ISTORIJA
08.03. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną (1)
Dr. Algirdas Matulevičius
Neseniai išleista Vydūno draugijos įkūrėjo, ilgamečio pirmininko (dabar – garbės pirmininkas) dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir aktyvios vydūnietės prof. dr. Aušros Martišiūtės – Linartienės kapitalinė monografija Vydūnas (728 psl., gausu autentiškų iliustracijų.) Ji skirta asmenybės, kokių reta Europos kultūroje, 150-mečio sukakčiai (1868-2018). Išleido mano „gimtasis“ Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (enciklopedijų ir monografijų leidyboje dirbau 43 metus). Autoriai, aukšto intelekto mokslininkai, atliko, sakyčiau Heraklio žygdarbius. Kolegą Vaclovą Bagdonavičių seniai vadinu antruoju Vydūnu. Kas paskaitys šią tautai ir kiekvienam jos žmogui naudingą knygą, tuo mano apibūdinimo teisingumu įsitikins pats.
Knygos „Vydūnas“ viršelis
Monografijoje pateikta išsami žymaus lietuvių mąstytojo, dramaturgo, Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjo, choro dirigento, lietuvių teisių gynėjo, lietuvininko patrioto, Šilutės krašto autochtono biografija. Nagrinėjama jo filosofija ir sąsajos su senovės indų pasaulėžiūra, su gandizmu, parodomas jo įnašas į Europos demokratinę sistemą, išryškinamos jo skelbiamos taikaus tautų sambūvio idėjos. Monografijoje atskleidžiamas tikėjimas Absoliutu, Visatoje nustatyta Dievo tvarka, Šventraščio nuostatomis grįsta mąstytojo gyvensena, parodoma vydūniškoji senovės baltų tikėjimo ir krikščionybės santykių samprata. Kaip leitmotyvas monografijoje skamba Vydūno tikėjimas lietuvių tautos gyvastingumu ir jo pastangos žadinti tautos sąmoningumą, sudaryti sąlygas ugdytis aukštos kultūros dvasingai asmenybei, kaipo to gyvastingumo ir kūrybinio augimo garantui.
Monografijos autoriai Vydūną parodo kaip ypatingą fenomeną Europos kultūroje ir jos religiniame gyvenime. Jis išryškėja ne tik kaip genialus įvairiapusiškas mąstytojas, bet ir kaip didysis Mokytojas, pranašas, žmogaus sielos gydytojas. Aš Vydūną priskirčiau prie Šventųjų, prie tokių asmenybių, kurių pasaulio istorijoje nedaug. Tai tarytum naujausių laikų Dievo pasiuntinys (sakykim, kaip žydų Mozė). Nelengva įminti Vydūno fenomeno mįslę, kuri yra kaip koks kosmosas. Knygos autoriai ją įminė.
Monografijos dvi dalis (Gyvenimo ir veiklos kelias ir Neteikiu visai naujų, grynai savo pažinimų: filosofijos idėjų sistema)parašė dr. V. Bagdonavičius, trečiąją (Vydūno dramaturgija) – prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė.
V. Bagdonavičius ir kun. Miroslavas Danys prie Vydūno atminimo lentos. T.Staniko nuotr.
Vydūnas Joninių šventėje Juodkrantėje. 1930 m.
Įvado pradžioje cituojami jau senstančio mąstytojo žodžiai: O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs. Vydūno misiją žmonijai Jonas Mekas taip apibūdino: Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to. V. Bagdonavičius pastebi, kad jo fenomenas visą laiką buvo ir tebėra, kaip tas sfinksas – slėpiningas. Savo gyvenimu, originalia kūryba jis keistokas, betgi visi genijai yra keisti, nes išsiskiria iš visuomenės savo intelektu, erudicija. Vydūnas buvo vertas Nobelio taikos premijos (būta siūlymų), betgi jis ne vokietis, ne anglas ar prancūzas, o grynas lietuvis (lietuvininkas). Vesdamas ekskursijas po Karaliaučiaus kraštą aš keliauninkams teigiau: jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jo vardas skambėtų kaip žymiausio Europoje filosofo bei teosofo. Jo ir mūsų laimė, kad pedagogas tėvas Anskis Storostas (buvo Pilkalnio apskrities Naujakiemio liaudies mokyklos mokytojas) ir motina Marija Ašmonaitė buvo lietuvininkai autochtonai. Ypač tvirta lietuvininkė buvo pamaldžioji motina, turėjusi didelės įtakos sūnui Viliui (Vilhelmui Storostui, ilgainiui pasivadinusiam šviesulio vardu Vydūnas). XIX a. antrosios pusės prievartinės germanizacijos Prūsijos karalystėje sąlygomis tautiškai apsispręsti – tapsi vokiečiu (sotus gyvenimas, galbūt aukštos pareigos ir kt.) ar liksi pagal kraują ir protėvius lietuviu (žemas statusas visuomenėje, „aukštesniosios nacijos“ panieka lietuvių „žemesnei“ kultūrai, „atsilikusiai“ tautai, apskritai lietuvybės žeminimas) – buvo sunku. Viliukas po dvejonių pasirinko lietuvybę. Bus jau 50 metų, kai aš, rašydamas disertaciją apie lietuvių tautinę padėtį Mažojoje Lietuvoje, priėjau išvados: kas iš lietuvių norėjo materialiai geriau gyventi, turėjo tapti (užsirašyti) vokiečiu., t. y. išduoti savo protėvius, savo giminę ir tapti jai svetimu. O kas tokiems „išdavikams“ atsitinka, žinome ir iš mūsų Lietuvos praeities ir netgi dabarties.
Visgi noriu pacituoti ant veikalo viršelio užrašytas trijų intelektualų mintis apie Spindulį amžinosios begalinės šviesos. Vincas Mykolaitis-Putinas: Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu <...>. Vytautas Landsbergis: Mums šiandien verta ir prisiminti, ir dar geriau suvokti, jog didis Mažosios Lietuvos sūnus buvo ir vėl parėjo kaip didis visos Lietuvos mokytojas. Geriausia pamoka būtų jo gyvenimas ir darbai; jie rodyte rodė, kad meilė ir santaika yra galų gale stipresnės už neapykantą ir prievartą. Vytautas Bičiūnas: Vydūnas kalba į mus savo raštais, kalba, gyvu žodžiu, bet už vis labiau prakalba savo gyvenimo pavyzdžiu, iš kurio trykšte trykšta jo asmenybės taurumas, jo dvasios visatingumas ir artimumas ne tik lietuviui, bet ir kiekvienam žmogui, kuriam žmoniškumas nėra tuščias daiktas. 2018 m. buvo paskelbti Vydūno metais, Lietuvoje ir užsienyje įvyko daugybė prasmingų renginių, Vydūno vardas skamba visame pasaulyje. 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas Tamsoje būti šviesa (rež. Zacharijus Putilovas), 2018 m. per Lietuvos televiziją rodytas dar vienas filmas – Išminties mylėtojas (autorė Edita Mildažytė).
Kaip rašo monografijos autoriai, svarbiausioji Vydūno filosofinio, literatūrinio, eseistinio palikimo dalis pastaraisiais metais išleista keliais tomais, fotografuotiniu būdu publikuojami atskiri veikalai. Išleista 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją tyrinėjančių knygų, kolektyvinių rinkinių, parašyta keli šimtai mokslo ir populiarių straipsnių. Skaudu, kad Vydūno raštų leidybos neremia valstybė. O kiek išleista puošnių, bet menkaverčių, skurdaus turinio, menkinančių lietuvybę knygų! Vydūniečių bei Mažosios Lietuvos patriotų pastangomis Klaipėdoje 2019 metais Vydūnui bus pastatytas paminklas. Vydūnas, sovietmečiu ignoruotas, atkurtoje Lietuvos valstybėje grąžintas į universitetų, gimnazijų bei vidurinių mokyklų mokymo programas. Šį milžinišką darbą atliko energingai veikianti Vydūno draugija! Jos rūpesčiu 1991 m. spalio 19 d. iš Detmoldo (Vokietija), kur po karo gyveno Vydūnas, buvo parvežti ir prie Rambyno esančiose Bitėnų kapinėse (dabar nuolat tvarkomose šios draugijos) iškilmingai valstybiniu mastu palaidoti Mokytojo palaikai. Iš Vokietijos (Flensburgo prie Baltijos) parvežus Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus palaikus (tas titulas tinka ir Vydūnui) ir 1993 m. gegužės 30 d. čia juos palaidojus, vėliau buvo palaidoti ir mūsų pažįstamo Vokietijoje mirusio Valterio Kristupo Banaičio, iš Australijos bei Vokietijos parvežti Tilžės Akto signatarų (kaip ir M. Jankaus) Valterio Didžio ir Jono Vanagaičio palaikai. Taip Bitėnų kapinės tapo Mažosios Lietuvos panteonu. Restauruotoje buvusioje Kintų mokykloje, kurioje Vydūnas mokytojavo, įsteigtas jo vardu pavadintas kultūros centras bei jam skirtas muziejus.
Atgal
.jpg)
