VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.03. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai . Vieną laišką apie knygnešius perskaičius

 Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas

2019 m. Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas

Iš laiško Dominyko Ūdros laiško Kazimierui Ūdros seseriai Augustei Ūdraitei (1894 m. balandžio 22 d.):

„Oi, Kazimierai, tegul tau Dievas padeda dėl Tėvynės procevoti, ale kad neklausai brolio ir sesės, tai ir Dievas nemyli. Žinai pats geriau be mano sakymo. Tu mislyji, kad aš tau blogo žyčiju ( noriu– J. B), ne ir nigdos (niekados – J.B). Tu nigdos nepataisysi geresnio būvio, bet sugursi, ir kitą sunaikinsi. Aš tau parodysiu faktus, ale tu nevierysi. Pernai ir užpernai procavojai su Ministeriu (Jurgiu Bieliniu– J. B). Jis uždirba, o ką tu uždirbi? Ar gali parodyt savo uždarbį? Ne. Sakysi, kad krito. Tai gal ir jo krito? Ne, jo nekrito, ale tavo. Dėlko? Taip dėlko, kad tu neklausai rodos duodančio. Ministeris tau užmokėjo, kad tu jį peni per trys metus ir padėkavojo su pinigais? Tai ir dabar tu vėl gavai tovarščių penėt. Argi tu negali ištart žodžio ir susitarti taip: tu valgyk savo, o aš savo. Tai jis matys savo uždarbį, o tu savo: nebus nei vienam krividos (kaltės, apgaulės– J.B). Tada ir Dievas padės jums kupčiauti. Anijokių penėjimų nereikia. Vieną kartą pakeleivingą žmogų turi papenėti, ale ne metus ir daugiau. Gal dėl gryčios malkų nėr kuo pasamdyt? O tu svetimus peni. Gana, broli, taip daryt, daryk kitoniškai: bus geriau dėl tavęs ir dėl kitų...“

Knygnešys Jurgis Bielinis

 Atminimo stogastulpis Bielinių giminei

Brolio pamokymų Kazimieras Ūdra nepaklausė. Garšvių knygešių draugijai sąmoningi žmonės aukojo pinigus bei kitokį turtą. Uolus knygų platintojas Titas iš Skaisgirio kaimo ( Panevėžio apskritis) paaukojo 100 rublių. 1894 m. vasario 4 d. draugijos leidinių transportui su trimis arkliais ir dviem vežimais patekus policijai į rankas, Martynas Jankus dėl tos nelaimės iš Jurgio Bielinio už nupirktą „Apšvietą“ paėmė perpus mažiau. Tas pat Dominykas Ūdra laiške J. Bieliniui rašė, kad visiems jo draugams „nupirko Amerikoje einančius lietuviškus laikraščius, siuntinėja jam savaitraštį „Lietuva“. Tai buvo parama draugijai.

Jurgio Bielinio, Kazimiero Ūdros, Vinco Kazanausko, Juozo Neteckio, Jono Račiūno, Juozo Sakalausko ir kitų po 200 rublių sudėti pinigai sudarė pradinį draugijos kapitalą. Taip 1885 m. gimė Garšvių knygnešių draugija. Be šių lėšų K. Ūdra draugijai iš tikrųjų paaukojo pusę savo ūkio, kurį iš pusės dirbo kaimynystėje gyvenęs brolis Juozas. Kazio Ūdros sodyboje prisiglausdavo ir maitindavosi draudžiamos literatūros atvykę knygnešiai bei susirinkę draugijos nariai, knygų gabentojai. Apie 5 metus pas jį gyveno Jurgis Bielinis, kurį laiką jo vaikai Juozas ir Kipras, draugijos buhalteris Adomas Ladukas. Nesavanaudiškas K. Ūdros elgesys žadino brolio Dominyko, išvykusio uždarbiauti į Čikagą ir ten patyrusio bedarbio dalią, susirūpinimą.

Kad būtų iš ko pasipildyti lėšas, draugija pargabentoms knygoms uždėdavo antkainius. Draugijos buhalteris Adomas Ladukas rašė: „ Skirstant kainas, buvo žiūrima, kad ant dviejų rublių užeitų trečias. To reikalavo visos išlaidos“.

Grįžtant su knygomis iš Garšvių į namus, Tauragės valsčiaus Zaltriškių kaimo valstietis Antanas Bružas lydėdavo emigrantus iki sienos. Emigrantai draugijai mokėdavo po 6 rublius. Valstiečiui Bružui už tai emigrantai neatlygindavo... Garšvių knygnešių draugijos lėšas sudarė: vienkartiniai narių įnašai po 200 rublių, K. Ūdros ūkio ištekliai ir pajamos, aukos, uždedami antkainiai realizuojamiems leidiniams, pajamos už emigrantų palydėjimą iki sienos. Toks šio laiško komentaras. Buvo šventi dalykai, bet buvo ir savotiškas verslo skatinimas.

Iki 1894 m. draugijai sekėsi. Jos centre Garšviuose ramiausiai susirinkdavo bendradarbiai, vaikščiodavo nesislėpdami po kaimą, per šventes eidavo į Vadaktėlių bažnytkaimį. Kratų kaime nebūdavo, nes Naujamiesčio uriadnikas V. Poidėnas pats slapta pritarė knygnešių veiklai. Draugijos vadovų ir narių žygiai į Rytprūsius, jų kelionės po apylinkes su knygomis niekam nekėlė įtarimų. Tik kartą Jurgis Bielinis įkliuvo pasienio sargybiniui, su kuriuo teko sunkiai susiimti.

Jonas Kriaučiūnas, tuometinis „Varpo“ redaktorius savo atsiminimuose rašė: „ Vieną kartą Bieliakas įslinko mano knygynan Tilžėje, vos pavilkdamas kojas. Jo drabužiai buvo apdraskyti, veidas sužeistas“. Jurgis Bielinis jam papasakojo, kad einant “ girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas parubežio kareivis ir jam tekę su tuo kareiviu sunkiai kovoti. Tekę jam būti ir viršuje, ir apačioje, ir visokiame padėjime, bet pagaliau jis paėmęs viršų. Bet labai nusikamavęs ir sirgęs.“( Kriaučiūnas J. Ką anais laikais mačiau Tilžėje? Knygnešys.T.2. Antras fotografuotinas leidinys. Vilnius.1992, p. 313).

Jurgis Bielinis jautėsi blogai ir kelias dienas išgulėjo lovoje pas Joną Kriaučiūną. K. Ūdra Vyžuonų valsčiuje irgi buvo pakliuvęs uriadnikui. Tačiau išsipirko. Didesnių nuostolių draugija neturėjo iki 1894 m.

Atėjo 1894 metai. Žiemos kaip nebūta. Sausio ir vasario mėnesiais žmonės su ratais važinėjo. Pasienio sargybiniai skundėsi, kad negali susekti ir sugauti miške pastebėtų kontrabandininkų, nes tie dingsta nepalikdami pėdsakų. Jurgis Bielinis, Kazys Ūdra, Antanas Bružas vasario 4 d. vežė du vežimus literatūros. 55 kilometrus nuo sienos nuvažiavo be nuotykių. Netoli Raseinių krūmuose sustojo arklius paganyti. Čia juos ir užklupo uriadnikas Liudvikas Bušackis. Trys arkliai, du vežimai ir 4068 leidiniai pakliuvo policijai, tačiau visi trys draugijos veikėjai ištrūko ir nebuvo policijos ir žandarų išaiškinti. Uriadnikas, gavęs kyšį, didelio triukšmo nekėlė, bėglių gaudynių neorganizavo, o ispravnikas apie sulaikytą transportą net nepranešė žandarams, kurie vesdavo kvotą ir sudarydavo kaltinamąją bylą. Uždrausti leidiniai iš Raseinių per Kauną ir vėl per Raseinius nukeliavo į Jurbarko muitinę, iš ten į Vilnių cenzoriui, o šis knygas perdavė Vilniaus gubernijos žandarų valdybai, kuri jas ir sunaikino...

Tiesa, vieną arklį buvo sumaišęs su savu Raseinių apskrities policijos valdybos dešimtininkas, bet L. Bušackis jau kelyje į Jurbarką pasivijo arklius, grąžino juos į Raseinius ir pakeistą arklį atkeitė.

Matyt, uriadnikas pabijojo, kad arklių sukeitimas nepadarytų jam nemalonumų. Juk arkliai, jeigu policija būtų panorėjusi, galėjo nuvesti pas savo šeimininkus... Taip Josvainių valsčiaus Šingalių kaime sulaikyti su literatūros vežimu arkliai nuvežė policininkus į namus pas knygnešį Izidorių Gecą, gyvenusį Raseinių valsčiaus Paliepių kaime (Tyla. Draudžiamų knygų gabenimas nuo Viduklės į Pagirių miestelį. Kraštotyra.1972, p.83). 1896 m. ties Garšviais sulaikyti arkliai minėtą uriadniką L.Bušackį ir kitus policininkus atvedė į knygnešio Juozo Sakalausko namus Viduklėje (Sakalauskas J. Knygnešių keliais. Knygnešys.T.1. Antras fotografuotinas leidinys.1992, p. 149). Dažnai arkliai būdavo žandarams geriausi liudininkai...

Svarbūs įkalčiai– arkliai su vežimais– taip pat pasiųsti į Jurbarko muitinę, kuri juos iš varžytinių realizavo. Po to, kai arklius muitinėje pardavė iš varžytinių, vežtos literatūros savininkus surasti pasidarė beveik neįmanoma. Žymiems knygnešiams priklausančio didelio literatūros transporto įkliuvimas tolokai nuo sienos buvo retas atsitikimas. Jis plačiai nuskambėjo Raseiniš apylinkėse (Tyla Antanas. Garšvių knygnešių draugija. Vilnius.1991, p.46).

Apie šį įvykį užsiminė net keli laikraščiai, bet per daug neatsargiai, nenujausdami, kad aprašę tą nelaimę, jie tik apsunkins nukentėjusių padėtį ateityje. „Apžvalgoje“ buvo įdėta korespondencija, kurioje rašoma, kad įskundus policija užpuolė tris knygnešius ir atėmė du vežimus, tris arklius ir daugybę knygų. Dvikinkio vežimo vežėjas tuoj pat paspruko, o du patriotai per jėgą už 75 rublius atsipirkę pabėgo. “Vienybė Lietuvininkų“ smulkiai aprašė įvykį ir paminėjo trijų pavardes, nurodė, kad jie laikraščių vežė 300 prenumeratorių. Kitame numeryje paminėta, kad ties Raseiniais nukentėjęs knygų platintojas B. prarado ne tik prekes, bet ir vežimą su dviem arkliais ir turėjo nuostolių už 300 rublių (Tyla Antanas. Garšvių knygnešių draugija. Vilnius.1991, p.47).

Jis pradėjo važinėti po Lietuvą, rinkti aukas tolesnei prekybai. Vienas žmogus jam paaukojo net 100 rublių. Paskui dar buvo įdėta žinutė, jog knygų platintojas, kuris su arkliais, vežimu ir knygomis ties Raseiniais buvo sulaikytas, bet išsipirkęs pabėgo, gavo pašalpą ir vėl sėkmingai varė savo darbą, nuvykdamas toli nuo Prūsijos sienos. Tačiau įkliuvimas ties Raseiniais buvo tik draugijos nesėkmių pradžia (Tyla Antanas. Garšvių knygnešių draugija. Vilnius.1991, p.47).

Kitoje Garšvių kaimo gatvės pusėje gyvenantis K. Ūdros kaimynas Nikodemas Škutas, 80 metų senelis, kadaise tarnavęs caro kariuomenėje, nepalankiai žiūrėjo į knygnešių veiklą. 1894 m. balandžio 14 d., dirbdamas lauke, jis atsitiktinai surado po pernykščiais apyniais padėtus du knygų (468 egz.) ir laikraščių (130 egz.) ryšulius. Juos buvo paslėpęs vienas iš knygnešių. Tuo metu pas K. Ūdrą buvo atvykęs Antanas Bružas, namuose buvo K. Ūdra, J. Bielinis. Parsinešęs ryšulius į namus. N. Škutas paleido kalbas, kad knygas veš policijai. Nuėjusį pas jį Augustė Ūdraitė prašė knygas atiduoti jai, tačiau N. Škutas atsakė: „Man tik Dievas ir caras. Pasistatėt naują rūmą, žemės nedirbate, nuolat pas jus svečių, dainos net ausis drasko. Iš kur lėšų imate visam? Neduosiu“.

Pristavui N.Škutas aiškino, kad pirmiausia pas jį atėjo K. Ūdros namuose gyvenantis Jurgis ( pavadės nežinojo) ir , grasindamas padegsiąs ar užmušiąs, reikalavo grąžinti knygas. Galu gale, išvadinęs jį vagimi, išėjo. Po kiek laiko vėl sugrįžo lydimas beveik viso kaimo, policijos dešimtininko Eilijošiaus Čiuro. Kas geruoju, kas grasindamas prašė atiduoti knygas. Niekas nepadėjo.

Senis pasikinkė arklį, įsidėjo ryšulius ir išvažiavo pas pristavą.

Kaime A. Bružas ir J. Bielinis surengė pasalas, norėdami atimti knygas. Pastebėjęs už tvoros pasislėpusį J. Bielinį, išdavikas pasuko į kitą pusę. J. Bielinis šoko vytis. Kaimo vartai buvo užkelti, o prie jų gulėjo A. Bružas. Jis puolė N.Škutą ir, kaip pastarasis aiškino, ėmė smaugti. Atbėgęs ir Bielinis. Tačiau tuo laiku kaip tik grįžo iš Krekenavos važiuotas N.Škuto sūnus, kuris šoko prie Bružo ir išlaisvino tėvą.

Išdavikas nuskubėjo pas pristavą. Šis atrišo ryšulius, surašė juose rastus leidinius ir protokolą apie jų suradimą ir pristatymą. Išdavikas viską papasakojo, kaip iš jo norėjo tuos leidinius atimti pridurdamas, kad tos knygos, jo manymu, priklausančios K. Ūdrai ir Jurgiui. Nepamiršo apskųsti ir policijos dešimtininko E. Čiuro, kuris ne tik kad nesuteikęs jam pagalbos, bet dar liepęs atiduoti knygas K. Ūdrai ir Jurgiui. Už tai, kas nesuteikė

N. Škutui pagalbos ir nesulaikė Jurgio bei neišsiaiškino, kas jis toks, E. Čiuras buvo atleistas iš dešimtininko pareigų ir nubaustas 5 parų arešto. Išdavikas vėliau buvo negyvai užmuštas. A. Bružui ir A. Ūdraitei teko bėgti net į Ameriką...

1895 m. Garšvių knygnešių draugija nustojo veikusi. Iki teismo sprendimo Panevėžio kalėjime sėdėjo trys draugijos nariai: K. Ūdra, Adomas Ladukas, Vincas Kazanauskas. Paskui du pastaruosius iškėlė į Peterburgą, Krestų kalėjimą. K. Ūdrą iš karto ištrėmė. Kalėjime sėdėjo po vieną. Vienatvė buvo sunkiai pakeliama.

Teismo sprendimu V. Kazanauską ir A. Laduką išsiuntė į Vologdos guberniją, pirmą į Solvičegorską, antrąjį į Jaranską. A. Ladukas sirgo Panevėžyje, sirgo Peterburge ir tremtyje. Kai Adomą Laduką iš ten išvežė, Andrius Bielinis ligoninėje netrukus mirė. Adomą Laduką ištrėmė į Jaranską 1897 m. birželio mėn, Tremties laikas baigėsi 1900 m. vasario 23 d. Jo išlydėti susirinko visi miestelio gyventojai. Kovo mėn. Jis jau buvo gimtuosiuose Raukštonyse. Ėmė verstis siuvimu.

V. Kazanauskas dalį tremties laiko praleido Solvičegorske, o pusantrų metų – Archangelske. Į Lietuvą sugrįžo 1900 m. Nuosavo namo neturėjo, tad mokė vaikus, daraktoriavo tame krašte, kur anksčiau knygas platino.

K. Ūdrą ištrėmė į Čerepčios miestelį Jakutsko srityje. Išgyveno ten ir 1902 m. sugrįžo. Grįžęs į Lietuvą, jis iki 1903 m. gyveno Suvalkuose ir tik po to parvyko į Garšvius. Jis bendradarbiavo su kun. Juozu Tumu– Vaižgantu, tuo metu gyvenusiu Vadaktėliuose ir Sidabrave. Iki spaudos draudimo panaikinimo platino draudžiamą literatūrą, aktyviai dalyvavo kitose kultūrinio gyvenimo srityse. K. Ūdra mirė 1937 m. Tais pačiais metais užgeso ir garsaus Eržvilko knygnešio Martyno Survilos gyvybė. Kazimiero Ūdros sesuo Augustė Ūdraitė mirė 1953 m. Palaidoti brolis ir sesuo Vadaktėlių kapinėse ( Panevėžio rajonas).

Antanui Bružui kalėjimo laikas baigėsi 1897 m. vasario 24 d. Tą patį mėnesį iš Peterburgo kalėjimo išsiuntė į tremtį Jakutsko srities Olekminsko miestelį. Po tremties toliau policijos buvo sekamas. 1902 m., t.y po 7 metų nuo suėmimo, jis grįžo į tėviškę. Zaltriškių kaimą. Netrukus su mergina, kurią žadėjo vesti, vėl išvyko į Jakutsko sritį. Jis gyveno Alechnoje ir ten mokėsi pas politinius kalinius. Po 1917 metų gyveno Tomske.

Visi, išskyrus K. Ūdrą ir V.Kazanauską, atlikę bausmes už draudžiamų raštų platinimą, šio pavojingo darbo atsisakė. Jis pareikalavo daugybės fizinių ir dvasinių jėgų. Žymiausias knygnešys Jurgis Bielinis mirė 1918 m. sausio 18 d. Pasvalio rajone, Katinų kaime, šalia Mitkų sodybos, pakeliui eidamas į Vilnių į lietuvių konferenciją.„Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Toks buvo jo gyvenimo šūkis. Iki Lietuvos Nepriklausomybės buvo likęs mėnuo. Palaidotas Suosto kapinėse (Biržų rajone). Tokia knygnešių atminties istorija.

 

Atgal