VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03.12. Partizaninio karo vaikai

Jonas Staliulionis

 

Mes, partizaninio karo vaikai, dar nesimokę istorijos, jau pažinojome žmones, savo krauju rašiusius Lietuvos istoriją. Tie jauni vyrai buvo partizanai. Ir aš, Vaitkūnų pradžios mokyklos mokinukas, pažinojau paskutinius krašto partizanus brolius Grigaravičius. Vienas buvo Vytautas, o kito vardą pamiršau. Broliai Grigaravičiai užeidavo ir į mūsų trobą. Pasišnekėdavo su tėvais, pakalbindavo ir mane, prie žibalinės lempos sprendžiantį aritmetikos uždavinius. Aš drąsiai sakydavau, kad į pionierius neįstojau ir niekada nestosiu. Mat tokia buvo mūsų šeimos ir mano nuostata. O visos pamokos sekėsi gerai: ir aritmetika, ir skaitymas, ir dailyraštis, ir... Tik rusų nemoku ir nesuprantu. Tada partizanai mane ir paguodė:

–Kitais metais rusų nereikės mokytis.

Aš apsidžiaugiau, ir, partizanams išėjus, klausinėjau tėvą, ar tikrai kitais metais nereikės mokytis rusų kalbos? Bet  tėvas tik mostelėjo ranka ir į  kalbas nesileido. O aš nesupratau, ar jis nežino, ar nenori su manimi šnekėtis. Bet jei tėvas nekalba, tai ir nepriversi.

Prieš keletą metų dar daug jaunų vyrų partizanavo. Ir į mūsų trobą sugužėdavo keliolika. Kampe sustatydavo šautuvus ir, susėdę už stalo, valgydavo mamos iškeptą kiaušinienę. Tada aš dar buvau labai mažas, net mokyklos nelankiau, ir neįsidėmėjau nei vardų, nei slapyvardžių. Bet rusai įsisiautėjo, mynė partizanams ant kulnų. Tai pamiškėje, tai krūmuose įsiplieksdavo susišaudymai, o per juos žūdavo jauni vyrai. Mūšių aidas dar ilgai spengdavo nuo šūvių užkimusiuose miškuose ir laukuose. O 1953 metais per Atvelykį rusų kareiviai alksnynuose už Magazinų užspietė ir nušovė paskutinius mūsų krašto partizanus. Jų kūnus nuvežė ir sumetė prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus. Girti skrebai praeidami spardė lavonus ir šaukė: „Ei ponai Grigaravičiai, kelkitės, Lietuva jau laisva!“.

Laikas, plasnodamas vėjo sparnais, nunešė toli. Nuo tų įvykių prabėgo beveik septyniasdešimt metų. Aš pasenau, apžlibau, bet viską prisimenu kaip šiandien. Ir partizanuose nušautą tėvo pusbrolį Stasį Palioką, ir jauną Užuguosčio septynmetės mokyklos mokytoją su komjaunimo ženkliuku atlape. Tai jis palikdavo  mane, penktokėlį, po pamokų, užrakindavo kurioje nors klasėje ir liepdavo rašyti pionieriaus pasižadėjimą. O aš, susidūręs su brutalia prievarta, prisimindavau paskutinius savo krašto partizanus ir vaizdavausi, kad jie žiūri iš aukštybių ir stebi, ar  nesulaužysiu kadaise duoto žodžio. Tie vaikystės prisiminimai ir skatino atsakyti „Ne“. Temstant pareiti šešis kilometrus per miškelius būdavo nedrąsu. O tankiuose eglynuose net šiurpuliukai per nugarą bėgiodavo. Bet grįžti namo su žiburiu laikiau garbės reikalu.

Tų laikų įvykiai pasibeldžia atmintin, suaudrina vaizduotę ir gimsta eilėraščių posmeliai. Keletą tokių eilėraščių noriu pateikti  skaitytojams.

Tai kiti gegužines atšoko

Jūs užaugot prie Nemuno, Merkio...

užliūliuoti pušyno ošimo,

o kai žuvusių motinos verkė,

net miškai nuo raudų jų užkimo.

 

Tai be jūs gegužines atšoko,

tai be jūs vestuves nudainavo,

tai kiti gimto kaimo berniokai

merginas palydėję bučiavo.

 

O kai vėl leidžias sutemos vėsios

išlydėt partizanų į žygį–

tik liūdniau vis armonika plėšos

kažin kur pamerkiuos pasiklydus.

XXX

Liko tuščios pirkios,

židiniai išblėsę...

ašarą sesutei

kas varge nubrauks?

 

Kas upelio vingy

brangią tėviškėlę,

kas motulės kapą

rūtom apkaišys?

 

Drasko rudens vėjai

tėviškės klevus,

šaukia grįžti brolius,

taigon išvežtus.

 

Širdžiai nemalonūs

Sibiro miškai,

laukia gimti kloniai

ir tėvų namai.

XXX

Ir Vorkutose pasakas sekė

mūsų motinos graudžiai, liūdnai,

bet gražiausios rugiagėlių akys,

ir prie Merkio nugeltę beržai.

 

Ten prie miško mažutėj trobelėj

likę mano gražiausi sapnai,

aukštos liepos, sustoję prie kelio,

ir sodely keli aviliai.

 

O per atlaidus vieškeliai dulka,

dega žvakės, bažnyčioj gražu

ir žiedely po kojomis beria pulkas

mergaičių mažų.

 

 

 

Atgal