VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.25.Vaižgantas: Lietuva tarp svajonės ir realybės

Apie Vaižgantą Balys Sruoga yra pasakęs: “Tiesa yra toji: universalus Vaižgantas, kaip Viešpaties diena…” Tai Vaižganto - žmogaus, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo, literatūros istoriko ir kritiko, Kauno universiteto dėstytojo - rūpesčių ir darbų esmė (1). Dorą, šviesią jo prigimtį pajusdavo kiekvienas, kas tik su juo susitikdavo. Eidavo jo klausytis prezidentas, ministeriai, profesoriai, artistai, darbininkai, net vienas kitas Kauno žydas. (Antanas Vaičiulaitis).

Juozas Tumas- Vaižgantas romantinę pasaulėjautą laikė svarbiausiu lietuvių bruožu. Pats save gyvenimiškąja ir kūrybos prasme priskyrė romantikams (2).

Vytauto Didžiojo universitete, skaitydamas paskaitą minint Vaižgantą, prof. V. Mykolaitis- Putinas sakė: “Gėrio, tiesos ir grožio pasiilgimas vertė Vaižgantą visur ieškoti teigiamų reiškinių: kaime - gerų, dorų žmonių, gražių papročių, meno; literatūroje - talentų, kūrybos; istorijoje - nuopelnų ir pavyzdžių. Jis visa tai kėlė, rodė ir šaukė kitus džiaugtis, gėrėtis. Be Vaižganto mūsų  gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis. Nes nėra to, kuris, taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą”

( 3).

Tačiau šiandien Vaižgantas nelabai mylimas, reikalingas, primirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasines vertybes.  Kaip padaryti, kad  Vaižgantą suprastų šiandienos žmogus?

Juozas Tumas- Vaižgantas į gyvenimą atėjo sunkiais mūsų tautai laikais. Lietuva buvo rusų pavergta, žmonės neseniai atsipalaidavo iš baudžiavos jungo, gyveno skurdžiai. 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą, buvo užkirstas šviesos kelias į kaimą(4).

Algirdas Julius Greimas tą situaciją būdamas gimnazistas taip apibūdino: “Sunkūs buvo mūsų keliai į kultūrą, be autoritetų ir be kelrodžių. Neaiškios buvo nei žmogiškų verčių sistemos, nei vertinimo būdai”

(5). Pirmoji būsimo garsaus kultūrologo, semiotiko prakalba gimnazijoje buvo kaip tik apie Vaižgantą.

Kultūrologas Vytautas Kavolis, rašydamas apie lietuvių kultūros modernėjimą, mini asmenybes, savo veikla išreiškusias ir stiprinusias nepriklausomo žmogaus tradiciją. XIX- XX amžių sandūroje tokių žmonių buvo ne tik daug: šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos įrašyta Juozo Tumo- Vaižganto  pavardė. Taigi tarp pranašų ir patriarchų minimas ir Juozas Tumas- Vaižgantas. Jiems Lietuva buvo daugiau svajonių, bet ir kiek mažiau vilčių horizontas. “Temperamentinis nepriklausomumas kyla iš neramios sielos, negalinčios  sutilpti į jokias kategorijas.”- teigė Vytautas Kavolis(6)- 324). Vaižgantui tai netrukdė tapti mylimiausiu gyvenamojo laikotarpio žmogumi.

Jis pats apie save rašė : Aš nieko  daugiau nenorėjau, jokio kito uždavinio nenujaučiau, kaip leisti per save, per kultūrintą sielą savo giminės būdą ir padaryti jį aukštesnei kultūrai paruoštą”(7).

Vaižgantas kūrė meninį pasaulį vadovaudamasis tikrovės atkūrimo ir kartu perkūrimo principais. Šio pasaulio vaizdus siekė sudvasinti, pakylėti virš buities : ”Aš nieko nesu sukūręs, tik aprašęs; jei įstatyčiau vardus, tai mano raštai ir būtų – atminimai, nei kas kita”(8).

Juozas Tumas gimė Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų, Maleišių kaime, 1869 m. rugsėjo 20 d.”per sumą”. Pamaldi motina jį palaimino ir paskyrė tarnauti Dievui. Anot paties Vaižganto, motulė jį padarė kunigu, Dievas - sangviniku. Ne kartą giliai atsidusdavo ir pasiguosdavo dėl savo karšto būdo, jis dėkojo Aukščiausiajam už šią “išdaigą” ir nebijoti prisipažinti “esąs paviršutinis”, nes “labai siekiant gilumų, būtų labai bloga gyventi pačiam ir nieko gero kitam”.

Gyvą temperamentą, palinkimą prie dvasinių reikalų, kalbos jausmą ir meilę gamtai, Vaižgantas paveldėjo iš savo šeimos. Jis rašė: “Savo temperamentu visi mes esame paveldėję iš “svėdasiškių”, sangvinikų, linksmų, neskaudžiai juokdarių, dažnai labai sąmojingų, savo padėtimi patenkintų, nuolaidžių, ne per didelių šarpuolių darbe”(9). Kultūrologas Vytautas Kavolis kėlė klausimą: ”Gal turime toje į gamtinę aplinką įrašytoje istorijoje Lietuvos žmogaus savęs supratimo konstantą?”(10).

Gamta Juozą Tumą- Vaižgantą, kaip ir kitus kertinius anykštėnus, veikė drauge su į ją giliai įsiskverbiančia istorija. O ji neretai  skriaudė žmonių bendruomenę, prieš kurią galima buvo  pastatyti tik kultūrinį darbą. kultūrą. Gamtos, mitologijos ir istorijos sintezę lietuvių literatūroje liudija Antano Baranausko, Juozo Tumo- Vaižganto ir Antano Vienuolio kūryba.

Juozas augo apsuptas tėvų ir vyresnių vaikų meilės. Motina, Barbora Baltuškaitė ( 1824-1889) stiprios dvasios moteris, tvirtybės sėmėsi iš savo pačios sukurtų, improvizuotų maldų, kurios lydėdavo beveik kiekvieną darbą.(11). Šneki ir judri, ji buvo priešingybė tėvui Anuprui Tumui(1817-1902) - tyliam, ramiam, be galo taikiam ir nagingam vyrui. Tačiau tylumas ir lėtumas nenustelbė jo dvasios karštumo(12) Šeimoje gaspadorius buvo tėvas.

Šeimos labai mylimas ir lepinamas (buvo paskutinis vaikas, gimęs tuomet, kai senstelėję tėvai mažiausiai tikėjosi jų sulaukti), mažasis Juozukas nepatyrė didelių skriaudų. Motinos širdį ir jausmus prie mažojo Juozuko siejo ir tai, kad jai gimę penki berniukai jau buvo mirę…  Jis augo taikioje ir laisvoje aplinkoje: trys seserys- Marijona, Ona ir Severija, du broliai- Jonas ir Juozas. Bet koks susidūrimas su prievarta ir kito valios primetimas jam palikdavo neišdildomą slogų įspūdį.

Eidamas dešimtuosius metus, Kunigiškių pradžios mokyklą išėjo per dvi žiemas. To nebuvo padaręs nė vienas kitas kaimo vaikas. Mokykloje buvo geras mokinys, labai pastabus ir turėjo gerą atmintį.

Būdamas 12 metų, 1881 m. rudenį Juozas Tumas išlaikė egzaminus į Dinaburgo (dabar Daugpilis) realinę gimnaziją. Joje pirmą kartą suprato skaudžią tiesą, kad žmogus negali būti saugus, jei kėsinamasi į jo asmens laisvę ir neliačiamybę.

Jau gimnazijoje jo sieloje ima bręsti atkaklumas, vėliau peraugęs į nuožmią kovą su bet kokia asmens laisvę varžančia padėtimi. Iš pradžių mokėsi vidutiniškai, bet dirbo daug ir greitai tapo vienu geriausių mokinių.

Pabaigus keturias gimnazijos klases, tėvai nutarė raginti sūnų stoti į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Juozas vis atidėliojo šį sprendimą. Žinodamas nelengvą tėvų materialinę padėtį, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasis privačiomis pamokomis. Sveikata smarkiai sušlubavo: “Pasidariau anemingas ir linkęs prie plaučių džiovos”. Motina buvo dusulinga. Pablogėjusi sveikata buvo viena iš priežasčių, kad jis pasirinko kunigo kelią(13). Savo autobiografijoje “Neramus mano amželis”  Juozas Tumas- Vaižgantas rašė:  “Kunigų seminariją pasirinkau ne tiek dėl to, kad tėvai ir seserys to labai norėjo, kiek kad rengiausi mirti, o mirti klieriku, už kurį meldžiasi tiek draugų, rodės išganingiau”(14).

Kartu paskatino ir noras gyventi ir dirbti Lietuvoje. Mat, kunigai dažniausiai dirbdavo savo krašte. Tuo tarpu dauguma lietuvių, baigusių universitetus, gaudavo darbą Rusijoje, vesdavo svetimtautes žmonas ir dingdavo ne tik savo artimiesiems, bet ir visai Lietuvai.

1888 m. rudenį Juozas Tumas išvažiuoja į Kauną gana sunykęs kūnu, itin nervingas ir linksmas(15).  Tuo jis laimėjo draugų ir vyresniųjų simpatijas. Bet ėmė dar labiau nykti ir antro kurso nebaigęs, gavo neribotų atostogų. Sugrįžo studijuoti po pusantrų metų.

Mokėsi geriau ir trečią kursą baigė cum laude. Studijuodamas kunigų seminarijoje (“buvo A. Baranausko ir Maironio laikai”)  Juozas Tumas ugdė patriotinius jausmus, rūpinosi savo  lietuvių kalbos stiliaus tobulinimu, vertė Levo Tolstojaus, Aleksandro Puškino kūrinėlius. Seminarijoje praleisti penki metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, gyvi ryšiai su kaimu ir šeima bei aktyvi veikla slaptose klierikų draugijose formavo tautinę savimonę. Jau 1889 m. skaitė “Varpą” , jam siuntė žinių, tapo “Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos” steigėju, o nuo 1890 m. jos bendradarbiu.  Jį žavėjo profesoriaus K. Jauniaus asmenybė. Jo paskaitos “degino” visus, gerai mokėti gimtąją kalbą buvęs garbės reikalas kiekvieno “lietuviuko”(16). Jo antivalstybinis nusistatymas, neskiriant valstybės nuo maskolybės, o maskolybės nuo pravoslavijos,  buvo aiškus ir griežtas (17).

Lietuvių tautinis sąmonėjimas nepatiko nei sulenkėjusiems kunigams, nei bažnytinei vadovybei, todėl įvairiais būdais buvo slopinama. Tautiškai nusiteikusius kunigus skirdavo dirbti į tokias vietas, kur jie galėtų kuo mažiausiai reikštis.

1893 m. baigusį Žemaičių kunigų seminariją Juozą Tumą, lapkričio 28 d.( pagal seną kalendorių) buvo įšventintas į kunigus. Sugrįžo į tėviškę laukti raštiško paskyrimo.  Jam tuo metu buvo 24 metai. Tais metais mirė abu Jono Biliūno tėvai ir prasidėjo jo gyvenimo golgota.

Juozas Tumas 1894 m. pradžioje prieš Tris Karalius gavo paskyrimą vikaru ne Lietuvoje, bet Latvijoje, Mintaujoje ( dabar Jelgava). Matyt, už ryškų, bekompromisinį tautiškumą. Prasidėjo tarnystė Dievui ir artimui žmogui. Atsidūręs Mintaujoje (1893) jis neprieštaravo, bet jautėsi ištremtas, nereikalingas Lietuvoje. Mintaujoje jo niekas nelaukė, apie jo atvykimą net nebuvo pranešta (18).

1894 m. Mintaujos gimnazijos mokytojo Jono Jablonskio dukters krikštynų dingstimi buvo sukviestas varpininkų suvažiavimas, į kurį atvyko ir V. Kudirka. Jame dalyvavo ir J. Tumas, 1893 m. paskirtas Mintaujos vikaru. V.Kudirka tuomet J. Tumą pavadino “šauniu kunigėliu”, bet V. Kudirka jį “Varpe” vėliau pavadino nerimtu padėjėju darbui dirbti, nes pradėjo J. Tumas redaguoti “Tėvynės Sargą”(19).

Mintaujoje, V. Kudirkai pageidaujant,  buvo sudaryta Literatūros komisija, kuri rūpinosi “Varpui” ir “Lietuvos Ūkininkui” medžiagos tiekimu. Komisijos nariais tapo A. Kriščiukaitis, M. Lozoratis, M. Čepas, atvykdavo P. Mašiotas, G. Petkevičaitė- Bitė. Vadovavo komisijai Jonas Jablonskis.

Naujasis vikaras senbuviams kunigams buvo svetimas ir nepageidaujamas. Greitai net buvo paskleistas gandas, kad naujasis kunigas yra atsiųstas šnipinėti. Santykiai su klebonu ir kitais kunigais dar labiau pablogėjo.

Mintaujiškiai lietuviai inteligentai: klasikinių kalbų mokytojas Jonas Jablonskis, vėliau tapęs garsiu kalbininku, advokato padėjėjas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas, rašytojas Antanas Kriščiukaitis- Aišbė ir kiti  palaikė jauną kunigą ir įtraukė į Mintaujos lietuvių gyvenimą. Jie aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą “Varpą”, rašė jam straipsnius, vertė grožinius kūrinius. Užsimezgusi draugystė su lietuvių inteligentais nepatiko klebonui teologijos magistrui Petrui Valentui, tad jis nusprendė dėl “dušios išganymo” daugiau nebeleisti kun. J.Tumui su jais  bendrauti.

Klebonui buvo nesuprantama, kaip gali kunigas bendrauti su bedieviais, ir pradėjo įtarti vikarą esant liberalu. Klebono raginimas “vakarais kortuoti ir vakarieniauti su šnapseliu” nesudomino naujojo vikaro: degtinės jis nemėgo, kortuoti nemokėjo. Jis lankėsi dažniausiai Jablonskių ir Lozoraičių šeimose, ten, kur buvo jaučiamas lietuviškas gyvenimas.

Darbas Mintaujoje padarė didelės įtakos kunigo Juozo Tumo tolesniam gyvenimui. Čia jis įsitikino, kad kunigas gali puikiai sutarti ir bendradarbiauti su pasauliečiais, jei juos vienija bendras kultūrinis darbas, sieja tautos interesai. Čia jis suprato ir karčią tiesą, kad jo pasirinktas kelias- tarnauti savo tėvynei - bus laikomas pavojingu bažnyčiai. Jauno kunigo apsisprendimas buvo kategoriškas: ”Jei religija pareikalautų iš manęs išsižadėti mano įgimtos tautybės, aš “tokios religijos” išsižadėčiau<…>net katalikybės. Bet tikiuosi katalikybė to iš manęs nepareikalaus”(20).

Tautybei teikiama pirmenybė prieš religiją. Bet tikroji katalikybė nesupriešintų šių dalykų ir nusipelnytų pagarbos,“remdama žmonių individualybę ir tautybę”(21).

Šio principo laikėsi  visą gyvenimą. Priešiškumas litvomanams, abejingumas visuomenės reikalams buvo daugelio elinių kunigų nuostata. Su tokia nuostata J. Tumas- Vaižgantas nesutiko ir prieš ją kovojo, kiek leido jėgos. Tai buvo modernus požiūris to meto lietuvių visuomenėje, bet dėl jo teko ilgai grumtis.

J. Tumo kunigavimo metai primena odisėją: neramus, įvairių pavojų kupinas jo gyvenimas. Anot, Vaižganto, “iščiulpė plaukų pigmentą ir vos trisdešimties metų sulaukęs pražilo.Tryliką metų buvo vaikomas po tolimiausius Žemaitijos užkampius ( Mosėdis, Kuliai, Vadaktėliai, Sidabravas, Laižuva ir kt.), caro valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojmas, jis nenustojo dirbęs tėvynei: “Ir kodėl  visi mane puola? Dvasininkams aš nerimtas kunigas, beveik atskalūnas. Ir mano pamokslai kažkokia nesąmonė… Kairiems aš juodašimtis, klerikalas, o krikdemams- parmazonas. O man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai.”

1895m. Juozas Tumas pradėjo laikraštyje “”Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga”( 1890-1896) bendradarbiauti slapyvardžiu Vaižgantas. Vieną popietę knygnešys jam įteikė St. Garnio (Maironio) poemą “Tarp skausmų į garbę”. Šią poemą perskaitė  vienu prisėdimu(22). Troško darbo tarp savųjų Lietuvoje.

Per savaitę kun. Tumas buvo atleistas iš Mintaujos ir paliktas  visai be vietos. Tik po keturių mėnesių  jis buvo paskirtas į Mosėdį vikaru. Svetimųjų pavergta tėvynė ilgėjosi šviesos ir laisvės. Lietuvą iš caro priespaudos galėjo išvaduoti šviesa. Spauda lietuviams buvo uždrausta.  Mosėdyje jis surado bendraminčių ( kun. P. Lialis, kun. D. Tumėnas, kun.K. Kazlauskas, kun. A. Milukas) ir  kartu su jais pradėjo slapta leisti katalikų laikraštį “Tėvynės Sargas”(1896-1904). Jis buvo sumanytas kunigų ir leidžiamas daugiausia kunigų lėšomis. Laikraštį J. Tumas redagavo iki 1902 m., kai išvyko iš Žemaitijos. Katalikų kunigams reikėjo artėti su pasauliečiais inteligentais vardant bendrų tėvynės apšvietos reikalų.(” Ne katalikybė dėl Tėvynės, bet patriotizmas iš Dievo meilės”). Toks buvo “Tėvynės Sargo” šūkis, spausdinamas pirmaisiais metais kiekviename laikraščio numeryje. Tai buvo didžiausias kun. J. Tumo- Vaižganto darbas.

Ji netenkino “Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos” kryptis - arši pasauliečių inteligentų kritika. Ji juos ir atstūmė. Tikėjimas sargiečiams buvo tautos pagrindas ir kas ardo tikėjimą, tas griauna tautos pamatus, o tuo pačiu ir pačią tautą(23). Sargiečiai kovojo su socialistais ir kitais, nepripažįstančiais tikėjimo, kaip pavojingiausiais tautos priešais. Juozas Tumas- Vaižgantas buvo šiek tiek nuosaikesnis, nei kiti griežtesni sargiečiai. Jie sugebėjo suderinti katalikybės ir tautybės principus, bet tautinės ideologijos nesukūrė. Juozui Tumui- Vaižgantui geriau sekėsi  įgyvendinti negu formuluoti idėjas (“ palaikyti tautą per apšvietimą”). Jis nebuvo kabinetinis  filosofas, o veiklos žmogus. Tautiškas susipratimas, katalikybė ir tėvynė buvo tos vertybės, kurias puoselėti skatino kun. Juozas Tumas- Vaižgantas.

Su “Tėvynės Sargo” laikraščio platinimu yra susijusi skaudi Tumų šeimos istorija.1896 m. brolis Jonas atvyko į Mosėdį pasiskolinti pinigų. Juozo Tumo įkalbėtas brolis Jonas vežė  lagaminą su draudžiama lietuviška spauda.  Priekulės stotyje Joną sulaikė žandarai. Buvo iškelta byla, kurioje tardė ir kun.Juozą Tumą.Visą kaltę prisiėmė brolis Jonas. Kunigui ir rašytojui byla buvo nutraukta dėl įrodymų stokos. Pakako jam namų arešto.

Jonas Tumas trejus metus kalėjo Peterburgo Krestų kalėjime. Po to ištremtas trejiems metams į Kišiniovą ( Besarabiją), kur atvyko jo šeima

( žmona ir penki vaikai). Iš tremties brolis sugrįžo  palaužtas, mėgino ūkininkauti, bet suardytą ūkį dėl lėšų stokos buvo sunku atstatyti. Tėviškė už skolas buvo perleista kitiems… Vaižgantas gailėjosi gimtosios sodybos, bet jos išgelbėti negalėjo - visi pinigai buvo atiduoti lietuvių spaudiniams. Anais laikais lietuvių veikėjai buvo idealistai: pirmiau rūpėjo tautos reikalai, o tik paskui savo ir giminių.

1898 m. bažnytinė valdžia iškėlė Vaižgantą į Kulius, tolimą nuo kultūros centrų bažnytkaimį. Tačiau anuo metu jam teko nemažas vaidmuo. Per Kretingą, Kulius ėjo knygnešių keliai į Vidurio Lietuvą. Kuliuose toliau redagavo “Tėvynės Sargą”, palaikė ryšius su knygnešiais.

Iš Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės atsiminimų:

“Tai buvo seniai, tai buvo aname šimtmetyje, kai aš pamačiau jį pirmą kartą, aš, dar nedidelė mergaitė, 1898 m. sugrįžusi Kalėdų atostogų iš pirmųjų, galima sakyti, mokslų iš Palangos į Kulius, kur buvo vikaru kunigas Juozas Tumas, linksmas, juodaplaukis, mėlynakis - kaip žiburys koks namuose”

(24).

Naujųjų Metų išvakarės. “Susirinko svečių. Gyvoji styga buvo jis, kunigas Juozas. Dainelių, anekdotų, pasakojimų pylė kaip iš rankovės, o visas judrus, visų akis savęsp veržiąs.<…> Staiga atsidaro durys ir kaltu veidu pasirodė zakristijonas. Jis sako: Atvažiavo prie ligonio, miršta moteriškė”. Kunigas negali atsisakyti ir, žinoma, važiuos jaunesnysis, kunigas vikaras. Visiems veidai ištyso: dabar  vargins tą mielą, linksmą kunigėlį. Vaižgantas, kunigas Juozas, atsistojo, linksmas kaip visados su šypsena, nusiuntė pabučiavimą nuo lūpų, visiems esantiems palinkėjo gerų Naujų Metų ir pasišokinėdamas išbėgo iš salono. Kaip paukštelis. Aš atsimenu, kaip mano, mergaitės, ausyse susikaupė beveik visų įvertinimas: tai žmogus, kur rasi kitą tokį”.(25).

Greta “Tėvynės Sargo” Juozas Tumas- Vaižgantas 1900 m. pradėjo leisti žurnalą inteligentijai “Žinyčia”. Jame bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Vincas Pietaris, Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana, Adomas Jakštas ir kt. lietuvių veikėjai. Artimiau susipažino su demokratine inteligentija. Susipažino su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, kuris parėmė “Tėvynės Sargo “ leidybą savo lėšomis.  J. Tumas-Vaižgantas pageidavo, kad į žurnalą rašytų įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės, žadėdamas, kad „Žinyčia“ bus  mokslo, o ne politikos žurnalas (darbuosis „ant lietuviškos visuomenės sveikatos“ ir kovos „vardan teisybės abelnai ir vardan tautiškų tiesų ypačiai“). Pagrindiniai žurnalo tikslai buvo: religija, tautinė kultūra, kova  už lietuvių kalbos teises bažnyčioje ir mokykloje.(26).

J. Tumas- Vaižgantas lankėsi Palangoje, kai 1899 m. įvyko pirmas viešas lietuviškas vaidinimas “Amerika pirtyje”. Visa grupė po vaidinimo iš Palangos užsuko į Kulius pas J. Tumą- Vaižgantą.

Iš Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės atsiminimų:

“Atsimenu, tai buvo sekmadienio diena, kada turėjo įvykti pirmasis lietuvių teatras Palangoje. Kun. Juozas tada buvo pats vienas parapijoje. Bažnyčios sekmadienį be pamaldų palikti negalėjo. Bet kaip jis  nebus pirmame Lietuvos teatre. “Aš ir tave nuvešiu,- pasakė jis man. - Tai nepaprastas , nepaprastas įvykis - vaidins lietuviškai. Supratau, bet  kaip mane nuveš iš Kulių į  Palangą septynias mylias per tris valandas - to suprasti negalėjau. Jis pamaldas pabaigė anksčiau, buvo, matyt, nužiūrėjęs ūkininką su labai greitais arkliais. Ir kelią pasirinkęs nepaprastą, kaip nepaprastas įvykis buvo. Liepė važiuoti per balas ir miškus. Lyg aitvaro nešami nulėkėm per nepilnas tris valandas į Palangą. “Klausyk, ar tu atsiminsi? Tu šią dieną atsimink.-sakė jis man kartkartėmis. Ir bėgom tekini į tą daržinę Palangoj palei tiltą, kurios dabar nei pėdsako nebėra”.(pastatytas atminimo ženklas- J. B.) (27). Prie durų mums pasakė, kad bilietų nebesą. Jis, metęs pinigus ant stalelio ir pačiupęs mane už rankos, veržėsi pro  duris: nors pastovėt. Veidas jo buvo ir susikaupęs, ir entuziazmu žiburiuojantis- “pirmas teatras…pirmas teatras”,-šnibždėjo”. (28).

Gyventi Kuliuose  darėsi pavojinga. Žandarai sekė jo veiklą. 1901 m. vyskupas M. Paliulionis kun. J. Tumą- Vaižgantą perkėlė į Micaičius kuratu, netoli Kuršėnų. Kunigaikštis Mykolas Oginskis įsikurti paskyrė 200 rublių. Iš ten rašė: “Padėjimas pakilus, į visas puses toli matyti, oras sveikas, gyvenimas naujas, žmonės labai geri”. ”Tėvynės Sargo “ leidimą perėmė kun. A. Milukas.

Micaičiuose  išbuvęs 11 mėnesių. Susidraugavo su  inteligentiška ir kultūringa dvarininko Jokūbauskių šeima. Jų dvare kun. Juozas Tumas rado Lauryno Ivinskio  mikroskopą, S. Daukanto ir M. Valančiaus  autentiškus portretus, kitokių senienų. Kun. J. Tumas su dvarininko parama atnaujino koplytėlę, naujus trobesius. Pradėjo kurti Labdarių draugiją ir į jos veiklą įtraukė turtingus dvarininkus, neabejingus skurstančių likimui. Ragino steigti elgetyną. Dvarininkė Gorskienė iš Šaukėnų paskyrė 3000 rublių ir medinį namą. Kunigo veikla nepatiko  senos kartos kunigams ir dvarininkams, kurie nemėgo naujovių.

1900 m. Viekšniuose  per bažnytinio jubiliejaus iškilmes, kuriose dalyvavo daugybė kunigų ir senosios kartos dvarininkų, susikirto kun. Juozo- Tumo- Vaižganto ir senosios kartos kunigų  požiūriai litvomanijos klausimu. Prasidėjo karšti ginčai. Visi senieji kunigai piestu stojo prieš litvomaniją, ją smerkė kiek begalėdami. Juozas Tumas energingai ginė jaunuosius  ir smerkė senuosius, atsilikusius nuo gyvenimo laiko dvasios. Kai kilo ginčas apie Seinų vyskupą Antaną Baranauską,  kun. Juozas Tumas  jį pavadino renegatu, atsimetėliu nuo lietuvių. To jau buvo perdaug seniesiems dvasininkams. Jų nuomone, tai buvo viešas bažnyčios autoriteto niekinimas.

Tą patį vakarą prasidėjo kova prieš kun. Juozą Tumą. Pirmiausia, buvo norima įrodyti, kad kunigas J. Tumas nesilaikąs bažnyčios kanonų ir aplamai ardąs  bažnytinę tvarką. Tuo reikalu buvo surašytas skundas Žemaičių vyskupui Mečislovui Paliulioniui. Jis nemėgo kun. J. Tumo ir už jo literatūros darbus. Vyskupas buvo įsitikinęs, kad kunigas literatas negali būti geru dvasininku, nes toks visuomet esąs nepilnai atsidavęs Dievui, bažnyčiai.(29).

Jie ir toliau skundė J. Tumą - Vaižgantą bažnytinei vyresnybei ir 1902 m. gegužės mėn. vyskupo įsakymu paskirtas į  Vadaktėliuose ( dabar Panevėžio rajonas) kuratu. Naujoji kun. J. Tumo paskyrimo vieta buvo istorinė. Ją yra vaizdavęs H. Sienkievičius gražiame veikale iš Lietuvos praeities “Tvanas”. Aplinkui buvo keletas  didelių dvarų, kurie stovėjo ant Vadakties upelio kranto. Jų bažnytėlė priklausė Naujamiesčio  parapijai ir žmonės ją vadino Vadakčiukais. Tuo skirdami nuo  netolimų miškinių Vadaktų - Krekenavos filijos. Nors menka ir neturtinga bažnytėlė, kėlė istorinius vaizdinius. Kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Pasak Vaižganto,  kalba graži, sveika, pilna įstabių tarmės  ypatybių. Dvaro žmonės tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, nors mokėjo lietuviškai. Skurdo genamas ne vienas kaimo vyras bėgo į Ameriką laimės ieškoti. Kun. J. Tumas ragino žmones mokytis skaityti ir pats juos švietė. Savo lėšomis įtaisė pašto dėžutę, prie kurios penkis kartus per savaitę sustodavo paštas. Tai palengvino pačiam kun. J. Tumui gauti korespondenciją, o žmonėms laikraščius. Žinoma, tiems, kas jų norėjo ir mokėjo skaityti…

Kun. J. Tumo santykiai su dvasine vyresnybe nepagerėjo. Vyskupas buvo nepatenkintas kunigo tautiška veikla. Laiške savo bičiuliui kun. Aleksandrui Dambrauskui - Adomui Jakštui 1902 m. spalio 1 d. skundėsi, kad “čia tiesiog nėra iš ko žmoniškai gyventi…” Nuolat žandarų  sekamas, senųjų kunigų šmeižiamas, o dvasinės vyresnybės vis į didesnį užkampį grūdamas, kunigui J. Tumui veikimo sąlygos pasunkėjo.

Ėmė dairytis darbo užsienyje: Peterburge ar Rygoje. Pasiprašė Peterburgo dvasinėje akademijoje profesoriumi dirbančio kun. J. Mačiulio- Maironio, rasti darbo Peterburge. Į tai profesorius atsakė: ”Argi ilgai, manai, laikys tave Petrapilyje ar kur kitur. Nugrūs kur tarp gudų ir smirdėk ten sveikas”. Atkalbėjo ir G.Petkevičaitė – Bitė: “Reikia ieškoti prilankesnės atmosferos dvasios išplėtojimui”.

Nebeklausė net Amerikos lietuvių viliojamas: pasiliko Lietuvoje. Nors čia ir sunkus gyvenimas, bet vis dėlto tarp savųjų (30). Išeidamas iš “Tėvynės sargo” redaktorių jis prisipažino: ”Šešerius metus pradirbęs mato tai, ką nuo pat pradžios kiti praregėjo: jog pilna tautiška vienybė- tai tik svajonė”. Šiame laikraštyje jis jau nebeskelbė  publicistinių straipsnių, o tik grožinius kūrinėlius. Pasitraukęs iš “Tėvynės sargo”, J. Tumas baigė vieną savo visuomeninės veiklos ir ideologinės raidos etapą, kurio paskutinis akordas buvo 1904-1905 metai.

1902 m. prof. kun. Aleksandras Dambrauskas išleido lenkiškai, o 1903 m. kun. J. Tumas  išvertė lietuviškai knygelę “ Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didžponių, dvarponių ir bajorų kartai”. Autorius pageidavo, kad ir jaunoji Lietuvos bajorų karta aiškiai pasisakytų, kas ji: lietuviai ar lenkai. Iš Lietuvos bajorų buvo norima, kad jie būtų susipratę ir neveidmainiški lietuviai, kad  jie lietuviškai šnekėtų, mestųsi, savo kraštą mylėtų, jam dirbtų, rūpintųsi liaudies švietimu ir gerove. Tačiau tos lietuvių veikėjų pastangos buvo bevaisės: Lietuvos bajorai  nepanoro su lietuviais eiti iš vien. Vilniaus lenkai į lietuvių kvietimą bendradarbiauti atsakė dr. Czarkowskio brošiūra “Przenigdy” ( Niekados).

Ši pozicija ilgą laiką lėmė lietuvių ir lenkų santykius. Paaiškėjo, kad dauguma Lietuvos dvarininkų prie lietuvių tautinio atgimimo neprisidės. Lietuviams nieko kito neliko, kaip dar labiau kovoti su polonizmu. J. Tumas - Vaižgantas “Žinyčioje”, o vėliau “Dirvoje- Žinyčioje” kėlė lenkų lietuviams daromas skriaudas.  Buvo skelbiami lenkuojančių lietuvių protestai prieš litvomanus. Lietuvių tautinis judėjimas stiprėjo ir lenkuojantiems prieš jį atsispirti buvo sunku. Tuomet jie tautinį lietuvių pakilimą ėmė tapatinti su socialistiniu judėjimu. Kun.J. Tumas atsisakė siekti aukštojo mokslo, siekti teologijos kandidato laipsnio. Amžius buvo ne toks, o ir visuomeninio darbo buvo begalės.  Jis veikė ne tik savo parapijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Ne todėl, kad negerbtų mokslo ir tingėtų mokytis, o dėl to, kad nematė reikalo ir šiam darbui neturėjo pakankamai laiko. Jis buvo publicistas bei visuomenės veikėjas, o tokiai veiklai svarbu ne aukštosios mokyklos diplomas, o žmogaus išmintis, sumanumas, energija bei sugebėjimas savo asmenybe ir žodžiu veikti visuomenę. (31).

Spaudos sugrąžinimo laukė kaip pavasario atėjimo. Be savo spaudos susigrąžinimo J. Tumas- Vaižgantas neįsivaizdavo tolimesnio tautiško veikimo.

 

Išnašos:

1 Balys Sruoga. Vaižganto kelias – poeto. – Vairas, 1929, Nr. 1, p. 39–44.

Lietuvių literatūros kritika. Vilnius, 1972, t. 2, p. 293.

2. Ilona Čiužauskaitė. Savo tautos ir kultūros tarnas. Vaižgantas. Kas buvo ir kas yra. Prozos rinktinė. Vilnius, 2012, p. 5.

Juozas Tumas. Romantiškasis idealizmas grįžta. – Židinys. 1927, Nr. 10, p. 231.

3 Vincas Mykolaitis-Putinas. Vaižgantas sintetikas. – Raštai. Estetika. Vilnius, 1989, p. 257.

4 Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas. Trečias (fotografuotinis leidinys). Vilnius, 1989, p. 3.

5 Algirdas Julius Greimas. Intelektualinės autobiografijos bandymas. – Iš arti ir iš toli. Vilnius, 1991, p. 19.

6 Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 308.

7 Vaižgantas. Ilgas atsakymas į trumpą paklausimą. – Raštai, t. 21. Literatūros kritika 1923–1933. Vilnius, 2010, p. 341.

8 Antanas Drilinga. Žmonės prie vieškelio. Vilnius, 1986, p. 206.

9 Juozas Tumas-Vaižgantas. Raštai, t. 6. Kaunas, 1923, p. 112–116.

10 Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 506.

11 Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1989, p. 4.

12 Ten pat.

13 Aldona Vaitiekūnienė. Vaižgantas. Kaunas, 1981, p. 17.

14 Vaižgantas. Neramus mano amželis. – Raštai, t. 14. Kaunas, 1929, p. 267.

15 Ten pat, p. 267.

16 Aldona Vaitiekūnienė. Vaižgantas. Kaunas, 1981, p. 18.

17 Vilma Žaltauskaitė. Apie lietuvybės idėją kunigo Juozo Tumo-Vaižganto pažiūrose iki 1904 m. – Lietuvių atgimimo studijos, t. 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybės. Vilnius, 1996, p. 251

18 Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1989, p. 47.

19 Julius Būtėnas. Vinco Kudirkos bendražygiai. Vilnius, 1993, p. 111.

20 Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1989, p. 52.

21 Ten pat, p. 52.

22 Ten pat, p. 57.

23 Ten pat, p. 63.

24 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Vaižgantas – plastanti širdis. – Akademikas, 1934, Nr. 8, p. 155.

25 Ten pat.

26 Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1989, p. 93.

27 Ten pat, p. 155.

28 Ten pat.

29 Ten pat, p. 104.

30 Ten pat, p. 123.

31 Ten pat, p. 140.

 

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas

pagal autoriaus knygą “Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas, kaip Viešpaties diena”. Panevėžys, 2019.

 

 

 

Atgal