VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03.08. Senojo malūno paslaptis

 Juozas Elekšis

Lietuvos sukilėlių kaimų likimai Rusijoje

Mažos  tautinės bendrijos, kurios išlaikė savo kalbą, papročius , gyvena labai draugiškai. Čigonai šimtmečius gyvena tarp kitų tautų, bet savitarpio supratimas jiems padeda išlaikyti kalbą, papročius. Dagestane gyvena per 40 tautelių. Šalis priklausė Turkijai, Azerbaidžanui, Rusijai, Sovietų sąjungai. Nė viena tautelė nesusiliejo su galingesniais kaimynais, nors kai kurias kalbas naudoja vos vienas du kaimeliai, kuriuose gyvena keli šimtai žmonių. Kokia tvirtovė būtų išlaikiusi tokią apgultį? Prie tokių unikumų galima priskirti puikaus Baisogalos miestelio protėvių gyventojus, kurie po sukilimo ištremti Sibiran, dešimtmečiais už Uralo išsaugojo lietuvybę, senovines dainas, papročius. Už Uralo jie surentė lietuviškas pirkias, pasistatė kryžius, Sibiro miškus drebino tėviškės dainomis ir giesmėmis.

Radviliškio rajone esanti   Baisogala – vienas iš mano mėgstamiausių miestelių. Apie ją esu sukūręs eilėraštį: „ Baisogala mano prie kelio, prie kelio  širdin Lietuvos, čia savo surandame dalią džiaugsme ir nelaimėj varguos. Žiema ar pavasario rytas, gerumo žiedai čia žali, miestelio nerandame  kito pačioj  tolimiausioj  šaly“. Talentingasis Vilimas Malinauskas žodžiams sukūrė melodiją.  Tą dainelę vėliau įjungėme į mūsų, kartu su Maestro, kurtą operetę „Laumės pirtyje.“

Rusai lietuvius pradėjo tremti į Kalugos guberniją dar Ivano Rūsčiojo laikais.  Po sukilimų  nemažai lietuviškų kaimų atsirado prie Volgos. Didžiausias iš jų „Čiornaja padina“, iš kurio milijonierius Kazickas jau šiais laikais atvežė grupę vaikų Lietuvon. Kaimas prisimintas vieno generolo prisiminimuose. Karo pradžioje vokiečių aviacija tiesiog persekiojo į frontą skubančius sovietų karius.  Buvo sugalvotas naujas, pagal šveicarų orlikono modelį, tik didesnio kalibro ir net keturių vamzdžių, automatinis ginklas. Pirmąją bateriją (viso 16 vamzdžių) pavesta išbandyti leitenanto Purpos vadovaujamiems plonakakliams to kaimo jaunuoliams. Ugnis per pusvalandį išvaikė visus meseršmitus, ir jaunuoliai braukdami prakaitą atsisėdo valgyti amerikoniškų konservų.  Visi lietuviški kaimai gavo rusiškus pavadinimus,  retas kuris kaimo žmogus bemokėjo lietuviškai. Lietuvišką tėviškės vardą išlaikė tik vienintelė Sibire įsikūrusi Baisogala. Svarbiausia, kaimo mokykloje ir kaime buvo kalbama tik lietuviškai, dainuojamos iš tėviškės atsivežtos dainos, giedamos giesmės. Žmonės išlaikė gražią lietuvišką kalbą valdant carams, revoliucijų, pilietinių karų, kolektyvizacijų metu. Jie  statė čia lietuviškas pirkias, kryžius prie jų. Lietuvybės židinį sužlugdė chruščioviška „perestroika“. Mokykla apkaltinta, kad mokiniai blogai išmokomi kalbėti rusiškai. Kaimas padalytas tarp dviejų administracinių rajonų. Susieiti bendron vakaronėn, pamokoms pasidarė nebeįmanoma. Su vienu ten gimusiu,  Buchmalecu, (Bkmaliečiu?), teko daug bendrauti. Lietuviškų žodžių jam niekada nepritrūkdavo. Toks pat buvo ir Eduardo Gudavičiaus bendradarbis, daug rašęs apie Lietuvos statutą. Didžiuojantis dabartinių Baisogalos pro-prosenelių narsa, susiklausymu, man ypač skaudu, kad jų palikuonys Lietuvoje neranda kalbos dėl smulkmenų, tartum žvėrys įsikandę tampo tik į savo pusę kažkokį postą, nes jo reikia kokiai tai partijai. Apkaltintas net Vilimas Malinauskas, kad jis retai pasirodo „Duokim garo“ laidoje, nors jo kolektyvas net du kartus ten dainavo ištraukas iš minėtos operetės. Beje porą klipų iš jos Klaipėdos Bendruomenių rūmuose, liaudiškų kapelų sąskrydyje padainavo ir Klaipėdos muzikinio teatro aktorė Judita Butkytė-Komovienė.

Prieškary garsėjo ir netoli Smolensko esantis lietuviškas Malkavos (rusiškai „Malkovo“) kaimas, iš kurio buvo kilęs Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininkas Juozas Maniušis. Čia buvo įkurtas net lietuviškas kolūkis. Kaimo gyventojų likimas buvo tragiškas. Karo metu į kaimą atžygiavo didelis sovietinių partizanų būrys. Partizanai, apkaltinę žmones, kodėl jie neišėjo partizanauti, suėmė ir sušaudė 72 suaugusius kaimo vyrus. Po to žmonės nebedrįso lietuviškai net kalbėti. Teko su vienu buvusiu to kaimo gyventoju dirbti. Išduodant jam pasą,  įsakmiai įrašyta surusinta pavardė, vardas, užrašyta, kad jis rusas, nors buvo gryniausias lietuvis.  Prie to kaimo pokary nukrito didžiulis keleivinis lėktuvas su žymiausiais Lietuvos gydytojais. Net aprašant jų žūtį ima siaubas. Lėktuvui, esant 10 kilometrų aukštyje, pasukus nosį žemyn, jo  nebesisekė ištiesinti ir jis nėrė žemyn.  Likimas, matyt, nusprendė, kad keleiviai patyrė dar per mažai siaubo, neįtikėtinų pastangų dėka prie pat žemės pavyko sparnus pasukti priešinga kryptimi. Lėktuvas staiga visa jėga šovė aukštyn. Vėl atsidūrus dešimties kilometrų aukštyje, ekipažas galutinai suprato - išsigelbėjimo nebėra: „praščiajte“ rusiškai atsisveikino su Maskvoje jų laukusiais kolegomis. Lėktuvas kaukdamas vėl nėrė žemyn,  smigo žemėn ir sprogo netoli sušaudytųjų kaimo vyrų vietos.

Senasis malūnas prieš pat gaisrą. Turbina apkalta senais lentgaliais, stogas apdengtas šiferiu

Dar iš Žecpospolitos laikų likęs pasienio stulpas, pro kurį mūsų protėviai nelegaliai gabeno lietuvišką spaudą.

Malūno uždurėlis. Čia ratu pakeldavo atvežtus malti maišus, nuleisdavo pakrautus akumuliatorius. Per tas duris paduodavo rezistentams duoną, lašinius, šovinius, o kaimynams alaus statines. Matosi, kad brolis laukia kažkokių svečių

Du, malūną modernizavę ir tvarkę, draugai: Jonas Silkinis (stovi) ir mano brolis Ignas Elekšis

Dvišonė, Anykščiuose rasta, sraigės geldelė. Tokių buvo pilna senojo malūno tvenkinyje.Broniaus Kerio nuotraukos

Didžiuojamės savo knygnešiais. Mažai kas žino, kad dėl to vyko tikros kovos. Žmonės net ginklu priešinosi. Carinė valdžia vis keitė tai sieną saugojusius  pasieniečius, tai kazokus, nes nei vieni, nei kiti taip ir nesugebėjo nutraukti lietuviškų knygų srauto iš Mažosios Lietuvos. Gyventojai kartą užpuolė Pagėgių postą ir visai išvaikė apsaugą. Dvi savaites žmonės galėjo eiti kas kur panorėjęs (Foto Nr 1.). Dar ir mano laikais kaime žmonės naudojo nelegaliai per sieną atgabentas maldaknyges.

Mano gimtajame karališkajame Lėlaičių kaime stovėjo labai senas, gaila, dabar jau sudegęs, vandens malūnas. Jis buvo unikalus ne tik senumu, bet ir daugiau kuo. Prie malūno gulėjo senovinė apatinė iš raudono akmens iškalta apatinė girnapusė. Dabar ji, brolio Igno padovanota, guli Klemo Intos akmenų muziejuje, pagrindinių takų susikirtime. Ant jos pastatyta graži skulptūrėlė. Malūno tvenkiny augo keisti ajerai. Jų šaknys buvo ypatingai storos. Žmonės jas iškasę džiovindavo ir naudodavo gydymui. Tik tame tvenkinyje gyveno labai didelės dvipusių moliuskų geldelės (Nuotrauka). Dabar panaši rasta kažkur Anykščių viename tvenkinyje.

Malūnas priklausė Viekšnių dvarininkui Jonui  Stanevičiui, kuris pasitraukęs iš carinės kariuomenės ėmė sėkmingai vadovauti 200 vietos sukilėlių būriui. Biliūniškių miške Stanevičius laimėjo didžiausias sukilėlių laimėtas kautynes su carine kariuomene. Caras metė prieš jį keliolika kartų skaitlingesnę karių grupę, eskadroną raitelių.  Apie kautynes daug pasakodavo šimto metų sulaukusi mano senelė Morta Elekšienė, ten gyvenęs dvarininkas Jašmontas, iš kurio buvome pirkę ūkį. Jie pasakojimą buvo girdėję iš miške sodybą turėjusios senutės Andrijaitienės. Dvi dienas miškas tratėjęs nuo šūvių, kaip ugnin įkišus kadugio šaką. Sukilėliai buvo užėmę labai gerą poziciją už sąvartų. Kareiviai šaudė tik į pasirodančius dūmų debesėlius. Jiems, po didelių netekčių pasitraukus, sukilėliai ramiai užėmė atsargines pozicijas. Kareiviams vėl su griausmingu „ura“ atakuojant buvusias pozicijas, juos skynė ugnis iš gerai užmaskuotų atsarginių pozicijų. Baudėjams vėl  pabėgus, sukilėliai  užėmė senas pozicijas ir grįžusius karius vėl pasitiko ugnimi. Po dvylikos nesėkmingų atakų, rusai paliko sukilėlius ramybėje ir laukė pastiprinimų. Sukilėliai net norėjo pulti Papilę, bet žvalgai pranešė, kad traukiniu ten atvyko dideli pastiprinimai. Aukų būta ir sukilėlių pusėje. Visas tvartas buvęs priguldytas sužeistųjų. Visų baltiniai buvę šilkiniai. Slaugančioms moterims jie paaiškinę, kad be tokių baltinių miškuose juos suėstų utelės. Beje visi sukilimą prisimenantys žmonės tvirtino, kad jų tarpe buvo ir moterų. Visi būdavo labai išbadėję. Užėję nesulaukdavo ką duos užkąsti, o puolė prie geldos su išmestom mažytėm kiaulabulvėm ir kimšo jas net su visom lupenom. Tvarte matyt guldydavo ir rusų sužeistuosius, nes vyskupas Valančius yra aprašęs, kaip jis iš mūšio lauko vežė į Šiaulius  sužeistą rusų karininką. Savo  200 vyrų būrį Stanevičius  pats paleido prie Palangos, supratęs, kad paramos iš niekur neateis. Palanga jau buvo apsupta pilnais kareivių apkasais, o jokių laivų jūroje nesimatė, nors sukilėliai jos tikėjosi. Iki šių dienų  išliko tada  sukilėlių dainuota žygio  daina: „Jau iš jūrų Garibaldis ant maskoliaus atsibaldė. Visi eikiam imt Palangą ir laivais nuplauksim stolyčion su savo Dievu  ir carą pagausam.“  Mokamai manevravęs, Stanevičius išgelbėjo daugelio savo karių gyvybes, būrį nuo sutriuškinimo ir pats nebuvo pagautas ir pakartas, kaip daugelis sukilimo vadų. Jis mirė tik 1904 m. Galimas dalykas, kad išsigelbėjo ir daugelis jo vyrų. Akmenėje iki šiol yra vieta prie Dabikinės upės, kur prieš pakariant, vesdavo kruvinus po tardymų sukilėlius apsiprausti. Saugomas ir kartuvių kalnelis. Viekšniuose nėra nei egzekucijų, nei tardymo vietos. Grįžę sukilėliai dingo kaip į vandenį.   Broniaus Kerio nuotraukoje  matomas senasis, sovietmečiu šiferio stogu dengtas malūnas, priklausęs Viekšnių dvarininkui Jonui Stanevičiui. Malūnas aprūpindavo sukilėlius duona, lašiniais. Po sukilimo malūnas atiduotas dvarininko žemėn į Viekšnius atkeltiems ortodoksams aptarnauti paskirtam rusų popui. Šis jį pardavė Jonui Silkiniui, kuris išbetonavo didžiąsias (vandens pertekliui nuleisti) ir mažąsias (vandeniui ant vandens rato paduoti) stovyklas. Šeimininkui mirus, vadžias į savo rankas perėmė jaunasis sūnus Jonas. Jam padėti pasamdytas mano brolis Ignas (nuotraukoje Jonas stovi). Abu jaunuoliai buvo labai kūrybingi. Kai karo metu Žibikų kaimo laukuose nukrito rusų šturmo lėktuvas, o lakūnai išvyko prašyti pagalbos, Jonas tuoj lėktuvą  „nuginklavo“ ir aprūpino šoviniais visą kaimą. Malūnui  buvo įsigyta tų laikų naujovė, vandens turbina. Tokios neturėjo nė vienas vandens malūnas. Net mokytoja atvyko žiūrėti, kaip dirba įrenginys, gavo brėžinius ir aiškino mums, vaikams, jos veikimo principą. Tada sužinojome kas yra tas vakuumas, kuris susidaro turbinos dugne ir labai padidina jos galingumą. Išradingi jaunuoliai greta didžiosios turbinos įtaisė mažutę. Ji davė elektros energiją visam Lėlaičių ir daliai Pavenčių kaimo sodybų. Ant aukšto kaukdami bėgo velenai, jie suko elektros variklius, laidai ėjo prie keliolikos akumuliatorių, degančios lemputės rodė, kaip jie kraunasi. Įrenginius prižiūrėdamas, nuo trijų metrų aukšto iškaston vagon krito mano bendramokslis Vytautas Steponavičius. Vis dėl to norinčių darbuotis su modernia technika netrūko. Istorija, kaip ir prieš šimtmetį, pasiartojo - miškai knibždėjo nuo sovietų besislapstančių vyrų. Senelis malūnas vėl parūpindavo jiems duonos, kruopų, duodavo pakrautų akumuliatorių, lašinių, šovinių. Artimiausias rezistentų bunkeris buvo kitoje Ventos pusėje, Milių kaime. Kegėbistai bunkerin pasiuntė „savą“ žmogų. Jis viską išdavė. Tris mėnesius tardė Joną Silkinį. Reikia stebėtis jo sąžiningumu ir ištverme. Su broliu Ignu jie buvo labai geri draugai. Ignas buvo vedęs jo seserį. Jonas, gailėdamas mažų brolio vaikų, per tardymus visą kaltę prisiėmė sau, nors jį žiauriai mušė per basų kojų pėdas. Jonas buvo pilnapadis. Tai buvo jam labai skausminga. Viską ištvėrė. Nuteisė dešimčiai metų. Net susirašinėti pradžioje neleido. Gaudavome tik rusiškus kalėjimo blankelius su keturiais žodžiais “ Živ, zdorov.  Ždu posiliku“. Brolio dėl tokio nusikaltusio giminaičio niekas netardė. Jonas visada tvirtindavo, kad jis nematė kam duodami miltai, akumuliatoriai, iškeptos duonos kepalai. Malūnas stovėjo pogrindiniam darbui idealioje vietoje – prie gilaus, grįsto, krūmais apaugusio  kanalo, kuriuo porą šimtų metrų putodamas bėgo vanduo iš turbinos. Tikroji, krūmais apžėlusi vaga, atgydavo atidarius didžiąsias  stovylas. Vandens srautai susilieja už poros šimtų metrų baisiame šabakštyne. Į tą šabakštyną dar įteka  labai stačiais krantais mažytis upeliukas. Buvo kur pasislėpti žmogui ir gyvuliui. Laba įdomu, kad Joną kaltino šelpus rezistentus tik maistu, aprūpinus akumuliatoriais. Grįžęs iš lagerio, jis sakė perdavęs jiems ir rusišką rankinį kulkosvaidį, daug šovinių. Šovinių dėžę amerikiečių konservų kompoto dėžėje malūne radau jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rezistentai tuo kulkosvaidžiu atsišaudė apsupus bunkerį.  Šturmą aš stebėjau palipęs ant trobos stogo. Tratėjo automatai, sproginėjo granatos, rūko dūmais. Pasirodę kareiviai atvežė ir prigrūdo angą šiaudų ir juos padegė. Vis dėl to rezistentai į visus pasiūlymus atsakė, kad gyvi nepasiduos, nors nebuvo dalyvavę žudynėse ar kitoje nusikalstamoje veikloje. Jie žuvo pro praplėštas lubas sumetus granatas. Viena granata sprogo ir tarp bunkerį apsupusių kareivių. Greta gyvenę kaimynai tvirtino, kad ją išmetė rezistentai. Apsupėjai tvirtino, kad tai buvo netaikliai  bunkerin mesta vieno kareivio granata. Ji sužeidė iš bunkerio išlindusį ir pasidavusį Joniškį ir mirtinai vieną rusų karį. Ta granata buvo galingoji F-1, kurios skeveldros žudydavo net už 200 metrų. Greičiausiai ją išmetė rezistentai, nes pasidavusį Joniškį staiga apsupo kareiviai. Gal tikėtasi, kad žus, ar bus sužeisti daugiau karių, ir bunkerio gynėjams atsiras galimybė pabėgti?

 

 

Atgal