VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.28. Pažintinės kelionės aidai...

Zigmas  Tamakauskas

 

Joninių išvakarėse LPKTS Kauno filialo pirmininko Vlado Sungailos, jo šaunių pavaduotojų Vidos Narmontienės bei Reginos Kazlauskienės  iniciatyva didžiulis būrys  buvusių tremtinių,  Laisvės kovotojų ir šaulių išvyko panemuniais  į pažintinę kelionę.

Nemuno pakrantė kovų su kryžiuočiais metais buvo apstatyta gynybinės paskirties pilimis, stabdžiusiom vokiečių ordino antpuolius, jų skverbimąsi į krašto gilumą. Po Žalgirio mūšio,  netekusios  savo svarbos,  tos pilys sunyko. Naujos pilys, jau kitokios paskirties, čia atsirado 16- 17 a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Apie jas pakalbėsime kituose mūsų straipsnio skirsniuose.

Pasukome link Raudondvario.  Važiuodami per Raudondvario    tiltą, prisiminėme narsiojo partizano – Lietuvos laisvės armijos kūrėjo Kazio Veverskio gyvenimą, jo žūtį.  Jo vardu pavadintas ir šis tiltas. Dar neįvažiavus į miestą mūsų keliauninkai pradėjo skanduoti Simono Stanevičiaus žodžius: „Kur Nevėžis nuo amžių pro raudoną dvarą gryną vandenį savo į Nemuną varo...“

Raudondvaryje stabtelėjome prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios, konsekruotos 1938 metais žinomo Šventojo Rašto vertėjo į lietuvių kalbą arkivyskupo Juozapo Skvirecko. Ji pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų. Senoji bažnyčia, pašventinta 1857 metais blaivybės platintojo ir lietuviškos dvasios saugotojo vyskupo Motiejaus Valančiaus. Jai tada buvo suteiktas Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų titulas.  Šios bažnyčios, funduotos grafo Benedikto Tiškevičiaus, statybai vadovavo čia atvykęs su Napoleono kariuomene italų architektas Cezaris Anikinis, po žemiškos gyvenimo kelionės dabar  besiilsintis miestelio kapinėse. Bažnyčią  susprogdino besitraukianti iš Lietuvos rusų kariuomenė.

Veliuonoje prie Vytauto Didžiojo paminklo

Antano ir Jono Juškų muziejus

Atidžiai klausomasi muziejaus įūrėjo Arūno Sniečkaus žodžių

Viena iš unikalių vilnonių skulptūrų, eksponuojamų V. Grybo muziejuje

Vydūno kapas. Nuotraukų autoriai - A. Grigaitienė ir V. Sungaila

Naujojoje bažnyčioje apžiūrėjome joje esančias sakralines meno vertybes, šoniniame altoriuje  - italų  skulptoriaus I.Pampalonio sukurtą Vandos Tiškevičienės ir jos sūnaus  išlikusį antkapinį paminklą. Didelį autoritetą parapijoje turintis bažnyčios klebonas monsinjoras Augustinas Paulauskas mums padovanojo atvirukus su neseniai patvirtinto palaimintuoju  Mykolo Giedraičio atvaizdu ir jam skirta malda.

Raudondvaryje yra gimęs mūsų įžymus vargonininkas, kompozitorius,  pedagogas, choro dirigentas ir bažnytinės muzikos reformatorius Juozas Naujalis, apvilkęs muzikiniu apvalkalu ir  daugelį   Maironio sukurtų  eilėraščių. Iš jų -  plačiai žinomą  „Lietuva brangi“.  Pabuvome prie jo paminklo, sukurto skulptoriaus Leono Žuklio.

Raudondvario dvarą jau buvome visi matę, todėl ten neužsukę, pasukome į Vilkiją. Vilkijos apylinkėje buvo suimtas 1863 metų sukilimo Lietuvoje vadas kunigas Antanas Mackevičius. Prisiminėme   jo testamentinius žodžius.

Po Žalgirio mūšio Vilkijoje buvo įkurtas LD kunigaikščio dvaras.  Jame Vytautas susirašinėjo su kryžiuočių ordino magistru. Penkioliktojo amžiaus viduryje Vilkijoje veikė pirmoji muitinė prie Nemuno. Mūsų tikslas buvo aplankyti mieste įsikūrusį  Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų. Jis įkurtas daugiau kaip prieš 300 metų statytame name, buvusioje klebonijoje. Jame 1862- 1864 metais gyveno lietuvių tautosakininkas ir etnografas kunigas Antanas Juška. Prie vėliavomis ir išaugusiais  žalumynais papuošto namo verandos mus gražiu žvilgsniu pasitiko šio muziejaus įkūrėjai Vida ir Arūnas Sniečkai. Įėjus į vidų pirmučiausiai akis patraukė lietuviška ornamentika suvarstytų šiaudelių sodai, skleidžiantys savo natūraliais  atspalviais  šių namų dvasinę šviesą, šilumą, jaukumą, kūrybinės minties spinduliavimą. „Tai čia mano žmonos Vidos darbščiųjų rankų ir širdies  darbas“ –sako šių namų šeimininkas Arūnas Sniečkus. Muziejuje saugomi Antano ir Jono Juškų archyvas, tautosakos,  krašto, muziejaus kūrimosi , liaudies buities istorijos ir meno rinkiniai.   Muziejaus  kūrėjai savo misija laiko saugoti etninę kultūrą, propaguoti jos paveldą, jos prasmę ir grožį, skatinti žmonių bendruomeniškumą.  Čia vyksta įvairios vakaronės, parodos, susitikimai su įdomiais  žmonėmis, etninio turinio koncertai, dūdmaišių festivaliai, švenčiamos kalendorinės šventės, puoselėjamos senosios tradicijos ir kultūra. Visa tai mūsų kultūros bei Vyriausybės  vadovai turėtų pozityviai įvertinti, skatinti ir remti. Remti moraliai ir materialiai  šio muziejaus įkūrėjus, jų darbo kilnumą  bei  paties muziejaus skleidžiamas idėjas.

Muziejaus kūrėjas Arūnas Sniečkus mums vaizdžiai papasakojo ir apie  čia kunigavusio  Antano Juškos kilnią asmenybę, jo didžius darbus renkant  ir kaupiant lietuviškų   žodžių  bei  dainų  lobyną.  „Antanas Juška  yra surinkęs daugiau kaip 70 tūkstančių žodžių, apie 7 tūkstančius dainų. Tai tikras mūsų tautos dvasinis turtas, jį reikia visiems  saugoti ir vertinti“ – pabrėžė kalbėtojas.

Išėjome iš to namo – muziejaus  dvasiškai pakylėti. Kiekvienas širdyje daugiau ar mažiau  jautėme – turime saugoti savo kalbą, lietuvišką   dainą nuo besibraunančių kosmopolitinių sužalojimų, nesuprantamo turinio svetimų dainuškų. Turime saugoti savo tautinį orumą atsikratant  dabar kai  kurių institucijų   „pasigardžiuojančiai“ skleidžiamos   saviplakos. Turėtume didžiuotis savo tautos kūrybinėm galiom,  labiau  domėtis savo    tautos istorijos gelme, savo šaknimis.

Važiuodami į Veliuoną iš tolo matėme Seredžiaus didžiulį piliakalnį, vadinamą Palemono kalnu ar jo kapu. Palemonas su savo svita, anot legendos,  čia atvykęs iš Romos gelbėdamasis nuo savo giminaičio Nerono persekiojimo. Vėl prisiminėme partizaną Kazį Veverskį. Jo vadovaujamas  partizanų būrys 1944 metais užėmė miestelio stribų ir NKVD būstines.

Pro akis praslinko jau sutankintų medžių glūdumoje    stūksantys begriūvantys    Belvederio rūmai, kadaise garsėję savo ištaigingumu bei puošnumu.

Veliuonoje nusifotografavome prie Vytauto Didžiojo paminklo, atlaikiusio sovietinės okupacijos metais patriotinio turinio paminklų griovimo vajų.  Jis buvo pastatytas 1930 – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Paminklo autorius – Apolinaras Šimkūnas.

Veliuona dar vadinama žuvusių kovotojų už Lietuvos laisvę susibūrusių  vėlių buveine. Ji pažymėta deivei  Velionai sukurtu paminkliniu žymeniu. Veliuona garsėja savo piliakalniais.  Ant jų buvusios pilys  turėjo daugiau kaip du šimtmečius atlaikyti kryžiuočių puolimus, sulaikyti jų skverbimąsi į Lietuvą.  Čia , anot metraščių, kryžiuočiams pirmąsyk panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir buvo palaidotas svetimšalių vadintas karaliumi - Gediminas.   Todėl vienas piliakalnis pavadintas Gedimino Kapo kalnu.   Į jį veda nutiesti laiptai, pastatytas paminklas. Prisiminėme  1323 metais Gedimino  rašyto laiško turinį.

Netoliese -    laiminančio Kristaus skulptūra (autorius Sigitas Straigys).

Veliuonos miestelis turi dvi savo dalis. Viršutinė vadinama Antkalne, apatinė – Pakalne. Antkalnėje stovi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1644 metais. Bažnyčios vidus dabar apstatytas pastoliais: vyksta remonto ir restauravimo darbai. Prie jos susitikome  savo kuklaus gyvenimo būdu pasižymintį bažnyčios kleboną  Šarūną Leskauską. Kunigas ir pats tvarkosi savo namuose,  šeimininkės neturi. Jam padėti kartais atvažiuoja nuo savo darbų atitrūkusi jo sesuo Asta – anglų kalbos mokytoja ir vertėja. Bažnyčios šeimininkas gyvena jau gerokai suaižėjusiame  mediniame name, kurio viename gale gyveno lietuvių politinės poezijos pradininkas  ir vertėjas kunigas Nezabitauskis- Zabitis. Jis savo poezijos rinktinę „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai – žemaitiškame“ yra dedikavęs Adomui Mickevičiui.    Kunigas   bažnyčioje skelbė 1831 metų sukilėlių atsišaukimus.  Sukilimui žlugus, pavyko jam emigruoti į Prūsiją.    1834 metais  rusų karo teismas už akių  šį aktyvų kunigą nuteisė mirties bausme.

Veliuonos bažnyčios šventoriuje pagerbėme brolių Antano ir Jono Juškų kapą. Jų palaikai čia amžinam poilsiui atgulė perlaidojus  juos iš Kazanės. Surandant šių mūsų kultūrai nusipelniusių žmonių kapą ir  juos  perlaidojant didelis nuopelnas tenka jau mūsų minėtam A. ir J. Juškų muziejaus įkūrėjui Arūnui Sniečkui.

Pavažiavę  dešiniuoju  Nemuno   krantu dar 10 kilometrų  pasiekėme Raudonės pilį, pastatytą  16 amžiuje. Ji jau jokios gynybinės reikšmės  neturėjo. Pilis buvo reprezentacinė.  Pilies dvaro  parką puošė gėlynai,  augo daug retų medžių.  Vėliau pilis pagal ją įsigijusių šeimininkų įgeidžius buvo perstatoma.   Dabartinę, neogotikinių bruožų turinčią  išvaizdą ji įgavo 19 a., perstačius ją  pagal jau mums žinomo architekto C. Anikinio projektą.  Per karus ji buvo gerokai apgriauta. Pokario metais be gailesčio   čia  buvo naikinama  augusi reta augmenija ir retieji medžiai.  Pilis  atstatyta 1968 metais.   33, 5 m aukščio bokšte     buvo įrengta apžvalgos aikštelė.  Šios  pilies parke augo legendinis Gedimino ąžuolas. Pasakojama, kad Gediminas vykdamas į Veliuoną,  prie to ąžuolo  sustojęs  papietauti. Ilgą laiką šis ąžuolas  savo kamieno viena atšaka, nors taip pat gerokai pažeista   gamtos stichijos , dar laikėsi. Dabar šią vietą žymi tik informacinė lentelė.  Vienas parko  kalnelis vadinamas Beždžionkalniu.  Mat čia gyvenęs  dvarponis turėjęs beždžionę, kurią labai mylėjęs. Šiai nugaišus, ponas ją užkasė supildamas kalnelį.

Iš Raudonės nuvykome į Panemunės pilį. Panemunės  pilies teritorija, kaip manoma, yra susijusi su Lietuvos kunigaikščio Vytenio buvusiu dvaru. Kunigaikštis žuvęs 14 a. pradžioje kovose su kryžiuočiais. Savo dvare jis buvęs ir palaidotas. Panemunės pilies parke viena supilta kalvelė imta vadinti Vytenio, o kita jo žmonos kapais.

Septyniolikto amžiaus pradžioje vengrų kilmės miško pirklys Jonušas Eperješas, įsigijęs Panemunės dvarą, ant kalvos pastatydino renesansinio stiliaus rezidencinę pilį. Vėliau ji naujų savininkų buvo rekonstruota, pakeistas ir jos architektūrinis stilius. 18 a. viduryje ją įsigijus Žemaitijos bajorui Antanui Gelgaudui ir jo broliui, ji vadinta Gelgaudų vardu. Aktyviai abu broliai dalyvavo  1831 metų sukilime. Antanas  Lietuvoje   tapo šio sukilimo  vadu. Po nepavykusio sukilimo Rusijos kareiviai pilį apiplėšė, sunaikino inventorių, vidaus sienų puošybą, išvežė joje buvusią gausią biblioteką. Gelgaudai  paskelbti „pirmojo laipsnio valstybiniais nusikaltėliais“. Pilis, netekusi šeimininkų, buvo apleista, neprižiūrima, pradėjo griūti. Devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje pilį su dvaru perėmė  Gelgaudų turto paveldėtojas  dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pilis buvo šiek tiek suremontuota.  1925 metais pilį  nusavino valstybė. Ji buvo iš varžytinių parduota iš JAV atvykusiam  kunigui  Antanui Petraičiui, norėjusiam  joje įkurti observatoriją. Tačiau jį ištikusi  greita mirtis  sutrukdė jam įvykdyti šį sumanymą.   Iki II pasaulinio karo pilyje veikė amatus propagavęs saleziečių vienuolynas. Sovietinės okupacijos metais ši vieta gerokai buvo nuniokota, iškirsta daug vertingų šimtamečių medžių. Tik 1957 metais šiek tiek atsitokėta: pagilinti ir užtvindyti pilies parko  senieji tvenkiniai.

2009 metais pilis pradėta atstatyti – numatyta atkurti jos buvusią išvaizdą. Jau atstatyti du „gynybiniai“ bokštai, atkurta jos buvusi struktūra su uždaru kiemu. Puoselėjamas  greta esantis parkas su 5 kaskadiniais tvenkiniais, saugomas ir menamas Gelgaudų ąžuolas. Atstatytoje pilies dalyje įkurtas keturių žvaigždučių viešbutis su restoranu.

Atvažiavę į Jurbarką, pabuvojome Vydūno gatvėje įsikūrusiame skulptoriaus V. Grybo memorialiniame muziejuje. Smagu prisiminti, kad dar sovietinės okupacijos metais  teko pabendrauti su čia gyvenusia tuomet labai skurdžiomis sąlygomis  skulptoriaus žmona Kunigunda Grybiene. Ji man atvirai ir nuoširdžiai tada pasakojo, kad sovietinė valdžia  visai nevertina jos vyro kūrybinio palikimo, draudžia rodyti  sovietinę ideologiją neatitinkančius skulptoriaus kūrinius.  Ne tik draudžia rodyti, bet draudžia  ir apie juos pasakoti. Vėliau teko susipažinti ir su skulptoriaus sūnumi Gediminu. Jo veido bruožus skulptorius atvaizdavo Sintautų bažnyčiai sukuto angelo veide.

Muziejuje mus šiltai sutiko jo edukatorė ir menininkė Gabija Viduolytė. Pagal jos idėją ir iniciatyvą muziejuje buvo sukurtas vadinamas audiogidas. Tai garso įrašas, pateikiantis pasakojimą apie eksponatus. Gabijos kūrybiniai darbai, bendraujant su muziejaus vedėjos Rasos Grybaitės  mintimis, praplečia muziejaus lankytojų ratą, aktyvina  čia įkurtos dailės studijos lankytojų kūrybines galias.

Pradžioje administraciniame name smalsiai apžiūrėjome čia atidarytą unikalią vilnonių skulptūrų, sukurtų pagal lietuvių memorialinės skulptūros tradicijas parodą. Sukurti dažniausiai Lietuvoje sutinkamų šventųjų atvaizdai. Visus žavėjo Gabijos Viduolytės ir Rasos Grybaitės sukurtas „Šv. Pranciškus su paukščiukais“ ir kitų 15 autorių sukurti  dažniausiai Lietuvoje sutinkamų šventųjų atvaizdai.

Buvusiose  dirbtuvėse apžiūrėjome čia įrengtą skulptūrų parodą,   V. Grybo sukurtus monumentaliosios  skulptūros  projektus  -  jau kauniečiams gerai pažįstamą Vytauto Didžiojo skulptūrą, toliau – premijuotą Simono Daukanto paminklinį projektą, Angelą, Nukryžiuotąjį...

Vyskupo Motiejaus Valančiaus skulptūrinį projektą, kauniečių pritarimu,  norėjome realizuoti sąjūdžio laikais netoli Kauno rotušės  esančioje aikštelėje, bet tam nebuvo lėšų. Nebuvo įgyvendintas ir pagal Birutiečių draugijos užsakymą 1936 metais sukurtas  dinamiškos  kompozicijos maketas, vaizduojantis kunigaikščio Kęstučio ir Birutės romantišką  susitikimą Palangoje.

Visus sudomino ir neįgyvendintas Vytauto Didžiojo sarkofago projektas, Sintautų bažnyčios Didžiojo altoriaus skulptūrinė kompozicija, šviesos spinduliais spindinti erškėčiuota Kristaus galva, dr. Vinco Kudirkos paminklo detalės.

Ilgai mūsų žvilgsnis neatsitraukė nuo čia eksponuojamo medžio skulptoriaus, tautodailininko Edmundo Gaubo sukurto  3  m ilgio horeljefo, vaizduojančio lietuvių kariuomenės mūšį su bermontininkais prie Radviliškio. Apie šį kūrinį ir patį kūrėją mums išsamiai papasakojo minėta  muziejininkė Gabija Viduolytė.  Drožėjui E. Gaubui artimiausia Lietuvos istorijos tema.  Ankstesnis jo įspūdingas darbas, skirtas Žalgirio mūšio 600-mečio progai paminėti  „Žalgiris. Lietuvai sugrįžo“ apkeliavo daugelį Lietuvos vietų.

Savo pažintinę kelionę baigėme legendomis apipintame Rambyno kalne ir Bitėnų kapinaitėse.

Rambynas garsėjo kaip vienas seniausių baltų šventviečių. Šias šventes   yra aprašęs vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis savo knygoje „Lietuviški fortepijonai“. Čia buvo švenčiamos su tam skirtomis apeigomis ir Joninės. Per 1895 metų Joninių šventę, minint tautinio sąmoningumo skleidėjos „Birutės“ draugijos veiklos dešimtmetį, dalyvavo  pasakydamas kalbą Mažosios  Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius Jurgis Zauerveinas.

Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus,  propagavusio abiejose Nemuno pusėse gyvenančių lietuvių suartėjimą, iniciatyva  pradėta rašyti „Amžinoji Rambyno knyga“. Joje pasirašydavo į Jonines atvykę garbingi svečiai.

Rambyno kalne surengėme   bendrus suneštinius pietus. Mūsų kelionės gražiabalsiai, pritariant Juozo Gaidelio akordeonui, padainavo patriotinio turinio dainų.

Žingsniuojant pro Bitėnų kapinių vartus tikriausiai daug kas įsiminė juose parašytus mums visiems skirtus Vydūno   žodžius: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kairėje kapinių pusėje pirmiausiai atkreipėme dėmesį  į juodo marmuro paminklą, pastatytą 2003 metais  Kristijonui Donelaičiui atminti. Paminklas vaizduoja evangelikų liuteronų  pamokslininko sakyklą su atversta Šventojo Rašto knyga.

Šiose kapinėse 1999 metais buvo palaidotas Vokietijoje miręs įžymus lietuvių kompozitorius, chorų dirigentas, publicistas, visuomenininkas, svetur propagavęs lietuviškas dainas – Valteris Kristupas Banaitis.

1993 metais prie savo šeimos palaidotų narių atgulė iš Vokietijos parvežti ir  Martyno Jankaus palaikai.

Man asmeniškai teko dalyvauti perlaidojant 1991 metais parvežtus iš Detmoldo  Vydūno palaikus. Prisimenu gausybę kauniečių, susirinkusių  pagerbti filosofą, rašytoją, kultūros veikėją ir publicistą  Vydūną prie jo įnešto karsto  Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.  Pradžioje prie perlaidoto Bitėnų kapinėse   Vydūno amžinojo poilsio vietos buvo pastatytas šiam kraštui būdingas pagarbos ženklas – Krikštas. Dabar jo kapą žymi kuklus akmuo su užrašu „Vydūnas, 1868 – 1953“. Pagerbėme lietuviškos dvasios saugotoją ir jos skleidėją Vilhelmą Storostą – Vydūną, prisiminę ir dabar aktualius jo  pamokomuosius žodžius: „Ne mūsų yra uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis. Žmonijos širdin kelias eina per Tautos širdį. Tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima“.

 

Atgal