ISTORIJA
03.12. Partizaninio karo vaikai
Jonas Staliulionis
Mes, partizaninio karo vaikai, dar nesimokę istorijos, jau pažinojome žmones, savo krauju rašiusius Lietuvos istoriją. Tie jauni vyrai buvo partizanai. Ir aš, Vaitkūnų pradžios mokyklos mokinukas, pažinojau paskutinius krašto partizanus brolius Grigaravičius. Vienas buvo Vytautas, o kito vardą pamiršau. Broliai Grigaravičiai užeidavo ir į mūsų trobą. Pasišnekėdavo su tėvais, pakalbindavo ir mane, prie žibalinės lempos sprendžiantį aritmetikos uždavinius. Aš drąsiai sakydavau, kad į pionierius neįstojau ir niekada nestosiu. Mat tokia buvo mūsų šeimos ir mano nuostata. O visos pamokos sekėsi gerai: ir aritmetika, ir skaitymas, ir dailyraštis, ir... Tik rusų nemoku ir nesuprantu. Tada partizanai mane ir paguodė:
–Kitais metais rusų nereikės mokytis.
Aš apsidžiaugiau, ir, partizanams išėjus, klausinėjau tėvą, ar tikrai kitais metais nereikės mokytis rusų kalbos? Bet tėvas tik mostelėjo ranka ir į kalbas nesileido. O aš nesupratau, ar jis nežino, ar nenori su manimi šnekėtis. Bet jei tėvas nekalba, tai ir nepriversi.
Prieš keletą metų dar daug jaunų vyrų partizanavo. Ir į mūsų trobą sugužėdavo keliolika. Kampe sustatydavo šautuvus ir, susėdę už stalo, valgydavo mamos iškeptą kiaušinienę. Tada aš dar buvau labai mažas, net mokyklos nelankiau, ir neįsidėmėjau nei vardų, nei slapyvardžių. Bet rusai įsisiautėjo, mynė partizanams ant kulnų. Tai pamiškėje, tai krūmuose įsiplieksdavo susišaudymai, o per juos žūdavo jauni vyrai. Mūšių aidas dar ilgai spengdavo nuo šūvių užkimusiuose miškuose ir laukuose. O 1953 metais per Atvelykį rusų kareiviai alksnynuose už Magazinų užspietė ir nušovė paskutinius mūsų krašto partizanus. Jų kūnus nuvežė ir sumetė prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus. Girti skrebai praeidami spardė lavonus ir šaukė: „Ei ponai Grigaravičiai, kelkitės, Lietuva jau laisva!“.
Laikas, plasnodamas vėjo sparnais, nunešė toli. Nuo tų įvykių prabėgo beveik septyniasdešimt metų. Aš pasenau, apžlibau, bet viską prisimenu kaip šiandien. Ir partizanuose nušautą tėvo pusbrolį Stasį Palioką, ir jauną Užuguosčio septynmetės mokyklos mokytoją su komjaunimo ženkliuku atlape. Tai jis palikdavo mane, penktokėlį, po pamokų, užrakindavo kurioje nors klasėje ir liepdavo rašyti pionieriaus pasižadėjimą. O aš, susidūręs su brutalia prievarta, prisimindavau paskutinius savo krašto partizanus ir vaizdavausi, kad jie žiūri iš aukštybių ir stebi, ar nesulaužysiu kadaise duoto žodžio. Tie vaikystės prisiminimai ir skatino atsakyti „Ne“. Temstant pareiti šešis kilometrus per miškelius būdavo nedrąsu. O tankiuose eglynuose net šiurpuliukai per nugarą bėgiodavo. Bet grįžti namo su žiburiu laikiau garbės reikalu.
Tų laikų įvykiai pasibeldžia atmintin, suaudrina vaizduotę ir gimsta eilėraščių posmeliai. Keletą tokių eilėraščių noriu pateikti skaitytojams.
Tai kiti gegužines atšoko
Jūs užaugot prie Nemuno, Merkio...
užliūliuoti pušyno ošimo,
o kai žuvusių motinos verkė,
net miškai nuo raudų jų užkimo.
Tai be jūs gegužines atšoko,
tai be jūs vestuves nudainavo,
tai kiti gimto kaimo berniokai
merginas palydėję bučiavo.
O kai vėl leidžias sutemos vėsios
išlydėt partizanų į žygį–
tik liūdniau vis armonika plėšos
kažin kur pamerkiuos pasiklydus.
XXX
Liko tuščios pirkios,
židiniai išblėsę...
ašarą sesutei
kas varge nubrauks?
Kas upelio vingy
brangią tėviškėlę,
kas motulės kapą
rūtom apkaišys?
Drasko rudens vėjai
tėviškės klevus,
šaukia grįžti brolius,
taigon išvežtus.
Širdžiai nemalonūs
Sibiro miškai,
laukia gimti kloniai
ir tėvų namai.
XXX
Ir Vorkutose pasakas sekė
mūsų motinos graudžiai, liūdnai,
bet gražiausios rugiagėlių akys,
ir prie Merkio nugeltę beržai.
Ten prie miško mažutėj trobelėj
likę mano gražiausi sapnai,
aukštos liepos, sustoję prie kelio,
ir sodely keli aviliai.
O per atlaidus vieškeliai dulka,
dega žvakės, bažnyčioj gražu
ir žiedely po kojomis beria pulkas
mergaičių mažų.
Atgal