VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.16. Balys Sruoga ir Unė Babickaitė Petrograde

Parengė istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

 

1914 metų vasarą prasidėjo Didysis karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Balys Sruoga laikė egzaminus ir turėjo atsisveikinti su Panevėžio realine gimnazija. Šis laikotarpis atnešė jam dideles permainas ir didžiulį nerimą. Prasidėjo kone metus trukęs gyventojų traukimasis į Rytus, išjudinęs iš gimtųjų vietų apie pusę milijono lietuvių. Penktadalis pasitraukėlių buvo moksleiviai.

B.Sruoga išvažiavo vienas pirmųjų. Jau rugpjūčio mėn. jis pasiekė Petrogradą. Reikėjo tęsti mokslą aukštojoje mokykloje. Iš pradžių manė stoti į universitetą Maskvoje ir tapti filologu, nuo rugsėjo 1 d. tapo Petrogrado Imperatoriškojo miškų instituto auklėtiniu. Šio sprendimo motyvas buvo grynai asmeninis: nebuvo mokęsis lotynų kalbos, privalomos stoti į universitetą, giminės baiminosi dėl jo sveikatos, o gresianti džiova, tarnyba gamtoje, kurią labai mėgo, atrodė viliojanti: „Įsirašiau į Girių institutą, nes buvau geras matematikas. Maniau apsigyvensiu miške, vaikščiosiu su šautuvu ir rašysiu eiles“. Bet greitai suprato klydęs: miškų mokslo paskaitos netraukė, nepatiko chemija, dar svetimesni buvo praktikos darbai („varlių pjaustymas“). Iškentėjo iki pavasario. 1915 m. kovo 11 d. atsiėmė dokumentus, porą mėnesių mokėsi lotynų kalbos, išlaikė egzaminą ir rudenį tapo Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakulteto literatūros specialybės studentu. Po metų persikėlė į Maskvos universitetą, kurį lankė iki 1918 m. pavasario, kol sugrįžo į Lietuvą.

B. Sruoga apie 1930 m. www.putinomuziejus.lt nuotraukos

B. Sruogos organizuota ekskursija, Alpės, apie 1930 m.www.putinomuziejus.lt nuotraukos

Šie metai, ypač Petrogrado laikotarpis buvo nelengvas jo išbandymas. Dažnai buvo nekalbus, dažniausiai paniuręs, tarsi ko nepatenkintas ar slegiamas. Slėgė ne tik karo nepriteklius, nedžiugino gyvenimas pas brolį Vasiljevo saloje. Medinis namas buvo švarus, bet vietos nedaug, spaudėsi viename kambaryje, dirbti neturėjo kur, miegoti teko net prieangyje, o vasarą –balkone.

Gamtoje Balys atsigaudavo: pasidarydavo judresnis, veidas įgaudavo dvasingumo, akys linksmai žėrėjo. Vargino tik nesutarimai su broliene Tatjana, kuriai nepatiko poetiškas giminaičio gyvenimo būdas.

Balys Sruoga visiems lietuviams Petrograde išgarsino Uršulę (Unę) Babickaitę kaip retą talentą. Balys jai pasamdė dainavimo mokytoją, kad ji pasiruoštų stojimui į Imperatoriškąją konservatoriją. Unei padėjo gauti net kelias stipendijas. Tiesa, Balys dar abejojo, kuris talentas jos buvo stipriausias –dainininkės, šokėjos ar dramos artistės. Unė uoliai mokėsi dainuoti, vaidinti, šokti.

Jei kas suabejodavo jos talentu, tą Balys išvadindavo durniumi, galviju. Balys įtraukdavo Unę į visokią draminę veiklą. Privertė duoti jai svarbiausias roles. Unė nuvainikavo tuometines lietuviškų vaidinimų žvaigždes. Balys visur skynė Unei kelią, įjungė į Rheinhardo ir baronienės Stiglitz dramos būrelį. Unė buvo nustebinta ir laiminga, rusų laikraščiuose skaitydama apie save palankias recenzijas. Daug kam buvo įdomu susipažinti su Balio garbinama aktore. Neliko nepastebėtas ir Balys. Jam pataria, rašo, bet ir juodina Unės akyse. Kartą dr. Jonas Basanavičius pasikvietė Balį ir jam išrėžė:

-Ar tamstai yra žinoma, kad tamstos taip uoliai globojama U. Babickaitė turi tris vaikus?

-Taip,-atsakė Balys,- ir visi berniukai. Patylėjęs pridūrė:

-Už du moka St. Šilingas, trečią pati U. Babickaitė išlaiko, nes aš, kaip biednas studentas, neturiu iš ko. Jai tik septyniolika metų. Jei tokiu tempu varys, tai ir tamstai teks mokėti alimentus.

- Išeik,- suriko Basanavičius ant Sruogos. Balys buvo linksmas, malonus, paslaugus, svaidėsi sąmoju. Tas jo sąmojus ne visiems buvo suprantamas. Vienas Unės brolių buvo jau septyniolikos metų. Per kunigą J. Senkų jis buvo įtaisytas į Šv. Kotrynos gimnaziją.

...Peterburge nuo 1892 m. veikė Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija. Pirmasis lietuvių vakaras įvyko 1892 m. privačiame daktaro Ūso bute. Kas ten vaidino, nežinoma. Nuo 1893 m. prasidėjo vieši šokių vakarėliai. Renginių iniciatyvą perėmė ir ilgam išlaikė savo rankose „Labdaringoji Petrapilio lietuvių ir žemaičių draugija.“ Tuomet tai buvo vienintelė lietuvių organizacija Peterburge. Pirmą tokį šokių vakarą vasario 6 d. aplankė net 400 žmonių. Tai buvo pirmas viešas lietuvių sąmoningumo demonstravimas. Tuomet Balys Sruoga pasirašinėjo slapyvardžiu Šelmis Plunksnadravskis. Programa buvo nelietuviška. Nuo 1894 m. šalia šokių prasidėjo koncertinė dalis – vaidinimai. Dalyvavo rusų dainininkai –lietuvių dar nebuvo. 1894 m. gruodžio mėn. koncerte buvo dainuojamos lietuviškos dainos. 1895 m. rengiami lietuviški koncertai, kuriuose dalyvavo lietuvių choras, vadovaujamas Karolio Jakšto. Kiti tvirtino, kad tai tikriausiai buvo pseudonimas. Tie vakarai buvo lietuvybės žadinimo židiniai.

Unė Babickaitė apie 1930 m.

Unė Babickaitė, apie 1930-32 m. Paryžiuje.

Draugiją įkūrė S. Baltramaitis, J. Mačiulis-Maironis, V. Matulaitis, A. Smilga, A. Spurga, P. Vileišis ir kt. lietuvių veikėjai. Draugija rūpinosi narių materialinio gyvenimo sąlygomis, retkarčiais vienkartinėmis pašalpomis sušelpdavo skurstančias lietuvių šeimas, teikė pagalbą lietuvių moksleiviams ir studentams. Labdarių organizacija orientavosi į inteligentiją. Jiems lietuviški vakarai buvo pramoga. Inteligentijai buvo prieinami ir Peterburgo rusų teatrai, su kuriais negalima lyginti „lietuviškus vakarus“, kuriuose dažnai dalyvaudavo publika „su kailiniais“ ir „purvinais batais“...

Moksleiviai mokėsi prie šv. Kotrynos įkurtose mokyklose: berniukų progimnazijoje ir mergaičių gimnazijoje, kurią išlaikė Labdarių lietuvių draugija. Savo lėšomis draugija veltui kasmet išlaikė ir mokė 100 auklėtinių: 40 berniukų ir 60 mergaičių. Šv. Kotrynos mokykla buvo žinoma net Žemaitijos dvaruose. Lenkėjantys bajorai bei dvarininkai į jas siuntė savo vaikus.

Apie šv. Kotrynos bažnyčią sukosi visuomeninis ir tautinis lietuvių gyvenimas. Nuo 1892 m. rudens imta sakyti ir lietuviškus pamokslus. Vakarais per mišparus sakomų lietuviškų pamokslų pasiklausyti susirinkdavo daugybė lietuvių tarnautojų, gimnazistų. Maldingi lietuviai giedodavo savo kalba sutartinais balsais šventas giesmes. Tuomet bažnyčios raštinėje jau dirbo Česlovas Sasnauskas, lankęs imperatoriškosios Peterburgo konservatorijos dainavimo klasę. Jis taikėsi į šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkus ir svajojo suburti lietuvių chorą. Jo choras pasirodė 1899 m. Tuomet bažnyčioje vargoninkavo Karolis Jakštas.1900 m. buvo surengti net penki labdarių vakarai. Vaidinimui „Ponas ir mužikai“ (A. Fromo-Gužučio 5 veiksmų dramai) buvo atspausdintos ir lietuviškos afišos, bet valdžia jas uždraudė, ir afišos liko tik rusiškos. Dar tebegaliojo lietuvių spaudos draudimas.

Iki Pirmo pasaulinio karo atsirado operetė, pirmosios gegužinės, Stasio Šimkaus choras. 1913 m. suorganizuota 16 vakarų, taigi Šv. Kotrynos bažnyčia buvo Peterburgo katalikų susibūrimo vieta.

...Pirmasis Balio Sruogos meilės laiškas Uršulei (Unei) Babickaitei padarė didelį įspūdį. Jame buvo tokie žodžiai: „Karalaitė, baltaveidė, auksaplaukė. Tavo plaukuose saulė ilsis. Tavo akyse – dangaus žibintai. Tu –gulbė...“. Niekas nebuvo Unei sakęs tokių žodžių. Ji save laikė negražia ir labai dėl to kentėjo. Jai atrodė, kad įvyko stebuklas. Ne tik jos gyvenimas pasikeitė, bet ir ji pati. Pasižiūrėjo į veidrodį. Žiūrėjo į ją sveika, apskritu, saulėj įdegusiu veidu kaimo mergaitė. Giliai įsodintos nedidelės akys. Jokie žibintai. Visoje povyzoje nei karalaitė, nei gulbė... B. Sruoga globojo tris mažus besimokančius broliukus ir perkrikštijo Uršulę į Unę. Jis sakė: „Tai ispaniškas vardas Una, kas reiškia viena“. Mergina buvo patenkinta tuo vardu, nes nuolat skaudžiai prisimindavo lenkų pajuoką: „Urszulka, Urszulka“... „Ji buvo vienintelė, unikali, veikianti pagal ypatingą, išskirtinės prigimties programą. Pati tai žinojo ir jautė, siekė aiškinti pati sau, norėjo save suprasti, išreikšti, kas glūdėjo giliai, nebuvo savaime suprantama.“ (Viktorija Daujotytė).

„Bet juk Balys niekada nemeluoja. Juk jis neapgaudinėja. Jis mano geriausias draugas, negi juoktųsi iš manęs? Aaa.. Taip. Jis poetas. Jis nemato manęs, bet savo svajonę. Jis gieda savo Svajonei, savo Idealui, Karalaitei, Gulbei. Kad ir paskiri eilėraščiai, bet parašyti jie savo išsvajotajai. Gal tik tie eilėraščiai, kuriuose vadina mane sesule, tie –man. O „Karalaitės“, „Gulbės“ nesisavinsiu. Ir kai Tallat-Kelpša (Juozas Tallat-Kelpša- J. B.) paklausė manęs, ar aš leisiu dedikuoti „Mano sieloj šiandien šventė“ Kiprui Petrauskui, atsakiau: „Poetas kuria visiems. Visiems –prašau.“ (30).

Kai U.Babickaitė dirbo gailestingąja seserimi Nikolajaus karių ligoninėje, Balys Sruoga kasdien ketvirtą valandą ateidavo sutikti, ir belaukdamas išeinant, vaikščiojo šaligatviu pirmyn atgal, pirmyn atgal.

„Jis avėjo graikiškus sandalus ant basų kojų. Apsisiautęs juoda ilga iki žemės pelerina, ant galvos – sombrero dydžio skrybelė. Plaukai iki pečių, brudnai geltoni, tiesūs, kabo riebūs, sulipę...“ –pasakojo savo atsiminimuose U.Babickaitė. –Balti marškiniai plačiai atsegtu kaklu. Ant kaklo stambūs gintaro karoliai. Aukštas, liesas, negražiu, bet įdomiu veidu. Kiekvienas praeivis atsigręždavo ir ilgai lydėdavo akimis, stengdamasis suprasti, o kitas ir klausdavo: Ar čia vyras praėjo, ar moteris“ (31).

Balys U.Babickaitei buvo didis lietuvių poetas, dievų pateptasis. Ji juo didžiavosi ir neleido, kad kiti iš jo išvaizdos šaipytųsi. Skulptorius Juozas Zikaras tuo metu padarė Balio Sruogos galvos skulptūrą iš gipso. B. Sruoga susipažino su Pauliumi Galaune Juozo Zikaro dirbtuvėje. Oksidavo žaliai: susimąstęs jaunuolis asketišku veidu, atrėmęs galvą į sparną. Zikaras brangino šį savo darbą. Jį laikė geriausiu savo kūriniu.

U.Babickaitė dramos meno žinovu laikydavo tik B.Sruogą. Jo žodis jai buvo šventas. Nuo jo kritikos ji tobulėjo. Jis mėgo vadovauti ir vienas patarinėti: „Scena – tai nėra prikimšto pilvo reikalas gromuliuoti, ir pirma, negu ant jos lipti, visomis keturiomis, reikia gerai paūgėti“. Čia kalbama apie sceninio tobulėjimo būtinybę.

Netrukus prasidėjo dideli nesutarimai tarp B.Sruogos, Pauliaus Galaunės ir U.Babickaitės. Švęsdami jos įstojimą į Imperatoriškąją konservatoriją, „išgėrė iki dugno šventos draugystės taurę“. Trise per gyvenimą. Šventai draugauti, niekad nesiskirti... Nevaikščioti žeme, kreipti žvilgsnį į dausas. Degti skaisčia liepsna ir pagaliau sudegti... Tam tikslui Balys nupirko gražią, paauksuotą brangią Venecijos stiklo taurę. Paulius nupirko puokštę puikių japoniškų chrizantemų ir pusę butelio šampano. Išgėrę paeiliui po gurkšnį iš tos taurės iki paskutinio lašo, B.Sruoga trenkė taurę į grindis. Ji subyrėjo į labai smulkius krislelius, nusėdama kambario grindis auksinėm dulkelėm.

Netrukus buvo Kalėdos. Pirmosios tokios Kalėdos Unės gyvenime. Kambarys skendėjo gėlėse. Balys atnešė aukso dovanas: medalioną su rubinu ir žiedą su rūtos šakele. Paulius padovanojo laikrodį ant rankos. Ji jiems po išsiuvinėtus knygų viršelius –jos pačios darbo. Vėl gėrė už šventą Draugystę, nieko geresnio už ją nerasdami. Jie tada buvo laimingi.

Unė netrukus įsimylėjo Paulių Galaunę. Kentėjo visi trys. Rėkavo, verkė, keikė. Greitai baigėsi gražus gyvenimas. Unė ir Paulius išsiskyrė. Jiems nebuvo lemta būti kartu. Keršydamas Unei, Paulius vedė moterį, su kuria buvo pažįstamas tik vienuolika dienų. U.Babickaitei liko tik mokslai, tarnyba, mažų brolių išlaikymas.

 

 

Iš spaudai rengiamos knygos apie Balį Sruogą

Atgal