ISTORIJA
10.04.Antanas Tatarė – pirmasis Užnemunės švietėjas
Dr. Virginija Elena Bortkevičienė
Dr. med. Juozas Prasauskas
Lietuvos etnografiniame regione kairiajame Nemuno krante, stūkso Užnemunės vardu pavadintos žemės. Derlingi laukai, darbštūs žmonės sudarė šio krašto gyventojams sąlygas turėti daugiau turto nei kitiems, išauginti Lietuvai daug išsilavinusių žmonių, tačiau iki XIX a. vidurio šiame krašte neatsirado nei vieno poeto ar prozininko.
Antanas Tatarė
Pirmuoju Užnemunės lietuvių švietėju, vikaru, rašytoju, pedagogu ir vienu iš beletristikos pradininku buvo Antanas Tatarė, kurio beletristika XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje plačiai paplito Lietuvos kaimuose.Jis mokė žmones skaityti knygas, aiškino ūkininkavimo paslaptis.
Antano Tatarės tėvas - Laurynas Totoraitis, kurį kaimynai vadino Totoriumi, mama Kotryna Totoraitienė. Šeima buvo pasiturintys ūkininkai: turėjo apie 30 ha žemės. Jiedu augino keturis sūnus ir dvi dukras. Vyriausias Antanas Tatarė gimė 1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose (Šakių raj.). Totoraitis rūpinosi, kad bent vienas vaikas šeimoje būtų mokytas. Kadangi Antanas buvo gabus mokinys, tėvai į mokslus išleido būtent jį.
Totoraičiai buvo tikintys žmonės ir stengėsi, kad jų vaikai taip pat būtų religingį ir jiems tai pavyko, o tai matyti iš A. Tatarės apysakos “ Prieš teisybę nekalbėk”.
Tatarė ilgą laiką mokėsi ir gyveno namuose. Čia jis susipažino su Užnemunės kaimu, jo žmonėmis, jų vargais ir džiaugsmais. Didelę įtaką, jo tolimesniam gyvenimui padarė tėvų sekamos pasakos, dainuojamos dainos. Jis pamilo šio krašto tarmę, jos gražius posakius. Vėliau A. Tatarė mokėsi Griškabūdyje, pas kaimo daraktorių Pranciškų. Kadangi mokyklos Griškabūdyje nebuvo, manoma, kad A. Tatarė toliau mokslus tęsė pradinėje Naumiesčio mokykloje, kuri buvo lenkiškai vokiška mokykla. Ją baigęs, po ilgokos pertraukos, jau gerokai paaugęs 1828 m įstojo į klasikinės gimnazijos tipo su humanitariniu profiliu Seinų vaivadijos aukštesniąją mokyklą. Joje dėstytos net penkios kalbos – lenkų, lotynų, graikų, vokiečių ir prancūzų, tačiau be jų dar buvo mokoma gamtos ir tiksliųjų mokslų.
Aukštesniojoje Seinų mokykloje Tatarė mokėsi iki pirmo lenkų sukilimo, kuris prasidėjo Varšuvoje 1831 m. Vykstant sukilimui, daugelis mokyklų buvo uždarytos. Nemaža dalis mokinių ėjo į karių gretas kiti slapstėsi. Bijodamas, kad netektų kariauti sukilėlių kariuomenėje A. Tatarė pabėgo į Prūsiją ir į gimtuosius kraštus grįžo tik pasibaigus sukilimui. Tuomet savo pavardę iš Tatar, kaip buvo rašoma jo dokumentuose, jis pakeitė į Tatarė, kad valdžia negalėtų jo susekti. ( Kiti šaltiniai teigia, kad pavardę jis pakeitė besimokydamas dvasinėje seminarijoje).Sugrįžęs iš Prūsijos, apsistojo ne tėvų namuose, o Vilkaviškio apskrityje, netoli Alvito, ir dirbo namų mokytoju.
1832 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Joje buvo dėstoma lenkų kalba, tačiau savo gimtosios kalbos neužmiršo: susibūrus lietuvių klierikams pradėta domėtis lietuvių literatūra, Lietuvos istorija. Seinų kunigų seminariją baigė gausus būrys žymių žmonių: vyskupas P.P. Bučys, prelatas M. Krupavičius, rašytojas M. Gustaitis, kunigas, rašytojas V. Mykolaitis –Putinas, kunigas istorikas J.Reitelaitis ir kiti. A. Tatarės vardas čia buvo vienas iš ryškiausių.
Baigęs kunigų seminariją,1834 m. liepos 15 d. A. Tatarė buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikarų į Balbieriškį, kur dirbo du metus. Čia jis puikiai suprato knygų reikalingumą liaudžiai, todėl pats pradėjo rašyti ir versti knygas iš kitų kalbų. Vėliau apie du metus dirbo Ilguvoje, iš kur buvo iškeltas į Lukšius. Gyvendamas čia, A. Tatarė pradėjo intensyviai dirbti šviečiamąjį, pedagoginį ir tęsti literatūrinį darbą. Tai buvo patys kūrybiškiausi A. Tatarės gyvenimo metai, kuomet jis parašė keletą knygų: „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“, „Pamokslai išminties ir teisybės“ ir „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystės“.
Dirbdamas Lukšių parapijos vikaru, įsteigė pradžios mokyklą ir ilgą laiką pats vienas mokytojavo. Vėliau įkalbėjo Zyplių dvarininką J. Bartkauską, kad pastatytų mokyklą . J. Bartkauskas mokyklą pastatė ir rado mokytoją. Tada A. Tatarė rinkdavo gabius vaikus juos siųsdavo mokytis, įkalbinėdavo tęsti mokslus, skatino siekti šviesos toliau.
1855 m A. Tatarė buvo avansuotas ir paskirtas Sintautų klebonu. Kadangi prie parapijos turėjo nemaža ūkį, pradėjo domėtis naujais ūkininkavimo metodais, augino retus augalus ir pasiektais rezultatais dalinosi su savo parapijiečiais, švietė juos žemės ūkio ir ekonomikos klausimais.
Sintautuose A. Tatarė išdirbo aštuonerius metus iki 1863 m. Tuo metu jis jau buvo garsus to meto rašytojas ir švietėjas. Tais pačiais metais prasidėjo sukilimas, kurio auka tapo 59 metų Užnemunės kunigas Antanas Tarantė.. Caro valdžia apkaltino jį , kad jis rėmė sukilėlius ir 1863 m. suėmė jį ir ištremė į Penzos guberniją, Gorodiščės miestelį. Didelė dalis žmonių norėjo išgelbėti kunigą iš ištremties. 1863 m. spalio 23 d išsiųsta Kauno karo ligoninės pažymą, kuria teigiama, kad kunigas A. Tarantė serga džiova ir darbams netinkamas, 1867 m buvo prašoma caro valdžios paleisti kunigą, tačiau tai neišgelbėjo jo. .Gorodišče jis pragyveno aštuonerius metus ir buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje.
1871 m. A. Tatarė apsigyveno Lenkijoje, Lomžos mieste, benediktinų vienuolyne. Dirbdamas bažnyčioje patarnautoju, gaudavo maistą ir gyvenamąją vietą.
Lomžoje A. Tatarė išgyveno aštuoniolika metų ir sulaukęs gilios senatvės apkurtęs ir paraližuotas 1889 m. gruodžio 25 d. mirė.
A. Tatarė – pirmas lietuvių vaikų prozos knygelės autorius. Jis išleido pasakėčių ir apsakymų rinkinį „Pamokslai išminties ir teisybės“. Be to, jis yra dviejų didaktinių apsakymų rinkinių autorius: „Pamokslai gražių žmonių“, kurio rankraštis buvo parengtas 1849 m., bet dėl neaiškių priežasčių neišleistas, ir „Šventa ir pagirta roda“ ( XIX a. neišspausdinta), kurioje pasakojama apie universitetą. Jo knygose pamokymai pilni pagarbos gimtajai kalbai, jos didžiavimusi. Be to, A. Tatarė sueiliavo lenkiškos poezijos (rankraštis), plėtojo religinę literatūrą. Gausus rašytojo kūrybinis palikimas dar nėra pilnai ištirtas – neaišku, kiek rankraščių nebuvo išleista ir koks jų likimas.
A.Tatarė – vienas pirmųjų žymesnių rašytojų, sūduvių, švietėjas, pradžios mokyklų steigėjas, katalikų kunigas. Pirmas žymesnis lietuvis rašytojas sūduvietis ir vienas iš mūsų beletristikos pradininkų. A. Tatarei teko mokytis mokyklose kur buvo dėstoma ne lietuviškai, tačiau vaikystėje išmoktos kalbos neužmiršo. Kai didelė dalis Lietuvos bajorų pradėjo kalbėti lenkiškai, A. Tatarė didžiavosi savo kalba ir pirmasis tarp sūduvių netik, viešai prabilo lietuviškai, bet rašė lietuviškas knygas, tuo platindamas lietuvišką žodį.
Kaip ir daugelis švietėjų A. Tatarė žmonių gyvenimą norėjo matyti šviesesnį, laimingesnį, bet galvojo, kad visuomenė, atskiri žmonės tobulėja tik tobulėjant pačiam žmogui – stiprėjant jo tikėjimui ir dorai.(V. Vanagas). Prozoje A. Tatarė mažai atsilieka nuo Motiejaus Valančiaus: jis mokė žmones ne vien dorybių, bet ir gyvenimo praktikos. Autoriaus kūryba žymi lietuvių grožinės prozos ištakas.
Literatūra
1.Būtėnas Julius Kunigas Antanas Tatarė Naujoji Romuva - 1939;
2. Gustaitis Motiejus Kunigas Antanas Tatarė. Jo gyvenimas charakteristika ir raštai – Vilnius, 1913;
3. Jurevičius Jonas Antanas Tatarė (1805 – 1889): kūrybos ir raštų bibliografija - Vilnius , 1994;
4. Puodžiukaitienė Marija Rašytojas ir švietėjas kunigas Antanas Tatarė bibliografinė apybraiža – Kaunas, 2005.
Atgal
.jpg)
(1).png)
