ISTORIJA
08.03. Stasė Niūniavaitė, Akmenės krašto šviesuolė...
Pabaiga
Jonas Laurinavičius
Poetė S. Niūniavaitė labiausiai mėgusi poeziją. Dar mokyklos laikais ją ne tik deklamavusi literatūriniuose renginiuose, bet ir pati bandžiusi kurti. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė spaudoje prieškario metais, daugiau per karą („Žemaičių žemėje“, „Karyje“), šiek tiek tada, kai Stasė grįžo iš lagerių, taip pat Atgimimo metais („Pergalės vėliavoje“, „Vienybėje“ – Akmenės r.). Ji jautė didelę nuoskaudą, kad be kaltės („net nepažinojau nė vieno partizano“) ją išvežė už Uralo, išrovę iš lietuviškos literatūrinės aplinkos, pasmerkė kūrybiniam merdėjimui. Tačiau plunksnos ji niekada nepadėjo, nors kartais ir po kelerius metus neparašydama nė posmo. Kad nors šiek tiek pajustume S. Niūniavaitės poezijos jautrų virpesį, jos eilių meninį lygį, pateikiame du jos eilėraščius: „Sugrįžimą“, išspausdintą „Pergalės vėliavoje“ (1956) ir „Tau jaunai“, išspausdintą „Vienybėje“ (2000):
Sugrįžimas
Aš vėl einu tavais takeliais,
Žemele, mylima, brangi.
Iš tolo moja man berželiai
Ir pempės sveikina „gy–vi!“
Nebark, nekeik manęs, žemele,
Kad klaidžiojau klaidžiuos keliuos.
Per pūgą, šaltį, speigą, vėją
Šaukei sugrįžti atgalios.
Tie patys gojai ir šileliai,
Berželiai svyra pakeliuos.
Dainuoja bėganti upelė,
Pasukus tiesiai nuo kalvos.
Gimtinė vėl mane sutinka
Su kvepiančiais brandžiais javais.
Pro paskutinį kelio vingį
Praskriesiu jos mielais laukais.
Žemele, miela, numylėta,
Pasitikiu kaip motina –
Neprimeni, negėdini,
Atleidus myli, sotini...
(Beje, tai aiškus „tremtiniškas“ eilėraštis, tačiau redakcija vis dėlto ryžosi jį spausdinti. Nereikia pamiršti, kad tuo metu buvo vadinamasis chruščiovinis atlydis, kuris greit pasibaigė).
Tau jaunai
Laukinės kumelaitės
Neprijaukino nieks, –
Suprunkštusi per sniegą
Su vėtromis nulėks...
Kai paukščiai choru himną
Pavasariui giedos,
Kažkas sušvilps prie upės,
Ir ji ramiai sustos.
Sustos nuleidus galvą,
Tik karčiai suvirpės.
Juodose jos akyse
Vien ašaros žibės...
Kūryboje aiškiai jaučiama P. Širvio intonacija („Kažkas girtas pastums/Ir taurelė suduš... ir t.t.). Tai nestebina, nes P. Širvys buvo jai vienas ir poezijos dievaičių. Ji pažinojo poetą. Viensyk ji netgi dienoraštyje parašė, kad „parsivedžiau jį iš „Kaziuko mugės“ pas Rudžius (pažįstamus vilniečius – J. L.) ir visą dieną prasėdėjom prie kavos puodelio ir konjako. Dar su tokiu jo draugu R. Sadausku... Paulius Širvys, su kuriuo supažindino mane, grįžusią iš Rusijos, mano buvę draugai rašytojai, buvo mėgėjai išgerti, pasiausti. Tas pats Paulius, kuris iš manęs plikšės neakivaizdininkės studentės, skolinosi 5 rublius, nes neturėjo nė kapeikos, nors dirbo redakcijoje, kurioje aš jam rodžiau savo eiles. Aš, atvažiavusi iš Akmenės, glaudžiausi prie jų, savo dvasios brolių, norėdama susilygiuoti su jais savo talentu. Deja...“ Jos poetinės šlovės žvaigždė, kuri spindėjo prieškario metais, kai jos jaunatviškus eilėraščius spausdino „Žemaičių žemė“, „Mokslo dienos“, „Ateities spinduliai“, „Naujoji Lietuva“, jau aukštai nebežibėjo... Ir taip liko iki gyvenimo pabaigos.
Stasė Niūniavaitė buvo nuteista ir išvežta į Uralo lagerius
Tačiau S. Niūniavaitė turėjo ir prozininkės talentą, ir ypač publicistės. Tai matyti iš jos rašinių, kurie įdėti A. Juodpusio knygoje. Negali atsigėrėti jos įtaigiu, lengvu pasakojimu apie poetą Butkų Juzę, generolienę Stefaniją Ladigienę, aktorę Eleną Bindokaitę, apie poeto Vytauto Mačernio motiną Elžbietą Mačernienę... Pastarajame rašinyje pateiktas paliudijimas, kodėl jis nesuskubo pasitraukti nuo artėjančio fronto... Jis delsė, laukė, kad tuoj tuoj turėtų atsirasti jo mylimoji Bronė Vildžiūnaitė, ir jiedu abu trauksis į Vakarus. Deja, ji nepasirodė... Nespėjo. O čia pat sprogo sviedinys ir Vytautas žuvo... „Kažkas kalbėjo, – rašė S. Niūniavaitė, – kad (Bronė Vildžiūnaitė – J. L.) laiko savo kambary pasikabinusi Vyto nuotrauką su juodu kaspinu, ir joks vyras nėra prie jos prisilietęs. Tebesanti ištikima Vytauto atminimui. Tikriausiai, Vytautas ją labai mylėjo?..“
O kokia širdgėla, skausmu persipildžiusi jos Atgimimo laikų publicistika!.. Juk visko buvo! Ne vien džiugesio, ne vien pakilumo. „Gilią naktį pamanėme, kad į kultūros namus nukrito bomba. Pasirodo, kad tai Naujosios Akmenės išsigimėliai (kitaip jų nepavadinsi!), lyg hunai ar barbarai, užplūdę į diskoteką, sudaužė veidrodžius, sugadino freskas, sudaužė tualetų vamzdžius, prikruvino, prišnerkštė.. Ir tie vandalai – šešiolikamečiai. Tai ne Justino Marcinkevičiaus šešiolikmečiai, padėję savo galvas ant Tėvynės aukuro. Anie turėjo idealus, per daug nesirinkdavo žodžius“, – liejo savo pyktį S. Niūniavaitė.
Kurį laiką S. Niūniavaitė buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Akmenės rajono pirmininke. Negailėjo pastangų, burdama juos išvykoms, šventėms, prisiminimų vakarams. Džiaugėsi jų aktyvumu. Tačiau, deja, neilgai. Ir šių kai kurių žmonių entuziazmas pamažėl ėmė blėsti, vis sunkiau darėsi sukviesti juos į susirinkimus, suburti visuomeninei veiklai. S. Niūniavaitė vėl imasi plunksnos, vėl rašo rajono laikraščiui, ji principinga: „Kol turtą atgavote, buvote aktyvūs, o dabar? O dienoraštyje brūkšteli: „Su kokiu įniršiu puoliau į Sąjūdį, kol neatvėsino manęs primityvios bobelės... Priviso niekšelių, kuriems Tėvynės sąvoka nieko nebereiškia“. Dar kandidatuodama į rajono tarybos deputates, ji „Vienybės“ laikraštyje (1990 03 01) tiesiai šviesiai išdrožė: „Partija kalta už upelius kraujo. Bet už Sibiro golgotas mes negalime kaltinti jaunų komunistų. Jie tada tik motinos įsčiose buvo. Galima prieštarauti: „Jie – karjeristai. Lindo į partiją dėl gardaus valgio šaukšto, dėl to, kad prie raudonų obuoliukų lovio prilįstų“. Ne visi padarė karjerą. Dabar daugelis, supykę ant viso pasaulio, meta bilietus ir tyli, tyli, tyli... Kiti mėgina versti kailį“ (p.271). Savitu žvilgsniu S. Niūniavaitė žiūrėjo ir į pokario partizanus, rezistentus... Pilki kauleliai nepaaiškins, kodėl tie į aiškią mirtį ėję žmonės leidosi, kad okupantai jiems primestų savo
taktiką ir pyktį. Ir savus kovos metodus. Kodėl jie nepastodavo kelio į Sibirą su nekaltais gentainiais dardėjusius ešalonus?“, konstatuodama: „Baisūs buvo laikai. Dar ir šiandien tebekraujuoja mūsų tautos žaizdos. Ir žinok, kad gudrus, kas čia buvęs taurus jaunuolis, padėjęs galvelę už Lietuvos laisvę, ir kas plėšikas, ik prisiplakęs prie partizanų. O kiek buvo provokatorių ir samdinių, pasiųstų NKVD, kurie partizanų vardu siaubdavo ūkininkus“ (p.274).
Tai tiesa. Pats atsimenu tuos laikus.
S. Niūniavaitė svajojo sukurti šeimą, turėti vaikų. Nuo gimnazijos laikų netrūko jai gerbėjų, meilės nuotykių, juos ne taip jau labai ir slėpdavo. Kartais galbūt šiek tiek ir pasipuikuodama. Vienas iš jos jaunystės meilių buvo ir Eduardas Mieželaitis. Kadangi aš S. Niūniavaitės pavardę kadaise radau E. Mieželaičio publikuotuose tekstuose, o tai daugiausia ir sukėlė mano domėjimąsi ja, todėl jį ir čia išskiriu. Ed. Mieželaitis mano „tarybinė“ aistra, 1945–ųjų metų rudens keletos naktų partneris“ (p.144) ir toliau: „Televizijos laida apie Eduardą Mieželaitį. Įsižiūrėjau į tą kadaise mano bučiuotą ir glamonėtą veidą. Kaip tik 1945 m. spalio švenčių vakarą ėjau su juo per žiburių nušviestą Vilnių... O 1946 m. kovo 8–osios naktį jau buvau NKVD areštuota. Dabar žiūriu į jo baltą galvą, randuotą veidą, nuobodžią kalbą ir... darosi baisu. Tai buvo Lenino premijos laureatas, bet ne anų dienų užriestu smakru Berželis.“ Tai iš 1976 m. spalio 7 d. S. Niūniavaitės dienoraščio. Ir dar jos pastebėjimas:
„Menininkų ir nuodėmės yra gražios“.
Sulaukusi garbaus amžiaus, S. Niūniavaitė persikėlė gyventi į savo mokyklinių dienų didmiestį Telšius. Ten ir buvo paskutinioji jos gyvenimo stotis. Palaidota Tryškių kapinėse.
S. Niūniavaitė – ryški Akmenės krašto šviesuolė. Ji paliko laiko nenutrinamą pėdsaką jo kultūros istorijoje. Jos vardą primena memorialinė lenta prie Naujosios Akmenės rūmų, rajono savivaldybė su viešąja biblioteka įsteigusi S. Niūniavaitės literatūrinę premiją. Didžiai ryškaus jos atminimo įamžinimo ženklas – ir Apolinaro Juodpusio knyga „Stasė Niūniavaitė“. Tai jo septynerių metų kūrybinių pastangų rezultatas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
