VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.06. Kito tokio suokalbio istorija nežino

 Antanas Šimkūnas

1999 m. minėjome 60-metį, kai du baisiausi XX amžiaus diktatoriai Hitleris ir Stalinas karpė Europos žemėlapį, dalijosi tarpusavyje tautas ir valstybes, paskui okupavo jas ir rengė jose genocidą. Tos kruvinos diktatorių peštynės nusinešė daugiau kaip 50 milijonų gyvybių. Kodėl taip atsitiko? Šį klausimą aptariame su žinomu istoriku, žurnalistu Vincu Trumpa. Pokalbis buvo transliuotas per Lietuvos radiją 1999 07 23 laidoje „Pasaulis ir Lietuva“.

A. Š. Pirmiausia, gerb. Trumpa, norėčiau jūsų paklausti, kokiomis aplinkybėmis jūs sužinojote apie slaptą Molotovo ir Ribentropo sandėrį?

V. T. Aš tuo metu buvau Krokuvoje. Muziejuje, kur daug Lietuvos istorijos šaltinių, rinkau medžiagą savo darbui. Rugpjūčio 23-sios rytą eidamas į muziejų, prie spaudos kioskų pamačiau daug žmonių, kurie graibstė laikraščius, skaitė ir susirūpinę diskutavo. Nusipirkęs ir aš laikraštį  pirmajame puslapyje stambiomis raidėmis perskaičiau pranešimą, kad Ribentropas nuvažiavo į Maskvą ir pasirašė su Stalinu sutartį. Buvo aišku, ką tai reiškia: Lenkijai ateina galas. Kai kurios lenkų moterys skaitydamos laikraščius verkė. Muziejuje prie manęs priėjo direktorius prof. Marijonas Kukeris ir nustebęs klausia, kodėl aš neskubu į Lietuvą. Aš atsakiau, kad pasitikiu Lenkijos armija. O jis sako: aš jūsų vietoje nepasitikėčiau, patarčiau važiuoti namo, nes karas gali prasidėti kiekvieną dieną.

Grįžęs į Lietuvą pajutau prieštaringas nuotaikas. Netrukus prasidėjo Vokietijos-Lenkijos karas. Kai kam atrodė, jog atsirado vienintelė galimybė susigrąžinti Vilnių. Tačiau antra vertus, karas negalėjo nekelti baimės, o kas atsitiks su mumis?  Tie nuogąstavimai pasitvirtino. Vieną okupaciją pakeitė kita. Lenkijos nelaimė tapo ir Lietuvos nelaime.

1987 m. rugpjūčio 23-ioji. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos patriotai pirmą kartą viešai pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą, atėmusį iš Baltijos šalių laisvę. Archyvinė nuotrauka

Š. Ar Lietuvoje tuomet, 1939 metų rugpjūčio pabaigoje, politikai, žurnalistai, visuomenė tiksliai žinojo, ką reiškia tie slapti Molotovo- Ribentropo sandėriai?

V. T. Taip, daug kam buvo visiškai aišku, jog mes buvome parduoti, jog buvo sprendžiamas ne vien Lenkijos likimas, o visos Europos likimas: kas nugalės – Sovietų Sąjunga ar Vokietija. Lietuvoje daug kas tikėjo, kad Vokietija sumuš Sovietų Sąjungą. Mūsų ambasadorius Berlyne Kazys Škirpa buvo tos nuomonės, kad mums reikia stoti Vokietijos pusėn. Tačiau Antanas Smetona, jo Vyriausybė nutarė laikytis neutralumo. Žinoma, niekas nesiskaitė su mūsų neutralumu.

A. Š. Kada jūs, kaip istorikas, pirmą kartą susipažinote su slaptais Molotovo – Ribentropo protokolais?

V. T. Jų turinį aš suvokiau tuojau po jų pasirašymo, na, o pačius tekstus pamačiau po to, kai bėgdamas nuo sovietų okupacijos atsidūriau Vokietijoje, o vėliau JAV. Okupuotoje Lietuvoje tai buvo slepiama.

A. Š. Taip, mes apie tai girdėdavome tik iš užsienio radijo stočių pranešimų. Apie tuos protokolus Lietuvoje pradėta atvirai kalbėti pradėjus braškėti sovietų imperijai, surengus mūsų patriotams  Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo mitingą, smerkiantį Molotovo – Ribentropo slaptą sandėrį. O 1988 metų rugpjūčio 23 dieną Vingio parke Sąjūdžio surengtame mitinge tas pasmerkimas pasiekė neregėtą mastą. Tuo tarpu Kremlius, M. Gorbačiovas toliau melavo, išsisukinėjo, tvirtindami, kad jokių slaptų protokolų nėra., kol pagaliau priremti prie sienos buvo priversti pripažinti, kad tokie dokumentai buvo.

Pone Trumpa, kaip jūs, kaip istorikas, iš laiko perspektyvos dabar vertinate tuos slaptus protokolus ir kaip tai aktualu šiai dienai?

V. T. Kitų tokių slaptų sandėrių pasaulio istorija nežino. Kad tokie nesutaikomi priešininkai komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašytų tokią sutartį – tai neregėtas dalykas. Panašią sutartį buvo pasirašę Napoleonas ir caras Aleksandras, nukreiptą prieš Angliją. Tai čia buvo imperatorių sandėris, nes Rusija ir Prancūzija buvo imperijos, turėjo kažką bendro, ypač kai norėjo kariauti su Anglija. Hitlerio ir Stalino sandėris – tai neregėta apgaulės ir klastos viršūnė, keista taktika siekiant užvaldyti Europą. Kadangi Vakarams padedant viršų paėmė Stalinas, tai jam atiteko daugiau kaip pusė Europos. Niekas nelaukė, kad tokias nuolaidas padarys Vakarai, atiduodami Stalinui be jokio reikalo Baltijos valstybes, Vidurio Europą, pusę Vokietijos. Vakarų sąjungininkai jau buvo faktiškai įveikę Japoniją, tačiau dar pakvietė į talką Sovietų Sąjungą, atiduodami jai Sachaliną, Kurilų salas, nors prie to karo Rytuose Sovietų Sąjunga labai mažai prisidėjo ir tai tik amerikiečių ginklais. Tai buvo didžiulė istorinė nesąmonė, toks kuriozas, kokio kito aš istorijoje nežinau.

A. Š. Kaip jums atrodo, kodėl taip atsitiko, kodėl Vakarai taip pasidavė Stalinui, kuo tai galima paaiškinti?

V. T. Tai paaiškinti nelengva. Gerai dar, kad Vakarai nepripažino mūsų okupacijos, ypač JAV, Kanada, Didžioji Britanija, kitos didžiosios valstybės, nors sovietam leido daryti ką tik nori Lenkijoje,Vengrijoje, Čekoslovakijoje, kitose valstybėse, lyg būtų tikimasi, kad  Sovietų Sąjunga neišsilaikys, subyrės.

A.Š. Ar jums neatrodo, kad čia nemažą vaidmenį suvaidino Stalino propaganda? Man diplomatijos patriarchas Stasys Bačkis pasakojo, jog kai Paryžiuje vienoje konferencijoje pas JAV Prezidento žmoną  Eleonorą Ruzvelt nuėjo lietuvių išeivijos  delegacija, vadovaujama Onos Bačkienės, ir paprašė gelbėti Lietuvą, nes ten tremiami, persekiojami ir žudomi žmonės, tai Prezidento žmona atsakė, jog tai propaganda.

V. T. Tai tiesa. Man tą patį teko pergyventi Vokietijoje, kai dar buvau pabėgėlių stovykloje. Atvažiavo JAV generolas D. Eizenhaueris, kuris vadovavo sąjungininkų kariuomenei, mūsų delegacija nuėjo pas jį prašyti, kad padėtų Lietuvai, nes tremiami ir žudomi žmonės. Generolas Eizenhaueris pasakė: aš ką tik grįžau iš Maskvos, kur mačiau dainų šventę, stebėjau, kaip Baltijos valstybių  atstovai linksmai šoko ir dainavo.

A.Š. Taip, Vakarų politikai dažnai tiki, ką Kremlius sako.

V.T. Tai tiesa. Stalinas mokėjo klastoti ir apgaudinėti. Kai aš 1949  metais nuvažiavau į Ameriką, tai kai kurie senesni išeiviai emigrantai, tikėdami Stalino propaganda, mums prikaišiojo, kad mes buvom buržujai, skriaudėm darbininkus, todėl pabėgome į JAV.

A. Š. O kaip jūs asmeniškai ir išeivijos veikėjai vertinote tą faktą, kad Lietuva taip lengvai buvo atiduota sovietams?

V. T. Aš asmeniškai netikiu, kad buvo kita išeitis, kad buvo galima kitaip pasielgti. Tuomet nė kalbos nebuvo, jog reikia priešintis ginklu Sovietų Sąjungai, kai ji 1940 metais okupavo  Lietuvą, Latviją, Estiją. Žinoma, buvo tokių, kurie siūlė priešintis. Prisiminkime, kaip be šūvio buvo okupuotos Austrija, Čekoslovakija. Lenkija bandė priešintis, bet kas iš to išėjo? Patirti didžiuliai nuostoliai, kiek aukų. Man atrodo, jog dabar kai kas be reikalo kritikuoja Antaną Smetoną, to meto Vyriausybę, kad ji nesipriešino. Be to, ir mes nežinojome, kas yra ta Sovietų Sąjunga, kas joje dedasi. Nežinojo to ir Vakarai.Ruzveltas Staliną lyg kokį bičiulį vadindavo „dėde Juozu“. Drauge kariavo,drauge pasaulį dalijosi.

A. Š. Taip politikoje draugystė dažnai būna nesuprantama. Stalinas su Hitleriu irgi vaizdavo draugystę, nors taikėsi vienas kitam perpjauti gerklę.

Na, ir baigiant pokalbį noriu jūsų paklausti, ką  dabar daryti  su Stalinu ir kitais „balvonais“, kuriuos norima įkurdinti Grūto parke?

V. T. Aš manau gerai, kad bus įkurtas toks parkas.Tegu tai primena žiaurią istoriją. Ar gerai pasielgė Sovietų Sąjunga Mažojoje Lietuvoje, viską sunaikinusi, kas buvo vokiška, lietuviška ar lenkiška? Tie „balvonai“ dabar mums jokio pavojaus nebekelia.

 

 

 

Atgal