VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11.09. Mitas apie Melnikaitės kankinimą

Vytautas Indrašius

Rašytojas, kraštotyrininkas

Sovietinė spauda pompastiškai rašydavo, kad į Baltarusijos miškus ginklų atsinešti ėjusią Marytės Melnikaitės septynių partizanų grupę, 1943 m. liepos 8 d. prie Apvardų ežero, Gaidės miškelyje apsupo gausios policijos pajėgos su vokiečių kariuomene. Kad sunaikintų šią liaudies gynėjų grupelę, iš Daugpilio iškviečiama vokiečių kariuomenė, Dūkšto geležinkelio stotyje stabdomas vokiečių ešelonas su vykstančiais į frontą kariais. Ištroškę partizanų kraujo jie apsupo mišką. Užvirė baisi kova, prasidėjusi ryte ir pasibaigusi  vakare. Visi narsieji partizanai didvyriškai žuvo...

Marytė Melnikaitė

Tačiau tai buvo sovietinės propagandos išgalvotas mitas, klaidingas nuo pradžios iki pabaigos. Pirmiausia, -  Zarasų apskrities policijos susišaudymas su sovietiniais diversantais įvyko 1943 m. liepos 14 d. ir jokių kitų susišaudymų, nei liepos 8 d. (kur pagal mitą Melnikaitė pateko į nelaisvę) nei vėliau iki liepos 14 d. nebūta.  Melnikaitė policininkams pasidavė liepos 14 d. ir tą pačią dieną vokiečiai ją nušovė prie Kaniūkų kapinių (o ne liepos 13 d.) be jokių kankinimų.

Dėl datų abejojo ir raudonųjų diversantų štabo viršininkas Motiejus Šumauskas. Maskvoje sėdinčiam Antanui Sniečkui jis rašė: „Jau radiograma pranešėme apie nelaimę, įvykusią liepos mėn. 8 d. prie Gaidės kaimo, Rimšonių valsč. Zarasų apsk. Atvykęs drg. Vaišnys tvirtina, kad tas įvykis įvyko ne liepos 8, bet 13 d.“ (LYA, f. 1, ap. 1, byla 32, lap. 28)

Čia jau arčiau tiesos. Tačiau kaip buvo iš tikrųjų tegu kalba faktai.

Susišaudymo su sovietiniais diversantais dalyvis, buvęs policininkas Kazys Ubonis, po karo gyvenęs Bostone, prisiminimuose rašo: „Gaidės apylinkėje buvo Zarasų apskrities policijos pagalbinis būrys kovai su bolševikų desantais. Tają garsiąją 1943 m. liepos dieną, prieš kautynes naktį Melnikaitės grupė apiplėšė du Rimšės valsčiaus ūkininkus. Rimšės policijoje buvo gauti du pranešimai, kad netoli Girdžiūnų kaimo, Rimšės valsčiuje, vieno ūkininko miškelyje yra susispietę bolševikiniai desantai. Rimšės policijos pareigūnai, darydami žvalgymą, desantus užtiko. Vienas policininkų buvo sužeistas. Apie tai tuojau pranešė Dūkšto žandarmerijos vyr. vachmistrui Schuhkneckt, kurį lietuvių policistai vadino  Šukna. Apie tą patį įvykį Gaidės policija pranešė ir Zarasų apskrities policijos vadui. Iš Dūkšto ir Zarasų atvyko lietuvių policija ir vokiečių vachmistras Šunka. Dūkšto lietuvių policija išsirikiavo pietryčių pusėje, o zarasiečiai – šiaurinėje pusėje. Dūkštiečiai savo kulkosvaidį įsitraukė į vieno ūkininko namo pastogę ir iš čia labai gerai matė kiekvieną desantininko pajudėjimą iš miškelio į  rugių lauką. Po apšaudymo desantininkai pradėjo trauktis atgal į miškelį. Buvo atvykusi ir viena vokiečių tanketė, bet ji įstrigo į griovį ir nedalyvavo kovose. Iš viso šiose kautynėse dalyvavo tik apie 50 policistų ir keli vokiečiai. Tai visa bolševikų išgarsinta vokiečių armija“ („Dirva“, Klyvlendas, 1963 02 27, „Kas buvo Marija Melnikaitė?)“.

„Ne viena Melnikaitė pasidavė į nelaisvę, pasidavė dar ir vyrų. Žuvo 6 desantininkai. Melnikaitė išėjusi iš krūmų rugių lauko pakraštyje pasidavė lietuviams. Prieš ją, visai arti rugių lauke buvo pasislėpęs Igoris Kazanas, kuris ją tuojau pažino. Jis ją pažinojo asmeniškai. Susikūprinęs jis bėgo prie Marytės. Tuo tarpu keturi desantininkai pasprukusieji pro apsupimo žiedą, paleido seriją šūvių Melnikaitės ir Kazano kryptimi. Kazaną sužeidė. Vežamas į Zarasų ligoninę jautėsi gerai, tikėjosi greitai pasveikti. Jis labai nuosekliai atpasakojo kovos eigą. Staiga jo sveikata ėmė blogėti ir jis mirė“.

Pasidavusi į nelaisvę Marija Melnikaitė nerodė susijaudinimo ir baimės. Net užsimezgė pašnekesys. Bet  nelaimei Schuhkneckt su kitais dviem vokiečių žandarais prisistatė ir iš lietuvių Mariją Melnikaitę išplėšė.

Melnikaitė turėjo automatą, daug šovinių ir granatą, tad jei būtų norėjusi, galėjo nusižudyti, bet ji atsiskyrė nuo kitų kovotojų, nesiveržė pro pralaužtą apsupimo žiedą sekdama kitus keturis desantininkus. Bolševikai skelbia, kad šioje kovoje visi desantininkai žuvo. O kur tie keturi, kurie pabėgo?“.

Dabar panagrinėkime kada įvyko susišaudymas su sovietiniais diversantais ir kada vokiečiai nušovė Mariją Melnikaitę? Laikraštis „Karys“ 1943 m. liepos 24 d. (Nr. 30) išspausdino Rytų fronte kovojančio kapitono Afanasijaus Kazano šeimos pranešimą: „Pranešame giminėms ir pažįstamiems, kad kautynėse su bolševikų banditais 1943 m. liepos 14 d. buvo sunkiai sužeistas polic. vachmistras Igoris Kazanas. Liepos 15 d. 3 val, ryto jis mirė. Palaidotas Zarasų karių kapinėse“. Panašų pranešimą visuomenės žiniai nuo Zarasų gimnazijos baigimo draugų išspausdino Kauno dienraštis „Ateitis“, 1943 m. liepos 21 d.

Igorio Kazano nekrologe rašoma, kad 1943 m. liepos 14 d. apie 14,30 val., puolant banditus Girdžiūnų laukuose, Igoris buvo sunkiai sužeistas, nuvežtas į Zarasų ligoninę, kur liepos 15 – os ryte mirė. Palaidotas liepos 17 d. Zarasų kapinėse („Karys“ 1943 m. liepos 31 d. Nr. 31).

Lietuvos Centriniame valstybės archyve, Zarasų apskrities viršininko fonde, dalinai išlikusiose Zarasų policijos bylose apie aprašomas kautynes su diversantais dokumentų nėra. Apie liepos 8 d. susišaudymą nerašo ir to meto periodika. Vienintelis patikimas šaltinis, kad susišaudymas su Melnikaitės  diversantais  įvyko 1943 m. liepos 14 d. yra žuvusio policijos vachmistro Igorio Kazano šeimos pranešimas ir jo nekrologas. Iš to galima teigti, kad Marijos Melnikaitės 1943 m. liepos 8 d. kautynės su policija Girdžiūnų kaimo laukuose, jos patekimas į vokiečių nelaisvę ir penkių parų kankinimas yra sovietinių propagandistų sukurptas mitas. Diversantė Marija Melnikaitė į nelaisvę pasidavė 1943 m. liepos 14 d. ir tą pačią dieną vokiečiai ją nušovė prie Kaniūkų kaimo kapinių.

Žurnalistas Antanas Matiukas (1935 - 1992), taip įsijautė į sovietinę legendą, kad pasitelkęs lakią išmonę išfantazavo penkių parų Marijos Melnikaitės nebūtas kančias ir išleido knygelę „Ištvermė“ (1987), kurią recenzavo Partijos istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis R. Zizas. Tas pats Matiukas, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, supratęs, kad aklai pasigavo sovietų išmestą jauką, bandė sušvelninti savo išmislą ir žurnale „Politika“ 1990 m. rugsėjo mėn. paskelbė atsargesnio turinio rašinį, kuriam žurnalas uždėjo antraštę „Autorius atsisako legendos“.

Tačiau tai kas sudėta į knygą iškapoti neįmanoma. Čia veikiantieji asmenys leisgyviai kameroje kankinasi Marytė Melnikaitė ir jos bendražygis Fakejus Sapožnikovas, kuriuos saugo beširdis puslenkis pan Obolevičius, kas dieną juos tardo kankindamas storulis vokietis Šuchna ir jo vertėjas Jonas Matuzas

Aprašoma kaip mirties akivaizdoje palūžo ir išdaviku tapo Melnikaitės būrio diversantas Sergejus Krasnovas, kaip tarp ežero meldų pasislėpęs išsigelbėjo Nikiforas Rožkovas. Kiti didvyriškai žuvo kovodami.

Policijos vachmistras Igoris Kazanas, pavaizduotas kaip kraujo ištroškęs vampyras, trokštantis Marytės kraujo. Ir vardas jo ne Igoris, o Alfredas. Štai ištraukėlė paistalų: „Nelygus mūšis tęsėsi. Persekiotojai pasirodė, esą bailiai. O gal paprasčiausiai nenorėjo pakloti kaulų už fiurerį ir didžiąją Vokietiją. Policininkų bailumą pajuto ir jų vadeiva Kazanas, vachmistras iš Zarasų. Beje, Marytės kaimynas, iš tos pačios Šaltupės. Dar prieš karą jis buvo padauža Alioša Kazanas, o okupacijos metais išvirto į Alfredą Kazaną. Žmogus atsižadėjęs savo tautybės... Tai vachmistras Alfredas Kazanas, mojuodamas parabeliu, lyg įgeltas, iššoko iš Kardelių tvarto ir puolė į daržus. Šokinėdamas per burokų lysves, suklykė:

-Vyrai, paskui mane!

Ne, jis nenorėjo girdėti savo šeimininkų hitlerininkų priekaištų. Be to didelė garbė susidoroti su priešu, nelaukiant pagalbos.

Bet kas tai?.. Šaunuolis Alfredas Kazanas stveriasi už pilvo ir susmunka. Policininkai, sekę jį, repečkoja atgal. Į tvartą, į užuodangą.

Onutė Kuosaitė (Melnikaitės slapyvardis) visa tai mato. Bet ji nelinksma: į automatą įdeda paskutinį šovinių diską“. (A. Matiukas „Ištvermė“, psl. 86 – 87).

Diversantei Marijai Melnikaitei Tarybų Sąjungos didvyrės vardas buvo suteiktas 1945 m. kovo 22 d. Kitų, kovojusių su Melnikaite diversantų „žygdarbiai“ nebuvo įvertinti jokiais apdovanojimais. Štai kokia sovietinė pagarba kovotojams „su fašizmu“

Legendą apie „didvyriškąją Marytę“ sukūrė Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus su raudonųjų diversantų štabo viršininku Motiejumi Šumausku, tupėjusiu Kazėnų miške, Baltarusijoje.

Maskvoje leidžiamame laikraštyje „Tiesa“, 1944 m. Nr. 11 (72) jis rašė: „Zarasų aps. 6 partizanų grupę apsupo stambus policijos būrys. Visą parą atkakliai gindamiesi, partizanai nukovė ir sužeidė nemažai policininkų. Didvyriškai kovojo partizanė Marytė Melnikaitė. Išvedusi iš rikiuotės 7 policininkus, būdama sunkiai sužeista ir nusilpusi nuo kraujo nutekėjimo, nepajėgė susisprogdinti granata ir pateko į policininkų nagus.. Jauna partizanė didvyriškai išlaikė nežmoniškus kankinimus.“

Kokia gi didvyrė be žiaurių kankinimų? Reikia Lietuvai rusiškosios Zojos Kosmodemjanskajos. Tai ir teko išgalvoti liepos 8 d. kautynes su penkių parų partizanės kančių. O Maskvoje tupėjęs rašytojas Antanas Venclova, parodydamas kokie baisūs buvo vokiečiai, rašydamas brošiūrą apie didvyrę Melnikaitę, ją dar „pakorė“. Tik po karo Melnikaitės palaikus perkeliant į Zarasų miesto aikštę, paaiškėjo, kad buvo nušauta. Dar vėliau jos kauleliai perkeliami į skverą priešais Zarasų gimnaziją ir kapavietė 1955 m. papuošė didingas skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas paminklas. Kai šį paminklą 1992 m. demontavo, „didvyrės“ kaulelius palaidojo prie tėvų Melnikų Zarasų katalikų kapinėse.

Daug rašoma apie „didvyrę“ Melnikaitę, tačiau beveik kiekviename rašinyje pilna netikslumų. Gal šie mano palyginimai padės rašantiesiems susimastyti kaip iš tikrųjų buvo.

 

 

 

Atgal