VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.20. Baltų vienybės dienai artėjant

Rimvydas Laužikas

Rugsėjo 22 dieną minėsime Baltų vienybės dieną. Tądien prisiminsime 1236 metais vykusį Saulės mūšį, kurio metu „jungtinės baltų pajėgos“ nugalėjo Kalavijuočių ordino riterius, grįžtančius iš karo žygio į Lietuvą. Tokie karo žygiai buvo įprasti ano meto karyboje. Jų tikslas buvo ne tiek užvaldyti teritorijas, kiek daryti nuostolius priešininkui ir įgyti turto. Taigi, galime sakyti, kad tai buvo savotiška ekonominio karo atmaina. Neabejotini tokio karo „virtuozai“ regione buvo lietuviai, vėliau sukūrę Lietuvos valstybę. Skurdžiose žemėse gyvenusiems mūsų protėviams karas buvo bene pelningiausia ekonominė veikla ir priemonė užsitikrinti aplinkinių teritorijų kontrolę. Šiame kontekste (bent jau geografiniu atstumu) įspūdingas 1075–1100 datuojamas Novgorode rastas įrašas apie Lietuvos žygį į Ka­reliją.

Etnografinėje tradicijoje talakna žinoma kaip pasninko valgis

Avižos turi didelę maistinę vertę ir teigiamą poveikį organizmui

Tačiau, šis tinklaraštis skirtas gastronomijos istorijai. Tad „grįžkime prie temos“. Galvodami apie tolimus lietuvių karo žygius, neišvengiamai turime pagalvoti ir apie maistą. Kokius produktus jie pasiimdavo į žygį? Kokius patiekalus gamindavo žygių metu? Kaip ir kiek kartų ruošdavo maistą ir valgydavo? Atsakyti į šiuos klausimus nėra lengva, nes trūksta istorinių duomenų. Tačiau, jei bandytume išrinkti tokiems žygiams tinkamiausią patiekalą, vienas realiausių kandidatų tikrai būtų iš etnografinės kultūros žinoma talakna. Šį patiekalą kaip kelioninį mini Lukaszas Golębiowskis, savo 1830 metais išleistoje knygoje „Domy ir dwory...“.  Anot autoriaus tai kiek pasūdyti krosnyje sudžiovintų avižų grūdų miltai. Jie maišomi su pienu ar verdančiu vandeniu ir valgomi kaip košė ar kukuliai, kurie gaunami, įdėjus daugiau miltų. Etnografinėje tradicijoje talakna žinoma kaip pasninko valgis. Ji gaminama iš avižų ar miežių, miltus maišant su vandeniu.

Tokių patiekalų archaiškumą rodo tai, jog jie žinomi kone visoms žemdirbių tautoms ir gaminami, kone iš visų javų grūdų. Slavų „tolokno“, estų „kama“, suomių „talkkuna“, Vidurinės Azijos „talkan“ ar tibetiečių „tsampa“ – visi jie yra to paties patiekalo pakankamai panašūs variantai. Juk grūdai yra transporta­bilūs, tad tokio maisto tikrai patogu įsidėti į kelionę ar karo žygius.

Talakną galime gaminti sekdami Lietuvos etnografine tradicija. Taigi, avižas (galima ir miežius) supilame į katilą, užpilame vandeniu ir šutiname krosnyje (ar orkaitėje). Puodas nuolat pamaišomas, kad grūdai vienodai išbrinktų. Išbrinkę grūdai nuvarvinami, išpilami ant audeklo, kad apdžiūtų ir tada supilami ant karšto krosnies pado (ar į skardą orkaitėje), kad visiškai išdžiūtų (ar net kiek apskrustų). Kiek skrudinti, yra skonio reikalas. Skrudinant grūdai nuolat pamaišomi. Galutinai išdžiūvę – ataušinami. Po to (jei džiovinote avižas) jos grūdamos piestoje, kad grūdai atsiskirtų nuo lukštų. Švarūs grūdai atskiriami ir sumalami. Talaknai galima naudoti ir grūdus, paruoštus kaip salyklui. Gauti miltai maišomi su karštu vandeniu ar pienu, įberiama druskos ir valgoma.

 

Lietuviškos košelės, lietuviškoje kamaroje

Ieškodami pirmųjų gastronomijos knygų lietuvių kalba, turime atkreipti dėmesį į 1909 metais Vilniuje, Martyno Kuktos spaustuvėje, išleistą „Jaunoms šeimyninkėms dovanėlę“ („Žemdirbio“ išleidimas [leidinys] Nr. 1). Knygelę „sutaisė Adl. V.“ – Adolfas Vėgėlė (1882-1914), žurnalistas, redaktorius, vienas pirmųjų grožinės literatūros vertėjų. Nežinome, kiek Adolfas Vėgėlė mėgo gastronomiją. Bet, galime manyti, jį buvusį vienu iš tų, kurie suprato tokių leidinių reikšmę savo krašto gyvenimo lygio kėlimui. Knygelės išleidimo motyvus galime rasti paties autoriaus pateiktame „Žemdirbio“ laikraščio apibūdinime: „...rūpi Lietuvoje pakelti ūkį, prekybą ir pramoniją...“. Kuriomis knygomis (kaip šaltiniais) naudojosi Adolfas Vėgėlė, rengdamas savąją, reikėtų patyrinėti. Gastronomijos knygų panašiais pavadinimais, tuo metu, buvo ir lenkų ir rusų kalbomis. Lietuvoje buvo žinomas Marijos Marciszewskos dvitomis „Kucharka szlachecka: podarek dla młodych gospodyń...“, o rusakalbėje aplinkoje – Jelenos Molochovec „Подарок молодым хозяйкам...“.„Jaunoms šeimyninkėms dovanėlė“ nėra tipiška gastronomijos knyga. Praktiškai visi joje pateikiami receptai yra skirti daugiau ne kasdieniniams valgiams ruošti, o atsargų kaupimui – daugiau kamarai, o ne virtuvei: mėsų ir žuvų rūkymas ir sūdymas, rūkytos mėsos laikymas, paukštienos ir žvėrienos užšaldymas, gyvų žuvų transportavimas vasaros ir žiemos metu, silkių marinavimas, košelių (konfitiūrų) virimas (agrastų, kriaušių, obuolių, bruknių, slyvų, vyšnių, trešnių, serbentų, aviečių, žemuogių, braškių, spanguolių), vaisių ir uogų sulčių spaudimas, vaisių, daržovių, rūgštynių ir grybų laikymas, džiovinimas, sūdymas, rauginimas ir marinavimas.

Grikinės dešros

Bruknių konfitiūras
Bene vienintelis, knygelėje pateikiamas, ne atsargų kaupimo receptas – Grikinės dešros (mūsų laikais sakytume – vėdarai): „...paimti pustrečios kvortos smulkių grikinių kruopų, supilti jas trijosna kvortosna šilto vandens ir išmaišyti gerai; išmaišius, įpilti gerokai sušildytų riebulių [kiaulienos taukų] ir vėl gerai išmaišyti. Taip padarytą košę supilti žarnosna ir, apipylus riebuliais, kepinti ant skaurados [skardos] krosnyje (pečiuje), kol net iškeps ir duoti karštas valgyti...“. Kaip matome, patiekalas senoviškas, sunkus, bet tinkamas žiemos metui. Jei nenorite naudoti grynų taukų, galite gardinti liesesniais ar riebesniais spirgais. Tačiau, riebalų nereikėtų pamažinti, nes liesos grikinės dešros bus sausos ir sprangios.

 

kulinarinispaveldas.blogspot.lt

 

Atgal