VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.08. SUGRĮŽUS .Paskutiniai S. Nėries mėnesiai Kaune (2)

Poetės atgaila ir prašymas, kad Dievas jai atleistų už klaidas ir nusikaltimą Tėvynei, subtiliai išsakyti eilėraštyje „Tolimas sapnas“.

Alvito mūrinė raudonų plytų bažnyčia, kur vaikystės ir ankstyvos jaunystės metais dažnai lankydavosi Salomėja, buvo statyta 1840 m. Čia ji pakrikštyta, 1912 m. birželio mėnesį – pirmoji šventa Eucharistija.

Ar ne ją vaizduoja S. Nėris šaltoje Rusijos sostinėje 1943 m. sausio pradžioje sukurtame eilėraštyje „Tolimas sapnas"?

 

Tarpžydinčių kaštanų

Raudona bažnytėlė. –

Juk čia vaikystė mano!

Nejau ji grįžo vėlei?

 

Gimtinę priminusiame sapne poetė tarsi mato save toje bažnytėlėje:

 

Aš nedrąsi stovėjau

Pilioriun prisiglaudus, –

O žmonės trankiai ėjo

Ir prie altoriaus spaudės.

 

Kodėl poetei nedrąsu nuo vaikystės pažįstamoje bažnyčioje, kurioje ji buvo pakrikštyta, kur įvyko pirmoji šventa jos komunija? Tie žmonės bažnytėlėje – tai jos giminės, kaimynai, pažįstami, kurie ją smerkė už tai, kad susipainiojo su raudonaisiais okupantais. Todėl nedrįsta parodyti savo veido:

    

      Manęs čia nepažįsta

      Pro gedulingą šydą.

      Bet kojos žengt nedrįsta –

      Tiek daug, tiek daugel klydę.

 

S. Nėris paskutinėje eilutėje pakartojimu „Tiek daug, tiek daugel" pripažįsta savo gyvenime padarytus klaidingus žingsnius, gailisi ir meldžia Aukščiausiojo atleisti jai.

Tad kurgi ši gyvenimo klystkeliais ėjusi ir savo klaidas supratusi nelaiminga moteris tikisi atleidimo už savo nuodėmes, jei ne gailestingojo krikščionių Dievo namuose? Ji pripažįsta savo klaidas, gailisi dėl jų ir todėl meldžia atleisti. Skaudi poetės „Išpažintis, – rašė V. Bubnys, – ne į klausyklos langelį, o tiesiai Dievui į ausį. Tad ir nestebina poetę pasiekiantis balsas", kai į žmones toje raudonoje bažnytėlėje kreipiasi ne kunigas, o pats Jėzus Kristus:

 

Sakykloj kalba – keista! –

Jisai – iš Galilėjos:

– Tebūna jai atleista,

Nes daug jinai mylėjo!

 

Kas tas „Jisai – iš Galilėjos"? Kiekvienas krikščionis žino, kas daug yra veikęs Galilėjoje. Be to, krikščioniškoje kultūroje klydusiam ir savo klaidas pripažįstančiam, kuris gailisi taip padaręs, turi būti atleidžiama. Prisiminkime sūnų palaidūną, kuriam tėvas atleido nuodėmes, nes paklydėlis suprato nusikaltęs, pasmerkė savo elgesį ir prašė atleisti. Ar nepanaši ir „dukters paklydėlės" poetės situacija?

Krikščionybės mokyme meilė kartu reiškia ir kančią. „S. Nėris neparašė: „Nes daug jinai kentėjo". Nors irgi būtų buvę tikra. Ji parinko žodįmylėjo,kur kas artimesnį Kristaus žodžiams iš Luko Evangelijos: „... jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo". Bet juk paskutiniame eilėraščio posme sutvinksi ir skausmas:

 

Ir man be galo graudu –

Malda širdy netilpo.

Vargonai gaudė, gaudė...

Ir žvakės tirpo, tirpo...

 

Tą S. Nėries nubudimo, jos atsivėrimo valandą ar nestovėjo šalimais Kristus? Ar nuolat jis nestovi šalia poetės, ar netaria savo žodžio teisiančiųjų miniai, laikančiai rankose akmenis: „Kuris be nuodėmės, tegu meta.."

Rašytojas V. Bubnys knygos „Slaptingoji Prema" dalyje „Surasti save" mąsto apie „tą ypatingą pajautą, išsakytą karo metais Rusijoje gūdžios vienatvės klaikumoje sukurtame eilėraštyje „Tolimas sapnas". Jo visiškai pakanka, kad patirčiau poetės kančios gilumą ir nuoširdžią atgailą dėl visų savo klystkelių, dėl dešimties ar dvidešimties anuometinių „programinių" dalykų. Ne jie nulėmė didžios poetės gausų palikimą. Jos atsivėrimas išsa­kytas nepaprastai jautriai, kaip galėjo tik ji, lyrikė, tai padaryti, prilygsta dvasios pabudimui, tyliai išpažinčiai."

1942 m. Ufoje rašytame eilėraštyje „Maironiui" skaitome:

 

Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:

Juk tave mylėjau ir gerbiau.

 

Maironis mirė 1932 m., o poetė pirmą klaidingą žingsnį padarė 1931–ais, kai buvusi aktyvi ateitininkė susidėjo su komunistuojančiu jaunimu ir „Trečio fronto" žurnale paskelbė pareiškimą, sukėlusį draugų ir ją pažinojusių lietuvių šoką. Šį jos žingsnį smerkė ir Didysis mūsų tautos dainius Maironis. O dėl ko jis miręs galėjo surūstėti „dar labiau"? Aišku, kad dėl klaidų, padarytų 1940 metais: sutiko parašyti tironus ir žmogžudžius garbinančias poemas „Bolševiko kelias", „Poema apie Staliną", važiavo į Maskvą parduoti Lietuvos okupantams tragiškame apgaulės ir klastos spektaklyje „priimant"  Lietuvą į „broliškų TSRS tautų šeimą". Pati poetė suprato „esanti tik įrankis kitų rankose, jau pusiaukelėje į Maskvą buvo apsisprendusi išlipti artimiausioje stotyje, ir K. Korsakui tik su dideliu vargu pavyko ją perkalbėti" (L. Rimavičiūtė).

Kelio atgal nebebuvo...

 

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?

Gena, gena pikto dievo rykštė,–

Atgalion ir atsigręžt neleis,–

 

Klausia  poetė tame pačiame eilėraštyje ir teisinsi, kad „pikto dievo rykštė" iš pragaištingo kelio pasukti atgal neleis. Juk visiems aišku, kad „piktas dievas" – tai be proto ir saiko garbinamas tironas, kurio šėtoniška valia dešimtys milijonų nekaltų žmonių nužudyta šalyje, „kur taip laisvas jaučiasi žmogus" (žodžiai iš prieškario sovietinės dainos). Tai jo išugdyti žmogžudžiai šėtono tarnai skelbė: kas ne su mumis, tas prieš mus, tas – priešas, otokį reikia tik sunaikinti.

Salomėja Nėris 1928 metais

         Grįžusiai iš Maskvos poetei 1940 m. vasarą Lietuvos studentai ir gimnazistai siuntė piktus laiškus, vadino išdavike, geri pažįstami Kaune jos vengė, – pamatę pereidavo į kitą gatvės pusę. Keikė ir giminės, todėl Salomėja nevažiavo nei į brolio, nei į sesers vestuves. Ji verkė ir klausė savęs: „Negi aš išdavikė?"  O 1941 m. rudenį Penzoje sukurtame eilėraštyje „Tėvynei" prašo jai atleisti, nes buvo suklaidinta, laiku nesuprato, kur klystkeliai nu­ves. Todėl ir manė: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!"

Jau 1940–41 m. Lietuvoje poetė suprato, kokie iš tikrųjų tie „darbo žmonių vaduotojai": „1941 m. pavasarį prasidėjo masinės represijos, – rašo L. Rimavičiūtė. – Tarp tūkstančių išvežtųjų buvo nemaža S. Nėries pažįstamų, mokslo draugų, giminaičių. Artimieji reikalavo iš poetės pagalbos. Bet ji nepajėgė ištraukti iš vagono net savo pusbrolio, buvusio Gižų valsčiaus sekretoriaus. Tik kiauras naktis verkdavo."

Dar labiau poetė praregėjo karo metais, kai gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Ji pamatė, kokia ta darbo žmonių šalis, kokie tie „nauji" tarybiniai žmonės,  vadovai ir jų tarnai.

Kęsdama vienatvę ir be galo skausmingai išgyvendama mylimosios Tėvynės ilgesį, nelaiminga moteris pripažįsta, kad ji tikrai verta artimųjų paniekos, kurią patirs, kai grįš į namus:

Alink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu mylimus vardus.

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus.

 

Kai poetė įteikė „Prie didelio kelio“ rankraštį leidyklai, ten pamatė, kad tokios poetės okupaciniam sovietų režimui nereikia. Ji darosi pavojinga, tampa problema. O Stalinas mokė: yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus – problemos nėra. Manytina, kad Maskvoje nutarta padaryti, kad problemos nebūtų...

1945 m. balandžio 16 d. S. Nėris su LTSR delegacija atvyko į Maskvą ir buvo apgyvendinta „Maskvos“ viešbutyje. Vienuoliktoji TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija prasidėjo balandžio 24 dieną, o baigėsi 28 d. Sesijos metu deputatams valgyti atnešdavo į kambarį. Poetė neturėjo apetito. E. Venclovienė prisimena, kad vieną kartą Salomėja paskambino ir paprašė ateiti pietų suvalgyti, nes ji nebenorinti valgyti. Traukinyje iš tos sesijos Maskvoje važiavo kartu su J. Narkevičiūte, kuri prisimena: „...man teko su SN grįžti iš Maskvos viename traukinio kupė. Ji vis skundėsi, kad trūksta oro, ir prašė neuždaryti vagono lango. Skaitėme Jeseniną (Jesenino tomą poetė buvo nusipirkusi Maskvoje): pasirodė, kad jo kūryba žavimės abi. S. Nėris miegojo gana ramiai. Tačiau ir rytą atrodė išvargusi, nepailsėjusi".

Vos grįžusią iš Maskvos poetę aplankė A. Miškinis. Ji skundėsi bloga savijauta. „Nuovargis ar kuris galas“, – kalbėjo ji.

Dar spalio 17 d. Valstybinės leidyklos Kaune vyriausiasis redaktorius Valys Drazdauskas ant „Prie didelio kelio“ rankraščio užrašė: „Galima spausdinti“, po savaitės poetė savo ranka ant rankraščio užrašė: „Galima spausdinti“ ir pradėjo laukti, kada galės paimti į rankas naują savo poezijos knygą. Bet kažkas atsitiko: rinkinio vis nėra ir nėra. O Salomėja laukia... Ir tik 1945 m. gegužės 11 d. V. Drazdauskas pagaliau praneša, kad rinkinys nauju pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ patvirtintas spausdinti.

V. Alekna: „Gegužės 17 d. įvyko Kauno rašytojų susirinkimas, kuriame V. Drazdaukas pasiūlė kitame susirinkime aptarti naują S. Nėries rinkinį. Kažkas pasiūlė, kad pranešimą padarytų Antanas Miškinis. Salomėja lyg ir nepritardama tam, pasakė:

– Miškinis man parašys nekrologą...“

S. Nėris – nepaprastos nuojautos moteris – juk nenorėjo vartoti „Maskvos“ viešbutyje maisto, jautė artėjančią mirtį...

Pateikiame ištrauką iš V. Aleknos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio“ antros knygos.

„Gegužės 29 d. SN sveikatą poliklinikoje tikrino gydytojas Zigmas Januškevičius. Jis parašė seselei G. Zarembaitei, kad ištirtų SN skrandžio sunką, išmatas, šlapimą, taip pat pilną kraujo analizę padarytų, o daktarui Jasinskui – kad peršviestų rūtinės ląstą ir skrandį su dr. Parnarausku.“

Gavęs tyrimų rezultatus, gydytojas Z. Januškevičius  S. Nėries nepaguldė ligoninėn, ir ji dešimt dienų turėjo kentėti namuose.

„Birželio 8 d. S. Nėris nuėjo pas dr. Nemeikšą. Pasiskundė, kad ją slegia kažkoks sunkumas, nors nejaučia jokio skausmo. Ji tuojau pat paguldyta Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (Laisvės al.).“

Pasakoja J. Zarembaitė:

„1945 m. birželio 8 d. S. Nėris, 1935/36 m. buvusi mano mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje, atsigulė Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur aš tuo metu dirbau laborante. Nuėjusi į palatą, radau ją išblyškusią, nusiminusią. Paėmiau kraujo analizėms... Ji teiravosi ir apie kitų tyrimų rezultatus, kurių neprivalėjau jai pasakyti. Nuolat sakydavo, kiek daug iškentėjusi, daug pergyvenusi („Literatūra ir kalba“, t. IV, „Atsiminimai apie Salomėją Nėrį“).

„Birželio 22 d. ligonę apžiūrėjo gydytojų grupė ir parašė LTSR Sveikatos apsaugos Komisarui Vytautui Girdzijauskui tokį raštą:

„Mes, žemiau pasirašę prof. Kupčinskas J., doc. Keturakis L., vyr. dėst. Januškevičius,  Z., apžiūrėję  ex consilio lig–ę Salomėją Nerį–Bačinskaitę–Bučienę, atsižvelgę į klininius stebėjimus, klininius bei laboratorinius tyrimus, konstatavome pas ją kepenų parenchimo susirgimą su kepenų funkcijos nepakankamumu ir intoksikacijos reiškinius. Kadangi ligonė skundžiasi šalčio krėtimais, T° būna kartais febrilinė, dažniausiai subfebrilinė. Turime didėjančią leukocitozę, padidintą eritrocitų nusėdimo reakciją ir difuziniai didėjančias kepenis, galvojame apie inflemacinį kepenų susirgimą su galimu supūliavimu.

Kitokio infekcijos šaltinio neradus, galima galvoti, kad infekcija į kepenis pakliūva iš virškinamojo trakto. Ligonė 1942 m. sirgusi dizenterija Maskvoj, kuri greit praėjo, bet po to ligonė dažnai — vieną kitą dieną, ypač pavartojusi netinkamą maistą, viduriuodavo ir jausdavo skausmus pilvo plote. Ištyrus duodemum sultis "B" porcijoje rastos ame­bos (vegetacinės formos ir cystos). Sekančią dieną atsirado viduriavimas, išmatose irgi rastos amebos. Tyrimai kalba už amebinės kilmės kepenų abscesą. Gydymas: reikalingas pravesti specifinis, antiamebinis gydymas Emetinu. Bendras gydymas: Vit. C, B, Glucosa kartu su nedideliais insulino kiekiais (10 vien.)

Konservatiniam gydymui neduodant efekto ir bendram ligonės stoviui blogėjant, yra indikacija greitu laiku padaryti probotorinė laparatomia, įtariamam kepenų pūliniui surasti. Rekomenduojama ligonę perkelti į Kremliaus ligoninę. (Parašai) Prof. J. Kupčinskas, L. Keturakis, Z. Januškevičius." (Kalba netaisyta.)“

S.Nėris Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, 1945 m. birželis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus nuotr.

                             Atkreipkime dėmesį į žodžius „konstatavome... intoksikacijos reiškinius“. Žodis intoksikacija reiškia žarnyno apsinuodijimą (lot. in – į, į vidų + gr. toxikon – nuodai). O gal apnuodijimą?, „galvojame apie infekcinį kepenų susirgimą su galimu supūliavimu“. Infekcija (lot. infectio – užkrėtimas): 1. už(si)krėtimas – ligą sukeliančių mikroorganizmų patekimas į žmogaus ar gyvūno organizmą. 2. užkratas –  užkrečiamųjų ligų sukėlėjas. „Tyrimai  kalba už amebinės kilmės kepenų abscesą“. Abscesas – pūlinys, skaudulys, votis. Mažojoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad  kai kurios amebos – gyvūnų ir žmogaus  žarnyno parazitai, sukeliantys amebiazę – žarnyno infekcinę ligą. Ligonis viduriuoja, dažnai su gleivinėmis ir krauju. Kartais amebos ir sukelia juose pūlinius. Amebiazė  gydoma emetinu, jodo ir arseno preparatais, antibiotikais.

                             Argi Kauno gydytojai neturėjo ir kuo skubiausiai negalėjo gauti tokių vaistų? Jeigu buvo nustatytas „kepenų abscesas, tikriausiai ameba, ir reikalinga chirurgo operacija“, kodėl negalėjo jos atlikti Kaune?

                             Kodėl reikėjo ligonę siųsti į Kremliaus ligoninę, nurodė rašytojas Jonas Šimkus („Atsiminimai apie Salomėją Nėrį“, p. 285–286): „Miesto sveikatos skyrius ir partijos miesto komitetas, pasitarę su ligoninės vadovybe, priėjo išvadą, kad reikia šauktis Maskvos gydytojų pagalbos“.

                             O tikroji siuntimo priežastis gal vis dėlto buvo kita: nuslėpti infekcinį ligos pobūdį – užkrėtimą amebomis...

Liepos 7 dienos rytą Salomėja Nėris mirė.

Partija ir vyriausybė surengė iškilmingas laidotuves, net premiją už sudarkytą, bet idėjiškai tinkamą jos eilėraščių rinkinį paskyrė, o SSRS Ministrų Taryba – stalininę net 100 tūkstančių rublių (jos B. Bučas gavo... tik 10 tūkstančių!). Taip komunistai stengėsi parodyti, kokios žymios t a r y b i n ės poetės netekome...

                             V. Alekna: „Birželio 9 d. ir vėliau poetę ligoninėje užplūdo lankytojai. Pirmiausia aplankė Jadvyga Laurinavičiūtė . Ateidavo dažniausiai vakarais ir lankė iki pat tos dienos, kai poetė buvo išvežta į Maskvą. Jos vienos ilgai kalbėdavosi. Kartą Salomėja klausia:

– Jadvyga, kodėl tu manęs, kai grįžau iš Maskvos, nė karto nepavadinai į bažnyčią? Juk tu viena tai eini!

– O ko tu man niekad neužsiminei apie tai? – atsakė Jadvyga. – Argi aš galėjau žinoti, kas tavo širdyje?

– Kas mano širdyje? Ką aš galiu žinoti... Kartais užeina toks graudumas, kai prisimenu anas dienas. Kaip būdavo gera, ramu, kai kadaise klausydavau Šventųmišių,eidavau išpažinties, kas rytą susitikdavau su Dievu, priimdavau Jį į savo širdį. Kokia laiminga jausdavausi, kai priimdavau Šventą komuniją. Kaip seniai visa tai buvo...

Kiek pritilusi, Salomėja šiek tiek pakilesniu balsu tarė:

– Jadvyga, prisiek, kad tu mane palaidosi su bažnytinėmis apei­gomis!

– Ką tu, Sale! Kaip tu gali reikalauti to, ko aš negalėsiu padaryti! Ar tu nežinai, kas tu esi? Kas man leis tave laidoti su bažnytinėmis apeigomis? Ne, Sale, prisiekti negalėsiu.

– Gerai... Tai nors mišias užprašyk.

– Šitą galėsiu padaryti. Bet juk tu nemirsi. Išgysi.

– Mirsiu, Jadze, mirsiu. Šitie gydytojai manęs neišgydys...

Paskui Salomėja ištraukė iš po pagalvės juodą sąsiuvinį ir tiesė jį Jadvygai, sakydama:

– Paimk, Jadze, išsaugok ir paskelbk, kai bus galima. Čia mano išpažintis tautai. Ir atsiprašymas, kad per mane ji tiek kenčia. Paimk...

Jadvyga paėmė, pavartė, bet grąžino Salomėjai, sakydama:

– Ir šito aš negaliu padaryti: neseniai suimta mano sesuo, bro­lis. Namuose buvo didelė krata. Ką gali žinoti: gal ir mane, jau šįvakar iš tavęs einančią, suims... Paieškok tikresnio žmogaus, tokio, kuriam negrėstų suėmimas.

Ir Salomėja pakišo sąsiuvinį po pagalve.

– O gal tau pakviesti kunigą?

Salomėja nusišypsojo ir linktelėjo galva.

Ir kunigas buvo surastas. Du vakarus jismėgino užeiti pas Salomėją į palatą, bet vis kas nors sutrukdydavo. Pagaliau trečią vakarą rado Salomėją vieną. Ilgai ji tyliai kalbėjo kunigui, pasakojo savo gyvenimą, klojo savo nuodėmes. Kunigas kantriai klausėsi, nė žodeliu neįsiterpdamas į josišpažintį. Kai ji priėmė ligonio patepimus ir Šventą komuniją, josveidas nušvito, ji lyg pagyvėjo ir kreipėsi į kunigą:

– Esu parašiusi nemažai eilėraščių, kurių dabar niekas nespausdins. Norėčiau, kad jie išliktų. Tik juose – tikroji aš, ne šiuose, dabar spausdinamuose. Parašiau... atsiprašiau tautą už visa, ką per mane ji patyrė bloga.Ar negalėtumėt paimti pasaugoti?

– Paimsiu, sutinku.

Salomėja ištraukė iš po pagalvės juodą sąsiuvinį ir padavė kunigui. Šis  pavartė, užmesdamas akį į vieną kitą puslapį ilgiau, ir užversdamas sąsiuvinį pasakė:

– Ką per išpažintį pasakei, žinosi Tamsta, Dievas ir aš. O kas šiame sąsiuvinyje surašyta, ateis laikas – sužinos visas pasaulis.“

Ir kunigas, paslėpęs sąsiuvinį prie krūtinės, išėjo. Tai buvo kunigas Juozas Gustas.

V. Daujotytė: „Greitai kunigas buvo areštuotas, nuteistas dešimčiai metų, vėliau ištremtas. Mirė 1958 metais... bet Salomėjos Nėries sąsiuvinį jis buvo spėjęs perduoti į partizanų rankas... Gal tai buvo ir įkaltis jo byloje?

Sąsiuvinis buvo.

Kaip ir dienoraščiai tarp 1936m. pabaigos ir 1941 metų — jau Maskvos — įrašo. Gal ir vėlesni — grįžus į Lietuvą... Pernelyg susiformavęs, įsitvirtinęs buvo autorefleksijos poreikis. Salomėja turėjo kalbėtis su savimi — ne tik eilėraščiais.

Eglė aplaužytom šakom, nudraskyta viršūne.

Kas galėjo būti tame sąsiuvinyje? Eilėraščiai iš rinkinio „Prie didelio kelio" — galbūt jau iš to sąsiuvinio partizanų spaudoje pasirodė „Tolimas sapnas"? Dienoraštis su karo ir pokario metų įrašais? Autobiografija — „Teisingumo deive — užrištom akim, kreipiuosi šiandie į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos...“

Pateikiu ištrauką iš literatūros kritiko Ričardo Pakalniškio pokalbio su rašytoja Julija Švabaite 1991 m. rudenį Vilniuje:

„Aš negaliu jos pasmerkti! Mes labai gerbėme prelatą M. Krupavičių, kuris gerai pažinojo Salomėją, suprato jos lūžius ir nesmerkė, rašė apie ją atsiminimus „Naujienose". Viename susitikime Čikagoje man labai draugiškas buvo prof. J. Eretas, ir aš iškart paklausiau apie Salomėją (buvau girdėjusi, kad jis buvo ją įsimylėjęs). Jis tada pasakė: „Aš rašau knygą apie Saliutę... Ji buvo atvažiavusi pas mane į Šveicariją. Man ji patiko, bet aš jau turėjau savo Onutę". Deja, tos knygos nesulaukėm. Prisimenu, Vokietijoj Reutlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jisrašė knygą „Partizanai". Vakarienės metu sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės — prelatas M. Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?" Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose". Paskui dar pridėjo, kad prieš mirtį pas ją buvęs kunigas ir kad ji labai apgailėjo kai kuriuos savo neapgalvotusveiksmus. Tai mane nepaprastai paveikė.“

„M. Krupavičius mini į Vakarus atvykusio partizano J. Lukšos pasakojimą, esą „Salė parvyko iš Rusijos išsiblaiviusi iš raudonojo svaigulio...“ (B. Raila. „Kodėl antraip?). Matyt, J. Lukša turėjo ne tik poetės „Tolimą sapną“, bet ir daugiau eilėraščių iš rinkinio „Prie didelio kelio“ ir grįžus Kaune rašytų.

Legendinis partizanas  Juozas Lukša–Skirmantas 1947 m. gegužę su J. Krikščiūnu–Rimvydu, perėję sieną į Lenkiją, Gdanske ir Gdynėje susitiko su VLIK atstovais, padavė daug svarbių dokumentų apie SSRS okupuotą Lietuvą ir kovą su sovietiniu režimu. Tarp jų, matyt, buvo ir S. Nėries juodasis sąsiuvinis. Antrą kartą 1947 m. gruodžio 15 d. su mūšiais prasiveržė per Rytų Prūsiją į Vakarus, nugabeno daug vertingų dokumentų apie pavergtos Lietuvos padėtį, kovą prieš okupantus. 1950 m. grįžo į Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. išduotas žuvo.

Su kitais dokumentais ir juodąjį sąsiuvinį paliko prelatui Mykolui Krupavičiui, kuris 1945–55 metais buvo Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas, 1957 m. persikėlęs gyventi į JAV. Mirė Čikagoje 1970 m. gruodžio 24 d. Taip S. Nėries juodasis sąsiuvinis, matyt, pateko į Ameriką.

Aldona Ruseckaitė romane apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“ rašo: „Sklido gandai, jog sąsiuvinis pasiekė Ameriką, pateko motinai Uršulei Bačinskienei į rankas, jį perskaičiusi, moteris pasakė: „Dabar galiu ramiai mirti...“

Bet archyve išlikęs ir dokumentas: Juozo Lukšos–Daumanto raportas anglų kalba, rašytas mašinėle su grifu „labai slaptai“, o jame gal septynios eilutės apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Metai gal  1947. „Įžymūs poetai Liudas Gira, Salomėja Nėris prieš mirtį buvo įtraukti į pogrindį. Ji paliko pogrindžiui poezijos knygą, kurioje gailisi savo ankstesnės veiklos“.

Kaip suprantame J. Lukšos žodžius, kad buvo įtraukta į pogrindį? Ji duodavo A. Miškiniui savo eilėraščių, skirtų partizanų spaudai, gal laikraščiams „Suvalkijos aidai“, „Girios balsai“, „Lietuvos partizanas“. Jau po S. Nėries mirties, kuriant Tauro apygardą ir jai priklausančią Geležinio Vilko rinktinę, nuo 1945 m. rugpjūčio pradėtas leisti „Laisvės žvalgas“, buvo leidžiamas iki 1951 metų vasario. Nuo 1946 m.  birželio 1 d. iki rugpjūčio 15 d. laikraštį redagavo Juozas Lukša, nuo 1947 m. birželio – mokytojas V. Bazilevičius  ir poetas Antanas Miškinis–Kaukas. Pastarieji du redakciją perkėlė į Birutės rinktinės teritoriją Prienų apskrityje.

Partizanų spaudoje pasirodė S. Nėries „Tolimas sapnas“, matyt, ir daugiau eilėraščių iš rinkinio „Prie didelio kelio“, kurio poetė turėjo net kelis egzempliorius – sąsiuvinius su jos eilėraščiais. Partizanų spaudai davė ir daugiau niekur neskelbtų ir slapta 1945 metais sukurtų eilėraščių. Vienas iš tokių yra eilėraštis „Sugrįžimas“, matyt, sukurtas gal dar Rusijoje arba jau grįžus iki tos dienos, kai ligoninėje J. Laurinavičiūtė pasiūlė jai atvesti kunigą, kad galėtų atlikti išpažintį. Šį eilėraštį gavau 2015 m. vasarą Lazdijuose iš literatės Aldonos Mikalonienės. Negalėjo prisiminti, iš kur su vyru dar sovietmečiu gavo kelis sąsiuvinio lapus su šiuo eilėraščiu ir keliomis poetės dienoraščio ištraukomis. Matyt, kad pateko į Mikalonių rankas iš pogrindinės partizanų spaudos.

Po skaudžių paklydimų Salomėja Nėris grįžo pas Viešpatį, meldžia neatstumti dukros paklydėlės, išgydyti skaudžias žaizdas:

 

                             Juk Tu žinai, kad laimė tarp žiedų.

                             Širdy man buvo gera gera,

                             Bet melas išvogė man daug turtų,

                             Įpiršęs ir nuodingąjį nektarą.

 

                             Jis nunešė kryželį paslapčia,

                             Man nuo širdies pavogęs.

                             Joje ir kūdikio karšta malda

                             Paliko be pastogės.

 

                             Gyvenimas atrodo tuštuma,

                             Lyg tamsi juoda naktis...

                             Vėl netikėtai palietė mane

                             Malonės Tavo spindulys.

 

                             Dabar grįžau vėl, Dieve, pas Tave,

                             Tamsioj nakty paklydus.

                             Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane,

                             Skaudžias žaizdas išgydęs.

 

Poetas A. Miškinis neužmiršo S. Nėries pageidavimo, išsakyto 1945 m. gegužės 17 dieną: „Miškinis man parašys nekrologą“. Tik jis žinojo apie poetės dalyvavimą pogrindinėje spaudoje, jos nusiteikimą savo kūryba prisidėti prie kovos prieš raudonuosius okupantus. Eilėraštis „S. Nėriai“ išspausdintas 1989 m. knygoje „Antanas Miškinis. Sulaužyti kryžiai“. Jame – tragiškas poetės likimas, lietuvių skausmas dėl jos paklydimų:

 

Už ką taip jau puošė Tave, seserėle,

Ar kad apkerėjo raudona gėlė?

Atvežė, paliko paskui patvorėly,

Patvorėly vieną amžinai gulėt,

 

Ar svyruos berželis, ar kukuos gegulė,

Ar pavasarėlis Tau pašvies anksti.

Daug brolelių Tavo patvorėliuos guli,

Patvorėliuos guli, paukščiams išmesti.

 

Kai tau laimę piršo, aukso kalnus siūlė,

Mūsų širdys tvino, kepo su kraujais.

Mes tada apstulbom — kurgi tu, sesule,

Kurgi, seserėle, argi Tau su jais?

 

Prie krūtinei segė Tau raudoną gėlę,

O mums veidas balo, temo mums šviesa.

Buvo liūdna, gaila, širdį baisiai gėlė —

Ta gėlė raudona kruvina visa...

 

Poetas apgailestauja, kad Salomėjai mirt reikėjo ne laiku: jeigu su kovotojais prieš raudonuosius okupantus būtų patekusi į tremtį ir ten žuvusi, būtų palikus legenda:

 

Kai paskui pulkais mes ėjom ant pakūtos,

Su mumis, sesele, nebuvai kartu.

Jei jau mirt reikėjo, tai numirt Vorkutoj,

Tai palikt legenda mums galėjai Tu...

 

Atėjo laikas apie tragišką didelio talento Poetės likimą žinoti kuo daugiau tiesos.

 

2019 m. spalis        

Atgal