ISTORIJA
07.09. Tremtinių nuotraukos kaltina bolševizmą
Antanas Šimkūnas
Kai Marcelijaus Martinaičio knygoje „Viskas taip ir liks“(išleistoje jau po rašytojo mirties) perskaičiau ironišką, rūstų, bet teisingą sakinį „Bolševikai taip sumaišė pasaulį, kad niekas net savo kaulų neatsirinktų paskutinę teismo dieną“, vėl susiradau savo giminės vienos šeimos, patyrusios „bolševikinį sumaišymą“, nuotraukas. Niekas kitas taip nepaliudija tragiško tremtinių likimo, kaip nuotraukos. Pasakojimai, prisiminimai pasimiršta, plika statistika apie ištremtųjų skaičių nieko nepasako, neatskleidžia, neparodo. Tremtinių nuotraukos yra rūstus kaltinimas bolševizmui, šios ideologijos kūrėjams, vykdžiusiems ištisų tautų genocidą. Nuotraukos, ypač slapta darytos tremtyje, atskleidžia tikrąjį genocido vaizdą, parodo, kokiam pažeminimui, kokioms kančioms ir mirčiai buvo pasmerkti niekuo nekalti žmonės. Gerai, kad pastaruoju metu Lietuvos kultūros įstaigos, bibliotekos, muziejai rengia vis daugiau tremtinių nuotraukų parodų ir tam skiria atskirus leidinius. Tokie leidiniai visiems laikams liks tartum gyvi bolševikų nusikaltimų liudininkai.
Grįžkime prie mano minėtų nuotraukų. Jos atskleidžia tragišką Veronikos ir Jono Šimkevičių šeimos likimą. Jonas Šimkevičius – mano senelio Igno Šimkūno brolis, tik pasikeitęs pavardę, nes gyveno kaimynystėje, Pasvalio rajone, Daujėnų valsčiuje, Petraičių kaime. Gražiai ūkininkavo. Pasistatė nemažą rąstų namą, kuriame buvo įsikūręs Daujėnų Antano Smetonos pradinės mokyklos filialas. 1940 m. sovietų okupantai čia įkūrė rinkimų būstinę, vietos bolševikai ragino kaimo žmones eiti rinkti vadinamojo liaudies Seimo.
Veronika (1898 – 1967) ir Jonas (1879 – 1965) Šimkevičiai išaugino tris vaikus: Juozą (gim. 1922), Valeriją (gim. 1929 ) ir Anzelmą (gim. 1941).
Sūnus Juozas Šimkevičius jau vokiečių okupacijos metais užmezgė ryšius su Lietuvos laisvės gynėjais. 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime, drauge su kitais daujėniečiais protestavo prieš sovietų okupaciją mitinge Daujėnų miestelyje. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, Šimkevičių šeima dar bandė pasitraukti į Vakarus, nes žinojo, kad neišvengs represijų. Pasikinkė arklį, susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus ir išvažiavo Vakarų link, tačiau tenuvažiavę keliolika kilometrų už Pasvalio sovietų kariškių buvo grąžinti atgal. Namuose Juozas jau nebepasirodė, išėjo į partizanų būrį. Netrukus į Šimkevičių sodybą amerikietiškas studebekeris atvežė būrį rusų kariškių, kurie greit išardė namą ir išvežė rąstus, iš kurių prie Pasvalio – Panevėžio plento pastatė būstinę kariškių štabui. Šimkevičių šeimai teko apsigyventi sandėliuke prie tvarto.
1945 m. rugpjūčio 30 d, pro mūsų sodybą enkavedistai vežė pirmuosius mūsų kaimo tremtinius – Veronikos ir Jono Šimkevičių šeimą Buvo rami, saulėta diena. Kaimynai lauke pjovė avižas. Valerija ir keturmetis Anzelmas sukinėjosi kieme. Nustėrau išgirdęs per lauką atburzgiantį sunkvežimį, prisėdusį ginkluotų enkavedistų, lydimų vietos bolševikų. Jie apsupo Šimkevičių sodybą, įsakė padėti dalgius ir ruoštis kelionėn. Kai visiems liepė lipti į sunkvežimį, keturmetis Anzelmas apsikabino kieme augusią eglę ir šaukė: „Niekur aš nevažiuosiu, čia mano namai...“
Beveik 10 metų nežinojome, kur atsidūrė Šimkevičių šeima, kokias golgotas jai teko praeiti. Tik po Stalino mirties gavome laišką iš Permės gubernijos. Ir šeimos nuotrauką.
Anzelmas Šimkevičius (kairėje) su dukra ir žentu pirmą kartą aplankė savo tėvo kapą Daujėnų kapinėse 2014 m.
Tremtinių Šimkevičių šeima: iš kairės Jonas, Anzelmas, Valerija, Veronika
Prie Vyčo pieninės. Iš kairės į dešinę: stovi Domas Prakaitis (stribas, žuvęs), Albinas Vyčas (miręs Pasvalyje), Jonas Vasiliūnas (paimtas į reicho tarnybą atsidūrė JAV), Leonas Šarkūnas (miręs Pasvalyje), nepažįstamas, Bronius Vadopalas (eigulys, nužudytas enkavėdistų), Napalys Suvaizdis (mirė grįžęs iš tremties), Jonas Keršulis ( partizanas, sušaudytas enkavedistų), Ignas Auga (mirė Pasvalyje), sėdi: Juozas Šimkūnas (išbuožintas, pabėgęs iš namų), Valentas Navakas ( žiauriai nukankintas enkavėdistų), Stepas Pilys (stribas, žuvęs), nepažįstama, Anastazija Arlauskienė (mirusi), Juozas Šimkevičius (partizanas, žuvęs), Juozas Stumbrys (miręs), Jonas Kazilionis (miręs), Vilimavičius (miręs)
Iš tremties pabėgusio Jono Šimkevičiaus laidotuvės Daujėnuose 1965 m. Laidojo klebonas Gaudentas Ikamas
Veronikos Šimkevičienės laidotuvės tremtyje 1967 m.
Kai po keturių dešimtmečių 1989 m. rugsėjo 17 d. Pasvalyje kraštiečių susitikime vėl sutikau iš tremties grįžusią Valeriją Šimkevičiūtę, ji pirmiausia paprašė nuvežti į Daujėnus ir padėti surasti jos tėvelio Jono Šimkevičiaus kapą. Jis 1965 m. paslapčia, net šeimai nieko nesakęs, iš tolimosios Permės atvažiavo į Daujėnus ieškoti savo sūnaus partizano Juozo kapo. Ilgai vaikščiojo po gimtąjį kraštą, klausinėjo žmonių, tačiau nieko neradęs ir neišsiaiškinęs atvyko į Pasvalį, ėjo gatve, sukniubo ir, nepažįstamų žmonių nuvežtas į ligoninę, mirė. Dar buvę gyvi jo kaimynai palaidojo tremtinį Daujėnų kapinėse.
Važiuojant į Daujėnus Valerija pasakoja savo liūdną odisėją. Klausausi ir negaliu atsistebėti: girdžiu tą pačią, iš vaikystės pažįstamą aukštaitišką šneką, kokią ji išsivežė iš gimtojo kaimo – neužterštą, nenuskurdintą „brandaus socializmo“ naujadarais. Viską tremties pragare prarado, o šnekos – ne.
„Pirmiaus nuveže un Daujėns. Į mašino įlipo stribs Rupls Jons ir saka: „Dabar nuvešim, kur baltas meškas gyven...“ Klausausi Valerijos ir bandau įsivaizduoti, kokias kančias teko patirti jų šeimai, kai nuvežė į Kupiškio geležinkelio stotį, sugrūdo į gyvulinį vagoną, uždarė ten ir laikė keturias paras, kol suformavo ešeloną, kai pagaliau jis pajudėjo į šiaurę, kol Permės srityje pasiekė Mandalevą, kai paskui sunkvežimiu kratė iki Kudimkovo, iš ten – iki Gajnos rajono, kur keliai baigėsi, kai susodino į laivą ir Kamos upe neperžengiamais miškais toliau plukdė į šiaurę, kol išlaipino Monastirskajos kaime. Paskui iki Pugmyso vežė arkliais. Ten ir liepė įsikurdinti po kelias šeimas viename kambarėlyje. Iš karto pristatė prie miškų darbų. Užgriuvo šalta žiema. Nuo bado ir šalčio tremtiniai mirė vienas po kito. Valerija, ištekėjusi už zarasiškio Algio Storalenkos, ten palaidojo savo sūnelį ir motiną...
Daujėniečių padedami, pagal laidotuvių nuotrauką suradome kapinėse Valerijos tėvelio kapą.
Grįžusi iš tremties, Valerija apsigyveno Turmante, Zarasų krašte, iš kur kilęs jos vyras, miręs jau po tremties. Grįžo ir jų vaikai Emilija, Jonas, Petras su šeimomis, įsikūrė Visagine. Tremtyje tebegyvena tik Anzelmas su savo šeima. 2014 m. jis su dukra Natalija ir žentu Andrejumi pirmą kartą Daujėnuose aplankė savo tėvo kapą. Valerija iki šiol tebesiaiškina, kur galėjo būti palaidotas jos brolis partizanas Juozas. Manoma, kad jis žuvo 1945 m. rudenį, kai Galinių kaimo miškuose, išdavikui nurodžius bunkerį, enkavedistai ir stribai sušaudė apie 20 partizanų.
Savo archyve radau vieną įdomią grupinę nuotrauką, kurioje yra ir partizanas Juozas Šimkevičius. Pažvelkime atidžiau į ją. Ji mums primins ne tik anų laikų mūsų gerai nusiteikusius kaimiečius, bet ir baisiausią mūsų amžiaus tragediją, kai kaimynai buvo sukurstyti žudyti vieni kitus. Iki 1940 m. vasaros visi jie – pulciniškiečiai, čekiškiečiai, galiniečiai – buvo ūkininkai ir vadino vieni kitus kaimynais. Sovietų okupantai juos suskirstė savaip: vienus padarė „liaudies gynėjais“, kitus „liaudies priešais“, trečius – buožėmis ir pabėgėliais. Nuo tada nebe jie patys, o svetimi reguliavo jų likimą. Vieniems žadėjo rojų, kitiems pragarą ir pagaliau visų gyvenimas buvo sujauktas „bolševikų maišyklėje“. 1938 m. Galinių kaime Vyčo pieninėje nusifotografavę kaimiečiai net neįsivaizdavo, kad po kelerių metų okupantai juos supriešins ir privers žudyti vienas kitą...
Atgal
.jpg)
