ISTORIJA
09.13.Pirmieji diplomatinės tarnybos žingsniai
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
... 1918 m. spalio 21 d. Lietuvos Valstybės Tarybos nariai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, Juozas Purickis, Martynas Yčas ir Augustinas Voldemaras, vykdami iš Šveicarijos į Lietuvą, sustojo Berlyne. Šiame mieste apsvarstyta būsimojo ministro pirmininko kandidatūra. Po ilgų diskusijų juo išrinktas profesorius Augustinas Vodemaras. Anot P. Klimo, šis „kandidatas, be abejonės, buvo Smetonos, Yčo ir kitų „Tautos Pažangos“ partijos iškeltas. Kituose sluoksniuose jis gero vardo neturėjo, bet būdamas Rusijoje pasirodė kaip „nepriklausomybininkas“ prieš kitus autonomijos siekėjus. Tuo metu tai buvo svarbiausia nuostata. Kitas kandidatas į šį postą buvo jaunas patyręs politikas Jurgis Šaulys.
Ne paskutinėje vietoje buvo didelis A. Voldemaro intelektas, geras išsilavinimas, svetimų kalbų mokėjimas. Jis laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, anglų, švedų, rusų, lenkų bei senovės lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis. Galėjo skaityti ir kitomis Europos kalbomis. A. Voldemaras pasižymėjo fenomenalia atmintimi, buvo neįveikiamas diskusijų meistras. O tai buvo svarbu politikoje.
Pirmojo ministrų kabineto nariai pasiruošę darbui. Iš kairės sėdi: švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, teisingumo ministras Petras Leonas, premjero, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministro pareigas ėjęs Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės bei susisiekimo ministras Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų bei maitinimo ir darbo ministras Vladas Stašinskas. Vilnius, 1918 m. (nuotr. Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Augustinas Voldemaras
1918 m. gruodžio pabaigoje susidarė pirmosios vyriausybės krizė. Gruodžio 26 d. A. Voldemaro vadovaujama vyriausybė atsistatydino. Tiesa, finansų ministras M. Yčas ir A. Voldemaras Berlyne baigė tvarkyti 100 milijonų markių paskolos iš Vokietijos reikalus. Tą sumą Lietuvos vyriausybė gavo ir tai buvo vienas svarbiausių A. Voldemaro vyriausybės laimėjimų. Naują vyriausybę po Kalėdų suformavo advokatas Mykolas Sleževičius.
Nuo 1919 m. sausio 1 d. J. Savickis dar esant valdžioje A. Voldemarui, buvo paskirtas „pirmuoju Lietuvos atstovu Kopenhagoje“. „Nuo prof. Voldemaro esu gavęs 10 000 kronų. Algos laikinai man jo paskirta 1000 mėnesiui. Pinigų iki šiol (nuo sausio 1 d., paskyrimo dienos) esu išleidęs virš 3000. Vedama detali buhalterija, reikiant galiu prisiųsti ataskaitą“, - rašė 1919 m. vasario 14 d. rašte naujam ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui.
Pirmasis ministras pirmininkas A. Voldemaras patogiausia politinio veikimo vieta Vakaruose laikė Kopenhagą. Savo pasirinkimą jis aiškino tuo, kad pro Kopenhagą plaukia daugelis sąjungininkų laivų į Baltijos kraštus, kad Kopenhagoje telkiasi daug konsulatų ir atstovybių, ten ir Latvijos ir Estijos veikėjai. Politine prasme šis miestas buvo šalia Skandinavijos, Vokietijos ir Prancūzijos - tiesiog patogus centras veikti.
A. Voldemaras, išbuvęs Danijoje apie dvi savaites, galėjo gana neblogai orientuotis pasaulio politikoje. Kaip prisiminė diplomatas J. Savickis, A. Voldemaras aktyviai veikė tarp vietos diplomatų, čia buvo žymių Europos politikų. Didžiųjų valstybių atstovams ministras pirmininkas įteikė savo parengtą memorandumą dėl Lietuvos politinės padėties. Skandinavijos spauda karštai reagavo į A. Voldemaro veiklą. Dažnai susitikinėjo su JAV pasiuntiniu L. Osbornu. Daugiausia tikėtasi paramos iš amerikiečių, ypač JAV lietuvių paramos. JAV turėjo mažiausiai politinių interesų Lietuvoje. Ji po karo buvo autoritetingiausia valstybė.
Įkūręs Lietuvos atstovybę Kopenhagoje ir Stokholme (Lietuvos atstovu Stokholme tapo Jonas Aukštuolis), A. Voldemaras išvyko į Lietuvą. 1919 m. pradžios Lietuvos vyriausybės instrukcijoje lietuvių atstovams užsienyje pažymėta, kad „reikia kuo palankiau išnaudoti spaudą, parodyti ekonominę naudą“.
1919 m. kovą-balandį J. Savickis lankėsi Lietuvoje. Jų pagrindu parašė apybraižą „Kelionė po Lietuvą“. Kaune iš vyriausybės, vadovaujamos M. Šleževičiaus, išgavo Lietuvos atstovybei naudingų pažadų: dėkojo už leidimą pirkti atstovybei namą. Nurodęs kad toks namas ne per didelis: 2 aukštų, 9 kambariai, mažas sodas. Prašė etatų spaudai: „Nors Stokholmo spaudos biuras veikia kuo puikiausiai, bet tepasiekia pačią Švediją ir Suomiją, Daniją su Norvegiją – ne.<..> Norėčiau gauti bendradarbį, nusimanatį spaudoj.<....> Esu bandęs kalbėti su poetu Baliu Sruoga, nors ir svetima žurnalistika jam sfera galbūt, bet visgi ne per toliausia.“ Buvęs „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ redaktorius siūlomai kandidatūrai nepritarė. B. Sruoga 1918-1920 m. dirbo Spaudos biure, oficiozo „Lietuva“ redakcijoje. Iš Stokholmo buvo perkeltas Ignas Šeinius vadovauti prie atstovybės steigiamai Lietuvos telegramų agentūrai. Ilgai ieškota jai buto, agentūra oficialiai pradėjo veikti 1919 m. spalio 12 d.
Prieš dvi dienas iš ministro pirmininko posto pasitraukė Mykolas Šleževičius. Jį vyriausybės vadovo vietoje pakeitė Ernestas Galvanauskas. Jau pirmomis veiklos dienomis įsakė atstovui Kopenhagoje nuo 1920 m. sausio 1 d. likviduoti ką tik įsteigtą instituciją...
1919 m. spalio 24 d. Lietuvos Respubikos prezidentas
A. Smetona P. Klimą paskyrė užsienio reikalų ministro pavaduotoju- ministerijos valdytoju. Tą pačią dieną parašė raštą J. Savickui:
„Aš didžiai gailiuosi dėl to nemalonumo, kuris gali būti pajaustas, dėl to likvidavimo“. Atkreiptas dėmesys, jog Lietuvos padėtis dabar yra be galo sunki, jog neturima lėšų, jog valdininkai bei kariuomenė jau du ir daugiau mėnesio negauna algų. Visi esamieji resursai ne tik turėjo būti taupomi, bet ir sukoncentruoti Lietuvoje. Visose misijose išlaidas įsakyta mažinti iki minimumo, kurio reikalavo vien būtino Lietuvos valstybės gynimo reikalai. Tuo metu Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos. Apginti laisvę ir Nepriklausomybę buvo gyvybiškai svarbu.
1919 m. lapkričio 24 d. J. Savickis siuntė raštą P. Klimui: „Visa kuo esu pasiryžęs prisidėti ir kovoti dėl geresnės ateities.<...> Darbu, išverme, dar algos sumažinimu, naujomis sumažintomis sąmatomis, pagaliau gera valia, kurios aš nei kiek nenustoju, kad ir kaži kaip visokie nepasisekimai mumis susuktų“. Dėkojama už įvedamą tvarką ir informaciją. Laiku suspėta parodyti Lietuvą tokią, kokia yra: “Ne taip lengva orientuotis užsienyje, tuo labiau, kad laikraščiuose taip dažnai tvirtinama apie paskolas“.
Bet atrodo, kad J. Savickis ne tiek įsiklausė į padėtį, apie kurią vargu ar žinojo būdamas užsienyje, kiek buvo išsigandęs kietai užsimojusios valdžios taupyti lėšas. P. Klimo argumentai, likviduojant agentūrą, griovė ir planus leisti knygas.
Atgal
.jpg)
