ISTORIJA
08.25.Zarasų rajono išvadavimas nuo bolševikų 1919 m. rugpjūčio 23 – 28 d.
Vytautas Indrašius
Rašytojas kraštotyrininkas
1919 m. liepos 14 d. atstumti nuo Salako, bolševikų daliniai užėmė gynybines pozicijas ežeringose ir kalvotose Drobiškių –Čigoniškių – Tiltiškių – Bikėnų - Galminių –Bružų – Veriugiškių – Balčių – Naujasodžio – Vencavų – Mažvilių – Avilių ruože. Čia jie ilgiausiai priešinosi. Keletą kartų mūsų kariuomenės daliniai bandė šias bolševikų pozicijas pralaužti, bet nesėkmingai. Po Salako užėmimo fronte buvo atoslūgis iki rugpjūčio 23 d., vyko tik vietinės reikšmės žvalgybinio pobūdžio susirėmimai.
Lietuvos vyriausioji karinė vadovybė, ruošdama lemiamą bolševikų puolimą, Pirmojo pėstininkų pulko sustiprinimui į šį ruožą atsiuntė Vilniaus (vėliau pavadintas 5 pėst. pulku) ir Ukmergės (vėliau pavadintas 8 pėst. pulku) batalionus. Vilniaus batalionas (vadas Kazys Škirpa) išsidėstė į rytus nuo Dusetų, Ukmergės batalionas (vadas Jurgis Kubilius) užėmė Aukštakalnio – Salako – Kemionių pozicijas. Viduryje tarp kairiojo Vilniaus bataliono ir dešiniojo Ukmergės bataliono tvirtai ir didvyriškai bolševikus spaudė Pirmasis pėstininkų pulkas (vadas Kazys Ladiga), apie kurio karių ir karininkų žygdarbius ne kartą rašėme. Visų išvardintų dalinių vadavietė buvo Daugailių miestelyje.
Dviejų Vyties Kryžių kavalierius Alfonsas Vaikutis-Mėlynis. 1924 m. Autoriaus archyvas
Fronte prieš bolševikus. 1919 m. (VDKM)
Bružų pozicijos pralaužimas ir puolimas 1919 m. rugpjūčio 24-26 d.
1919 m. rugpjūčio 22 d., vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Stasys Žukauskas, įsakė visiems šiame ruože stovintiems daliniams rugpjūčio 24 – ąją antrą valandą nakties visu frontu pradėti bolševikų ginamų pozicijų šturmą. Vilniaus bataliono pagrindinė puolimo kryptis buvo Mažviliai, įveikiant bolševikų užtvaras Vencavo ir Krioviškio ežerų siaurumoje. Puolimo pradžia buvo nevisai sėkminga, priešas buvo gerai įsitvirtinęs ir gynė savo pozicijas. Tik apie 11.30 val. 3 kuopai išmušus bolševikus iš Krioviškių, o mokomajai kuopai apie 13 val. užėmus Mažvilius, priešas atsitraukė į senus rusų apkasus Mukulių – Lekių – Nadūnų linijoje.
Ukmergės bataliono kuopos auštant rytui užėmė bolševikų pozicijas Čigoniškių – Biržūnų – Nečeskų – Bikėnų – Tiltiškių – Kiškelių kaimų ruože.
Pirmojo pėstininkų pulko daliniai vykdė užduotį pralaužti stipriausiai bolševikų ginamas Galminių – Bružų – Naujasodžio pozicijas. Puolimo metu neišvengta skaudžių klaidų. 1 –jo bataliono 1 –ji kuopa žygiavo pirmyn nepasiuntusi į priekį žvalgybos, neįsitikinusi, kur yra priešo stipriausi barai. Balčių dvaro lauke kuopą iš visų pusių pradėjo supti bolševikai. Atmušdamas atakuojančius priešus, Vopninės kalnelyje, prie kulkosvaidžio didvyriškai žuvo pirmasis Lietuvos karo mokyklos karininkas (karužas) devyniolikmetis Jurgis Sidaravičius, kilęs iš Liepalotų k., Lekečių v., Šakių apskr.
Štai kaip jo didvyrišką mirtį aprašė karo korespondentas dienraštyje „Lietuva“ 1919 m. rugsėjo 19 d. „Gausingas priešininkas vienu metu apsiautė Sidaravičių iš trijų pusių ir ėmė smarkiai šaudyti. Tuč tuojau buvo sužeistas į ranką jis ir keletas kareivių. Sumišusi kuopa norėjo trauktis atgal, bet jos vadas karužas Sidaravičius, žinodamas šios pozicijos atlaikymo svarbumą, varvėdamas krauju suriko: „Draugai! Apsikaskime! Geriau visi mirsim, bet nepasiduosim!“. Kareiviai, kuriems vado narsumas ir žodžiai padarė neapsakomą įspūdį, vienu metu apsikasė ir pradėjo gintis. Karužas stovėjo kairiame sparne ir komanduodamas visą laiką juos drąsino. Netrukus kita kulka pataikė jam į koją. Karužas pargriuvo, bet pasikėlęs sušuko: „Draugai! Geriau visi mirsim, bet nepasiduosim ir nebėgsim!“. Ir kareiviai nebėgo, bet laikėsi daugiau nei valandą. Kadangi bolševikai užėjo ir iš užpakalio ir prisitraukė arčiau kulkosvaidį, karužas Sidaravičius suplėšė žemėlapį, sudaužė į akmenį binoklį ir suriko: „Draugai! Geriau visi mirsim, bet nebėgsim ir nepasiduosim!“. Negalėdamas stovėt, jis pasiekė vieno nukautojo kareivio šautuvą ir pradėjo šaudyti į priešininką. Vienas kareivis jį norėjo išnešt iš ugnies, bet karužas Sidaravičius pasipriešino ir tik leido į priešininką šūvį po šūvio.
-Sdavaites, buržuiskije sinki! Sdavaites! – šaukė iš visų pusių, kaskart artėdami bolševikai.
-Sdavaisia panok! – šaukė į Sidaravičių kulkosvaidininkas berdamas apie jį kulkomis kaip žirniais.
-Draugai! Geriau visi mirsim, bet nebėgsim ir nepasiduosim! – atsakė į jų šauksmą karužas Sidaravičius ir norėjo mesti bombą, bet tą syk buvo pervertas keleto kulkų. Kritus vadui likusieji kareiviai nebeištvėrė ir pasitraukė.
Kai iš Bružų išmušė bolševikus, dvaro lauke rado karužą Sidaravičių visai nuogą: bolševikai nuvilko jam ir marškinius, o karužo pasižymėjimo žvaigždutes pasityčiodami susagstė jam į krūtinę ir nuogą kūną.
Karužas Sidaravičius ilsisi Daugailių kapinėse. Ant jo kapo jau nuvyto ąžuolo vainikas, bet velionies karžygio garbė niekad nepavys“.
Devyniolikmetis karžygis Jurgis Sidaravičius po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Jo žūties vietoje ant Vopninės kalno, Baltriškių apylinkės šauliai surinko lėšas ir 1939 m. pastatė granitinį paminklą, kuris tebestovi ligi šiolei.
Pralaužiant bolševikų gynybines pozicijas ir puolant Zarasų miesto kryptimi, pasižymėjo daug lietuvių. Vien tik iš Pirmojo pėstininko pulko Vyčio kryžiaus ordinais buvo atžymėti 17 kareivių ir karininkų žygdarbiai. Trumpame rašinyje sunku išdėstyti visų karžygių žygdarbius, tačiau šioje operacijoje dalyvavusių zarasiečių nuopelnus pagarsinsiu.
Pirmąjį Vyčio kryžių gavęs 4 –os kuopos puskarininkis Antanas Mėlynis – Vaikutis, kilęs nuo Antalieptės iš Jakunčių kaimo, „Kario“ žurnale 1937 m. Nr. 50 rašė: „Pagaliau 1919 m. rugpjūčio 23 d. kuopos vadas parinko 30 vyrų, kurių tarpe buvau ir aš, ir įsakė vykti prie Bružų kaimo, ten įsitvirtinus smarkiai apšaudyti priešą. Šliauždami slinkome pirmyn, o nuslinkti reikėjo apie 600 metrų. Prislinkę 300 metrų iki priešo apkasų, išsikasėme duobeles ir pradėjome šaudyti. Priešas irgi smarkiau pradėjo atsišaudyti, du mūsų kareiviai buvo sužeisti. Matydami, kad priešo kulkosvaidžiai mus visus gali išžudyti, pasitraukėme. Naktį, jau visos kuopos sudėtyje, išėjome iš Drobų kaimo, prislinkome prie priešo apkasų ir auštant pradėjome šaudyti. Priešas mus apšaudė iš šautuvų, kulkosvaidžių ir patrankų, tik deja jų sviediniai lėkė virš mūsų galvų ir krito į užnugaryje esantį ežeriuką“. Toliau A. Mėlynis prisimena, kad mūsų artilerijai iš Murliškių kaimo taikliai apšaudžius bolševikus, jų ugnis susilpnėjo ir kuopa pakilo į ataką. Bolševikų pasipriešinimas buvo palaužtas ir juos nuvijo iki Degučių. Apie 10 valandą mūsų kariai užėmė Degučius.
Atgal
.jpg)
