ypač priešinosi LRT ir buvusieji komunistų partijos patarėjai. Dabar ir jau aukščiausieji autoritetai nenori klanelio, nori Vyčio. Dėl to pliekiamasi ir taip mobilizuojami rinkėjai. Iš tikrųjų čia nėra jokios problemos, išskyrus vieną: susitarimą nesitarti. Galima pastatyti ir kalnelį, ir Vytį. Ten vietos daug, užteks ir linksmybėms, ir ašaroms, ir LRT plepalams.
Neturėdami galimybių, kaip reikalauja V. Giliarovskio standartas, įsiskverbti į tuos knibždėlynus ir voratinklius, vėl turime imtis palyginimų ir gretinimų: naujosios Nepriklausomybės laikų dvasią LA ir visoje Lietuvoje gerai nusako Artūras Antanas Skučas, buvęs Apsaugos skyriaus vadas, savo knygoje „Pėstininko užrašai“. Pasikeitus politinei valdžiai, jis neteko darbo. Jis rašo: „Kadangi dabar vieni vieną klaną saugojo, kiti kitą, pasidarė labai svarbu, kas atsisės į postą. Taigi kai man paskutinį kartą pasiūlė darbą, aš paklausiau: „Vyrai, o kas bus, jeigu Lietuvos interesas susikirs su tų žmonių interesais?“ – „Tu ginsi valstybės interesus, tu neleisi daryti blogai“. – O kas man atsitiks?“ – „Tave pakiš po ledu“. – „Tai kodėl jūs man siūlote darbą, kuriame iš anksto aišku, kad vieną gražią dieną mane nugalabys?“
Sunku pasakyti, bet vis tiek yra kažkam žinoma tiesa, kaip ten buvo. Tais metais autoavarijoje žuvo LA žurnalistas Kęstutis Žičkus. Tai buvo tikras ir Lietuvos, ir LA patriotas, tikras žmogus, neturėjęs jokios kitos atramos gyvenime, tik meilę Lietuvai. Sunku pasakyti, kas jį sunaikino per avariją ties Rykantais, ar išorinė jėga, ar nerimas, kurį jis jautė dėl Lietuvos ateities. Kaip žinoma, ilgalaikis nerimas, tapęs kančia, pakeičia žmogaus smegenų chemiją, ir žmogus nebūna toks, kaip anksčiau. Tuo metu LA skaitytojų ir gerbėjų stovyklą pritrenkė dar viena tragedija, kai važiuojantį dviračiu kolektyvinio sodo takeliu partrenkė ir mirtinai sužalojo sunkvežimis, taip buvo kalbama apie būsimąjį V.Landsbergio šalininkų įpėdinį į ministrus pirmininkus, taip pat fiziką, kaip ir K.Žičkus. Fizikai pasirodė labai pažeidžiami, Viešpaties angelas juos kažkodėl neproporcingai dažnai lankė.
LA aukso amžius buvo, kai redaktore dirbo Roma Grinbergienė. Kai redaktoriumi tapo Saulius Stoma, atėjęs iš „Šiaurės Atėnų“, profesionalas, lyg kažkas pasikeitė. Laikraščiu ėmė domėtis Vakarų tarnybos, vis aiškino, ar čia neprivatus V.Landsbergio laikraštis, ar ne nacionalistas. Kaip žinoma, Vakarai labai bijo nacionalizmo, gal nebe reikalo. Jų veikėjai tapatina nacionalizmą su nacizmu, sąmoningai painiodami šias viena kitai absoliučiai priešingas sąvokas. Jeigu maža tauta pareiškia norinti išlikti, tai jai prikiša nacizmą. Tai lengva daryti: angliškai nacionalizm ir nacizm yra kilę iš vienos šaknies. Mažų tautų nacionalizmas, kai jos nori išlikti. t.y., išvengti visokių Sibirų, prievartinės asimiliacijos, niekam negresia ir yra tos tautos teisė. Tokios mažės išlikdamos nesukelia kitoms jokio pavojaus. Visus karus, pasaulinius ir mažesnius, sukėlė didžiosios valstybės, eksportuodamos savo dominavimą, kai tenkino narkotinį poreikį žūt būt dominuoti.
Kai LA redaktoriumi buvo ponas Saulius Stoma, atsitiko įvykis, panašus į tą, kuris jau buvo vykęs ir Smetonos laikais. Kai 1938 m. Lenkijos vadovybė, grasindama bombarduoti laikinąją sostinę, paskelbė ultimatumą Lietuvai ir liepė paleisti Vilniui vaduoti sąjungą ir uždaryti jos žurnalą „Mūsų Vilnius“. Lietuvos vyriausybė nesipriešino, skubiai pakluso. Turbūt pasielgė išmintingai, nes padėtis Europoje buvo grėsminga. Tačiau tuo pačiu metu Smetonos valdžia įvykdė priedangos operaciją, siekdama sumažinti žmonių pasipiktinimą tokiu greitu susimatojimu, t.y. apsivertė pilvu į viršų ir pakėlė letenėles. Ta priedanga pasireiškė tuo, kad vieną iš „Mūsų Vilniaus“ redaktorių Vincą Uždavinį apkaltino išeikvojus „Mūsų Vilniaus“ redakcijos pinigus. V.Uždavinys buvo sukompromituotas, kad mažiau kompromato tektų valdžiai. Techniškai ir šiuo atveju Smetonos valdžia pasielgė išmintingai, bet nežmoniškai
Tas patys įvyko ir su LA, kai jo redaktorius Saulius Stoma buvo apkaltintas išeikvojimu ir pasodintas. Tuo metu LA intelektualai (mes prie jų nepriklausėme) svarstė, kad tai padaryta, galbūt gavus Vakarų pageidavimą pradėti smaugti LA, kaip jiems nepriimtiną. Iš tikrųjų tuo metu Vakarai pakeitė savo požiūrį į profesorių V. Landsbergį. I989, 1990, 1991 metais profesorių nešioję ant rankų, dabar nusiteikė remti kitą flangą. Tai galbūt darė ir iš susierzinimo, nes profesorius užsispyręs reikalavo atkurti Lietuvos valstybingumą ir rėmėsi tarptautine teise ir Machatmos Gandžio ideologija. Vakarai jau buvo susitaikę, kad Lietuva amžiams priklausys Rusijai, nevykdė Atlanto chartijos įsipareigojimo po karo atkurti visų valstybių valstybingumą, kurios jį turėjo prieš karą. Vakarai nekėlė tarptautinėse organizacijose šios problemos, o čia staiga atsirado muzikos profesorius, kuris įtikino ar privertė Rusiją grįžti prie šios problemos. Tai Vakarų politinei klasei, visokiems anglams ir prancūzams, buvo labai nemalonu. Iki šiol jos susierzinusios. Nors Baltijos šalių išsilaisvinimas buvo pasaulinis įvykis, bet, sakysim, anglų žiniasklaida niekad nieko teigiamo apie Lietuvą nepraneša (išskyrus Kevin Connolly reportažą sausio 13-ąją). Sakysim, neteko girdėti, kad per Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją pasakytų, kad Lietuva švenčia. Lietuva maža, bet nesiskaito ir su Lenkija. Pavyzdžiui, pernai BBC perdavė reportažą iš Varšuvos, kad lenkai – rasistai. Sutikę juodaodį, atrodo, žaidžiantį pas lenkus futbolą, paklausė, kaip jis jaučiasi. Šis sakė, ką norėjo anglai girdėti: girdi, jį užkabinėja, kaip rasistai: kai nuėjo į darželį pasiimti savo vaiko, kažkokia lenkė pasakiusi, kad beždžionė atėjo pasiimti savo vaiko. Taip galėjo pasakyti kvailė, o ne lenkė. Bet BBC patinka ir kažkodėl reikia sukeisti esmę su paistalais.
Tokia LA padėtis dabar. Padaryta taip, kad demokratijoje nėra spalvų ir nėra jokio pliuralizmo. Tikrai matome, kad spaudos laisvės mažiau, naujienos daromos iš nuomonių, paskui tos naujienos jau pateikiamos kaip faktai. Vienas LA šios padėties negali pakeisti, ji visuotinė. Ir melo, ir purvo, negatyvo kaip Niagaros kriokliai verčiasi ant mūsų, piliečių, galvų. LA nepalaiko valstybė, neduoda net tų kapeikų iš Spaudos rėmimo fondo, kurias skiria laikraščiams ir portalams, leidžiantiems purvinos informacijos srautus, kad sudarytų įspūdį, jog Lietuvoje viskas blogai. LRT neskaito LA apžvalgos ir tekstų, nes jie nevisad liberastinio pobūdžio. Pavyzdžiui, neseniai LA išspausdino analizę, kodėl Lietuva negyvena taip kaip Estija. Bet jos neskaitė. To daryti neturi teisės, nes visi moka mokesčius, LRT pertekusi pinigų, o žiūrėti ir klausyti nėra ko. Taip nebuvo net okupacijų laikais.
Pavyzdžiui, kai mokytojai paskelbė streiką, iš jų spauda tyčiojosi. O tai buvo pirmas tikras streikas Lietuvoje. Ką tie mokytojai blogo padarė, kad reikalauja 18 pamokų per savaitę, klasėje 20 mokinių ir ne penkis, o daugiau eurų už pamoką? Smetonos laikais kaimo mokytojas gaudavo 50 litų per mėnesį. Bet dabartinis režimas į juos žvelgė iš aukšto. Tai sako, kad ir šis režimas gal arčiau žmonių, bet palaiko kapitalo interesus.
Dabar vyks trys rinkimai ir vienas referendumas. Prasidėjusi rinkimų kampanija nerimta, chaotiška, siekiama manipuliuoti rinkėjais, kad jie balsuotų prieš savo interesus.
LA nenori slėpti galų į vandenį. Kol kas nė vienas kandidatas nesuformulavo Lietuvos problemų ir nepasiūlė būdų, kaip spręsti. Lietuvai reikia struktūrinių reformų, visų pirma finansinių, kurias įpareigoja daryti jos, kaip ESBO narės, statusas. Tai visų pirma kova su korupcija. Iki šiol korupcija yra Lietuvos ekonomikos pastoliai. Ir jokios kovos su ja negali būti, jeigu įstatymu nenustatyta, kas yra korupcinis veiksmas ir neįvestas visuotinis pajamų ir turto deklaravimas. Taip pat nėra nekilnojamojo turto mokesčio. Taip pat nėra neteisėtai įsigyto turto ar pinigų konfiskavimo. Valdžia nepradeda dialogo su turčiais, kad ir jie prisidėtų prie nelygybės mažinimo. Lietuvos BVP pakankamas, bet jis netarnauja eiliniams piliečiams, mieliems rinkėjams, nes yra neteisingai (per mažai) perskirstomas per biudžetą. Dabar jau daugiau pasigirsta balsų, kad reikia šias struktūrines reformas skubiai vykdyti, bet jeigu rinkėjai balsuos už tuos gražius vyrus, kurie vilioja rinkėjus savo jaunatviškumu ir sugebėjimu važiuoti riedučiais, tai nieko nebus.
Rinkimai, ne tik šie, yra ne apie riedučius, metro ar knibždėlynus, o apie vektorių į ateitį, apie skurdą, išvarymą, nelygybę. Apie tai reikia prieš rinkimus diskutuoti. Deja, per televiziją girdime, kaip kandidatai kalbasi tik apie asmeninius susidūrimus, akušerines problemas, skandaliukus ir kitas banalybes. Tai kam tada rinkimai, jeigu nėra atviros diskusijos, jeigu vėl nori išdurti rinkėjus. Neturi ką pasiūlyti?
Dabar skelbiami faktai tiesiog šokiruoja. Sakysim, Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno savivaldybė perka iš savininkų už 5.2 mln. eurų. Vienas buvęs LA žurnalistas Antanas P. (jeigu gyvas, tegu atsiliepia) prieš kelis metus parašė, kad ten įsikūręs KGB knibždėlynas. Paskui Antaną padavė į teismą už garbės ir orumo įžeidimą. Iš tikrųjų nereikėtų taip vulgariai rašinėti apie vieną iš galingiausių, nors ir negausų, Lietuvos visuomenės sluoksnį (intelektualiai, politiškai, ir ekonomiškai), bet taip jau Antanui išėjo ir jis atsidūrė teisme. Ir teismas įrodė, kad tikrai ant kalno knibždėjo. Ir byla subliuško. Bet čia mes ją ne tam priminėme, kad pasmerktume vulgarizmą, o dėl palyginimo. Štai kitoje vietoje, kur nori knibždėti KGB priešininkai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, bylos tempiamos jau keli dešimtmečiai. Politiniai kaliniai ir tremtiniai Totorių gatvėje išvalė griuvėsius ir atstatė buvusio namo sienas (gavę pinigų iš Amerikos lietuvių), bet Vilniaus savivaldybė, kuri už rūmus ant Tauro kalno mokės 5.2 mln eurų, pareiškė pretenziją į šį statinį ir tampo senukus po teismus. Politiniai kaliniai, kiek teko patirti, glaudžiasi menkose patalpose, norėtų Totorių gatvėje ir partizano bunkerį įrengti, turėti valgyklą ir susirinkimų salytę. Tai kodėl jiems neskiria bent milijono? Kodėl taip elgiasi, o ne kaip pirmuoju atveju? Mes, kaip sakėme, negalime įsibrauti į tuos knibždėlynus (ne tik dėl to, kad gali pakišti po ledu), tai negalime nieko teigti, bet susidaro įspūdis, kad savivaldybės biurokratų biografijose gali būti šaknų su Richardo Zorgės charizma, kas paaiškintų, kodėl jie taip nekenčia mūsų laisvės kovotojų, ignoruoja politinius kalinius ir taip pataikauja knibždėtojams. Ar reikia, kad atvažiuotų Šventasis Tėvas ir nuplautų jiems kojas?
Arba štai toks groteskiškas faktas. Nuvažiavo kažkoks turčius iš Lietuvos į Šveicariją, ten už praleistą naktį sumokėjo 13 tūkst. eurų. Panų atsivežė iš Lietuvos, čia tik nakvynė. Taip, jeigu sumokėjo 13 tūkst., tai bent 10 proc. turėjo sumokėti mokesčių. Bet kadangi nėra visuotinio turto ir pajamų deklaravimo, gali to nedaryti.
Mūsų politinės klasės viršūnės nesikalba su bankais. Dabar, po dėl bankų spekuliacijų kilusios krizės, praėjo 11 metų, vadinasi, bus organizuojama kita, eilinė krizė. Bet apie tai kitame LA numeryje, kai paskelbsime apie LA atsinaujinimo planus
Po švenčių „Lietuvos aide“ skaitykite tekstą „Bankai pilni kiaulysčių".
Atgal
.jpg)
(1).png)
